Lietuvos architektūros stiliai keitėsi beveik tiek pat kartų, kiek ir šalies politinė situacija. Europietiškos estetikos tradicijos paieškas carizmo laikotarpiu, savitumo kūrimą ir ėjimą koja kojon su mada tarpukariu pakeitė ilga sovietmečio standartizacija. Pasak architektų, dešimtmečius pažangą stabdžiusi tarybinė estetika atgavus nepriklausomybę privertė iš naujo ieškoti savo identiteto.
Vilniaus senamiesčio panorama
Architektūros stilių kaita Lietuvoje
XIX amžiuje į Europą žengia klasicizmo laikotarpis, kurio objektų matome ir Rusijoje bei Lietuvoje. G. Preišegalavičius pasakojo, kad šiuo laikotarpiu statytuose Lietuvos dvaruose galime išvysti graikiškus orderius - lenktos formos, prabanga dvelkiantys baldai, kolonos.
Ilgą laiką provincijos miesteliu buvusio Kauno pakilimas prasidėjo XIX a. viduryje, kai į miestą pradėtas tiesti geležinkelis. Šio itin svarbaus įvykio fone sudaromas naujamiesčio bendrasis miesto planas ir prasideda naujas plėtros etapas. Pasak Gedimino, tuo metu Kauną sudarė daugiausia senamiestis ir lūšnos. Statant naujamiestį daug lūšnų buvo nugriautos, o jų vietose pastatyti nauji iki šių dienų išlikę tarpukario architektūros pastatai.
Didelę reikšmę Vilniaus ir Kauno miestų plėtrai iki tarpukario turėjo žydų bendruomenė. Caro dekretu XIX a. viduryje žydams buvo suteikta galimybė gyventi miestuose. Keldamiesi į miestus litvakai juose pradėjo steigti įvairaus pobūdžio verslus ir formuoti miestų veidus. XIX a. pabaigoje Kaune gyveno apytiksliai 40 proc. litvakų, kurie valdė apie 90 proc. miesto nekilnojamojo turto - tai darė didelę įtaką miesto vaizdui.
Tarpukario architektūra
Po Pirmojo pasaulinio karo, skambant laisvės ir nepriklausomybės varpams, lietuviai pradeda keltis į miestus, jų proporcija tarp gyventojų auga. Tarpukariu Kaune toliau plėtėsi naujamiestis. Sparčiai plėtojami atskiri miesto rajonai, tokie kaip Žaliakalnis, Vilijampolė. Miesto plėtra keliavo Aleksoto link prijungiant ir kitus priemiesčius.
Tarpukariu Lietuvos valstybė nuo pat užuomazgų buvo itin moderni valstybė, kurioje veikė visos geriausios pasaulinės praktikos, tačiau kartu tauta orientavosi į savitumą, savito stiliaus atradimą ir puoselėjimą. Tarpukario architektūrą ir interjerą galima padalyti į du tarpsnius - iki 1930 metų ir po 1930-ųjų. Iki 1930-ųjų Kauno architektūroje vyravo neoklasicizmas, o išskirtiniais atvejais pasitaikydavo ir neogotikos pavyzdžių. Pasak architekto, šis perėjimas labiausiai buvo jaučiamas dėl to, kad tik apie 1930 metus užaugo nauja architektų karta, mokslus baigusi ir patirties sėmusi jau Vakarų Europos šalyse.
Įžymiausi tarpukario klasicizmo pavyzdžiai - Lietuvos banko rūmai, Lenkų smulkaus kredito draugijos rūmai, Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (dabartinė Kauno filharmonija). Klasicizmas - paprastas, bet didingas stilius, jame vyrauja senovės Graikijos pastatų elementai. Dažnai naudojamos kolonos ar jų motyvai su dekoracijomis, pastatai turi didelius langus, sienos - dekoratyvines figūras. Siekiant harmonijos pastatai būdavo simetriški, kartais naudojamos skulptūros ar panašūs dekoratyviniai sprendimai.
Kauno filharmonija - tarpukario klasicizmo pavyzdys
Modernizmas ir Art Deco
Po Pirmojo pasaulinio karo tradiciniai stiliai pasitraukia, užleisdami vietą naujoms formoms. Modernizmas glaudžiai siejamas su pramonės revoliucija, naujomis statybinėmis medžiagomis, naujų idėjų paieška. 3-iajame dešimtmetyje atsiranda nauja kryptis - art deco stilius, neatsiejamas nuo ryškių spalvų ir kontrastingų medžiagų. Interjeruose ir eksterjeruose šis stilius atpažįstamas iš geometrinių figūrų: rombų, zigzagų, spindulių, būdingi ir hieroglifų, gyvačių, piramidžių, kriauklių motyvai.
Art deco pasižymi dėmesiu detalėms, kuriose puikiai dera iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai, neįprastos formos. Art deco buvo išreiškiama per medžiagiškumą: metalas, chromas, varis, poliruota bronza, medis, chromuotas akmuo - visa tai vyravo art deco stilistikoje. Lietuvoje dažniausiai šios stilistikos siejasi - pastatas būna modernistinis, o vidus - art deco. Art deco stilistikos randame tarpukario tapetuose, balduose, duryse.
