Žurnalistas Gintaras Visockas dalijasi savo įspūdžiais iš kelionės per Gruzinų karo kelią. Tai kelias, įsispraudęs tarp pilkų uolų ir gilių tarpeklių, net ir vasarą sunkiai įveikiamas. Asfaltas patiestas kur ne kur, o duobių - žymiai daugiau.
Kelionė iš Tbilisio į Vladikaukazą lėtoka ir dėl gausybės, beveik kas keletą ar keliolika kilometrų įrengtų patikrinimo punktų. Visur - ginkluoti vyrai. Kas jie - gruzinai, osetinai, oficialūs kariai ar vyrai, kuriuos Maskva niekinančiai pakrikštijo „nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis“, - nesusigaudau. Ką nuo ko jie čia daboja, - taip pat nesuprantu. Tepastebiu, kaip įsitempęs vairuotojas į rankas jiems grūda tūtelėn susuktus banknotus.
Virtuoziškai, beveik nepastebimai įbrukti pinigai - tai duoklė kalnų kelią kontroliuojančioms grupuotėms. Kukli padėka už tai, kad mums leidžiama judėti į priekį. Dar pastebėjau, kad kai prieš patikros punktą vairuotojas sustabdydavo „Volgą“, prie automobilio priėję „Kalašnikov“ automatus per petį persimetę tamsaus gymio, rūsčių manierų vyrai ilgam įsistebeilydavo mano pusėn. Jau buvau įpratęs prie tokių žvilgsnių. Automobilyje - tik vairuotojas gruzinas, dvi gruzinės moterys su mergaite gruzine ir aš, lietuvis. Ne bet koks, o šviesiaplaukis.
Nors ginkluotų sargybinių veidai dažniausiai būdavo niūrūs, būtent į mane jie žvelgdavo draugiškai. Man atrodė, kad demonstruojamo draugiškumo būta nuoširdaus. Kai kurie net pasimesdavo, iš vairuotojo imdami pinigus. Vieno posto kariai, netikėtai automobilyje išvydę mane, šviesiaplaukį vaikiną, sutriko. Nebežinojo, ką daryti.
Atsidanginau čionai tam, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau prirašyti sensacingų straipsnių, pasakojančių, kas dedasi Grozne, Tbilisyje, Nazranėje. Tik tiek. Jokių karinių paslapčių man nereikia. Man rūpi Lietuvoje užsitikrinti žurnalistinę karjerą, kuri tikrai įmanoma po keletą mėnesių trukusių vandravonių karinių susidūrimų kamuojamame Kaukaze. Privalės atsiverti.
Vėžlio greičiu judėdami pirmyn mes galų privažiavome Rusijos kariuomenės postą. Rusiškas karinis postas - tarp dviejų milžiniškų riedulių įsiskiepijęs tankas, du šarvuočiai, pūpsantys abiejose kelio pusėse, vienas prilipęs prie uolėtos sienos, kitas - beveik pakibęs virš skardžio, vedančio žemyn į upės išraižytą tarpeklį, žalia - pilka - ruda spalvomis išpaišyta milžiniška palapinė, stambūs prožektoriai, pakabinti ant paskubomis sutvirtintų medinių stulpų, keletas „ežių“ ir tvorelė su akį rėžiančiu užrašu „stop“.
Priėjęs vyresnysis pareikalavo parodyti dokumentus. Štai tada aš rimtai išsigandau. Staiga suvokiau, kad šį sykį būsiu įkliuvęs. Tik dabar prisiminiau, kad man išduota viza leido svečiuotis vien Ingušijoje. Jokių gruzijų, osetijų ir čečėnijų. Kai iš Grozno važiavau į Tbilisį, mane lydėjo įtakingas čečėnas.
Tačiau kai išaušo atsisveikinimo su Tbilisiu diena, pamiršau, o gal tiesiog nedrįsau ieškoti Aslano. Nenorėjau jaustis mažu vaiku, kurį žliumbiantį reikia parsivežti namo, kitaip mažylis pasiklysiąs. Iki šiol mano komandiruotė klojosi kuo puikiausiai, nė menkiausios klaidelės, nė menkiausio užsikirtimo, kad nė neįsivaizdavau, jog galėtų nutikti kaip nors kitaip. Apie vizą, kurioje įrašyta tik Ingušetija, pamiršau. Nuoširdžiai sakau: visai iš galvos išgaravo.
