Šiais laikais socialiniai tinklai pilni fotografijų, tačiau daugelis net nesusimąsto apie asmens duomenų saugumą, teisę fotografuoti. Kita vertus daugeliui fotografų kasdien iškyla klausimas, ką galimą fotografuoti, o kas neleistina. Fotografuojant viešose vietose, vykdantiems žiniasklaidos priemonių užsakymus ar įgyvendinant meninius ir kultūros projektus sumanymus, kurių dauguma išreiškia visuomenės interesą, kasdien tenka susidurti su dilema.
Nuo fotografijos atradimo laikų buvo visokiausių draudimų. Iš pradžių carinės Rusijos imperijoje buvo leidžiama fotografuoti tik fotostudijose. Strategiškai svarbiose vietose fotografuoti buvo leidžiama tik gavus srities kariuomenės vado leidimą. XIX a. pabaigoje iš vis buvo draudžiama fotografuoti geležinkelį, Nemuną 5 varstų, Alytaus įtvirtinimus 10 varstų atstumu.
Šiandien galima fotografuoti kiekvieną žmogų (ne tik politiką ar aktorių), jei jis yra viešojoje vietoje. Galima fotografuoti ir privačioje erdvėje, bet negalima peržengti nuosavybės ribos (pvz. pro tvorą). Negalima fotografuoti vaikų be tėvų ar globėjų sutikimo, invalidų ir pan.
Pagalvoji, kol susirinksi visus leidimus, pažymas, raštiškus sutikimus tai ir gražus kadras gali pranykti. Jeigu vykdytume visus nurodymus ir paisytume draudimų mūsų miestų gatvės ir aikštės atrodytų nykios ir tuščios be žmonių, be vaikų, be jaunimo. Džiugu, kad taip dar nėra.
Lietuvos Respublikos Visuomenės Informavimo Įstatymas: Asmens Teisių, Garbės Ir Orumo Apsauga
Paskaitykime, ką apie tai skelbia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas 13 straipsnis:
Siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama:
- be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose;
- filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
- filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo;
- filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo;
- filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose;
- be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus.
Privačiose vietose fotografuoti gali uždrausti tos vietos šeimininkas. Remiantis šituo, fotografuoti draudžia dažna parduotuvė, kazino. Taip pat žmogus turi teisę ir uždrausti fotografuoti privačioje vietoje jį patį. Atkreiptinas dėmesys, kad “sutikimas fotografuotis” nereiškia kažkokio dokumento su parašu. Jeigu fotografuojami nusišypsosite, pozuosite, tai gali ir būti laikoma, kad fotografuotis sutikote. Sutikimas fotografuoti dar nereiškia sutikimo, kad nuotrauka bus naudojama “bet kam”.
Žmogus, kuris buvo nufotografuotas ar jo nuotrauka išplatinta neteisėtai, gali įpareigoti nutraukti nuotraukos viešinimą, tam tikrais atvejais prisiteisti kompensaciją (neturtinę žalą). Išskirtiniais atvejais neteisėtas fotografavimas ir filmavimas gali būti net nusikaltimas. Taip yra, jei fotografuojama ir filmuojama nuolat, taip faktiškai sekant žmogų, renkant, o galbūt skleidžiant informaciją apie jo privatų gyvenimą. Tokiu atveju galima skųstis policijai ir atitinkamoms institucijoms.
Mažiau turite teisių platinti ką nufotografavote ar nufilmavote ir tuomet, jeigu užfiksavote svetimą kūrinį (pvz. perfotografavote kito fotografo nuotrauką ar nufotografavote tapytojo paveikslą).
Nuomonės
Vincas Alesius, įvykių fotografas: Atsižvelgiu į situaciją
Gal jau dešimt metų aktyviai fotografuoju viešosiose viešose, tačiau ypatingų konfliktų dėl fotografavimo nekilo. Gal būt todėl, kad stengiuosi paisyti žmogaus interesų. Būna, kad užkliūvu. Ir praeivis, paklausia, kodėl fotografuoju, kam? Nuo seno pas mus dar gajus fotografavimo baimės, įtarumo pojūtis. Tačiau baimė visuomenėje palaipsniui tirpsta, ir dėl to džiaugiuosi.
