Šiandien, pažvelgus atgal į praeitį, galima įžvelgti, kaip formavosi bendruomenės ir kaip žmonės stengėsi išsaugoti savo kultūrą bei tradicijas. Atsiminimai apie praeitį atskleidžia svarbius momentus, kurie vėliau galėjo turėti įtakos dabartinėms bendrijoms.
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980-1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“.
Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus.
Karo Metai ir Pokario Sunkumai
Gimiau 1944 m. birželio 8 d. Tai buvo jau priešpaskutinieji karo metai, vokiečiai traukėsi atgal į savo faterlandą, o rusų raudonoji armija, pamaitinta amerikoniškais konservais, apauta ir aprengta amerikoniškomis „telogreikomis“, apginkluota naujausiais tankais T-34 su nepermušamais amerikoniško plieno šarvais, pergalingai veržėsi į Vakarus.
Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas. Vokietis gestais rodė ir vieną kitą žodį lietuviškai tardamas aiškino, kad vaiko ilgiau „akope“ laikyti negalima, vaikas mirs be saulės...
Kitą dieną po to, kada mane anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių. Vėliau mama pasakojo, jog neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kesiūnas būtų bandęs nušaut šituos vokiečius, nes tuo metu ir už vieno vokiečio nušovimą jie galėjo iššaudyti visą kaimą.
Atnešė ruskeliai kareiviai pavogę kaimyno Vėbros indus ir siūlo pirkt - ne už pinigus, už samagoną. Gaila kaimyno gražių indų, atidavė butelį samagono ruskeliams už tuos indus, paskiau juos grąžino Vėbrams. Mama man kažkada yra pasakojusi, jog Petro Stašio namuose buvo įsikūręs jų štabas.
O kada paaugau, po trejų metų gimė brolis Broniukas ir, būdamas ketverių, jau pamenu, kad labai bijodavau, kai broliukas pradėdavo verkti.
Tremtis ir Gyvenimas Be Tėvų
1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino mane ir išvežė pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos.
Pirty rūkėsi mėsa, o priepirtyje ant pakreiktų šiaudų mudu su Danuku pasišnekėdami leidome laiką. Naktis praėjo ramiai. Mūsų užmigta priepirtyje ant šiaudų, atsibudom jau su šviesa.
Nežinau, kiek mudu verkėm, tik išgirdau jau ryte, kaip teta Edvarda kelia mus nuo aslos. Pasirodo, beverkdami taip mes asloje ir užmigom. Kai paklausiau, kodėl tėtis, kodėl mama neateina manęs parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad mano tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus.
Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio.
Jakučionio ir Dūdos namai buvo kaip kokia prieglauda. Kurį laiką pas juos gyveno kunigo Vinkšnelio motina, nes jų šeima po karo buvo išblaškyta: kunigas išvežtas į Rusijos lagerius, namai karo metu buvo sudeginti, todėl Grasilda Vinkšnelienė glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, gyveno pas Kilių Antaną.
Malkinėje, taip vadinamam šapely, buvo padaryta tokia tuštuma, kurioje galėjo tilpti bent trys žmonės. Ta slėptuvė buvo iš visų pusių apkrauta malkomis ir kapotų žabų kūleliais. Iš pradžių Jakučioniai ir mane toje skylėje slėpdavo, kai skrebai užeidavo ar šiaip kas iš svetimų, ypač iš miestelio.
Maždaug po poros mėnesių Jakučionis parsivežė iš pašto laišką, kuriame mano motina rašė, kad jie gyvena netoli didžiulio Baikalo ežero, Irkutsko srityje. Jakučionis skaitė laišką ir šluostėsi ašaras, verkė teta Edvarda ir Vitaldas verkė, tik aš neverkiau. Man buvo labai baisu, kuomet išgirdau žodį Sibiras. Tuomet ir sužinojau, kad mano tėvai Sibire, o ne Kaune. Žodį Sibiras išgirdus man dažnai šiurpuliai per kūną pereidavo.
Kadangi trėmimo metu manęs namuose nebuvo ir aš nemačiau, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojau tik iš artimųjų, o vėliau - ir iš pačios mamos. Tėtis ruošėsi statyt naujus tvartus, buvo prisivežęs medienos iš Skapagirio, prisigaminęs betoninių blokelių sienoms, visą medieną naktimis vežė pas Jakučionį ir slėpė klojime.
Tremties Įtaka Bendruomenei
Šie istoriniai įvykiai neabejotinai turėjo įtakos bendruomenių formavimuisi ir savitarpio pagalbai. Žmonės, patyrę tremtį ir netektis, ypač vertino bendrystę ir solidarumą. Šios vertybės vėliau galėjo būti perkeltos į daugiabučių namų savininkų bendrijas, kuriose svarbu bendradarbiauti ir rūpintis vieni kitais. Bendrijos tampa ne tik būstu, bet ir bendruomenės, kurioje puoselėjamos tradicijos ir vertybės.
Daugiabučių namų savininkų bendrijų steigimo etapai
Daugiabučių namų savininkų bendrijų steigimas ir veikla yra svarbi siekiant užtikrinti tinkamą pastato priežiūrą ir gerovę. Štai pagrindiniai etapai:
- Iniciatyvinės grupės sudarymas: Gyventojai, norintys įsteigti bendriją, sudaro iniciatyvinę grupę.
- Bendrijos įstatų parengimas: Parengiami bendrijos įstatai, kurie reglamentuoja bendrijos veiklą.
- Steigiamasis susirinkimas: Šaukiamas steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvauja visi namo savininkai.
- Įregistravimas: Įregistruojama bendrija Juridinių asmenų registre.
Daugiabučių namų savininkų bendrijų privalumai
- Efektyvesnis pastato priežiūra
- Galimybė priimti sprendimus dėl remonto ir atnaujinimo
- Didesnė įtaka namo aplinkai ir gerovei
- Bendruomeniškumo jausmas
Šiandien daugiabučių namų savininkų bendrijos yra svarbi priemonė, leidžianti gyventojams patiems spręsti dėl savo būsto ir aplinkos. Istorinės patirtys ir bendruomeniškumo vertybės padeda kurti stiprias ir darnias bendrijas.
| Metai | Įvykis | Reikšmė |
|---|---|---|
| 1944 | Gimimas karo metu | Sunkūs karo metai ir nuolatinė baimė |
| 1949 | Tėvų tremtis į Sibirą | Gyvenimas be tėvų ir tremties patirtis |
| XX a. antra pusė | Gyvenimas kaime ir mieste | Kultūriniai ir socialiniai skirtumai |
| Dabar | Daugiabučių namų bendrijos | Bendruomeniškumo ir savivaldos svarba |
tags: #daugiabuciu #namu #savininku #bendrijos #bildukas