Verkiai - viena seniausių vietovių Vilniaus apylinkėse, turinti turtingą istoriją ir apipinta legendomis. Vietovė yra Vilniaus apylinkėje, 7 km nuo miesto centro. Seniūnijos plotas - 55,65 km2, joje gyvena 42179 gyventojai. Seniūnijos teritorijoje yra Verkių regioninis parkas, Balsio ir Gulbino ežerai, Verkių miškas, kolektyviniai sodai, Visorių kareivinės, Santariškių klinikos ir kt.
Apie Verkius išleistos kelios monografijos. 2003 m. išleista dr. Romo Pakalnio knyga „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės“. Knygoje išsamiai pasakojama Verkių dvaro istorija nuo pagonybės iki mūsų dienų, pateikiama žinių apie Verkių dvaro ir Verkių regioninius parkus. 2009 m. Vilniuje išleista dr. Alberto Vitkaus knyga „Verkiai: istorija ir dabartis“. Knygoje lietuvių ir anglų kalbomis pateikiama informacija apie Verkių dvaro istoriją, Verkių dvaro ir Verkių regioninį parkus, aprėpiant laikotarpį nuo pagonybės laikų iki Verkių vizijos ateityje.
Apie vietovę rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“. Žinomas XIX a. Lietuvos etnografas, istorikas, geografas Konstantinas Tiškevičius knygoje „Neris ir jos krantai“ pasakoja Verkių legendą, aprašo rūmų istoriją. Apie Verkius pateikiama informacijos ir kituose kraštotyros leidiniuose: Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, geografės Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės leidinyje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ (Čikaga, 1997).
Įdomus yra ikonografijos, kaip istorijos atspindžio, tyrinėjimui skirtas ir dailėtyrininkės Rūtos Janonienės straipsnis. Čia yra pateikiamas iš lenkų kalbos išverstas, Lietuvos istorijos archyve saugomas istoriko Mykolo Balinskio (1794-1864) rankraštis „Verkių kaimo prie Vilniaus istorija“. Apie šioje vietovėje vykusį mūšį pasakoja istorikas Antanas Tyla. Knygoje „Lietuvos lobiai“ yra fiziko, kraštotyrininko, muziejininko Stanislovo Sajausko straipsnis apie Verkiuose rastą lobį.
Yra leidinių, skirtų vietovės architektūrai. Architektūros mokslų dr. Eduardo Budreikos leidinyje „Verkių rūmai“ pasakojama apie vertingą ansamblį. Čia pateikiama XVIII a. pabaigos - XX a. Verkių rūmų ansamblio kūrimo istorija. Apie Verkių dvaro ansamblio architektūrą rašoma dr. Romo Pakalnio knygoje „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės“, dr. Alberto Vitkaus knygoje „Verkiai: istorija ir dabartis“.
Verkių Pavadinimo Kilmė ir Legendos
Vietovardis Verkiai - vienas seniausių istoriniuose šaltiniuose minimų toponimų (ac districtus Werki, 1387 m.). Jo kilmė aiškinama įvairiai. Kalbininko Simo Karaliūno nuomone, vietovardis kilęs iš germanizmo verkė, verkis - pakulos, kuriomis užkamšomi laivo plyšiai.
Yra legendų, pasakojančių, kad Verkių pavadinimas kilęs iš žodžio verkti. Neris, tekanti pro Verkius, susidariusi iš verkiančio milžino ašarų. Kituose Vilniaus padavimuose pasakojama, kad ant kalno, šimtamečiame ąžuole, erelio lizde, rastas verkiantis naujagimis, vėliau tapęs Lietuvos vyriausiuoju kriviu Lizdeika. Lizde rastas „išperėtas“ vaikas iš medžio buvo nukeltas ir pavadintas Lizdeika, o vietovei, kurioje išgirstas jo verksmas, prigijo Verkių pavadinimas.
Lyg dukart gimęs, jis įgijo gebėjimą byloti dievų valią ir užaugęs tapo pagonių kunigu, „sapnų specialistu“, kuris kunigaikščiui Gediminui ir išaiškino sapne stūgaujančio Geležinio vilko prasmę. Taip nusipelnė Vilniaus įkūrimo bendraautoriaus vardo - juk sapnas būtų dar nieko nereiškęs, jei nebūtų gavęs Lizdeikos „sankcijos“.
Dar legenda byloja, kad Lizdeiką, kitados dar kūdikį, surado paties Gedimino brolis didysis kunigaikštis Vytenis. Matyt, šio Viduramžių miesto vyriausiasis žynys, pasak padavimo, gedėjo mirusios žmonos, todėl ieškojo ramybės Neries pakrantėse. Kartą beeidamas išgirdo gražios dainos aidą, netrukus pamatė žavią mergelę ir abu vienas kitam patiko.
