Nepagrįsto nekilnojamojo turto gavimo būdai

Darbo temos pasirinkimą nulėmė tai, kad įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (LR CK) atsirado nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo reglamentavimo naujovės, kurios tiek teorijoje, tiek praktikoje iškėlė naujus klausimus.

Tyrimo objektą suponuoja pats magistrinio darbo pavadinimas. Tai - nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas.

Tyrimo problemos:

• Kas yra nepagrįstas praturtėjimas?
• Ar šis normų reglamentavimas Civiliniame kodekse yra tinkamas?

Šis metodas leidžia nustatyti nacionalinės teisės spragas bei ciklo būdus, kaip tokių netikslumų išvengti.

Atsižvelgus į teisinėje literatūroje vartojamas sąvokas darbe nepagrįstą praturtėjimą ir turto gavimą be pagrindo vadinsime subinstitutais. Subinstitutas - santykinai savarankiška instituto dalis, susidedanti iš teisės normų, numatančių specialų tam tikros dalies santykių reguliavimą.

Istorinis kontekstas

Pomponijus rašė, kad remiantis prigimtine teise yra teisinga, kad niekas negali praturtėti kito sąskaita. Principas, kad asmuo, praturtėjęs kito asmens sąskaita be pakankamo teisinio pagrindo, turtą privalo grąžinti tam, kieno sąskaita praturtėta, kaip ir daugelis kitų civilinės teisės principų yra atėjęs iš Senovės Romos. Tik romėnų teisėje nepagrįstas paturtėjimas nebuvo suprantamas taip, kaip jis suprantamas mūsų laikais.

Šiuo atveju asmuo laikomas nepagrįstai praturtėjusiu, ar ne. Ši problema buvo išspręsta tipiniu romėnams būdu, t.y. nustatant tipinius praturtėjimo be pagrindo atvejus.

Pagrindiniai ieškiniai Romos teisėje:

• Condictio indebiti - ieškinys, kurį asmuo pateikia sumokėjęs nesamą skolą, sumokėjęs ne jam privalomą sumokėti arba ne tam asmeniui reikalingą mokėti skolą. Asmuo atliko veiksmus (pvz., mokėjimą), manydamas esant prievolę.
• Condictio ob iniustam causam - ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei prieštaringu tikslu.
• Condictio sine causa - ieškinys dėl turto, kuris buvo perduotas be tinkamos priežasties.

Būtina pabrėžti, kad romėnai netgi nevartojo tokių sąvokų kaip "praturtėjimas" ar "praturtėjimo veiksmai". Ši teisė, kondikciniai ieškiniai įrodė neįtikėtinai ilgą savo egzistavimą ir buvo perkelti į daugelį modernių teisinių sistemų.

Nepagrįsto praturtėjimo principai skirtingose šalyse

Nagrinėjant nepagrįsto praturtėjimo principus, svarbu atsižvelgti į tai, kaip jie įgyvendinami skirtingose jurisdikcijose. Štai keletas pavyzdžių:

Anglija

Nors nepagrįsto praturtėjimo principas Anglijoje buvo aiškiai pripažintas, šio principo funkcijos ir vieta prievolių teisėje reikalauja atsargaus išaiškinimo kaip ir kitose teisinėse sistemose. Kai tik paaiškėja, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, jis yra įpareigojamas teisinėmis priemonėmis grąžinti ieškovui prarastą turtą. Bet, deja, nepagrįsto praturtėjimo prievolė labai skiriasi kitais prievolių teisei būdingais aspektais, todėl buvo nuspręsta ją atriboti.

Deliktų teisė yra susijusi su teisės pažeidimu, kai tuo tarpu nepagrįsto praturtėjimo prievolė nebūtinai priklauso nuo pažeidimo įrodymo. Sutarties pažeidimas kyla iš susitarimo, tuo tarpu neapgrįsto praturtėjimo prievolė nepriklauso nuo jokio susitarimo tarp šalių.

Teismas pripažino, kad norint taikyti nepagrįsto praturtėjimo principą, reikia trijų sąlygų - kad atsakovas praturtėjo, kad tai atsitiko ieškovo sąskaita ir kad tai yra vienas iš restitucijos taikymo pagrindų. Norėdamas taikyti nepagrįsto praturtėjimo principą ir teigti, kad praturtėjimas yra nepagrįstas, t.y. atitinka vieną iš restitucijos pagrindų, ieškovas turi nurodyti vieną iš Anglijos teisėje pripažintų nepagrįstumo faktorių. Jie įvardijami kaip faktinė klaida, teisinė klaida, prievarta, neteisėtas poveikis, neatidumas, bejėgiškumas, nesąžiningumas ir kt.