Konfliktinę situaciją paprastai sprendžiu abipusiu sutarimu: jei žmogus nenori, kad būtų nufotografuotas, jo atvaizdą ištrinu... Ir mandagiai pabendravę, gražiai išsiskiriame.
Gatvę fotografuoti padeda teleobjekyvai, tarp kitų, dažniausiai naudoju 70-200 mm. Fotografuodamas nekrentu žmonėms į akis, o fotografui būti nepastebimam labai svarbu.
Būna, kad konflikto neišvengsi. Tuo labiau, kad fiksuoji socialinę temą pagal redakcijos užsakymą. Tuomet lemia mano ir fotosiužeto užsakovų interesas.
Romualdas Požerskis, fotografas: ar būčiau sukūręs seriją „Atlaidai"
Kadangi asmens duomenų klausimas darosi vis aktualesnis, su tuo susiduriu ir aš. Nors ir ankstesniais, sovietiniais laikais turėjome jausti atsakomybę už fotografijų viešinimą, žmogaus atvaizdo, naudojimą reklamoje ir pan. Tik gal sankcijos nebuvo tokios griežtos, tiksliai reglamentuotos.
Ar būčiau sukūręs fotografijų ciklą ,,Atlaidai" šiandien, kai už kiekvieno kaimo vaiko fotografavimą ir viešinimą, formaliai reikėtų gauti raštišką tėvų sutikimą? Tai būtų sunkiau.
Fotografuodamas vaikus su regos negalia, tai buvo mokymo ir profesinio rengimo įstaigoje, mokyklos vadovybės paprašiau, kad kiekvieno vaiko tėvai, užpildytų anketą, ar jie sutinką -nesutinką, kad jų atžala būtų fotografuojama. Tik tuomet pradėjau darbą.
Kalbant apie teisę fotografuoti, man patiktų kažkur skaityta lyg ir prancūzų nuostata: galima viską fotografuoti valstybės saugumo interesams, ir galima fotografuoti viską kuriant meną.
Dar viena, sakyčiau, dvasinė rykštė fotografui - tai savicenzūra. Ar fotografas pats savęs nevaržo? Kokia jo vidinė laisvė? Laisvė ir atsakomybė pasireiškia visur.
Valentinas Juraitis, fotografas, žurnalo redaktorius: Argi supaisysi draudimų...
Mano akimis reikia fotografuoti viską, ką manai, kad reikia nufotografuoti. Ir čia svarbiausias dalykas yra tavo vidinis ir pilietinis balsas. O po to poreikis, užsakymas, žiniasklaidos redakcijos užsakymo vykdymas. O įstatymai, nustatymai, draudimai. Kas yra įstatymai laiko perspektyvoje? Yra laikinas dalykas, susitarimo reikalas. Taigi į fotografavimą atstovaujant viešąjį interesą aš žiūrėčiau plačiau negu nurodo įstatymo raidė.
Pavyzdžiui būnant Stokholme man ypač krito dėmesin, moterys važiuojančios dviračiais. Atsistojau ant perėjos ties šviesoforu, ir laukiu kol tos tos dviratininkės pradės važiuoti. Nelaukdamas fotografuoju kaktomušon.
Stalino laikais buvo daug ką draudžiama fotografuoti. Neužfiksuotas svarbus dramatiškas mūsų istorijos tarpsnis. Stengiuosi vengti konflikto, jei pats paprašo ištrinti gatvėje ar aikštėje nufotografuotą, jo ar porelės akivaizdoje ištrinu bylą. Ir ramiai dirbu toliau.
Vaizdo Stebėjimas: Teisėtumas, Reikalavimai ir Asmens Duomenų Apsauga
Advokatė pažymi, kad visų pirma, svarbu prisiminti, jog vaizdo stebėjimui keliami bendrieji BDAR reikalavimai, t. y. turi būti laikomasi BDAR 5 straipsnyje įtvirtintų teisėtumo, sąžiningumo, skaidrumo, tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, tikslumo, saugojimo trukmės apribojimo ir kitų principų, o vykdomas asmens duomenų rinkimas turi būti pagrįstas bent viena asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga (įprastai vaizdo stebėjimas motyvuojamas būtent savo ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų siekimu (BDAR 6 str. 1 d. f p.). Tai reiškia, jog vaizdo stebėjimas turi būti pagrįstas nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir neatliekamas su šiais tikslais nesuderinamu būdu.
