Pasaulyje būtų sunku aptikti kultūrą, kurioje muzika iš vis neegzistuotų. Muzika įvairiais pavidalais mus lydi visą gyvenimą, ir priklausomai nuo kultūrinio konteksto, mes esame linkę ją suprasti labai nevienodai. Lyginant įvairių tautų muzikinę raišką rastume ir skirtumų ir bendrybių, tačiau kuo daugiau pavyzdžių apžvelgtume, tuo keblesnė taptų muzikos sąvokos apibrėžtis.
Oksfordo žodynas muziką apibrėžia kaip vokalinius ir (arba) instrumentinius garsus, kurie sujungti taip, kad sukurtų formos, harmonijos grožį ir emocijų išraišką. Kaip papildomi paaiškinimai dar duodami ir šie: tai muzikos komponavimo ir atlikimo menas arba mokslas; garsas, priimamas kaip keliantis malonumą, harmoningas. Dėl kultūrinių kontekstų, formavusių mus, skirtumų, klausydami įvairių muzikos kūrinių, mes juos lengvai įvertintume - ar jie gražūs, harmoningi, ar ne. Tuo tarpu kiti galėtų teigti visai priešingai.
Nerandant vienareikšmio visiems tinkamo muzikos sąvokos apibrėžimo, dar sunkiau kalbėti apie muzikos atsiradimą - tiek istorine, tiek mitologine prasme. Pati muzika mums nėra apčiuopiama. Instrumentus pagal piešinius ar radinius galima rekonstruoti ir siekti atkurti buvusį skambesį, tačiau kaip žmonės gilioje senovėje valdė vokalą, o juo labiau, kaip suprato muziką, nustatyti yra gerokai sunkiau.
Gydanti, Raminanti Kūną ir Mintis Muzika | Aktyvuok Savaimini Sveikimą 528Hz
Muzikos kilmė: istorinės ir mitinės teorijos
Istorinės muzikos kilmės teorijos ir mitinės teorijos yra daugiau nei skirtingos. XX amžiaus pradžioje, augant etnografinių tyrimų draugijoms ir vis didesnio populiarumo įgaunančiai Darvino teorijai, išpopuliarėjo idėjos, kad greta žmogaus ir muzika vystėsi evoliuciniu būdu. Jos prarado populiarumą prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais - šios idėjos vėl pradėtos diskutuoti ir, jomis remiantis, imtasi tyrinėti muzikos kilmę.
Per pastaruosius dešimtmečius išryškėjo požiūriai, jog muzika radosi ne dėl prisitaikymo. Plačiai paplito Pinker suformuota idėja, kad kompleksinių garsų muzikos struktūrą lėmė kalbos, emocijų raiškos ir gera motorikos kontrolė, kuri vystėsi neturėdama sąryšio su kokybiška muzika. Nors muzika nėra tokia būtina išgyvenimui kaip valgymas ar kvėpavimas, bet, panašiai kaip kalba, ji pasitarnauja išreikšti emociją: Jei muzika yra evoliucinio prisitaikymo pasekmė, tai jai būdinga sudėtinga genezė.
Viena iš muzikos kilmės teorijų teigia, jog muzika radosi iš gyvūnų balsų ir elgesio imitavimo. Pirmykščiam žmogui gyvūnai buvo būtini maistui ir aprangai, tad siekiant juos prisivilioti labai praversdavo gyvūnų garsų pamėgdžiojimai, kurie vėliau galėjo vystytis į vis sudėtingesnes formas. Apie seniausius archeologinius muzikos instrumentų radinius, kurie tiesiogiai siejasi su prieš tai įvardinta paskirtimi, duomenų gausu: daugiausiai tai žmogaus, elnio, paukščio ar kitų gyvūnų kaulų pagamintos kelių skylučių fleitos.
Paleolito gyvenvietėje Divje babe (Slovėnija) 1995 m. archeologinių kasinėjimų, kuriems vadovavo Ivan Turk, metu tarp gausybės kitų radinių buvo aptiktas ir meškos šlaunikaulis, turintis keturias skylutes. Šis vertingas radinys laikomas 50-60 tūkst. metų senumo ir priskiriamas neandertaliečiams. Ilgai ginčytasi, ar tai žmogaus rankomis pagamintas instrumentas, ar tos skylės - atsitiktinės.