Sovietinė architektūra
Monumentaliojo tarybinio klasicizmo architektūroje vėl randame graikiškų orderių. Tačiau kaip ir kiekviename laikotarpyje atgimstanti klasicizmo versija, taip ir ši turi skirtingą išraišką, to meto propagandinių dekoro elementų. Vietoj graikiškų puošybos elementų atsiranda kūjis, pjautuvas ir žvaigždės. Lietuvoje šios architektūros statinius vis dar bandoma puošti tautiniais motyvais, tačiau statybose jaučiamas specialistų trūkumas, visi gabūs Lietuvos architektai emigravę, o nespėję to padaryti buvo išvežti į Sibirą.
Ankstyvasis socialinis modernizmas visuomenėje geriau žinomas kaip „chruščiofkių“ metas. Kartu su sparčiai augančia pramone bei augančiais miestais greitai augo ir poreikis būstams. Buvo pradėtos masinės daugiabučių statybos, kurios turėjo patenkinti šį poreikį. Pasak architekto, blokinių namų tendencijos vilnijo visame pasaulyje, todėl ši statyba nėra vien Sovietų Sąjungos darinys. Vienintelis skirtumas tarp SSRS ir likusio pasaulio buvo pasirinkimo stoka, t. y. viskas buvo standartizuota.
Pasibaigus Chruščiovo erai, pagaliau išauga nauja architektų karta. Kartu su jos atėjimu pradeda daugėti resursų, o tai lėmė, kad vėl atsirado galimybės statyti gražesnius, modernesnius, patrauklesnius pastatus. Šio laikotarpio statiniuose jau galima atrasti meninės išraiškos elementų. Architektūra vėl užima teisėtą vietą miestų veido kūrime, architektai tampa nebe mašinistais, o menininkais.
Šiuolaikinės tendencijos ir "15 minučių miestas"
15 minučių miestas Vilniuje
Statybų tendencijos Lietuvoje vis dar žengia koja kojon su europinėmis tendencijomis. Interjero dizaino tendencijos vis dar buvo panašios su Vakarų šalių, tačiau skyrėsi gaminių kokybė. Gyvenamųjų namų interjerai buvo skurdūs. Išskirtinėmis ir prabangiomis interjero detalėmis, kurias sau galėjo leisti tik pasitūrintys žmonės, buvo laikomi gipso elementai ant lubų. Nudažyti gėlių motyvais ar padabinti įvairiomis spalvomis jie buvo laikomi aukšto lygio dizaino sprendimais. Priešingas vaizdas atsirado visuomeninės paskirties pastatuose.
Pasibaigus industrializacinės architektūros amžiui, atkeliavo nauja banga, neigianti prieš tai vyravusius sprendimus. Postmodernizmas su savimi į miestus ir namus atnešė siekį gyventi patogiai ir autentiškai. Visiems atsibodusi standartizacija apleido savo pozicijas užleisdama vietą statiniams, kuriuose daug dėmesio buvo skiriama detalėms, formoms. Vėl buvo grįžtama prie antikos, graikiškų elementų.
Interneto amžiuje namai vienodėja - panašius namus rasime ir JAV, ir Prancūzijoje, ir Rusijoje. Labiausiai neatitinka priemiestinės teritorijos Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto patarėjo T. Jonauskio teigimu, „15 minučių miesto“ koncepcija reiškia, kad teritorijose turi būti gerai išvystyta pėsčiųjų infrastruktūra, dviračių takai, geras viešojo transporto pasiekiamumas, taip pat gera socialinių ir komercinių paslaugų pasiūla. Jo manymu, visas centrinis Vilnius ir net sovietiniai mikrorajonai atitinka „15 minučių miesto“ koncepciją. Pasak pašnekovo, labiausiai šios koncepcijos neatitinkančiomis teritorijomis galima vadinti priemiestines teritorijas - jos yra toli nuo centro, be viešojo transporto ir netankiai apgyvendintos.
Nemaža dalis Malmės jau yra „15 minučių miestas“. Nuo 2011 m. Malmės (Švedija) savivaldybės Miesto planavimo skyriuje dirbantis lietuvis architektas Džiugas Lukoševičius pasakojo, kad Malmės savivaldybė daug projektų atlieka pati, inicijuoja, kaip vystyti miestą, nelaukdama pasiūlymų iš vystytojų: „Tai turi daug privalumų, nes tada miestą gali planuoti iš kitos perspektyvos, strategiškai galvoti, ko iš tikrųjų jam trūksta.“ Tačiau patikslina, kad išties nemaža dalis Malmės tą koncepciją atitinka: „Ir nauji rajonai jau projektuojami tuo principu, ir senuosius regeneruojant stengiamasi, kad tai atitiktų.“
| Koncepcija | Apibūdinimas | Svarbūs aspektai |
|---|---|---|
| 15 minučių miestas | Miesto planavimo koncepcija, siekianti užtikrinti, kad pagrindiniai patogumai ir paslaugos būtų pasiekiami per 15 minučių pėsčiomis ar dviračiu. | Pėsčiųjų infrastruktūra, dviračių takai, viešasis transportas, socialinės ir komercinės paslaugos. |
| Socialinis miksas | Gyventojų įvairovė, apimanti skirtingus socialinius sluoksnius. | Skirtingų tipų būstai, prieinami įvairiems pajamų lygiams. |
| Viešosios erdvės | Bendruomenę vienijančios erdvės, tokios kaip aikštės, gatvės, želdynai ir parkai. | Vietinės reikšmės erdvės, skirtos kasdieniam naudojimui. |
tags: #daugiabuciai #is #paukcio #skrydzio