Šiame straipsnyje aptariama sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo skundo teismui tvarka, remiantis administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka medžiaga.
Bylos aplinkybės
Administracinė byla nagrinėta pagal pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo. Pareiškėja A. L. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui J. K.
Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas J. K. buvo okupacinės valdžios neteisėtai represuotas ir nuo 1945 m. sausio 22 d. iki mirties 1947 m. birželio 18 d. buvo laikomas laisvės atėmimo vietoje Archangelsko srityje. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. birželio 6 d. pažymėjimas Nr. 8-1519/90, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. sausio 11 d. pažyma Nr. R4-45 ir Šiaulių apygardos teismo 1928 m. liepos 19 d. liudijimas Nr. 10429. Pareiškėjos tėvui priklausė nekilnojamasis turtas - vienas gyvenamasis namas, du svirnai, trys tvartai ir vienas kluonas, buvę Telšių apskrityje.
Visa pareiškėjos šeima 1952 m. buvo priversta išsikraustyti iš namų ir apsigyventi pas kitus žmones. Pareiškėjos tėvų turėti pastatai buvo nugriauti, o iš likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti kolūkio pastatai. Pareiškėjos seseriai S. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvui nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, kurią pretendentės pasidalino, tačiau ji buvo priversta parduoti jai priklausiusio žemės sklypo dalį, nes dėl sunkios sveikatos būklės neturėjo galimybės ją dirbti.
Pareiškėja nurodė, kad per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl sunkios sveikatos būklės. Jai buvo atlikta daug operacijų, diagnozuotas cukrinis debetas, širdies ligos, nuolat prastai jaučiasi, ne kartą gydėsi ligoninės stacionare. Ji nežinojo, kada ir kur kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, teismas piliečiams, kurie dėl svarbių priežasčių praleido terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, gali atnaujinti praleistą terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Rietavo savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos prašymui neprieštarauja ir sutinka, jog pareiškėjai būtų atnaujintas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. nustatė, kad J. K., miręs 1947 m. birželio 18 d., iki nacionalizacijos Rietavo rajono savivaldybėje, valdė nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą, du svirnus, tris tvartus ir kluoną, o pareiškėja yra J. K. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymu terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo.
Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys turėjo šiuos terminus žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, numatęs, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku, iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas numatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję.
Teismas pažymėjo, kad asmeniui nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik į išlikusius iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius ir gyvenamuosius namus bei jų priklausinius, išskyrus atvejus, kai šie pastatai 1991 m. rugpjūčio 1 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodė, kad jos tėvo nuosavybės teise valdytas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai - du svirnai, trys tvartai ir kluonas, buvo nugriauti kolūkinės santvarkos laikotarpiu, o iš likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti kolūkio pastatai.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių archyvinių ar kitų duomenų, leidžiančių paneigti pačios pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, jog pastatai, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja siekia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, yra išlikę arba buvo išlikę 1991 m. rugpjūčio 1 d., tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Iš to teismas konstatavo, jog J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausę pastatai nepatenka į objektų, numatytų Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, į kuriuos gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašą, todėl pareiškėja neturi subjektinės teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo. Taigi, pareiškėja iš viso negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatytus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.
Apeliacinis skundas
Pareiškėja, kartodama savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog ji nuo vaikystės buvo traumuojama valstybės institucijų, be kaltės suimant ir ištremiant jos tėvą, o vėliau jos šeimą išvarant iš jos tėvo turėtų pastatų, jos tėvo nuosavybės teise valdyta žemė taip pat neteisėtai buvo atimta. Tik žlugus Tarybų valdžiai, nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos jos šeimos narei. Apygardos administracinis teismas, prieš priimdamas sprendimą, nepareikalavo iš pareiškėjos ar iš Rietavo savivaldybės administracijos, teismo nuomone, reikalingų dokumentų apie neišlikusius pastatus. Priimtas teismo sprendimas prieštarauja žmogaus prigimtinei teisei atgauti tai, kas buvo prarasta ne dėl jo kaltės.
Savivaldybė nurodo, kad pareiškėjos nurodyti pastatai nėra išlikę ir nėra įtraukti į bešeimininkio turto sąrašą. Savivaldybė neturi jokio intereso į šį turtą, todėl neprieštarauja, kad būtų atnaujintas pareiškėjos prašomas terminas.
Teisėjų kolegijos vertinimas
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos pateikto prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.
Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę; 2) miškus; 3) vandens telkinius; 4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius; 5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą šio straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.
Vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nuosavybės teisės asmeniui gali būti atkuriamos tik į išlikusius iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius ir gyvenamuosius namus bei jų priklausinius, išskyrus atvejus, kai šie pastatai 1991 m. rugpjūčio 1 d. Byloje nustatyta, kad pastatai - gyvenamasis namas, du svirnai, trys tvartai ir kluonas, kuriuos iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo pareiškėjos tėvas J. K., buvo nugriauti kolūkinės santvarkos laikotarpiu, o iš griaunamų pastatų likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti kolūkio, vėliau vadinamo kolūkio pastatai.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių archyvinių ar kitų duomenų, leidžiančių paneigti pačios pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, kad pastatai, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja siekia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, yra išlikę arba buvo išlikę 1991 m. rugpjūčio 1 d., tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat patvirtina nurodytą aplinkybę. Šių aplinkybių bei aptarto teisinio reguliavimo pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjos tėvui nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausę pastatai nepatenka į objektų, numatytų Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, į kurios gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašą, todėl pareiškėja neturi subjektinės teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas, analogiškai, jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Atkūrimo įstatymą 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami.
Pareiškėja prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos A. L. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 23 d.