Palyginimui, kontinentinės teisės sistemos valstybės, tokios kaip Prancūzija ir Vokietija, laikosi kitokio požiūrio. Yra dvi šio termino prasmės ir nesugebėjimas jų skirti lemia prielaidą, kad nepagrįstas praturtėjimas yra vienintelė situacija, kada taikomos restitucinės priemonės. Pirmoji - aprašomoji nepagrįsto praturtėjimo prasmė - parodo nepagrįstą praturtėjimą kaip situaciją, kada vienas nepagrįstai praturtėja kito sąskaita. Toks supratimas lemia tai, kad nepagrįstas praturtėjimas sudaro visą restitucijos teisės pagrindą.

Antroji - savarankiškoji nepagrįsto praturtėjimo prasmė - kurios tikslas yra nustatyti, kokiomis aplinkybėmis taikomos restitucinės priemonės. Atimant naudą iš teisės pažeidėjo. Šiuo atveju teisės pažeidimo auka gali pateikti teismui restitucinį ieškinį siekiant susigrąžinti tai, ką gavo atsakovas, atlikdamas teisės pažeidimą.

Nepagrįsto praturtėjimo principas yra pats svarbiausias restitucijos teisėje, nes jis nulemia restitucijos taikymą labai įvairiose situacijose. Ir vis dėlto yra labai sunku tiksliai apibrėžti, ką nepagrįstas praturtėjimas reiškia.

Manytina, kad šią situaciją apima nepagrįsto praturtėjimo institutas, kurio pagrindu restitucija yra taikoma labai įvairiose situacijose.

Jei vienas asmuo gavo turtą ar pinigų sumą iš kito asmens be teisinio pagrindo, jis privalo grąžinti jį teisėtam savininkui, kad nebūtų laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu nepagrįstą naudą. Šiuo atveju nepagrįstam praturtėjimui visada taikoma restitucija, kuri, beje, taikoma ir gavus naudos teisės pažeidimu bei patenkinus vindikacinį ieškinį, tai rodo, kad Anglijos teisėje nėra aiškios ribos tarp restitucijos ir nuosavybės teisės.

Vokietija

Nepagrįsto praturtėjimo principas yra inkorporuotas ir Vokietijos Civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch - BGB) 812 straipsnyje „Restitucijos teisė“. Nuo to laiko, kai 1900 metų sausio 1 dieną įsigaliojo Vokietijos Civilinis kodeksas, 812 straipsnio praktinis taikymas buvo gana problematiškas.

Buvo nemažai mėginimų siekiant surasti tas gaires ir nustatyti pagrindinius principus, kuriais būtų grindžiami nepagrįsto praturtėjimo ieškiniai. Deja, nė viena iš teorijų nesulaukė pripažinimo. Teismams beliko patiems stengtis surasti šios problemos sprendimą, o teisinė literatūra šiuo atžvilgiu irgi nelabai galėjo pasitarnauti.

Tik 1934 metais teisininkas Walteris Wilburgas pirmą kartą pripažino, kad nėra vieno atsakymo į klausimą, kada praturtėjimas yra laikomas nepagrįstu. Tuo tarpu visai įmanoma konstatuoti, kada praturtėjimas yra pagrįstas - o būtent - kai atsakovas turi teisę sutarties arba įstatymo pagrindu pasilikti sau tai, ką jis gavo.

Negalima griežtai teigti, kad asmuo, kurio turtas padidėjo kito asmens sąskaita be jokio sutartinio ar įstatyminio pagrindo, privalo grąžinti tai, ką gavo, tam kitam asmeniui. Šiau nėra laikomi nepagrįstu praturtėjimu, pavyzdžiui, kažkas pasistato užtvanką, o kaimynai, kurie nesutiko prisidėti, vis tiek gauna iš to naudos. Šią naudą jie gauna be jokio teisinio pagrindo, bet jie nelaikomi nepagrįstai praturtėjusiais.

Vokietijos teisėje išskiriami du nepagrįsto praturtėjimo tipai:

• Praturtėjimas dėl įvykdymo (quasi-contractual).
• Praturtėjimas kitais būdais (quasi-delictual).

Rusija

Paanalizavus Rusijos Federacijos civilinį kodeksą, matome, kad jis savo struktūra ir normų turiniu yra labai panašus į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas 60 skyriuje, kuris yra beveik identiškas LR CK VI knygos XX skyriui.