Ėmiau įsivaizduoti, kad, patekus į Kaukazą, viza jau nebeturi jokios reikšmės. Dar didesnis nerimas užplūdo, kai kareivis gruzinams grąžino pasus, o man liepė lukterėti. Burbtelėjo tik tiek, kad dokumentai vis dar tikrinami. Sėdėjau tarsi ant adatų. Prabėgo valanda, o iš palapinės niekas neišėjo. Nei su geromis, nei su blogomis žiniomis.
Tada prisiminiau dar vieną nepalankią aplinkybę. Lietuvos spaudoje jau paskelbta keletas mano straipsnių apie Čečėniją, ten puikavosi ir mano portretinės nuotraukos. Tad jei rusai norėtų, jie išsiaiškintų, kad aš, užstrigęs perėjoje „Verhnij Lars“, ir esu tas Džocharą palaikantis žurnalistas, nelegaliai patekęs į Čečėniją, o paskui nežinia kodėl besitrankąs po Šiaurės Osetiją ir Gruziją.
Kai iš palapinės po dar vienos valandos, trukusios taip ilgai, jog net nežinau su kuo palyginti, nebent su amžinybe, išėjo karininkas, rankose laikąs kažin kokius popierius, širdis apmirė iš baimės. Majoras patraukė mano pusėn. Grąžino pasą ir vizą, leidžiančią svečiuotis tik ingušų teritorijose. Tačiau jokių priekaištų, jokių perspėjimų nepažėrė. Nežymiai net šyptelėjo.
Kai „Verhnij Lars“ perėja liko toli už nugarų, kai artėjome prie Vladikaukazo autobusų stoties, vairuotojas perspėjo pastebėjęs, kaip iš kareiviškos palapinės pro nedidelę atidengtą kišenėlę perėjoje aš buvau fotografuojamas. Gruzinas tikino aiškiai matęs, jog mane fotografavo, slampinėjantį aplink automobilį. Daug kartų fotografavo. Aš privaląs žinoti, jog atsidūriau jų kartotekoje.
Vladikaukaze - vėl persekiojo nemalonumai. Autobusų stoties pakraštyje nuobodžiavo keletas taksi verslu užsiimančių vairuotojų. Maniau be didelio vargo vieną iš jų prikalbinsiąs keliauti į Grozną. Tačiau visi kategoriškai atsisakė. Atšoko nuo manęs tarsi nuo raupsuotojo. Net į kalbas nesileido. Iš Grozno jie gyvi negrįžtų, jei nusibelstų.
Vienas osetinas manęs vis tik pasigailėjo - nuvežė iki sienos, skiriančios Šiaurės Osetiją nuo Čečėno - Ingušetijos respublikos išorinės sienos. Liko vientelė viltis - pasigauti Grozno pusėn važiuosiantį automobilį. Bet kelias buvo tuštutėlis. Jokio automobilio nei pirmyn, nei atgal. Nei „Volgos“, nei „Mersedeso“.
Baimindamasis, kad nepapulčiau į rankas išpirkos pareikalausiančiai gaujai, lėtai prisiartinau prie automobilio. Kaip tektų nešti kudašių, jei pasirodytų, jog automobilyje - ne tie, kuriuos norėčiau matyti, - nežinojau. Su tokiu milžinišku kelioniniu krepšiu ant pečių niekur nepaspruksiu. Vis tiek pagautų. Be to, šis automobilis, regis, vienintelis mano išsigelbėjimas.
