Laikinas nuosavybės teisės apribojimas - tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - BPK) įtvirtinta procesinė prievartos priemonė, susijusi su tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta žmogaus teise į nuosavybės neliečiamumą.
Kaip ir kiekviena procesinė prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisės apribojimas turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė siekiant tam tikrų proceso tikslų.
Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 72-3 straipsnyje (išplėstinis turto konfiskavimas) nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimo sąlygos
Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai procese yra ar gali būti pareikštas civilinis ieškinys ir kai kyla grėsmė, jog nepritaikius šios priemonės baudžiamojo proceso dalyvis gali paslėpti, sunaudoti, sunaikinti turimą turtą ar kitaip trukdyti procesui bei pažeisti civilinių ieškovų teises į žalos atlyginimą.
Prašomo apriboti turto vertė turi būti proporcinga civilinio ieškinio dydžiui. Nutarime privalo būti nurodytas asmuo, kurio ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti laikinai apribojama nuosavybės teisė.
Taigi, apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala dėl tiriamos nusikalstamos veikos galimai buvo padaryta, kokia yra konfiskuotino turto vertė, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti.
Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai yra pagrindas manyti, kad asmens turtas yra padarytos nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas ir jis, procesui pasibaigus teismo nuosprendžiu, gali būti konfiskuotas, paimant jį valstybės nuosavybėn (BK 72 str.).
Nusikalstamos veikos padarymo įrankis - tai daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką.
Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos padarymo priemonė - tai daiktas, kuris pats nenaudojamas darant nusikalstamą veiką, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams atlikti.
Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.
Įstatymas imperatyviai numato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuotas visais atvejais.
Baudžiamasis įstatymas taip pat numato galimybę taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą.
BK 72-3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.
Teismų formuojamoje praktikoje akcentuojama, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti ne tik bausmes, bet ir kitokias teisinio poveikio priemones, be kita ko, tokias, kuriomis siekiama ne nubausti asmenį, o atkurti teisingumą ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką, riboti ir mažinti nusikalstamumą, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. spalio 12 d. nutarime pažymėjo, kad asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, iš kurios jis turėjo turtinės naudos, taikant tokią teisinio poveikio priemonę, kuria valstybės nuosavybėn paimamas kitas nusikalstamu būdu, bet ne iš tos nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis pripažintas kaltu, įgytas turtas, nėra sprendžiama, iš kokios kitos konkrečios nusikalstamos veikos jis tą turtą įgijo, taip pat nėra sprendžiamas bausmės už tą kitą konkrečią nusikalstamą veiką paskyrimo klausimas.
Siekiant taikyti šią teisinio poveikio priemonę, asmuo (įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis) neturi būti pripažintas kaltu padaręs dar ir kitą konkrečią nusikalstamą veiką, iš kurios jis galėjo įgyti turto, kuris yra neproporcingas jo teisėtoms pajamoms ir kurį siekiama konfiskuoti.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas ikiteisminio tyrimo metu skiriamas prokuroro nutarimu, o perdavus bylą į teismą - teismo nutartimi.
Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius.
Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas, o nuo 2023 m. birželio 1 d., įsigaliojus BPK 122, 151, 167 ir 225 straipsnių pakeitimo įstatymui, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas ir tiriant, nagrinėjant tam tikras apysunkes nusikalstamas veikas kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas, šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių prekių kontrabanda ir t. t.
Šiuo atveju išryškėja šios procesinės prievartos priemonės trūkumas, kadangi laikinos nuosavybės teisės apribojimo taikymas gali tęstis ilgą laiką bei gali būti nepagrįstai ribojama savininko teisė.
Laikiną nuosavybės teisių apribojimą galima taikyti ne tik įtariamiesiems (kaltinamiesiems), bet ir jų tėvams, globėjams, rūpintojams ar kitam juridiniam asmeniui (pvz., galimo kaltininko darbdaviui), kurie materialiai atsakingi už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus, bei fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie turi BK 72 ir 72-3 straipsniuose nurodytą konfiskuotiną turtą.
Atsižvelgiant į tai, praktikoje atsiranda daug problemų sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės teisėtumo sąžiningų asmenų, nesusijusių nusikalstama veika, atžvilgiu.