Divje Babe fleitos replika
Muzikos suvokimas įvairiose kultūrose
Indėnų muzika
Nors indėnų muzikoje esama ir solo atliekamų kūrinių, tačiau labiausiai būdinga dainuoti didelėmis, net 100 žmonių kiekį viršijančiomis grupėmis. Plokščiagalviai indėnai (Flathead Indians) mano, jog kuo daugiau dainininkų, tuo geriau. Tam priežasčių yra ne viena: klaidos nublanksta, fiziškai tai paprasčiau, nes dainos itin ilgos, taip pat paaiškinama ir maginė prasmė - dainomis perteikti prašymai aukštesniosioms jėgoms, dainuojant dideliam būriui žmonių, tampa veiksmingi.
Dažniausiai indėnų gentyse dainos, skirtos dainuoti didelėms grupėms žmonių, yra laikomos dievų kūryba, tuo tarpu solinės dainos - kartais pripažįstamos ir kaip žmogaus kūrybos vaisius, tiesa irgi dažnai užgimstantis transo metu. Dainos kartais yra pasiskolinamos iš kitų, o taip pat ir gali būti dovanojamos vieni kitiems. Panašu, jog daugumą dainų indėnai vis tik linkę suvokti kaip antgamtinių jėgų sukurtą muziką ir vizijų ar transo metu perduotą jiems, taip pat populiarus ir tikėjimas, jog muzikoje gyvena protėvių ir anapilin išėjusių didvyrių dvasios.
Žodinėje tradicijoje gausu būgno ar muzikos kilmės aiškinamųjų pasakojimų, kuriuos reikėtų laikyti indėnų muzikos kaip maginės ar dieviškos kilmės sampratos pavyzdžiais. Štai Abenaki indėnų genties legenda pasakoja, jog Kūrėjas, dalinęs visoms dvasioms vietas Žemėje, kūrybos įkarštyje išgirdo garsų dundesį iš kažkur toli. Tas griausmas artėjo, kol pakibo virš jo galvos. Kūrėjas paklausė: “Kas tu toks esi?”, o griausmas atsakė: “Aš esu būgno dvasia.”. Dar dvasia pridūrė, kad norėtų dalyvauti šiame didžiajame kūrybos procese ir padėti žmonėms dainuojant: kai jie dainuos iš savo širdžių, aš dainuosiu taip pat, kaip plaka Motinos Žemės širdis.
Senovės Graikija
Kalbant apie vieną svarbiausių Europos kultūros lopšių, pirmiausia derėtų prisiminti didžiuosius mąstytojus. Senovės graikai muziką kildino iš dievų. Pitagoras, Ciceronas manė, jog net visi dangaus kūnai, judėdami erdvėje, sudaro stebuklingą nežemišką harmoniją iš tam tikrų garsų, kurią girdėti gali tik tie žmonės, kurie moka išsižadėti žemiškų problemų ir dvasia pakilti į aukštybes. Būtent toks dvasios pakilimas ir laikytas įkvėpimu muzikos kūrybai.
Muzika buvo itin aukštai vertinama ir laikyta vienu svarbiausių raiškos būdų. Graikų mitologija garsėja instrumentų turtingumu ir įvairove, legendos pasakoja apie muziką įvairiais aspektais. Nagrinėjant graikų mitologiją atspirties tašku pravartu peržvelgti Hesiodo, graikų poeto, gyvenusio 700 metų prieš mūsų erą, veikalą Teogonija, kuris pasakoja apie pasaulio sutvėrimą ir dievų atsiradimą.
Hesiodas savo poemą pradeda pasakojimu apie Helikono kalną, nes būtent šio kalno mūzos, kaip toliau paaiškėja, jį išmokė dainuoti. Olimpo mūzos,vadinamos žodžio meistrėmis, poetui įteikia žydinčio lauro šakelę ir įpūtė jam dievišką dainą, kuria Hesiodas nuo šios akimirkos galės apdainuoti šlovę ir to, kas jau buvo, ir to, kas bus. Pačios mūzos yra dievų dukterys: jų tėvas - Dzeusas, o motina - atminties deivė Mnemosynė. Kiekviena mūza globojo skirtingas muzikos ar meno šakas: Euterpė - poeziją ir muziką, Talija - komediją ir piemenėlių dainas, Terpsichorė - šokius ir chorinį arba grupinį dainavimą, Eratė - lyrinę poeziją bei atkartojimus, Polymnija - šventas dainas ir oratorystę, o Kaliopė - epines poemas.
