Artėjant šventėms, vis daugiau lietuvių skuba papuošti savo namus, kad jie atrodytų jaukiai ir šventiškai. Daugiabučių namų gyventojai taip pat nelieka abejingi ir ieško būdų, kaip originaliai ir patriotiškai papuošti savo aplinką.
Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip daugiabučiai puošiami trispalve Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse užsienyje, kokios idėjos ir iniciatyvos skatina patriotiškumą ir bendruomeniškumą.
Patriotiškumo išraiška: nuo Kalėdų iki valstybinių švenčių
Nors šv. Kalėdos jau praeityje, vis dėlto šventiškai papuošti namai - malonus reginys akiai net ir po laukiamiausių metų švenčių.
Kauniečių dėmesį patraukė Kauno apylinkės teismas. „Rytas toks apsiniaukęs, lietutis į veidą purškia, atrodo, toks miestas niūrokas, tačiau eidama į darbą iš tolo pamačiau spalvotas dekoracijas ant teismo sienų. Tikrai labai maloniai nustebino, iš karto atsirado šypsena. Priėjusi arčiau pamačiau, kad ten - trispalviai paukščiai. Tikrai labai gražiai ir šventiškai atrodo.
Portalas kauno.diena.lt pasidomėjo, kas rengė dekoracijas Kauno apylinkės teismui. „Pastatą puošiam jau antrus metus. Mūsų teisme yra teismo savanorių, tad jiems kilo mintis šiemet pasipuošti paukščiais ir pasitikti šią šventę džiaugsmingai. Savanoriai tikino, kad paukščiai simbolizuoja pavasarį, šilumą ir taiką. Ji informavo, kad šventiškai papuoštas ir teismo vidus.
Portalas kauno.diena.lt primena, kad Kauno apygardos teismas taip pat pasipuošęs. Vakarais pastatas apšviečiamas trispalvėmis lemputėmis.
Kiekvieną savo namų kampelį laukdama švenčių papuošė dar viena Balsas.lt šventinio nuotraukų konkurso dalyvė Laima Urnėžaitė.
Balsas.lt primena, kad ir Jūs galite dalyvauti šventiniame nuotraukų konkurse - parodykite, kaip papuošėte namus ir galbūt būtent Jūs laimėsite nuostabius prizus.
Idėjos ir patarimai, kaip papuošti daugiabutį trispalve:
- Vėliavos: Iškabinkite Lietuvos vėliavas ant balkonų ar langų.
- Girliandos: Papuoškite balkonus ar įėjimus girliandomis, sudarytomis iš trispalvės spalvų.
- Žibintai: Pastatykite trispalvius žibintus prie įėjimo į daugiabutį.
- Piešiniai: Nupieškite trispalvius piešinius ant langų ar sienų (jei turite leidimą).
- Gėlės: Pasodinkite gėles, sudarančias trispalvę kompoziciją prie daugiabučio.
Svarbiausia, atkreipkite dėmesį į smulkmenas ir detales, iš kurių susideda visas jūsų namų grožis.
Lietuviai kasmet renkasi vis didesnes egles. Tuo tarpu etnologai taip skubančiais tautiečiais nesidžiaugia. Esą žaliaskares derėtų puošti tik šventų Kūčių dieną.
Kaip Lietuvos vėliava vos netapo dvispalve ir kam nepatiko raudonas Vyčio fonas?
Lietuvių bendruomenės JAV: patriotiškumas per architektūrą ir simbolius
Dar nuo ~1865 m. JAV buvo lietuvių svajonių kraštas. Ten emigravo milijonas mūsiškių. Nors dauguma įsimylėjo Amerikos laisvę ir turtus, dauguma šeimų liko lietuviškos keletą kartų, o už savo sunkiai uždirbtus pinigus statė didingas patriotiškai dekoruotas lietuvių sales, bažnyčias, vienuolynus, mokyklas, parkus, kapines ir kitus pastatus, tapusius unikaliomis "Lietuvomis už Lietuvos ribų", tiesiai pramoninių JAV didmiesičų viduryje.
Pagal JAV gyventojų surašymą šioje šalyje lietuvių - 700 000. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų.
Lietuviai emigravo į JAV trimis skirtingais laikotarpiais, vadinamosiomis "bangomis".
Pirmoji banga plūdo XIX a. pabaigoje. Dešimtys tūkstančių lietuvių iškeitė savo darbus tėvynės žemės ūkyje į Pensilvanijos kasyklas, Čikagos skerdyklas ir kitų didmiesčių gamyklas.
