Civilinis procesas intelektinės nuosavybės bylose

Intelektinė nuosavybė yra vertinama kaip pagrindinė inovacijų ir žinių ekonomikos kūrimo priemonė, todėl jos panaudojimas ir reikšmė iš esmės yra priklausoma nuo efektyvaus gynimo. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą intelektinės nuosavybės teisių gynimas tapo itin svarbus, panaikinant konkurencijos iškraipymus vidaus rinkoje ir sukuriant inovacijoms bei investicijoms palankią aplinką.

Šiame straipsnyje analizuojami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo remiantis bendraisiais Civilinio proceso kodekse įtvirtintais pagrindais ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumų pagal intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymus, priimtus įgyvendinant 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo skirtumai.

Intelektinės nuosavybės samprata ir reikšmė

Nuo 2000 m. kiekvienais metais balandžio 26-ąją minima Pasaulio intelektinės nuosavybės diena, ir būtent ši diena pasirinkta dėl to, kad 1970 m. balandžio 26 d. įsigaliojo 1967 m. Sutartis, steigianti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizaciją (PINO, angl. WIPO). Šiais metais balandžio 26-ąją PINO dedikavo kūrėjoms moterims.

Intelektinė nuosavybė kaip laisvė

Intelektinę nuosavybę kaip laisvę galima būtų vertinti dvejopai. Pirmiausiai, ji padeda diferencijuoti gamintojus, kūrėjus, prekybininkus, taip pat vienus produktus ir paslaugas nuo kitų. Intelektinė nuosavybė leidžia įmonei nematerialųjį turtą valdyti taip, kad jis padėtų atskirti ją nuo savo konkurentų. Labiausiai saugoma turėtų būti intelektinės nuosavybės skiriamoji funkcija - saviraiška savęs identifikavimu per kūrybą, žymenis, gaminius ir kitokią veiklą. Kitaip tariant, ši nuosavybė įgalina jos turėtojus (kūrėjus (autorius, išradėjus, dizainerius), atlikėjus, prekių ženklų savininkus ir kt.) išsilaisvinti ir nepriklausyti nuo konkurentų. Ir, atvirkščiai, kopijuojantis (ar imituojantis) sukausto savo elgesį, t. y. jis tampa priklausomu nuo kito, nuo jo žinomumo, nuo jo produkto, nuo kito reputacijos - nieko savo ir tikro. Antroji intelektinės nuosavybės, kaip laisvės, pusė, atsiskleidžia sukuriama laisvo vartotojų pasirinkimo galia.

Problema, o kartu ir įdomumas, kad gyvenime neegzistuoja tik viena vienintelė laisvė, jų yra ir daugiau. Ir dar įdomiau, kad laisvės nebūtinai tarpusavyje dera. Kiekvienai laisvei gali grėsti pavojus, siekiant ją riboti, ir, aišku, pati laisvė, jeigu ji neribota, gali būti pavojinga visuomenei. Būtina, kad tiek vieni, tiek kiti ribojimai būtų proporcingi siekiamam tikslui. Probleminių klausimų kyla ir sprendžiant santykį tarp intelektinės nuosavybės kaip visumos ir kitų socialiai reikšmingų vertybių (saviraiškos laisvės, efektyvesnės ekonomikos plėtros ir kt.).

Nors intelektinės nuosavybės teisės yra suteikiamos kaip atlygis už kūrybą ir inovacijų diegimą, tokia nuosavybės teisių sistema gali būti laikoma tinkama, tik jei ji teikia naudą visuomenei. Pernelyg plati intelektinės nuosavybės objektų apsauga atskirais atvejais gali pažeisti kitus, ne mažiau reikšmingus teisinius gėrius, kurių svarba ne visada yra įvertinta intelektinės nuosavybės apsaugos stiprinimą akcentuojančiuose teisės aktuose. Šią problematiką dar padidina tendencija papildomai padidinti intelektinės nuosavybės objektų apsaugą civilinių sutarčių pagrindu. Pavyzdžiui, licencinių sutarčių pagalba autorių turtinių teisių apsauga dažnai yra išplečiama už įstatymuose numatytų ribų; o įstatymų numatytos autorių turtinių teisių išimtys panaikinamos arba apribojamos.