Visgi, dar prieš pradedant vykdyti vaizdo stebėjimą, labai svarbu kritiškai įvertinti, ar ši priemonė yra tinkama ir būtina numatytam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, siekiant užkardyti nusikalstamas veikas nuosavybei, pirmiausia vertėtų apsvarstyti mažesne apimtimi duomenų subjektų privatų gyvenimą ribojančių priemonių taikymą - aptverti turtą tvora, uždėti apsaugines spynas, atnaujinti apšvietimo sistemas, pasinaudoti saugos tarnybų paslaugomis ir pan. Tik nesant galimybės numatyto tikslo pasiekti alternatyviomis priemonėmis, turėtų būti pasitelkiamos stebėjimo vaizdo kameromis sistemos.
Advokatė A. Kederytė taip pat atkreipia dėmesį, kad atliekant vaizdo stebėjimą labai svarbu įvertinti stebėjimo laiką, zoną ir nuspręsti, ar tikslui pasiekti būtina stebėti visą patalpą ar teritoriją, ar pakanka tik dalies, taip pat priimti sprendimą, ar būtinas vaizdo stebėjimo išsaugojimas, o gal pakanka tik tiesioginio vaizdo stebėjimo be įrašymo. Prieiga prie vaizdo duomenų turėtų būti suteikta tik tiems asmenims, kurių funkcijoms vykdyti yra reikalingi asmens duomenys - darbdavio įgaliotam asmeniui, daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos pirmininkui ir pan.
BDAR neįvardija konkrečių asmens duomenų saugojimo terminų, todėl taikomas bendrasis principas, jog duomenys turi būti laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi.
Duomenų valdytojui kyla pareiga apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbuotojus supažindinti pasirašytinai ar kitu informavimą įrodančiu būdu. Kitiems asmenims iš anksto, dar prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kurioje vykdomas vaizdo stebėjimas, turi būti lengvai, prieinamai ir glaustai, aiškia ir paprasta kalba suteikta visa su vaizdo stebėjimu susijusi informacija (BDAR 13, 14 str.). Tačiau, atsižvelgiant į gausų šios informacijos kiekį ir siekiant nesukelti informacinio nuovargio, duomenų valdytojas gali pasitelkti kelių lygių metodą. Tokiu būdu, esminė su vaizdo stebėjimu susijusi informacija turėtų būti pateikiama informacinėje lentelėje (pirmasis lygmuo), o likusi dalis - pagal šioje lentelėje pateiktą nuorodą surandant internete ar susisiekiant nurodytais kontaktais (antrasis lygmuo).
Įspėjamajame ženkle turėtų būti pavaizduotas vaizdo stebėjimo kameros simbolis, vartojama tos šalies, kurioje vyksta vaizdo stebėjimas, kalba, o naudojamas šriftas - aiškus ir įskaitomas. Informacija ženkle turėtų būti išdėstyta taip, kad duomenų subjektas, prieš patekdamas į stebimą teritoriją, galėtų lengvai atpažinti stebėjimo aplinkybes (maždaug akių lygyje).
„Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik informacinės lentelės su vaizdo stebėjimo kameros simboliu pakabinimas, be nurodytos informacijos pateikimo, nėra tinkamas ir BDAR nuostatas atitinkantis duomenų subjektų informavimas“, - nurodė advokatė.
Jeigu siekiama įdiegti vaizdo stebėjimo sistemas daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpose ar teritorijoje, be aukščiau įvardintų reikalavimų, taip pat būtina šį sprendimą patvirtinti bendraturčių balsų dauguma.
Galiausiai, svarbu nepamiršti, jog vykdomo vaizdo stebėjimo metu duomenų subjektui suteikiama teisė susipažinti su apie jį renkamais duomenimis. Pateikus prašymą dėl vaizdo įrašo kopijos gavimo, toks prašymas turėtų būti tenkinamas taip, kad nebūtų daromas neigiamas poveikis kitų asmenų teisėms ir laisvėms (kopijoje neturėtų matytis kitų duomenų subjektų veidų, jie turėtų būti užtušuojami ir pan.). Be to, duomenų subjektas BDAR pagrindu taip pat gali išreikšti nesutikimą, kad su juo susiję asmens duomenys būtų tvarkomi. Tokiu būdu, nesutikimą pareiškusio asmens duomenų tvarkymas turėtų būti sustabdytas, išskyrus atvejus, kai duomenų valdytojas galėtų įrodyti, jog vaizdo duomenys tvarkomi dėl įtikinamų teisėtų priežasčių, kurios yra viršesnės už duomenų subjekto interesus, teises ir laisves.