Legendos, deja, pikantiškas detales nutyli, tačiau iš tos meilės jiems gimė sūnus. Įstatymai kriviui vesti leido tik kartą, todėl jiedu sumanė vaiką paslėpti. Medžioklės dieną kūdikis buvo paguldytas į erelio lizdą ir pro šalį jojęs didysis kunigaikštis išgirdo vaiko verksmą ir įsakė radinį iš ąžuolo iškelti.
Valdovas pamanė, kad vaikas nepaprastas ir liepęs jį užauginti. Šiandien neįmanoma atsakyti ar šie įvykiai „objektyviai“ atsitiko. Tačiau galime tvirtinti, kad tai iš tikrųjų atsitiko legendoje. O ar „atsitiko“ legenda, turbūt klausti neverta.
Verkių regioninis parkas
Istoriniai Faktai
Verkių teritorijoje gyventa jau IV-II tūkstantmetyje prieš Kristų. Tai patvirtina aptikti neolito gyvenvietės pėdsakai. Apie seną vietovės kilmę byloja čia aptikti lobiai. Verkių apylinkėse surastos 896-943 m. nukaltos 92 arabiškos monetos. Verkių dvare (1941 m.) iškastas juodame moliniame puodelyje į drobę suvyniotas pinigų lobis.
Istoriografijoje Verkių pradžia siejama su XIII-XIV a. sandūra, mitologinio kunigaikščio Šventaragio laikais. XIV a. Verkiai buvo vienas didesnių Lietuvos centrų, turėjusių savo pagonių šventyklą. Iki XIV a. pabaigos čia stovėjo mūrinė Lietuvos vyriausiojo žynio Lizdeikos šventykla (alkas).
Archeologai Algirdas Varnas ir Robertas Žukovskis teigia, kad XIII-XVII a. ir dar anksčiau šalia Vilniaus buvo didelė gyvenvietė su savo kapinėmis. 2008 m. archeologinių kasinėjimų metu viduramžių laikų kapų aptikta visoje Verkių parko teritorijoje. Teigiama, kad šalia Vilniaus buvo kitas didelis miestas - archeologai sostinės pakraštyje, šalia Verkių rūmus aptiko didelio Viduramžių miesto kapines.
Verkiai - vienas seniausių Lietuvos dvarų. Iki XIV a. pab. Verkių apylinkes valdė Lietuvos didieji kunigaikščiai. Vietovė priklausė Vilniaus gynimo sistemos pirmajam žiedui, juosusiam miestą 10 km spinduliu. 1387 m., po Lietuvos krikšto, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vietovę padovanojo Vilniaus vyskupams.
Verkių apylinkės buvo labai gražios, todėl vyskupai mėgo čia vasaroti. Apie XV a. Verkius žinoma nedaug. XVI-XVIII a. Verkiuose yra gyvenę Vilniaus vyskupai. 1658 m. spalio 21 d. vietovė buvo virtusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ir Rusijos okupacinės kariuomenės mūšio lauku. Verkių mūšyje Lietuva vienintelį kartą per 1648-1667 m. Lietuvos-Rusijos karą neteko vieno iš kariuomenės vadų - į nelaisvę pateko Lietuvos lauko etmonas Vincentas Aleksandras Gosievskis.
XVIII a. pab., vyskupo Igno Jokūbo Masalskio laikais, vietovė tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru. Verkių rūmai turėjo turtingą paveikslų kolekciją, įspūdingą biblioteką, vertingus ginklų ir iškasenų rinkinius. Verkių dvaro paviljone, buvusių centrinių rūmų salėje ir rūsyje vykdavo slapti masonų ložės susirinkimai. Dvare veikė plytinė, odų dirbtuvės, du vėjo malūnai, alaus darykla, pieninė, trys oranžerijos. Čia dirbo Jeruzalės kaimo, priklausiusio dvarui, gyventojai.
XIX a. pr. Vilniaus mieste vykę karai neaplenkė ir Verkių. 1812-1813 m. vietovėje stovyklą buvo įrengę Napoleono armijos kareiviai. 1816 m. dvaras buvo parduotas Vilniaus pavieto maršalkai Stanislovui Jasinskiui. Rūmuose veikė mergaičių pensionas, vasarodavo Vilniaus universiteto profesoriai.