KGB technologinio šnipinėjimo metodai
Visa tai vykdė tas pats slaptosios veiklos organizatorius - KGB. Jo metodų ir veiklos krypčių įvairovė, slaptosios veiklos krypčių susiliejimas, metodų susipynimas ir tapatumas verčia tirti ir geriau pažinti visą KGB veiklos arsenalą. Technologinis šnipinėjimas. Naujausių technologijų paieška - viena svarbiausių KGB veiklos sričių dar nuo ketvirtojo dešimtmečio, kai buvo kuriama karinė pramonė ir didžiausios pasaulyje karinės pajėgos.
Dokumentų, kuriais remiantis būtų galima atkurti išsamų KGB technologinio šnipinėjimo vaizdą, nėra daug, bet ir fragmentai pakankamai iškalbingi. Nelikdavo nepastebėta nė viena mokslo naujovė ar mokslo sritis. Teritorinės KGB struktūros nurodymus gaudavo iš Maskvos. Bendroje užduotyje būdavo surašomos problemos, kurioms atskleisti per agentus reikėdavo gauti reikalingą techninę dokumentaciją ir ataskaitas.
Pavyzdžiui, 1987 m. gegužės 11 d. į Vilnių buvo atsiųstas vadinamasis orientacinis uždavinys, kuriame nurodyta, kaip išspręsti problemą Nr. 202 ir gauti informacijos apie branduolinių reaktorių perspektyvinius tipus - greitųjų neutronų bei aukštų temperatūrų dujomis aušinamus reaktorius. KGB technologinio šnipinėjimo organizatorius domino greitųjų neutronų modulinių reaktorių (130-300 MW galingumo) pagrindinės technologinės schemos, pagrindinių mazgų konstravimo ypatumai, konstrukcinės medžiagos (jų sudėtis, savybės), atskirų detalių ir konstrukcijų tvirtumas.
Černobilio avarija paskatino susidomėti greitųjų neutronų reaktoriaus saugumo kriterijais, avarinių situacijų modeliavimu bei jų kontrolės metodais. Saugumo tarnybas domino ir galimybė aukštų temperatūrų dujomis aušinamus reaktorius panaudoti nedideliuose antžeminiuose, jūriniuose ir kosminiuose objektuose, kitais žodžiais tariant, rūpėjo jų panaudojimas atominiuose povandeniniuose laivuose ir šnipinėjimo palydovuose.
Kadangi ne visi KGB darbuotojai ir jų agentai galėjo būti susipažinę su atominėmis technologijomis, jiems pasiūlyta gaunamuose dokumentuose (jų galėjo būti šimtai) ieškoti vadinamųjų „raktažodžių“, t.y. žodžių, kurie turėtų tiesioginį ryšį su sprendžiama problema. Šiuo atveju tokie žodžiai buvo: fast breeder reactor (greitųjų neutronų reaktorius), high- temperature gas- cooled reactor (aukštų temperatūrų dujomis aušinamas reaktorius), core (aktyvi zona), reactor vessel (reaktoriaus korpusas), radioactive waste (radioaktyvios atliekos), design accident (hipotetinė avarija) ir kt.
Už šios užduoties įvykdymą atsakingi teritoriniai KGB skyriai turėjo garantuoti, kad per savo gausią agentūrą pasieks norimą tikslą. Iš vieno agento gavęs brėžinių, iš kito - minėtose firmose dirbančių mokslininkų sąrašą, iš trečio - teorinės medžiagos ir sužinojęs neskelbtų sekamo mokslininko minčių, centrinis KGB aparatas, net ir neturėdamas pakankamai mokslinio-technologinio potencialo pačioje Sovietų Sąjungoje, galėjo tą informaciją apdoroti ir pasitelkęs karinių ar atominių technologijų specialistus žengti žingsnį į priekį.
„Šaltojo karo“ laikotarpiu Vakarų valstybės Sovietų Sąjungai buvo nustačiusios didelius prekybos ir mokslinių mainų apribojimus, todėl tiesiogiai įsiskverbti į Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ar Vokietijos korporacijas ir laboratorijas buvo labai sunku, dažnai ir visiškai neįmanoma, ypač jeigu jos netiesiogiai buvo susijusios su masinio naikinimo ginklų gamyba. Vis dėlto 1985 m. rugsėjo mėn. JAV gynybos ministerija pripažino, kad Sovietų Sąjunga kasmet gauna apie 10 tūkst. technikos pavyzdžių ir apie 100 tūkst. įvairių dokumentų.