Pasak teisininkės, nors vaizdo stebėjimas gali padėti laiku užkirsti kelią žalos sveikatai ar nuosavybei kilimui, būtina užtikrinti, jog toks asmens duomenų tvarkymo būdas neprieštarautų BDAR įtvirtintiems reikalavimams.
Pastebėtina, kad vis dažnėja atvejų, kai namų savininkai savo nuosavybę siekia apstatyti vaizdo stebėjimo kameromis ir taip užtikrinti savo turto saugumą.
Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
Draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Bendrojo naudojimo patalpose vaizdo stebėjimo priemonės gali būti įrengiamos bendraturčių daugumos sprendimu.
Skaitytojos atveju jos kaimynas siekė vykdyti vaizdo stebėjimą savo nuosavybės atžvilgiu, tačiau neužtikrino, kad į vaizdo stebėjimo lauką nepatektų skaitytojai priklausanti nuosavybė.
Duomenų rinkimas Baudžiamajame procese
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Privačių asmenų, kaip ir teisėsaugos institucijų, surinkti bei pateikti duomenys automatiškai įrodymais netampa. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, o pagrindiniai reikalavimai, keliami įrodymams baudžiamajame procese, yra įtvirtinti Baudžiamojo proceso kodekse.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad valstybės institucijos - pareigūnai - bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tiesiogiai Baudžiamojo proceso kodekse ar kituose įstatymuose numatytais būdais (taikomas principas „galima tai, kas leidžiama įstatymo“) ir nepažeisdami įstatyme nustatytos duomenų gavimo tvarkos. Tuo tarpu vertinant privačių asmenų teikiamus duomenis, taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“, t. y. privačių asmenų pateikti duomenys nepripažįstami įrodymais tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu.
Visgi neretai baudžiamajame procese duomenų, pavyzdžiui, slapta privačiai padarytų garso ar vaizdo įrašų, teisėtumas suinteresuotų proceso dalyvių yra ginčijamas, argumentuojant asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimu. Todėl svarbu žinoti Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad kiekvienas asmuo turi teisę fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją.
Kita vertus, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad privačių asmenų pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis, nėra draudžiamas. Įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Tokia pozicija grindžiama tiek Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta nukentėjusiojo teise teikti įrodymus, tiek nuostata, kad žmogaus teisė į gyvenimo privatumą nėra absoliuti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą reakciją. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų.
Štai, pavyzdžiui, vienoje baudžiamojoje byloje buvo keliamas klausimas dėl asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, kuomet to asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką įrodymu teismai pripažino jo darbdavio iniciatyva, patikrinus asmens kompiuterį, surinktą ir pateiktą susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis (darbdavio konkurentais) medžiagą.
Taigi, privačių asmenų teikiami duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta tokių asmenų teisė teikti bylai reikšmingus duomenis yra svarbi ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo, teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose. Todėl labai svarbu, kad siekiantys šią teisę realizuoti baudžiamojo proceso dalyviai ar kiti privatūs asmenys žinotų atitinkamų įstatymų nuostatas ir jų neignoruotų.
Svarbu: Ši informacija yra skirta tik informaciniams tikslams ir neturėtų būti laikoma teisine konsultacija. Dėl konkrečių teisinių klausimų visada kreipkitės į kvalifikuotą teisininką.
Lentelė: Pagrindiniai aspektai, susiję su filmavimu ir fotografavimu privačioje valdoje
| Aspektas | Apribojimai ir Reikalavimai |
|---|---|
| Asmens sutikimas | Būtinas filmuojant ar fotografuojant asmenį privačioje valdoje. |
| Vaikų fotografavimas | Draudžiama be tėvų ar globėjų sutikimo. |
| Vaizdo stebėjimas | Turi atitikti BDAR reikalavimus, informuoti asmenis apie stebėjimą. |
| Duomenų saugojimas | Duomenys turi būti saugomi ne ilgiau, nei būtina. |
| Teisė į privatumą | Garantuojama Konstitucijos ir kitų įstatymų. |