Peršasi išvada, jog kadangi mūzų motina -atminties deivė, jų paskirtis buvo ne tik įkvėpti žmones dainuoti, bet ir prisiminti - panašu, jog greta dievų pagerbimo, vienu svarbiausių muzikinių aspektų Graikijoje galėjo būti ir istorinės atminties išsaugojimas. Teogonijoje paminima, jog mūzos savo žaviais balsais apdainavo visam pasauliui nemirtingųjų (turbūt reikėtų suprasti - dievų) papročius bei įstatymus. Toliau paaiškinama, jog visi dainininkai bei grojantys lyra radosi iš mūzų bei dievo Apolono malonės. Jie laikyti palaimintaisiais - tais, kuriuos myli Mūzos, mat tik jos galėjo suteikti gebėjimą gražiai giedoti ir muzikuoti.
Apolonas su lyra
Indija
Indija dar ir šiandien stebina pasaulį savita muzika, turinčia labai ilgą ir sudėtingą istoriją. Galbūt derėtų indų muzikos kilmės suvokimą pradėti analizuoti nuo sanskrito skiemens OM, kurį induistai, džainistai, budistai ir kai kurie kiti indiškosios kilmės religijų ar dvasinių judėjimų atstovai laiko šventu. Šis garsas žymi transcendentinį garsą, iš kurio vibracijų pagal hinduizmo mokymą atsirado Visata. Įdomu, kad iki šiol gyvuojanti meditacinė praktika yra tiesiogiai susijusi su pasaulio sukūrimu ir pirmaisiais garsais jame.
Tikima, jog OM apibūdina aukščiausią Dievo įvaizdį: beformį, bekūnį Brahmaną, beasmenę pasaulio sielą. Šis paslaptingas ir šventas skiemuo pirmąkart paminėtas Upanišadose, simbolizuojantis Trejybę: Višnus, Šiva ir Brahma. Visos hinduizmo religijos OM laiko švenčiausia mantra.
Nāda - tai senovinė Indų metafizinė sistema, kuri apima tiek filosofiją, tiek mediciną, tiek yra jogos forma. Teoriniai ir praktiniai sistemos aspektai yra grįsti prielaida, jog visata ir viskas, kas joje egzistuoja, įskaitant žmoniją, susideda iš garsų vibracijų, vadinamų nāda. Muzika buvo naudota daugumos indijos šventųjų (Kanakadasa, Thyagaraja, Kabir, Meerabai ir kt.) kaip ypač svarbus ir galingas įrankis pasiekti nirvaną. Nāda jogos praktikavimas - tai muzikinis individo kelias Aukščiausiojo link bei būdas puikiai kontroliuoti protą.
Garsas, ypatingai pakrautas transcendentinės dvasinės jėgos, suvokiamas kaip vienintelis galingas principas, kuris kontroliuoja visas kitas apraiškas. Šiandien indai šiai tiesai turi daugybę įrodymų - dažniausiai prisimenami praeities grandai, tokie kaip XVI amžiuje gyvenęs kompozitorius Tansen, kuris, atlikdamas Megha ragą, sukėlė lietų, arba atlikdamas Deepak ragą - uždegė šviesą.
Muzika ir kultūra
Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius - pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai - visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas.
Narbutaitės veikalai, ypač klausantis jau nebe pirmą kartą, turi specifinį poveikio kampą, kai norisi grimzti dar ir į praėjusių klausymų kontekstus, istorijas. Štai tada, 1997-aisiais, kai vyko šios oratorijos premjera, ją atliko solistai Regina Maciūtė ir jau šviesaus atminimo Ignas Misiūra, sykiu Romualdo Gražinio vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“. Griežė Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Premjera vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurios fasadas tuomet dar vadavosi iš pastolių, o vidus dar irgi gydėsi sovietmečio paliktas žaizdas.
| Atlikėjai | Kūrinys | Metai |
|---|---|---|
| Regina Maciūtė, Ignas Misiūra, choras "Aidija", Nacionalinis simfoninis orkestras | Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ | 1997 |
Kompozitorės santykis ir su savo kūriniu, ir su jo atlikėjais visada tampa vientisa kūrinio visuma, kas paliudija, jog ir šio kūrinio klausytojai tampa kūrino dalimi, ypatingo vienkartinio vyksmo dalyviais. Ir neverta čia taikyti svarstyklių principo - kas labiau nusveria ar kas geriau. Iš atminties dar išnyra pačios Narbutaitės prisiminimas apie smuikininką Raimundą Katilių, kaip jos kūrinių atlikėją, dalyvį, - girdėdama jau kitus atlikėjus, ji esą pasigesdavusi „katiliško“ grojimo.