Prastai mokėdami angliškai jie įkūrė savo rajonus ir bendruomenės, laikraščius ir orkestrus, pastatė be galo puošnias bažnyčias (atsižvelgiant į kuklų jš gyvenimo būdą), o dabar ilsis po masyviais lietuviškais antkapiais.
Pirmoji banga buvo sustabdyta 1908 m. Pirmosios bangos emigrantai XX a. antrajame dešimtmetyje protestuoja už Lietuvos laisvę. 1918 m.
Antroji banga atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės, sugebėję ištrūkti iš sovietinio pragaro maždaug 1948 m. pagaliau gavo teisę palikti perpildytas pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. JAV, niekada nepripažinusios Lietuvos okupacijos, juos priėmė.
Tai buvo daugiausiai elitas: intelektualai, menininkai. Jausdamiesi ištremti iš tėvynės (o ne palikę ją dėl skurdo) jie nusiteikę labai patriotiškai, dalyvauja lietuvių sambūriuose, kurių svarbiausi - lietuviškos bažnyčios.
Net daugybė žmonių gimusių antrosios bangos imigrantų šeimose jau po to, kai šie paliko Lietuvą, jaučia kur kas didesnį ryšį su Lietuva nei naująja tėvyne.
Didžiulė antroji imigrantų banga sunkiai kovojo siekdama pranešti pasaulio apie Lietuvos reikalus ir okupacijos žiaurumus. Ji faktiškai įkūrė visą Lietuvos valstybę tremtyje su vyriausybe Vašingtone, nuosava Konstitucija, Parlamentu, lietuviškomis leidyklomis, gebėjusiomis net išleisti daugiatomę enciklopediją.
Nenuilstamas jų darbas prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. - kaip tik tada, kai laikas jau pradėjo iš lėto šienauti antrosios bangos imigrantus.
Kai kurie jų tuomet paliko patogius gyvenimus JAV grįžo į ką tik atkurtą Lietuvą bei padėjo jai savo sukaupta patirtimi: tai ir prezidentas V. Adamkus, kandidatai į prezidentus S. Lozoraitis, K. Dipukai laive 1949 m. gabenančiame juos į naują gyvenimą JAV (pav. kairėje).
Čia jie įkūrė savo bendruomenes, tokias kaip aplink šią naują Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią Čikagos Marquette Park rajone (pav.
Trečioji imigrantų banga atvyko po nepriklausomybės atkūrimo. Ją skatino ekonominės priežastys: Lietuvos ekonomiką sugriovė sovietinio valdymo dešimečiai. Vienu metu daugiau nei pusė gavusių turistines JAV vizas taip ir nebegrįždavo į Lietuvą. O juk ir pačias vizas tik mažumai išduodavo.
Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą šis srautas sumenko, nes dauguma emigrantų ėmė rinktis Europos šalis. Trečioji imigrantų banga mažiau save sieja su lietuvių bendruomene, o po sovietinio valstybinio ateizmo dešimtmečių ji ir mažiau religinga.
Tad lietuviškų parapijų, stipriausių ir akivaizdžiausių amerikos lietuvių bendruomenės branduolių, narių skaičiai sumenko ir XXI a. pirmame dešimtmetyje JAV vyskupijos puolė jas naikinti, parduodamos ir griaudamos bažnyčias.
O šios bažnyčios alsuoja Lietuvos dvasia labiau, nei bet kuri pačioje Lietuvoje esanti šventovė - kartais net gali kilti abejonių, labiau Dievui ar Tėvynei pašlovinti jos statytos.
Dekore gausu freskų iš Lietuvos istorijos, trispalvių, Lietuvos miestų nuotraukų ir dar daug, daug kitų atsiminimų. Lietuvos minimuziejėlis Šv. Antano bažnyčioje Detroite. Senųjų lietuvių imigrantų klubai ir parapijos paprastai pilnos su Lietuva susijusių simbolių.
Čikaga laikoma Amerikos lietuvių sostine. Čia yra keli istoriniai lietuvių rajonai ir dvi Lietuvos garvei pavadintos gatvės.
Lietuviai pastatė daug bažnyčių, kurių puošniausia Šv. Kryžiaus Back of the Yards rajone (1913). Yra dvi didžiulės lietuvių kapinės: katalikiškos Šv. Kazimiero ir su konkrečia religija nesiejamos Lietuvių nacionalinės kapinės.