Kai didžiosiose Vakarų valstybėse negelbėjo šantažas, grobimai ir papirkinėjimas, mėginta daugiau pasinaudoti galimybėmis neutraliose Europos valstybėse. Tam tiko ir „trečiojo pasaulio“ šalys, kurios jau buvo pasiekusios didelių ekonomikos laimėjimų. Šių valstybių kompanijos, bendraudamos su Vakarų transnacionalinėmis korporacijomis, galėjo gauti ir technologinę informaciją. Todėl KGB jas laikė ne tik lengvesniu grobiu, bet ir tarpine grandimi, per kurią būtų galima lengviau įsiskverbti į JAV, Japonijos ir kitų didžiųjų valstybių kompanijas. Tam numatyta pasinaudoti vietiniais specialistais, kurie, anot KGB darbuotojų, „informacijos gavimą legenduotų savo šalies vėliava“.
Pavyzdžiui galėtų būti planas „Nauka-2“ („Mokslas-2“), kurį įgyvendino KGB 5-oji ir 6-oji valdybos bei teritoriniai KGB skyriai, kontroliavę tarptautinės reikšmės mokslinius centrus Maskvoje, Novosibirske, Irkutske ir kt. KGB 5-oji valdyba daugiausia kaupė informaciją (iš M. Planko instituto Vokietijoje, Londono universiteto Azijos ir Afrikos instituto ir kt.), o 6-oji valdyba jau buvo pradėjusi keletą bylų: „Globus“ („Gaublys“) (Humbolto fondas Vokietijoje), „Alfavit“ („Abėcėlė“) (Kembridžo tarptautinis biografijų centras), „Orionas“ (Prancūzijos nacionalinis kosminių tyrimų centras) ir kt.
Tokia interesų geografija leidžia suprasti, kodėl KGB domėjosi ir AIDS plitimo statistika bei vakcinos sukūrimo galimybėmis, nors ir Sovietų Sąjungoje, ir Lietuvoje žinios apie šią ligą buvo gana skurdžios. Ieškota būdų, kaip iš 30 JAV, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių garsiausių firmų („Syntex“, „Genentech“, „Burroughs Wellcome“, „Pfizer“ ir kt.) gauti kuriamų preparatų pavyzdžius, duomenis apie jų klinikinius bandymus.
Pagal patobulintą sistemą turėjo būti įvertintas operatyvinių santykių lygis (t.y. užverbuotas ar tik verbuojamas asmuo), agentų patikimumas, jų galimybės, profesija, agentūrinių ryšių organizavimas ir darbas prieš „pagrindinį priešininką“ (t.y. JAV ir NATO). Visa tai įvertinta balų sistema. Geriausiai buvo vertinami agentai verbuotojai ir įtakos agentai (2 balai), turintys JAV pilietybę (dar 2 balai), dirbantys mokslinio-techninio šnipinėjimo skverbimuisi svarbiuose objektuose (3 balai). Ypač gerai įvertinti tie agentai, su kuriais ryšys palaikomas tik už Sovietų Sąjungos ribų ir be asmeninių kontaktų arba panaudojant agentą ryšininką (7 balai), šnipinėjantys dėl „idėjinių-politinių įsitikinimų“ (3 balai), o ne dėl piniginio atlyginimo ar moralinių-psichologinių priežasčių (t.y. dėl šantažo galimybės).
Žinant KGB darbuotojų pomėgius, jokios „idealaus agento“ formulės negalėjo sutrukdyti gerinti savo „rodiklius“. Lietuvoje veikęs KGB teritorinis skyrius pirmiausia mėgino veikti tarp lietuvių išeivių, kurie palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais, ypač jei pastarieji buvo uždarų (priklausiusių kariniam-pramoniniam kompleksui) institutų darbuotojai, universitetų mokslininkai ar dėl savo profesijos disponavo plačiais ryšiais.
