Piliakalniai - tai žmonių bendruomenės sankaupa, pagrindinis viso archeologijos paminklų komplekso elementas. "Piliakalnio" sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Lietuvių kalboje žodis "pilis" kildinamas iš "pilti". Kai kurių pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis "pilis" yra net pavadinimuose.
Kernavės piliakalniai - vienas svarbiausių archeologinių paminklų Lietuvoje.
Savo išvaizdą piliakalniai įgavo veikiami gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. Dėl to kartais net specialisto akis čia sunkiai įžvelgia piliakalnio požymius. Piliakalnių būklės pasekmė - išskyrimo iš aplinkos problema.
Piliakalniai neegzistavo pavieniui. Jie buvo vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Greta senųjų gyvenviečių buvo gamybos vietos, vedė keliai. Kartais - senosios gamybos vietos, keliai ir kt. Piliakalnio vieta bei jos įtvirtinimai buvo svarbūs. Kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai.
Piliakalnių aikštelės ir įtvirtinimai
Piliakalnių aikštelės būdavo taisyklingų formų: apvalios, keturkampės ar trikampės, arba netaisyklingo ovalo, keturkampio užapvalintais kampais ar trapecijos formų. Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Piliakalnių įtvirtinimai labai įvairūs: terasos ir šlaitai, medžio - įvairios tvoros, užtvaros, bokštai, sienos, griovius, pylimai.
Piliakalnių įtvirtinimai labai įvairūs: pylimai, griovius. Aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Papėdėje dar saugomi vandens telkinių. Papėdės gyvenvietės paprastai būdavo įsikūrusios visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. Papėdės gyvenvietės plotas siekė nuo hektaro iki keliolikos hektarų (Kernavė, Šatrija, Telšių r.).
Papilys - įtvirtinimais juosiama papėdės gyvenvietė ar jos dalis. Papilys, apsaugotas grioviais. XIII-XIV a. paprastai verčiamas kaip papilys.
Piliakalnių tyrinėjimai
Piliakalnių tyrinėjimai apima archeologinius kasinėjimus, padaromas jo planas. Kasinėjimų metu detalizuojama sluoksnių charakteristika bei radiniai. Iki 2005 m. Lietuvoje buvo žinomi 993 buvusius ir esamus piliakalnius, iš kurių beveik kas penktas buvo tyrinėtas.
Pirmuosius susidomėjimo piliakalniais pradmenis aptinkame dar XVI a. XIX a. susidomėjimas krašto istorija ir jos liudininkais - piliakalniais didėjo, aiškintasi jų kilmė. XIX a. žymi ne viename piliakalnyje esančios senos duobės, kurias iškasė praturtėti panorę legendų apie užkastus turtus prisiklausę asmenys.
P. Tarasenka amžiams įrašė į mokslo ir piliakalnių pažinimo istoriją. Jo dėka Lietuva XX a. įkopė turėdama patį gausiausią bei geriausiai parengtą medžiagą apie piliakalnius. P. Tarasenka sudarė Lietuvos piliakalnių sąrašą, kuris viršijo 1000.
Ne mažiau svarbi piliakalnių tyrimams buvo ir 1934-1936 m. veikusi Senovės paminklų apsaugos referentūra, kuri rinko topografinius planus, fotonuotraukas, išsamesnius aprašymus. Apskritai prieškario Lietuvoje piliakalnių pažinime buvo daug padaryta. Po Antrojo pasaulinio karo piliakalnių tyrinėjimai tęsėsi archeologinių ekspedicijų metu.
Daugudis (1929-2002) kasinėjo 15 piliakalnių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasikeitė mokslo ir paminklosaugos sistemos. Pradėti ir sisteminiai istoriniai senųjų pilių tyrimai.
Piliakalnių apsauga ir tvarkymas
Piliakalniai po jų apleidimo mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Juos ardė gamtos jėgos, medžiai ir urviniai žvėreliai. XX a. pokyčiai, dažniausiai jų šlaitus ardantys papėdėse įrengti tvenkiniai. Nuo 8 dešimtmečio pradžios imta juos realiai gelbėti. Pamažėle į piliakalnių tvarkymo darbus pradėjo įsijungti ir savivaldybės.
Nuo 1993 m. buvo vykdoma piliakalnių tvarkymo darbų programa. 2005 m. programa apėmė 73 piliakalnius. Šiandien gelbėjimo darbai jau maždaug įpusėjo.
Informacinis stendas Šatrijos papėdėje.
Pirmieji įtvirtinimai pasaulyje ir Lietuvoje
Paskirties įtvirtinimai, gyvavę nuo IV tūkst. pr. Kr. iki Naujųjų laikų. Pirmieji įtvirtinimai pasirodė Artimuosiuose Rytuose prieš 10 - 9 tūkst. metų. Apie ankstyviausius įtvirtinimus Lietuvoje mažai ką galima pasakyti.
Apie I tūkst. vidurį pradėjo išsiskirti atskirų Lietuvos sričių piliakalniai. Neramūs laikai III-V a. turėjo įtakos slėptuvinio tipo piliakalniams.
I tūkst. Lietuvos piliakalnių medžiaga gana skurdi. Nuo II-III a. pradžios jiems būdinga kitokia keramika. Nuo II tūkst. lipdytą keramiką keičia apžiesta, nuo XIV a. - žiesta.
Apibendrinant, piliakalniai yra svarbus Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo objektas. Jų tyrinėjimai ir apsauga yra būtini siekiant išsaugoti šį unikalų palikimą ateities kartoms.
Kernavė - nemieganti žemė. Legendos, sakmės ir mitinės būtybės
| Tyrinėtojas | Tyrinėjimo laikotarpis | Svarbiausi nuopelnai |
|---|---|---|
| Liudvikas Kšivickis | XIX a. pabaiga - XX a. pradžia | Pirmieji moksliniai piliakalnių kasinėjimai |
| Petras Tarasenka | XX a. pirmoji pusė | Lietuvos piliakalnių sąrašo sudarymas |
| Regina Volkaitė-Kulikauskienė | XX a. antroji pusė | Piliakalnių raidos nuo pirmųjų amžių po Kr. iki kovų su Ordinu laikotarpio tyrinėjimas |
| Vytautas Daugudis | XX a. antroji pusė - XXI a. pradžia | Daugiausia dėmesio skyrė piliakalnių įtvirtinimų konstrukcijoms, gilinosi į ankstyvuosius piliakalnius |
tags: #buvo #apsodintas #gluosniais #iskelta #piliakalnio #aiksteleje