Lietuviams pastatyti paminklai ir atminimo lentos, garsiausias kurių yra S. Dariaus ir S. Girėno memorialas. Seniausias pasaulio lietuviškas laikraštis leidžiamas būtent Čikagoje nuo 1909 ir vadinasi Draugas.
Yra galimybių paskanauti lietuviškų patiekalų (nors ir mažiau nei 1990 m. ar anksčiau). Bendra taisyklė yra kad kiekvienas didmiestis, tokiu buvęs ir XX a. pradžioje, turi lietuvių benduromenes ir paveldą, ypač bažnyčias ir kapines, kartais - pokyliams naudotas lietuvių sales.
Tarp tokių miestų Klivlandas ir Detroitas prie didžiųjų ežerų, Bostonas, Baltimorė, Niujorkas ir Filadelfija Naujojoje Anglijoje. Pensilvanijoje lietuviai gyvena mažuose miesteliuose, kai kur sudarydami daugiau nei dešimtadalį jų žmonių.
Shenandoah net būdavo vadinama Amerikos Vilniumi. Tokiose vietsoe galima aptikti lietuvių bažnyčias ir kapines (deja daug bažnyčių, kaip XIX. neogotikinė Shenandoah šventovė, buvo nugriautos arba nebenaudojamos religinėms reikmėms).
Ilinojuje gyvena daugiau Amerikos lietuvių nei kurioje nors kitoje šalies valstijoje. *Keli pramoniniai miestai (Rokfordas [Rockford], Springfildas [Springfield], Vokiganas [Waukegan], Kevanis [Kewanee], Rytų Sent Luisas [East St. Prieškariu Sisero [Cicero] Šv. Čikaga jau nuo bene XX a.
Faktai išties iškalbūs: prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čikagoje gyveno daugiau etninių lietuvių nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste (beveik 100 000). Iki pat XX a. Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia (Čikagos Back of the Yards rajonas), pastatyta XX a.
Čikagos lietuvių bendruomenė buvo per didelė, kad išsitektų viename rajone. Todėl Čikagos pietinėje dalyje išdygo net keletas lietuviškų rajonų. Kiekvieno jų širdis buvo lietuvių bažnyčia. Palaipsniui atsirado it lietuvių salės, vienuolynai, mokyklos, įmonės, lietuviški paminklai.
Čikagoje yra keletas lietuviškos architektūros šedevrų, kurie neturi analogų net Lietuvoje, o kai kurios Čikagos lietuvių bažnyčios yra vienos didžiausių ir puošniausių lietuviškų bažnyčių pasaulyje. Kiekviena iš jų atlieka ne tik religinį, bet ir pasaulietinį - lietuviško centro - vaidmenį.
Čikagoje vyko du pagrindiniai lietuvių rajonų plėtros etapai, kurių metu ir pastatyta dauguma lietuviškų pastatų ir paminklų mieste. Pirmasis etapas truko maždaug XX a. pirmą-trečią dešimtmetį, kai, bėgdami iš Rusijos Imperijos valdomos Lietuvos, į Čikagą dirbti pramonėje atvyko lietuviai it, praturtėję, skyrė pinigus lietuvybei. Antruoju etapu, kuris truko maždaug XX a.
Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia-mokykla Čikagos rajone Heart of Italy. Tai „laikino pastato“, kuris lietuviams tarnavo ir kaip bažnyčia, ir kaip mokykla, pavyzdys. Nors daugelis lietuviškų pastatų Čikagoje išliko, XX a. aštuntame-dešimtame dešimtmetyje visuose istoriniuose lietuvių rajonuose apsigyveno juodaodžiai arba lotynų amerikiečiai.
Lietuviai pasitraukė į Čikagos priemiesčius. Nė vieno išskirtinai lietuviško priemiesčio lietuviai nesukūrė, tačiau automobilių eroje (skirtingai nei XX a. pradžioje) net ir gyvendami vienoje Čikagos dalyje, dėl lietuviškų reikalų nesunkiai galėjo nuvykti į kitą.
Kai kurie lietuviai vis dar lankosi istoriniuose lietuvių rajonuose Čikagos mieste, kur vyksta lietuviškos mišios, kita lietuviška veikla. Tačiau kiti pirmenybę teikia naujam Čikagos region lietuvių centrui - Pasaulio lietuvių centrui, kuris buvo įkurtas devintame dešimtmetyje Lemonto priemiestyje.