1840-1881 m. Verkiuose gyveno kunigaikščiai Vitgenšteinai. Liudviko Adolfo Vitgenšteino valdymo laikais vietovė tapo vienu ryškiausių Vilniaus miesto kultūros centrų. Dvare rengiamuose koncertuose, teatriniuose vaidinimuose susirinkdavo visa to meto Vilniaus aukštuomenė. Kunigaikščiai Vitgenšteinai buvo sukaupę didelę meno vertybių kolekciją.
Po kunigaikščio Peterio Vitgenšteino mirties dvaro savininkai ne kartą keitėsi. 1910-1915 m. Verkių dvarą valdė paskutinis savininkas Kazimieras Krapas Spinekas. 1919-1920 m. Verkiuose buvo įsikūrusi lenkų kariuomenės divizijos veterinarijos ligoninė. 1920-1939 m. dvaro pastatuose veikė vasarnamiai, pensionai. 1939 m. rūmuose įsteigta gyvulininkystės mokykla. 1949-1956 m. Verkiuose veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956-1959 m. - zootechnikumas.
1960 m. Verkių ansamblio pastatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai. Nuo 1976 m. rytinė oficina vadinama Mokslininkų rūmais. Čia rengiamos konferencijos, pasitarimai. 1962-1964 m. suremontuota vakarinė oficina (Žaliųjų Ežerų g. 47) pritaikyta Botanikos instituto laboratorijoms. Prie įvažiavimo į parką stovinčiame paviljone su kupolu (Žaliųjų Ežerų g. 53) dabar įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.
Verkių dvaras
Architektūra
Seniausias žinomas Verkiuose stovėjęs pastatas - ant aukšto Neries kranto ir į Nerį įtekančio Verknės upelio kalno XIII-XIV a. pirmoje pusėje stovėjo pagonių šventykla (alkas). Lietuvai priėmus krikštą, alkas nugriautas ir užpiltas baltu smėliu. XVI a. pradžioje Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Radvila buvusios šventyklos vietoje pastatė aštuoniakampę medinę koplyčią. Koplytėlei sunykus, XVII a. viduryje šioje vietoje buvo pradėta statyti, bet nebaigta mūrinė bažnyčia.
Ypatingos vertės yra Verkių dvaro ansamblis, turintis ilgą istoriją. XVI a. pradžioje ankstyvąją Verkių dvarvietę sudarė trys pagrindiniai židiniai - palivarkas (dabartinė Verkių g. 69 teritorija), rūmų teritorija (vilos Verkių g. 77 aplinka) ir Trinapolio teritorija (anksčiau vadinta Senąja Slabada). Vietovei priklausė dabartinių Naujųjų Verkių, Jeruzalės teritorijos.
XVI a. pirmieji mediniai Verkių rūmai su mūriniais pamatais, pastatyti dešinėje Neries terasoje, žemutiniame parke palei šlaitą. XVII a. pradžioje Verkiuose stovėjo renesansiniai vyskupų rūmai. Dvare buvo ir daugiau pastatų: arklidė, vežiminė, vyno rūsiai, bravoras, smuklė.
Žymūs Žmonės
Lapkričio 3-ąją mirusi 94-erių legendinė dailininkė, knygų iliustratorė Birutė Janina Grasilda Žilytė-Steponavičienė šeštadienį buvo išlydėta į paskutinę kelionę. Menininkė palaidota Vilniaus Verkių kapinėse. Tarp žymiausių jos darbų - legendinės Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ siena, nutapyta drauge su vyru, dailininku Algirdu Steponavičium, taip pat įspūdingo dydžio freskos Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“, keliolika vaikiškų knygų, kurių iliustracijos sovietmečiu išsiskyrė savo spalvingumu bei išskirtiniais personažais.
Dailininkė gimė 1930 m. birželio 2 d. Nainiškių kaime, Panevėžio rajone. Vėliau su šeima apsigyveno Miežiškiuose, kur baigė pradžios mokyklą. Piešimas, kaip teigė pati, buvo jos prigimtyje - anksti Birutė pajuto vaizduotės galią kurti pasaulį tokį, koks patiko jai pačiai.
1949 metais ji įstojo į Vilniaus dailės instituto grafikos specialybę. Studijas baigė 1956 metais apsigynusi diplominį darbą - keturių dalių ofortų ciklą „Prie Kuršių marių“. 1954 metais dailininkė pradėjo bendradarbiauti vaikų žurnale „Genys“, kuriam keliolika metų reguliariai piešė iliustracijas.
Per tris dešimtmečius viena ar drauge su vyru ji iliustravo keliolika knygų. Pati dailininkė yra sakiusi, kad iliustruoti rinkdavosi tokias knygas, kurios būdavo gyvenimiškos, o ne saldžios ar primityvios. Štai kodėl jos piešiniai išsiskyrė ne tik kontrastingomis spalvomis, tačiau ir siurrealistiniais ar stebukliniais siužetais, kuriuose galima būdavo sutikti ir baisias raganas, nukirstas kiaulių galvas, mėlynus žirgus, skraidančias žuvis ar raudonas upes.