Mes visi priimdami sprendimus vadovaukimės sąžiningumu, pagarba vienas kito sumanymui, minties išraiškai, simboliui, išugdytai reputacijai. Skirtingas (arba spalvotasis) pasaulis yra įdomesnis, motyvuojantis, skatinantis, ugdantis, informuojantis. Pasaulis be skirtumų, priešingai, - žudo mąstymą, iškreipia konkurenciją, nemotyvuoja visuomenės. Kita vertus, intelektinės nuosavybės teisės politika akivaizdžiai pribrendo pokyčiams, ir, visų pirma, intelektinės nuosavybės balanso su kitomis socialiai reikšmingomis vertybėmis paieškai.

Laikinosios apsaugos priemonės

Viena veiksmingiausių ir plačiausiai taikomų procesinių intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonių yra laikinosios apsaugos priemonės. Civilinio proceso kodekso 145 straipsnis numato nebaigtinį laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą. Veiksminga prevencine priemone laikoma banko ar kredito įstaigose esančių sąskaitų areštas, suteikiant galimybę įpareigoti kompetentingas institucijas pateikti banko, finansinius ar komercinius dokumentus ar sudaryti galimybę su jais susipažinti, kai pažeidimas yra įvykdytas komerciniu mastu.

Pažymėtina, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme, skirtingai nuo priimtų pakeitimų pramoninės nuosavybės srityje, minėta laikinoji priemonė taikoma visais atvejais, neribojant komerciniu masto aspektu. Be to, praktikoje pasitaiko vengimo laikytis teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl palankiai vertinama Pakeitimo įstatymuose įtvirtinta prevencinė priemonė įpareigoti pažeidimo padarymu įtariamus asmenis pateikti tinkamą žalos kompensavimo užtikrinimą asmeniui, prašiusiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

ES direktyvos įgyvendinimas

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą intelektinės nuosavybės teisių gynimas tapo itin svarbus, panaikinant konkurencijos iškraipymus vidaus rinkoje ir sukuriant inovacijoms bei investicijoms palankią aplinką. Pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje ilgą laiką vyravo nuostata, kad intelektinės nuosavybės srities teisių apsaugos ir teisinės gynybos būdus, kuriais teisių turėtojams leidžiama saugoti savo teises, reguliuoja tos šalies, kurioje tokios apsaugos reikalaujama, įstatymai.

Todėl ilgą laiką tarptautinės teisės aktai apibrėždavo teisių gynimo gaires ir principus, o konkrečių priemonių reglamentavimas išlikdavo valstybių prerogatyva. Nepaisant nacionalinio teisių gynimo priemonių nustatymo principo, 1994 m. balandžio 15 d. buvo pasirašyta Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis (įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.), kurios 1 C Priedu (TRIPS) pirmą kartą tarptautiniu lygmeniu buvo derinami nacionaliniai intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdai. Europos Sąjungos valstybės narės, siekdamos efektyvesnės ir griežtesnės teisių apsaugos regioniniu lygiu, 2004 m. balandžio 29 d. priėmė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/48/EB (toliau - Direktyva) dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo.

Pažymėtina, kad šios direktyvos nuostatos ir buvo įgyvendintos minėtais nacionaliniais intelektinės nuosavybės srities įstatymų pakeitimais. Pagrindinės Direktyvos prielaidos - skirtumai tarp materialinio ir procesinio teisinio pobūdžio nacionalinių gynimo priemonių būsimosiose naujose ir senosiose Europos Sąjungos valstybėse, tarptautinė teisių apsauga neatitinkanti dinamiškos šių visuomeninių santykių raidos, reikalingos naujų pažeidimų formų prevencijos priemonės.

Tai, kad naujosiose valstybėse narėse intelektinės nuosavybės teisių metodų ir priemonių visuma yra mažiau efektyvi, palyginant su „senąja“ Europa, vertintina skeptiškai, nes Lietuva, dar 2001 m. balandžio 24 d. ratifikavusi Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, ją visiškai įgyvendino. Nepaisant to, šiame straipsnyje apžvelgiamos Direktyvos nuostatos yra pažangios ir naudingos Lietuvos intelektinės nuosavybės teisių turėtojams.

Teisių gynimo principai

Direktyvos tikslas yra suderinti visas nacionalines teisės sistemas autorių teisių ir gretutinių teisių bei pramoninės nuosavybės, t. y. prekių ženklų, dizaino, patentų, geografinių nuorodų, puslaidininkinių gaminių topografijų ir augalų veislių, srityje, kad Europos Sąjungos vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas apsaugos lygis. Pagrindinis valstybių narių įsipareigojimas yra užtikrinti, kad teisių gynimo priemonės, procedūros ir būdai būtų sąžiningi, teisingi, nebūtų komplikuoti ar pernelyg brangūs, nesukeltų nepagrįstą vėlavimą ar delsimą, taip pat, kad būtų veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys nuo kitų pažeidimų.