Taip Lemontas tapo neoficialia Čikagos lietuviškų priemiesčių sostine, kurioje įsikūrė daugybė JAV lietuvių organizacijų būstinių. Visose JAV gyvenimas bei architektūra mieste ir gyvenimas priemiesčiuose turi skirtingus veidus.
Taigi ir lietuviški pastatai Čikagos priemiesčiuose skiriasi nuo pastatų istoriniuose rajonuose. Jie labiau orientuoti į funkcionalumą, o ne didingumą ar meniškumą. Daugelio jų išorė nesiskiria nuo paprastų pastatų.
Market Parko [Marquette Park] rajonas yra didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių telkinys už Lietuvos ribų (XX a. septintame dešimtmetyje čia gyveno 40 000 gyventojų). Tai matyti iš įspūdingo dydžio paminklų ir pastatų. Kiti pagrindiniai lietuvių centrai yra: (d) Back of the Yards, Braitono parkas [Brighton Park], Geidžo parkas [Gage Park] ir Siseras, kur yra išlikę daug lietuviško paveldo.
Didelis lietuvių rajonas buvo Bridžportas, deja, dauguma lietuviškų pastatų jame buvo nugriauta. Mozaika „Mindaugo karūnavimas“ Švč.
Istoriškai mažesniuose ar senesniuose lietuvių rajonuose lietuviškas gyvenimas užgeso, lietuviškos įstaigos užsidarė netrukus po lietuvių išsikėlimo į priemiesčius (vad. "white flight"), tačiau didesniuose ir naujesniuose rajonuose dalis pastatų tebetarnauja lietuviams.
Be vietinės reikšmės įstaigų Čikagos lietuvių rajonuose, lietuviai įkūrė keletą visiems Čikagos lietuviams skirtų institucijų, tarp jų - dvi lietuviškas kapines, žymias dėl garsių skulptorių sukurtų įspūdingų antkapių, taip pat dėl daugybės jose palaidotų garsių žmonių.
Šios dvi kapinės - katalikų Šv. Kazimiero ir nereliginiu pagrindu įkurtos Lietuvių tautinės kapinės - yra didžiausios ir žinomiausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Jos taip pat tapusios tarsi lietuviškų paminklų muziejumi. Lietuvos herbas Šv.
Be to, sovietų okupacijos laikais (1940-1990) Čikagos lietuvių muziejai ir archyvai tapo ne tik pagrindiniais JAV lietuvių istorijos tyrimų centrais, bet ir pagrindiniais laisvais Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo centrais.
Keletas mažesnių pramoninių Ilinojaus miestų savo lietuvišku paveldu ir istorija yra tarsi mažesnės Čikagos kopijos. Tačiau skirtingai nei Čikagoje, kiekviename iš šių miestų jie sukūrė tik po vieną lietuvišką rajoną, kuriame lietuviška veikla sukosi apie vienintelę lietuvių bažnyčią, o daugeliu atvejų - ir apie lietuvių klubą ir (arba) lietuvišką mokyklą. Švč.
*Springfildas su lietuvių bažnyčia, kuri šiandien jau nugriauta. Kiekviename iš šių miestų veikė nemažai lietuviškų verslų. Tačiau, skirtingai nei Čikagoje, po Antrojo pasaulinio karo mažesnieji pramoniniai miestai ėmė pritraukti vis mažiau naujų emigrantų, todėl lietuvių gyvenimas tuose miesteliuose menko greičiau; daugelis vyresnio amžiaus lietuvių asimiliavosi arba išsikraustė.
Dar du tokie pramoniniai miestai yra Indianoje, visai netoli Čikagos. Angliakasių miestai Ilinojuje vystėsi tuo pat metu kaip ir pramoniniai miestai. Šv.
Kadangi visi miestai buvo nedideli ir žemės jų apylinkėse netrūko, lietuviai visuose jų (išskyrus Oglesbį [Oglesby]) įkūrė savo kapines. Tiesą sakant, Spring Valyje ir Vestvilyje lietuviai įkūrė po dvi kapines (skirtas skirtingų religijų žmonėms).
Spring Valyje ir Oglesbyje pastatyta tik po vieną lietuvių bažnyčią, bet Vestvilyje buvo pastatytos net dvi lietuviškos skirtingų konfesijų bažnyčios. Skirtingai nei Ilinojaus pramoniniai miestai ir Čikaga, po Pirmojo pasaulinio karo angliakasybos miesteliai beveik nesulaukė naujų emigrantų (nei lietuvių, nei kitų), be to, pamažu juos ėmė palikti jaunesni žmonės.