Kaip pavyzdys pateikiama situacija, kai vogtas automobilis parduodamas trečiajam asmeniui, kuris neturi nieko bendra su padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės įgijimo teisėtumo klausimą gali išnagrinėti tik teismas, prokuroras ikiteisminio tyrimo stadijoje konkrečiu atveju individualiai gali nuspręsti skirti ar neskirti laikiną nuosavybės apribojimą.
Asmuo, kurio nuosavybės teisės laikinai apribota, turi teisę apskųsti prokuroro nutarimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Teisinėje praktikoje pažymima, kad ši procesinė prievartos priemonė yra susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių - teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai, t. y. šią procesinę prievartos priemonę skiriantis (taikantis) įgaliotas subjektas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų patenkintas civilinis ieškinys ar galimas turto konfiskavimas, bet ir į tai, ar laikinai apribojus asmens teises nebus pažeisti proporcingumo, teisėtumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-28 nutartis Nr. 1N-173/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apibendrinimas dėl kai kurių nuosavybės teisių apribojimo baudžiamajame procese aspektų (I), publikuotas „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m.
Visgi pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo subjektai skubotai taiko šią procesinę prievartos priemonę iki galo neišnagrinėję visų aplinkybių. Dažnu atveju nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas automatiškai ir tik paskyrus asmeniui laikiną nuosavybės teisės apribojimą, toliau yra aiškinamasi tokio turto įgijimo, valdymo, naudojimo teisėtumas.
Taip pat ikiteisminio tyrimo stadijoje nuosavybės teisės ribojimas dažnu atveju taikomas remiantis pirmine prielaida, jog šis turtas gali būti nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, nevertinant kitų objektyvių duomenų.
Nuosavybės teisės samprata ir ribos
Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atskleidžiama per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis nulemtas individo išlikimo ir klestėjimo poreikių. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises.
Romėnų teisėje buvo skiriami daiktiniai (actiones in rem) ir asmeniniai ieškiniai (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu, subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė.
Tai viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima žodis laisvė , pagrindas. Žmonės įgydami nuosavybę formuojasi kaip laisvos asmenybės, t.y. turėdami savo turtą, jie tampa nepriklausomi nuo kitų subjektų valios.
Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. ias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti.
Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Iš pradžių buvo reglamentuojami bendruomeniniai daiktai valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.
Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įama žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.
Valstybė siekia užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas.
Nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.
Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant visuomenės interesus , nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.
Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas visuomenės interesais net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę karalystę (1986m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.).
Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. iu paimamu turtu.
Turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.
Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiaiskais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas, t.y. iausiojo teismo 2000-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr.
Tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams. Ir aiuo atveju ieškovų pareikštas reikalavimas apginti jų teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštų, ieškovų nuosavybės teisės suabsoliutinimą, kuris suponuotų kitų dujų vartotojų teisių pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.
Nuosavybės teisės įgijimo būdai
Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Taip yra paaiaškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisės egzistuojantis glaudus ryašys, t. y. jog subjektinės teisės iašplaukia iaš objektyviosios teisės. Tokiu būdu, nekelia abejonis nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymais nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Romėnų teisėje buvo iašskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir iašvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai tai juridiniai faktai, kuris pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolis, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi.
Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iaš iašvestinis šios teisės įgijimo pagrinds, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisis. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisis nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra iašvesta iaš jo teisės.
Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrinds. Aukščiausiasis Teismas 2007-10-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007 J.G., V. V. v J. . Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str.
Prie iašvestinis nuosavybės teisės pagrinds, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo iašsamaus sąraašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šiau ašie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iaš pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrinds nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą.
Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiaškaį naują daiktą, kuris tampa savarankiašku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iaš inžinerinis statinis grupei (~š valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn beašeimininkį daiktą.
Teismui su pareiaškimu dėl daikto pripažinimo beašeimininkiu gali kreiptis finanss, kontrols arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje beašeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.
Šio turto iašaiaškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 Dėl beašeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinis įrodyms, lobis ir radinis perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklis patvirtinimo nuostatos.
Teismui konstatuojant ašį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiaškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.
Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant ašis sąlygs visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisis ir pareigs, kiek jis turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ką kitą.
Nuosavybės teisės įgijimą įstatyms leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl ašalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojs sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.