KGB analitikų nuomone, 2000 m. Kinija moksliniu-techniniu atžvilgiu bus pasirengusi kurti tobuliausią ginkluotę. Kol Sovietų Sąjungos santykiai su šia valstybe buvo įtempti, tol agentūrai skverbtis į Kiniją buvo labai sunku. Pradėjus santykius normalizuoti ir pačioje Kinijoje sušvelnėjus „kontržvalgybiniam režimui“, KGB nutarė tuoj pat pasinaudoti abipusių ekonominių ir mokslinių-techninių ryšių plėtimu. Verbuojant Sovietų Sąjungoje besimokiusius kinus ir siunčiant agentus iš „trečiųjų šalių“ sumanyta sukurti patikimą agentūros tinklą, kuris teiktų tikslią informaciją apie Kinijos karinį-pramoninį ir raketinį branduolinį potencialą.
Agentų vertinimo sistema KGB
KGB naudojo balų sistemą, vertindama agentų potencialą. Štai keletas kriterijų:
- Užverbuotas agentas: 1 balas
- Neformalizuotas ryšys: 0,7 balo
- Verbuotojas arba įtakos agentas: 2 balai
- JAV pilietybė: 2 balai
- Darbas svarbiuose objektuose: 3 balai
- Ryšys palaikomas už SSRS ribų: 7 balai
- Šnipinėjimas dėl įsitikinimų: 3 balai
- Šantažo baimė: 2 balai
- Mokslinio centro vadovas: 5 balai
- Galimybė gauti slaptus dokumentus: 5 balai
Ekskursija po buvusio prezidento Janukovičiaus apartamentus
Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius Mežigorėje apsigyveno neatsitiktinai, čia ir iki jo gyveno ar vasarojo kiti garsūs sovietų valdžios atstovai. Tik Janukovičius čia pasistatė naujus medinius rūmus, iš jau neegzistuojančios firmos išsinuomojo baisulinę teritoriją 99 metams, pristatė daugybę visokiausių prabangių statinių, prikasė tvenkinių, įrengė mini zoosodą, augino karves ir fazanus maistui, turėjo šunides su daugybę kilmingų šunų, puoselėjo parką.
Visą teritoriją anksčiau prižiūrėjo 1500 darbuotojų, dabar likę 150. Rezidencija šiuo metu lyg ir niekam nepriklauso, nes Janukovičius pabėgęs. Firma, kuriai priklausė žemė, nebeegzistuoja, tad vilą išlaiko čia besilankantys turistai.
Internete buvau paskaičius, kad geriausia nuomotis dviratį, nes teritorija labai didelė. Iš karto pasakysiu, kad jūs taip nedarykite, negaiškite laiko veltui, nebent labai mėgstate važinėtis dviračiu ir turite marias laiko. Geriau tiesiai keliaukite pro vartus, ten lauks golfo mašinėlės su vairuotojais-gidais. Jie nuveš ir papasakos (gal tik rusiškai, nesu tikra) iki Putino namelio, garažų su didžiule antikvarinių mašinų kolekcija, iki laivo restorano, ir parveš. Paskui pasikvieskite tą gidą už 200 grivinų ir nueikite į vilą.
Mes gi pasivažinėjome iki Putino namelio, laivo restorano, garažų (jie už papildomą mokestį, tačiau aplankyti būtina), zoo, šunidžių. Tada grįžę pridavėme dviračius (buvo galima išeiti ir grįžti į teritoriją), apžiūrėjome parką, pirtį su gidu už 50 grivinų bei prisiklausėme daug įdomaus apie Janukovičiaus neribotą fantaziją ir užmojus.
Kai susirasiu darbą, atsivešiu savo šeimą į Kijevą, nes baiminuosi dėl jų. Taip pat dar turiu baigti mokslus, gauti diplomą. Noriu susirasti darbą Kijeve ir atsivežti savo sesę iš Luhansko. Ji palaiko mane ir vieningą Ukrainą. Mežigorijoje viskas labai gerai, tačiau karaliaus rūmai - ne man.
tags: #buvusio #prezidento #janukoviciaus #apartamentai