Tačiau turėjus tokias gausias lietuvių bendruomenes praeityje, Ilinojaus angliakasių miesteliuose vis dar yra žmonių, kurie yra 50% ar net 100% lietuvių kilmės ir kurie domisi savo paveldu (nors lietuvių kalba šiame regione beveik išmirė).
Be visų šių „tipiškų“ lietuviškų angliakasių gyvenviečių, Ilinojaus valstijoje yra Kolinsvilio [Collinsville] miestas, vienintelis miestas Amerikoje, pritraukęs daugiausia ne lietuvius katalikus, o liuteronus.
Nors ir nepriklausydami Ilinojaus valstijai, šiaurinė Indiana ir net pietvakarinis Mičiganas tapo Čikagos lietuvių gyvenimo dalimi. Svarbi priežastis, kodėl lietuviai pasirinko šiuos miestelius, buvo didžiulės kopos, kurios lietuviams priminė pajūrio kurortus Lietuvoje (pvz. Viskas prasidėjo apie XX a. šeštą dešimtmetį, Čikagos lietuviams pradėjus siųsti savo nedirbančias žmonas ir vaikus vasaroti į šiuos Mičigano ežero kurortus (vyrai paprastai prisijungdavo tik savaitgaliais).
Vėliau daugeliui šių šeimų ten įsikūrus praleisti pensijos, buvo įkurtos nuolatinės lietuvių bendruomenės. Kai kurie iš šių kurortinių miestų faktiškai tapo vienais lietuviškiausų miestelių visose JAV; pavyzdžiui, Beverli Šorse, Indianos valstijoje, gyvena per 10% lietuvių.
Lietuviai kraštovaizdžiui suteikė lietuviškų elementų, šioje vietovėje pastatydami keletą paminklų. Ilinojaus lietuviai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį steigiant lietuvių stovyklas Mičigano valstijoje.
Lietuvių aukso amžius Ilinojaus valstijoje siekia XIX a. pabaigą - XX a. pradžią, kai besivystanti Ilinojaus pramonė (pirmiausia Čikagos skerdyklos) pritraukė šimtus tūkstančių lietuvių iš Rusijos okupuotos tėvynės.
Šie vadinamieji pirmosios bangos Amerikos lietuviai menkai kalbėjo angliškai, o tai buvo kliūtis jų integracijai. Be to, tuo metu Lietuvoje vyko tautinis atgimimas, todėl daugelis jų ir emigracijoje buvo nusiteikę „išlaikyti lietuviškumą“.
Todėl jie daug lėšų ir energijos skyrė lietuviškiems pastatams statyti, kad šie taptų bendruomenės centrais (lietuviškos mokyklos, bažnyčios, klubai). Tokių lietuviškų rajonų egzistavimas Ilinojaus valstijoje padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas ateities kartoms. Šv.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių emigrantų skaičius Ilinojaus valstijoje sumenko dėl JAV imigracijos apribojimų ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Nepaisant to, lietuvių telkiniuose ir toliau kilo nauji pastatai, steigėsi naujos įstaigos, nes anksčiau atvykusieji pagaliau įsitvirtino finansiškai - pasiekė savo „amerikietišką svajonę“.
Ilinojaus lietuvių bendruomenė buvo pasidalijusi pagal religines ir politines pažiūras. Be religinės katalikų daugumos, bendruomenėje veikė kairiųjų, tautininkų ir liuteronų mažumos. Čikagoje kiekviena iš šių grupių turėjo savo pastatus (dažnai tuose pačiuose lietuvių rajonuose), tačiau mažesniuse lietuvių telkiniuose lietuvių viešasis gyvenimas dažnai sukosi apie lietuvių katalikų bažnyčią.
Ilinojaus lietuvių rajonai dar kartą pasikeitė po XX a. penkto dešimtmečio, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus lietuvių genocidą. Toks neregėto masto persekiojimas sukėlė antrąją lietuvių emigrantų bangą į JAV (dipukai).