Direktyvos taikymo sritis apribojama civilinės teisės priemonėmis, nors pirminiame jos pasiūlyme buvo numatytos sankcijos už nusikaltimus, pažeidus baudžiamosios teisės normas. Pažymėtina, kad Direktyva suteikia teisę nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti palankesnį teisių turėtojams gynimo priemonių režimą nei įtvirtintas pačioje Direktyvoje.

Teisių gynimo būdai

Direktyvoje numatytus teisių gynimo būdus, priemones ir metodus būtų galima skirstyti į procesinio ir materialinio teisinio pobūdžio. Teisinis reguliavimas, susijęs su procesinėmis priemonėmis, apima įrodymus ir jų užtikrinimo priemones, laikinąsias apsaugos ir prevencines priemones, bylinėjimosi išlaidas. Nuostatos, susijusios su materialinėmis teisinio pobūdžio priemonėmis, sudaro normas dėl teisės į informaciją, žalos atlyginimo ir alternatyviųjų priemonių, teismo draudimų ir atkuriamųjų priemonių, teismo sprendimo paskelbimo.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos pakankamai detaliai reglamentuoja įrodinėjimą ir įrodymus, nauja Pakeitimo įstatymuose yra įrodymų pakankamumo taisyklė, pagal kurią kompetentingoms teismo institucijoms suteikiama teisė laikyti pakankamo kūrinio ar kito saugomo objekto kopijų skaičiaus atrankinę dalį pagrįstu įrodymu. Ši nuostata vertintina itin pažangiai, kadangi įrodymų rinkimas ir jų išsaugojimas intelektinės nuosavybės srityje yra gana sudėtingas. Be to, Pakeitimo įstatymuose yra išskiriama atskira įrodymų grupė - banko, finansiniai ir komerciniai dokumentai, esantys priešingos šalies žinioje, kurie teismo gali būti išreikalaujami, jeigu pažeidimas yra įvykdomas komerciniu mastu (komerciniais tikslais).

Komercinio tikslo sampratos aiškinimas Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, ypač baudžiamojoje teisėje, yra probleminis, todėl tikslinga vadovautis jos apibrėžimu, įtvirtintu Direktyvos Preambulės 14 punkte, kuris perkeltas į Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 str. 17 punktą. Komerciniu mastu vykdoma veikla - tai veikla, vykdoma tiesioginei ar netiesioginei ekonominei ar komercinei naudai gauti, į kurią paprastai neįeina veikla, kurią gera valia vykdo galutiniai vartotojai.

Svarbu ir tai, kad visuose Pakeitimo įstatymuose įtvirtinta teisių turėtojui palankesnė teisių gynimo sąlyga, palyginant su Direktyva, pagal kurią pažeidėjui per teismo nustatytą terminą nepateikus minėtų įrodymų be svarbių priežasčių ar atsisakius leisti jais pasinaudoti, teismas turi teisę priimti sprendimą remdamasis jam pateiktais įrodymais.

Teismo sprendimo paskelbimas

Visi nagrinėjamos srities nacionalinių teisės aktų pakeitimai ir papildymai numato naują materialinę teisių gynimo priemonę - teismo sprendimo paskelbimą. Pareiga pažeidėjui savo sąskaita paskelbti visą ar dalį teismo sprendimo visuomenės informavimo ar kitose priemonėse nustatoma teismo sprendimu pagal pareiškėjo (ieškovo) prašymą. Vertinant šios priemonės prevencinį pobūdį manytina, kad ji galėtų būti taikoma bet kurioje teisės srityje.

Teisė į informaciją

Palankus teisių subjektui yra ir teisės gauti informaciją apie prekių ir paslaugų, pažeidžiančių intelektinės nuosavybės teises, kilmę ir platinimo kanalus, išplėtimas. Vadovaujantis Pakeitimo įstatymais teismas, remdamasis ieškovo pagrįstu ir proporcingu prašymu, gali reikalauti pateikti minėtą informaciją ne tik pažeidėjo, bet ir kitų susijusių asmenų, kurie turi komerciniais tikslais savo žinioje teises pažeidžiančias prekes, kurie komerciniais tikslais naudojasi ar šiais tikslais teikia teises pažeidžiančias paslaugas, taip pat tų, kurie minėtų asmenų nurodymu dalyvauja gaminant ar platinant teisės aktų saugomus objektus arba teikiant teises pažeidžiančias paslaugas.