Štai birželio 29 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčioje įvyko penktas oratorijos „Centones meae urbi“ gyvas atlikimas, vainikavęs Vilniaus festivalį ir pasveikinęs Vilnių su garbingu 700-uoju gimtadieniu. Kūrinio atlikėjai - solistai Gunta Gelgotė (sopranas), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr.
Kultūra pandemijos metu
Salei aptemus, visų žvilgsniai nukrypsta į scenoje pasirodžiusius šešėlius. Jie kalba Šekspyro žodžiais, rauda, nors iš tiesų neskauda, juokiasi, nes taip parašyta, myli, net jei nulipę nuo scenos mylėti nemoka. Taip iki pasaulį ištikusios negandos atrodė vieno kito žmogaus sekmadienis teatre. Anuomet nepažinta liga, užvėrusi valstybių sienas, užtrenkė ir teatrų, galerijų, mokyklų, universitetų ir bohemiškų kavinių duris.
Kurį laiką kultūrą mėginta perkelti į skaitmeninę erdvę, tačiau neilgai trukus suprasta - šimtais tūkstančių pikselių neįmanoma perteikti to, ką anksčiau pavykdavo vienu, bet gyvu žodžiu, žvilgsniu, judesiu. Net supratę, kad kultūrai ankstyvą pavasarį teks užmigti žiemos miegu, visi kaip mantrą kartojo - kultūra gyvuos tol, kol gyvuos žiūrovas, skaitytojas, lankytojas, kalbėtojas ir klausytojas.
Pandemija vainikavo ilgai besiformavusią skirtį tarp visuomenės ir kultūros. Atrodė, kad mus sustabdė ir uždarė, bet tiesa ta, kad visuotinis karantinas tik sudarė palankesnes sąlygas tam, kuo buvome iki tol: stebėjome pasaulį pro socialinių tinklų ir nuomonės formuotojų kontaktinius lęšius, vartojome naujienas tik iš antraščių, kiekvienu klausimu turėjome nuomonę, bet nieko nesprendėme ir niekuo nebesistebėjome.
Nors ilgą laiką girdėjome apie augantį individualizmą ir besiskaldančią visuomenę, šiandien tai kelia realią grėsmę. Gyvename netikrų naujienų, kreivų veidrodžių ir pagal kiekvieno iš mūsų poreikius suformuotų socialinių burbulų eroje, todėl nežinome, kokiomis nuotaikomis iš tiesų gyvena mūsų tautiečiai. Socialiniuose tinkluose priklausome dešimtims bendruomenių ir grupių, tačiau nežinome kaimyno, trečiadienio vakarais terorizuojančio trankia muzika, vardo.
Galėdami laisvai varstyti muziejų, universitetų ir barų duris, turėjome galimybę dalyvauti visuomenėje ir prisidėti prie kultūros, tačiau tokios galimybės netekę, stojame į akistatą su prigimtiniu žmogaus tingumu - artėjame prie ribos, kai kultūra nebebus vertybė, blogiau - ji asimiliuos į socialinių burbulų, internetinių grupių pseudokultūrą, o tai, ką anksčiau vadinome kultūra, ateities žmogui nebebus reikalinga.
Todėl Nobelio literatūros premija yra šventė ne tik laureatui, bet ir leidyklai, nuo šiol leidžiančiai Nobelio premijos laureato knygas, o dar labiau - iki tol apdovanojimą pelniusio autoriaus knygomis nesidomėjusiam skaitytojui, galinčiam pasigirti, jog lentynoje yra užkišęs laureato kūrinį.
Tačiau dėl prigimtinio tingumo ir užsiveriančio pasaulio menas ir kultūra visomis jos formomis tampa mažiau paklausūs ir reikalingi. Teatras, kuriame susirinkę dešimtys nepažįstamųjų atpažindavo bendras patirtis ir jas dar sykį išgyvendavo, stebėdami žaislines ašaras ir juoką aktorių veiduose; barai, kuriuose jaunuoliai rinkdavosi aptarti, kas neramina; fotoparodos, kurios lietingai Lietuvos žemei įtaigiai papasakodavo apie džiūstantį Afrikos žemyną, taip suartindamos tolimus kraštus, o svarbiausia - žmones. Gyva, alsuojanti kultūra mus vienijo.
Žmonija gyva net užmiršusi gyventi, tačiau tądien, kai teatro salę aplenks paskutinis žiūrovas, užmiršęs apeigas primenančią bendrystę, tuščioje scenoje nuaidės paskutinis kultūros atodūsis, o su juo - ir žmogaus, jaučiančio, mylinčio - gyvo. Belieka viltis, kad užsivėrus pasauliui neprarasime absoliučios klausos menui.