Daugumą šių pabėgėlių iš pradžių rėmė keli dešimtmečiai anksčiau į šalį emigravę draugai ir giminaičiai, todėl nemažai jų apsigyveno tuose pačiuose lietuviškuose rajonuose, taigi ir Ilinojaus valstijoje. Šie pabėgėliai save laikė ne emigrantais, o tremtiniais (jie niekada nebūtų palikę Lietuvos, jei ne sovietų genocidas), ir vienintele viltimi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą (turint omenyje, kad sovietai galėjo lengvai ją sunaikinti Lietuvoje).
Todėl ši lietuvių banga dar labiau nei pirmoji siekė steigti lietuviškas institucijas it kurti "gabalėlius Lietuvos". Jei pirmoji (prieškarinė) lietuvių emigrantų banga buvo beveik vien tik darbininkų klasei priklausę emigrantai, antrojoje (pokarinėje) bango...
Kontroversijos ir nesusipratimai
Antradienį, kai Rusijoje buvo švenčiama Pergalės diena, o ir Lietuvoje ant sovietų karių kapų buvo nešamos gėlės ir minima Antrojo pasaulinio karo baigtis, „Rinkos aikštės“ redakciją pasiekė pasipiktinusios Surviliškio miestelio gyventojos skambutis.
Moteris pranešė, esą vienas Surviliškio seniūnijos ūkininkas yra pasiilgęs socializmo ir ant didžiulio savo pastato, esančio tarp Kalnaberžės ir Surviliškio miestelių, pakabino penkiakampę žvaigždę, kuri, pasak jos, simbolizuoja socializmą, Raudonąją armiją, Sovietų Sąjungą.
Tuo tarpu ūkininkas atkerta, kad tai - visiškas nesusipratimas.
„Mes kasdien važiuojame šiuo keliu. Važiuojame į savo gyvenvietę - Surviliškio miestelį, ir esame priversti kaskart žiūrėti į tą Sovietų Sąjungos simbolį. Kodėl taip yra? Gal ūkininkas pasiilgo tų laikų? Pasiilgo socializmo?
Ir iš tiesų, važiuojant nuo Kalnaberžės Surviliškio link, ant sandėlio sienos galime įžvelgti pilką žvaigždę.
„Rinkos aikštės“ korespondentams nuvykus į minėtą ūkį ir pakalbinus vieną iš ūkio šeimininkų paaiškėjo, jog tai - visiškas nesusipratimas.
„Ši žvaigždė kabo jau antrus metus. Mūsų darbuotojai ją sumeistravo prieš keletą metų Kalėdų proga. Per šventes ji šviečia gražiomis spalvomis, nuo žvaigždės dar būna ir nuleistos girliandos. Niekam ji netrukdė, o džiugino žmones. Kam čia galėjo užkliūti? Mes net nesusimąstėme, jog tai kam nors galėtų trukdyti, o ir jos prasmė kita - džiuginti žmones.
Penkiakampė žvaigždė, dėl kurios sukeltas toks „šaršalas“, pralinksmino net ir ūkininko ūkyje dirbusius darbuotojus, kurie savo rankomis tą žvaigždę ir pagamino, ir užkėlė.
„Nors nematome čia nieko blogo, tik Kalėdų puošmeną, galėsime ir nuimti, jei jau taip kažkam užkliuvo.
Tiesa, net nuvykus į Surviliškio miestelį ir paklausus žmonių apie šią žvaigždę, šie tik kraipė galvas.
„Neturi ką veikt žmonės ir skundžia vieni kitus dėl kažkokių nesąmonių. Eitų dirbt geriau, o ne ieškotų kur ką paskųsti.
Įvairių šaltinių duomenimis, penkiakampė žvaigždė yra vienas seniausių simbolių Europos heraldikoje. Savo vėliavoje penkiakampę žvaigždę naudoja 35 valstybės, tarp jų - ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Penkiakampė žvaigždė - apsaugos, saugumo simbolis, spėjama, atsiradęs Artimuosiuose Rytuose, naudojamas kaip karinės galios ir karo ženklas.
Išvados
Daugiabučių puošimas trispalve - tai puikus būdas išreikšti patriotiškumą ir sukurti šventinę nuotaiką. Lietuviai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, puoselėja savo tautinę tapatybę ir tradicijas, o trispalvė yra vienas svarbiausių simbolių, vienijančių tautą. Svarbu prisiminti, kad puošiant daugiabutį, reikia atsižvelgti į kitų gyventojų nuomonę ir vengti simbolių, kurie galėtų būti interpretuojami dviprasmiškai ar įžeidžiančiai.
tags: #daugiabutis #papuostas #trispalve