1964 m. freskų dailininkas Laimutis Ločeris B.Žilytę ir A.Steponavičių pakvietė sukurti sienų tapybos kompoziciją vaikų kavinėje „Nykštukas“, Vilniuje. Ilgainiui ši kavinė tarp to meto vaikų tapo itin populiari ir mėgstama bei užsitarnavo „legendinės“ statusą. Vienas įspūdingiausių B.Žilytės drauge su jos vyru A.Steponavičiumi sukurtų kūrinių - tai 110 kvadratinių metrų sienų tapybos darbas ilgame Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ koridoriuje. Šis 12 darbų ciklas buvo kuriamas net trejus metus (1969-1972).
Už savo piešinius, grafikos raižinius, litografijas, ofortus, sienos tapybą bei iliustracijas knygoms menininkė sulaukė ne vieno garbingo apdovanojimo. 2015 metais „už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams“ B.Žilytei įteikta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
2002 m. B.Žilytė sudarė albumą „Algirdas Steponavičius. Paslaptingas būties švytėjimas“ - knygos meno konkurse už šią knygą dailininkei skirta I ir Lietuvos dailininkų sąjungos premija. 2014 m. išleistas ir to paties pavadinimo jos pačios kūrybos albumas.
Žalieji Ežerai
Netoli Vilniaus esantys Žalieji ežerai plačiai žinomi ir gausiai lankomi. Išplėtus Vilniaus miesto ribas, jie pateko miesto teritorijon. Nuo miesto centro iki didžiausio ežero Balsio - tik 12 kilometrų. Jis nesunkiai pasiekiamas ne tik individualiu, bet ir miesto transportu. Pirmą kartą atvykusius prie ežerų, stebina ir žavi jų žalias vanduo.
Žalią vandens spalvą lemia keletas veiksnių. Didžiausią įtaką turi vandenyje ištirpę karbonatai, kurie ežeran patenka su požeminiais vandenimis. Turintis ištirpusių karbonatų vanduo (kietas) atrodo žalsvas. Žalią vandens atspalvį paryškina žalios ežerų aplinkos atspindys vandenyje bei ten esantys žalieji dumbliai.
Žalieji ežerai, jų aplinka seniai domina mokslininkus ir poilsiautojus. Jau 1960 metais Lietuvoje įsteigti 25 landšaftiniai draustiniai, tarp jų ir Žaliųjų ežerų. Įsteigus 1992 metais Verkių regioninį parką, į jį pateko ir didelė dalis buvusio draustinio. Parkas yra į šiaurę bei šiaurės rytus nuo Vilniaus. Jam priklauso Kalvarijų, Tirnapolio, Verkių, Žaliųjų ežerų vietovės. Regioninio parko plotas 2700 ha.
Nors parkas yra Vilniaus miesto teritorijoje, tačiau natūralūs ir pusiau natūralūs kraštovaizdžiai užima apie 80 proc. bendro ploto. Verkių regioninis parkas sudarytas iš dviejų skirtingų dalių. Pietinėje pusėje vyrauja kultūrinio paveldo objektai, o šiaurinėje dominuoja natūralūs gamtiniai kraštovaizdžiai. Šis aprašymas skirtas šiaurinei Verkių regioninio parko daliai, kurioje svarbiausias objektas - Žalieji ežerai.
Žalieji ežerai telkšo Baltijos aukštumų ruože, toje jų dalyje, kurios vadinamos Riešės aukštumomis. Didžiausias šių aukštumų aukštis viršija 200 metrų, o netoli ežerų atskiros kalvos pakyla į 150-156 metrų aukštį. Aukštai iškilusios pavienės kalvos, gilūs ežerų duburiai, giliai įrėžtas Riešės upelio slėnis sudaro kalvotos vietovės vaizdą. Ežerų krantai aukšti ir statūs. Ypač kalvotas, medžiais apaugęs plotas tarp Balsio ir Gulbinų ežerų.
Žaliųjų ežerų grupę sudaro 5 ežerai, telkšantys dvejose rinose - dubakloniuose. Jos ištįsusios šiaurės vakarų, pietryčių kryptimi, susidarė paskutiniojo apledėjimo metu. Vienoje rinoje telkšo Balsio ir Akies, kitoje - Baraukos Akies, Raistelio, Gulbinų ir Mažųjų Gulbinų ežerai. Didžiausias ir gausiausiai lankomas - Balsio ežeras. Neretai jis vadinamas Žaliuoju, Kryžiuočių ar Kryžiokų vardais.