Minėtos priemonės skirtos kovoti su plataus masto ir organizuotais intelektinės nuosavybės pažeidimais, taip pat pažeidimais elektroninėje erdvėje, kai neteisėtos intelektinės nuosavybės objektų kopijos platinamos per interneto serverius ar tinklalapius ir reikia nustatyti jų šaltinį, gavėjus bei platinimo mastą.

Žalos atlyginimas

Atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės teisių specifiką, be faktiškai šių teisių pažeidimu patirtos žalos (teisių subjekto negautų pajamų, kitų išlaidų ir iš neteisėtų veiksmų pažeidėjo gautos naudos), ankstesnės Prekių ženklų, Dizaino bei Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų redakcijos numatė specifinį teisių gynimo būdą - kompensaciją (angl. statutory damages). Pažymėtina, kad minėtuose pramoninės nuosavybės Pakeitimo įstatymuose, skirtingai nei Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme, kompensacijos instituto atsisakyta.

Tačiau įgyvendinant Direktyvos nuostatas visuose nacionalinių teisės aktų pakeitimuose yra numatytas alternatyvus tradiciniam nuostolių atlyginimui pažeistų teisių gynimo metodas - autorinis atlyginimas ar vienkartinis licencinis mokestis, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis atitinkama intelektinės nuosavybės teise. Šis būdas yra priimtinas teisių turėtojui tuo atveju, kai pažeidžiamos teisės į rinkoje už konkrečią kainą platinamą specifinį intelektinės nuosavybės objektą.

Nesant aiškios šio objekto rinkos kainos, autorinio atlyginimo ar licencinio mokesčio dydžio apskaičiavimas ir įrodinėjimas praktikoje gali būti sudėtingas. Pažymėtina, kad šis žalos apskaičiavimo metodas Lietuvos teismų praktikoje jau vertintas. Be to, vadovaujantis galimybe taikyti palankesnį teisių turėtojui teisių gynimo režimą, Pakeitimo įstatymuose numatyta, kad esant pažeidėjo tyčiai ar dideliam neatsargumui nukentėjusioji šalis turi teisę reikalauti iki dviejų kartų didesnės atlyginimo sumos.

Apibendrinus kompensacinių teisių gynimo būdų gausą manytina, kad teisių subjektui paliekama daugiau alternatyvų rinktis optimalias teisių gynimo priemones, tokiu būdu suteikiant geresnes galimybes tinkamai apginti pažeistas teises.

Nauja iniciatyva

Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių narių atstovai svarsto naują Europos Komisijos Pasiūlymą Direktyvai dėl baudžiamosios teisės priemonių užtikrinant intelektinės nuosavybės apsaugą. Pagrindinės Pasiūlymo prielaidos - vartotojų teisių apsauga, ypač susijusi su sveikata ir saugumu, kova su organizuotu nusikalstamumu intelektinės nuosavybės srityje ir siekis suderinti valstybių narių taikomas sankcijas už šiuos nusikaltimus.

Kaip ir pirmuosiuose posėdžiuose svarstydamos Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo projektą, taip ir vertindamos šią naują iniciatyvą valstybės narės baudžiamąsias priemones laiko išimtinai nacionaline valstybių narių kompetencija. Svarbu ir tai, kad nauju Pasiūlymu ketinama suderinti sankcijų, taikomų fiziniams ir juridiniams asmenims visoje Europos Sąjungoje, dydžius.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybėse narėse yra esminių socialinių ir ekonominių skirtumų, vieninga sankcijų sistema, pavyzdžiui, minimali bauda ar trumpiausias leistinas laisvės atėmimo laikotarpis už minėtus nusikaltimus, vykdomus organizuotai, yra sunkiai įgyvendinama.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 dalį nusikaltimai intelektinei, taip pat ir pramoninei nuosavybei laikomi nesunkiais, siekiant įgyvendinti naująjį Pasiūlymą reikėtų atlikti esminius nacionalinių baudžiamosios teisės normų, reguliuojančių nusikaltimus intelektinei nuosavybei, pakeitimus.

tags: #civilinis #procesas #intelektine #nuosavybe