Mūsų maža šalis laimi gimstamumo mažėjimo lenktynėse - pasiekėme demografijos antirekordą. 2025 metais Lietuvoje gimė tik apie 17,5 tūkstančio vaikų (pusantro tūkstančio mažiau nei 2024 m.). Per vieną dešimtmetį gimstamumas susitraukė beveik per pusę. Suminis gimstamumo rodiklis pernai Lietuvoje nukrito iki 1 vaiko moteriai.
Galima kalbėti apie įvairias priežastis, bet galų gale demografijos tema susiveda į klausimą: ką laikome prasmingu gyvenimu? Šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravo egocentriška, individualistinė kultūra, kuri gyvenimo prasmę suveda į save, savirealizaciją ir savo asmeninių tikslų, savo laimės, savo patogumo, malonumo ir naudos SAU siekius. Tokiame kultūriniame kontekste motinystės auka atrodo neracionali.
Mūsų kaimynai latviai atliko įdomų tyrimą. Laura Pirsko ir jos kolegos iš Latvijos universiteto 2004 ir 2022 metais uždavė studentams tuos pačius klausimus apie gyvenimo prioritetus. Rezultatai pribloškiantys. 2004 metais „šeima ir vaikai“ užėmė trečiąją vietą tarp gyvenimo prioritetų. 2022 metais „šeima ir vaikai“ nukrito į dvidešimt antrąją vietą.
„Mokslo dvikova“: Ar yra efektyvių priemonių demografinei krizei spręsti?
Viltingų išeičių paieška
Ieškodami viltingų išeičių, pažiūrėkime iš kitos pusės. Ekonomistė ir aštuonių vaikų mama, profesorė Catherine Pakaluk neseniai atliko labai neįprastą tyrimą, kurį aprašė knygoje „Hannah’s Children: The Women Quietly Defying the Birth Dearth“. Pakaluk atliko kokybinį - interviu pagrįstą - tyrimą. Ji kalbėjosi su 55 aukštąjį išsilavinimą turinčiomis moterimis Jungtinėse Valstijose, kurios augina penkis ar daugiau vaikų. Jos išvada labai blaivi.
Šios moterys puikiai supranta, kad „vaiko kaina“ yra ne tik pinigai. Pakaluk aprašo bendrą vardiklį, jungiantį šias išsilavinusias mamas: jos kalba apie savęs aukojimą, apie „mirimą sau“(„dying to self“), apie sunkų, nuolatinį darbą.
Valstybės vaidmuo ir politikos kryptys
Pirma, Thomas ir bendraautoriai 2022 metais parodė, kad įvairūs tėvystės atostogų ir finansinių paskatų modeliai skirtingose šalyse duoda prieštaringus rezultatus. Antra, net ir ten, kur užfiksuojamas tam tikras poveikis, neretai kalbama ne apie galutinį gimstamumo padidėjimą, bet apie laiko perskirstymą, vadinamąjį „tempo efektą“. Kai kuriose šalyse politikos priemonės padėjo paankstinti gimimus, bet nepadidino bendro gimstamumo ilgalaikėje perspektyvoje. Trečia, daug ką lemia vadinamoji „paklausos pusė“ - kultūra. Valstybių pastangos vargiai duoda vaisių, jei sociokultūrinė aplinka skatina žemą gimstamumą.
Daugelio visuomenių duomenys rodo aiškų dėsningumą: didesnis religingumas siejasi su didesnėmis šeimomis. Ericas Kaufmannas savo knygoje „Shall the Religious Inherit the Earth?“ (2010) parodė, kad religinis fundamentalizmas Abraominėse religijose yra nuosekliai susijęs su aukštesniais vaisingumo rodikliais. Tai nereiškia, kad valstybė turėtų „gaminti tikinčiuosius“ ar įsteigti valstybinę religiją.
Kitaip tariant, kai vienoje svarstyklių pusėje - visas tavo gyvenimas, laikinos materialios paskatos negali nusverti į kitą pusę. Štai kodėl Pakaluk tyrime beveik visos didelių šeimų mamos yra tikinčios, nors ji stengėsi atrinkti dalyves taip, kad jos reprezentuotų visą JAV populiaciją.
Remiantis šia nuostata, galima išskirti keletą pagrindinių politikos krypčių:
- Valstybės turi pripažinti, kad religijos - kaip bendruomenės, atskleidžiančios gyvenimo prasmę ir mokančios žmones gyventi dėl kažko daugiau nei vien dėl savęs - padeda šeimoms pakelti sunkumus auginant vaikus. Todėl valstybės turi gerbti religijos laisvę kaip fundamentalią, neatimamą ir ikivalstybinę teisę, priklausančią kiekvienam žmogui.
- Kita esminė teisė - tai tėvų teisė ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, kurią saugo ir Lietuvos Konstitucija. Tėvai turi prigimtinę pareigą ir teisę rūpintis, auginti, auklėti ir ugdyti savo vaikus be perteklinės valstybės intervencijos. Šiuolaikinės politinės tendencijos linkusios traktuoti vaikų ugdymą pirmiausia kaip valstybės politikos priemonę, tarsi valstybė būtų svarbiausia auklėtoja.
Šeimos politikos svarba
Nors kalbame apie motinystės krizę, jos įveikimas neįmanomas, jei šeimos politika bus suskaidyta į atskirus fragmentus. Santuoka neturėtų būti nuvertinama iki vienos iš alternatyvių bendro gyvenimo formų. Šeima, kurioje vyras ir moteris yra susituokę ir kartu augina vaikus, turi unikalų socialinį vaidmenį. Šie gėriai negali klestėti vienas be kito, bet vienas kitą stiprina ir palaiko. Valstybės, susiduriančios su demografiniu nuosmukiu, turėtų skirti ypatingą dėmesį ir teisinį pripažinimą būtent santuokinei šeimai, ypač daugiavaikėms šeimoms.
Kultūriniai pokyčiai ir santuokos svarba
Turime atnaujinti pagarbą santuokiniam įsipareigojimui. Jauniems žmonėms būtina aiškiai parodyti, kad santuoka nėra laisvės priešingybė. Priešingai - tai brandi laisvės forma: laisvai pasirinktų, ilgalaikių, vienas kitą auginančių santykių kelias. Kultūroje taip pat turime aiškiai ir pagarbiai kalbėti apie atidėtos tėvystės ir motinystės rizikas. Reikšminga dalis bevaikystės nėra sąmoningas gyvenimo būdo pasirinkimas, o atidėliojimo rezultatas, kai vaisingumo langas nepastebimai užsidaro.
Mūsų kultūra jau supranta vieną svarbų dalyką: be skausmo ir aukos nėra augimo. Žmonės bėga maratonus, kopia į kalnus, maudosi eketėse, laikosi griežtų dietų, ieškodami iššūkių, kurie juos perkeistų. Turime viešai gerbti mamas ne mažiau, nei gerbiame politikus, verslo lyderius ar akademikus. Tačiau svarbu neperlenkti lazdos: šių kultūrinių pokyčių turime siekti išmintingai ir subtiliai. Gerų norų retorika neturi virsti propaganda.
Teisė yra kultūros mokytoja. Daugelyje Vakarų šalių, taip pat ir Lietuvoje, jaučiame spaudimą performuluoti šeimos sampratą, atsisakant lyčių skirtingumo.
tags: #daugiabucio #namo #savininku #bendrija #krymo #8rekvizitai