Balsio ežeras ištįsęs bemaž 2 km, kiek lenktos formos. Didžiausias plotis - 450 m, didžiausias gylis - 38,8 m plačioje pietinėje dalyje. Vidutinis gylis - 15,2 m. Tokie dideli gyliai būdingi tik rininiams ežerams. Balsio ežero krantai aukšti ir statūs, ypač pietrytiniai. Jie pakyla į 35-40 metrų aukštį, apaugę medžiais. Pietrytiniame ežero gale įrengta poilsio zona.
Didėjantis poilsiautojų skaičius, nevienodas jų pasiskirstymas privažiavimo sunkumai sudaro nemažai rūpesčių ne tik Verkių parko administracijai, bet ir visiems gamtosaugininkams. Sudėtinga suderinti gausaus poilsiautojų srauto ir gamtinės aplinkos apsaugos reikalavimus. Žalieji ežerai ne tik Verkių regioninio parko, bet ir Vilniaus miesto teritorija. Jų aplinkos apsaugai, gamtinės pusiausvyros išsaugojimui, racionaliam poilsio organizavimui reikalingos daugelio institucijų pastangos.
Svarbiausi duomenys apie Balsio ežerą:
| Parametras | Reikšmė |
|---|---|
| Ilgis | ~2 km |
| Didžiausias plotis | 450 m |
| Didžiausias gylis | 38,8 m |
| Vidutinis gylis | 15,2 m |
Balsio ežeras
Naujųjų Verkių Popieriaus Fabrikas
Fabrikas yra Verkių landšaftiniame draustinyje, Verkių regioninio parko teritorijoje, ant Riešės (Turniškės) upelio kranto apie 12 km į šiaurę nuo miesto centro. Jis užima 13 ha plotą. 1985 m. fabrikas turėjo keturias popieriaus gamybos mašinas, apie 500 darbuotojų, kurie iš atvežamų pusfabrikačių (celiuliozės ir makulatūros) gamino vyniojamąjį ir kitokį techninį popierių.
Iš senosios popieriaus manufaktūros, veikusios 1836 - 1850 metais, liko Riešės užtvanka, apie 250 m ilgio inžinerinės kanalų sistemos kompleksas, taip pat 1851 - 1854 m. statyti mūro pastatai ir dūmtraukis. Spėjama, kad popieriaus dirbtuvė čia įkurta apie 1690 metais ir veikė iki XVIII a. pirmojo dešimtmečio, nors randamas XVI a. pagamintas popierius su Verkių vandenženkliais liudija, kad popieriaus dirbtuvės galėjo būti ir anksčiau. Ji priklausė vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui.
1833 metais šioje vietoje pradėta statyti nauja popieriaus manufaktūra, kai Verkių dvaro savininkas Vilniaus pavieto maršalka Stanislovas Jasinskis išnuomojo žemės sklypą Vilniaus burmistrui Pranui Juozapui Opicui ir popieriaus gamybos meistrui vokiečių kilmės Vilhelmui Langenbachui. Pastatai buvo baigti statyti 1834 metais, manufaktūra pradėjo veikti po dviejų metų.
Nuo 1845 metų manufaktūra priklausė pirkliui Frydrichui fon Aueriui. 1847 metais ji pagamino 4300 stopų (apie 34 tonų) rašomojo popieriaus, joje dirbo apie 40 darbininkų. 1850 metais įmonę nuniokojo gaisras. 1850 - 1852 metais atstatyti fabriko mūro pastatai, modernizuoti hidrotechniniai įrenginiai. 1854 metais sumontuota nepertraukiamo veikimo popieriaus gamybos mašina, varoma 8 AG variklio.
XIX a. pabaigoje fabrikas tapo didžiausia ir geriausiai įrengta Rusijos imperijos vakarinių gubernijų popieriaus gamybos įmonė, nukonkuravusi Kučkuriškių popieriaus manufaktūrą. Per metus gamino 1300 tonų rašomojo, techninio ir rūkomojo popieriaus. 1896 metais buvo pastatyta nauja, galingesnė katilinė, kurios kaminas išliko iki mūsų dienų.
1993 m. fabrikas privatizuotas, įkurta bendrovė „Naujieji Verkiai“, pradėjusi gaminti įvairios paskirties popierių: vyniojamąjį, ofruojamąjį, medicininį, higieninius reikmenis. Nuo 2009 m. šios įmonės filialas - Naujųjų Verkių fabrikas nebeveikia ir yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.