Prancūzija

Prancūzijos teisėje actio de in rem verso (ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto) aiškinamas taip: šis ieškinys kyla iš teisingumo principo, kuris draudžia praturtėjimą kito asmens sąskaita, ir kadangi tai nėra reguliuojama teisės normomis, šio principo vykdymas nėra griežtų taisyklių rėmuose; užtenka, kad ieškovas teigtų ir imtų įrodinėti, kad tam tikrais veiksmais jis suteikė naudos atsakovui.

Taigi iš tokio traktavimo išplaukia, kad norint taikyti actio de in rem verso užtenka, kad atsakovas praturtėtų ieškovo sąskaita, nieko nėra užsimenama apie teisinio pagrindo nebuvimą ar priežastinį ryšį tarp praturtėjimo ir turto sumažėjimo.

Po tokio teismo sprendimo ilgai buvo diskutuojama praturtėjimo priežasties klausimais ir galiausiai buvo įtraukti dar du reikalavimai norint pareikšti minėtą ieškinį: 1) turto netekęs asmuo jo netekdamas neveikė savo rizika ir interesais; 2) turto netekęs asmuo nebuvo dėl to kaltas.

Ir vis dėlto skirtingai nei romėnų teisėje kai kurie Prancūzijos civilinio kodekso straipsniai panašesni į nepagrįsto praturtėjimo principo formulavimą, nei į konkrečius atvejus. Prancūzijos CK 1235 straipsnis numato bet koks mokėjimas suponuoja skolą: tai, kas buvo sumokėta neturint pareigos to daryti, turi būti grąžinta, 1376 straipsnis - asmuo, kuris per klaidą ar nesąmoningai gauna tai, ko jis neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, iš kurio tai yra gavęs.

Atsižvelgiant į skyriaus pavadinimą „Įsipareigojimai, atsirandantys be sutarties“, susidaro įspūdis, kad pastarasis straipsnis taikomas nesant praturtėjusio ir praradusio turtą asmens prievolinių santykių.

Kalbant apie nepagrįsto praturtėjimo institutą Prancūzijos teisėje neatsiejama yra ir restitucijos instituto analizė. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentė dr. A. Dambrauskaitė, analizavusi restitucijos institutą Prancūzijoje, nurodė, kad šios šalies civilinėje teisėje terminas „restitucija“ suprantamas keliomis prasmėmis. Vienas iš jų - sandorio pasekmių panaikinimas (restitutio in integrum), pavyzdžiui, gautos sumos ar parduoto daikto grąžinimas.

Remiantis šia teisės norma, Prancūzijoje grąžinamas ir nepagrįstas praturtėjimas, ir taikoma restitucija sandorių negaliojimo atveju (sandorio negaliojimas pripažįstamas pagrindo nebuvimu). Klausimus kelia „klaidos“ sąlyga, būdinga tik be pagrindo įgyto turto režimui.

Taigi Prancūzijoje nėra aiškiai atskirti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo bei restitucijos institutai.

Olandija

Iki 1992 Civilinio kodekso įsigaliojimo Olandija neturėjo įtvirtinto bendro principo dėl nepagrįsto praturtėjimo. Šios prievolės 212 straipsnyje „nepagrįstas praturtėjimas“, kuris numato, kad asmuo, nepagrįstai praturtėjęs kito asmens sąskaita, privalo šiam atlyginti nuostolius tokio dydžio, koks buvo nepagrįstas praturtėjimas. Atlyginama suma gali būti mažinama priklausomai nuo aplinkybių, dėl kurių praturtėjęs asmuo nėra atsakingas.

Garsus olandų teisės profesorius Meijers, kuris sudarė didžiąją dalį civilinio kodekso, aiškino, kad tam tikrų nepagrįsto praturtėjimo atvejų įtraukimas į civilinį kodeksą neturint bendrosios nepagrįsto praturtėjimo normos, palieka daug įstatymo spragų.

1959 metų byla Quint v Te Poel, kurios atvejis buvo pakankamai nesudėtingas, bet iškėlė sudėtingus klausimus. Statybininkas Quint pastatė namą pagal užsakovo Hubertus te Poel instrukcijas. Šiuo namu paaiškėjo, kad žemė, ant kurios stovėjo pastatas, priklausė užsakovo broliui Heinrich te Poel. Taigi, kai Hubertus atsisakė sumokėti statytojui, šis padavė į teismą jo brolį teigdamas, kad Heinrich praturtėjo jo sąskaita be jokio teisinio pagrindo.

Kaip jau buvo minėta, s...

Apibendrinant, nepagrįsto praturtėjimo institutas yra sudėtingas ir įvairialypis, reikalaujantis nuodugnios analizės ir supratimo, kaip jis veikia skirtingose teisinėse sistemose.

tags: #del #nepagristo #nekilnojamojo #turto #gavimo