Ašakomoji kalba laikoma savarankiška tautinės kalbos atmaina. Kalbotyros terminų žodynas neskiria sąvokų sakytinė ir ašakomoji kalba, abi vadina ,,kalbos atmaina, vartojama garsine forma“ (Gaivenis 1990). Tačiau Ąžilingis (1971) teigia, kad šios sąvokos turi būti vartojamos skirtingomis reikšmėmis, nes ašakomoji kalba vartojama kaip buitinio stiliaus sinonimas.
Šiuo metu, kai sukurtas sakytinės lietuvių kalbos tekstynas, atsiveria perspektyvos išsamiau ir įvairesniais aspektais tyrinėti sakytinės kalbos ypatumus. Tačiau ašakomoji kalba yra tyrinėjama, bet nepakankamai. Trūksta tyrimų, kurie atskleistų kalbos ekonomijos principo poveikį lietuvių ašakomajai kalbai.
Šio darbo tikslas yra:
- Išsiaiškinti kalbos ekonomijos principo esmę.
- Nustatyti, kas lemia žodžių trumpinimą.
- Nustatyti, kokia dažnai vartojamų žodžių įtaka trumpėjimui.
Siekiant išsiaiškinti šiuos tikslus, analizuojami sakytinės kalbos pokalbių trumpinimai. Taip pat taikoma Natūralumo teorija (Dressler 1997) siekiant paaiškinti trumpinimo proceso priežastis.
Kalbos ekonomijos principas pasaulyje seniai žinoma sąvoka. Lietuvoje tai dar nauja sąvoka ir tyrimai, susiję su kalbos ekonomija, lietuvių kalbotyroje dar labai mažai. Tad šiandien svarbu išsiaiškinti, kaip kalbos ekonomijos principas veikia lietuvių ašakomąją kalbą, nes tai dar mažai tyrinėta sritis (pvz., Dabašinskienė 2008).
Kalbos lingvistikai labai svarbus tekstyno kūrimas. Šiandien turime didžiulį rašytinės lietuvių kalbos tekstyną, kuriuo galima naudotis ir kaip kontekstiniu žodynu, ir kaip praktine lietuvių kalbos mokymo ar mokymosi priemone (žr. donelaitis.vdu.lt). Rašytinės kalbos tekstynus kaupti nėra taip sudėtinga kaip sakytinės kalbos, todėl Lietuvoje ilgai nebuvo tokio tekstyno. Jam atsiradus (Lietuvių sakytinės kalbos tekstynas sukurtas 2006-2009 m.), atsivėrė platesnės galimybės tyrinėti sakytinę kalbą.
Tyrimas yra naujas, nes kalbos ekonomijos principas aiškinamas remiantis natūralumo teorija (Dressler 1997), tiriami natūralūs spontaniški pokalbiai. Šio darbo objektas yra natūralūs spontaniški pokalbiai. Sutrumpėjusios formos buvo renkamos iš transkribuotų pokalbių įrašų. Automatinė analizė atlikta naudojant CHILDES programa.
Privatūs pokalbiai vyksta tarp artimų, gerai pažįstamų žmonių, todėl jų leksika įvairesnė. Kuo žmogus jaučiasi laisviau, tuo jo kalba laisvesnė, o tai reiškia, kad joje bus daugiau netaisyklingų formų, sutrumpintų žodžių, svetimybių, žargono, vulgarybių ir keiksmažodžių.
Darbe taikytas tekstyno lingvistikos, aprašomasis ir statistinis metodas. Skaičiuojami visuose pokalbiuose pavartotų sutrumpėjusių formų dažnumai. Analizės programų paketas CLAN leido atlikti vartojamos leksikos, gramatinių kategorijų dažnumo statistinius tyrimus. Aprašomuoju metodu buvo apžvelgti trumpinimo variantai, suskirstyti pagal gramatines kategorijas.
Teigiama, kad kalbos ekonomijos principas lemia ašakamosios kalbos įvairias formas trumpinimą. Pagrindiniai šio principo kriterijai yra dažnumas, žymėtumas ir atpažinumas. Taigi šiam darbui yra svarbūs ir kalbos dažnumo tyrimai (Haspelmath 2008; Bybee 1985; Sigurd 2004; Eeg-Oloffson 2004; van de Weijer 2004). Pastebėta, kad dažniausi žodžiai įvairiose kalbose yra būtent trumpi žodžiai (Dabašinskienė 2008, Utka 2005 ir kt.), todėl reikėtų išsiaiškinti, ar tai lemia kalbos trumpinimą.
Kalbos ekonomijos principas siejamas su kai kuriais Dresslerio natūralumo teorijos aspektais (Dressler 1997). W. U. Dressleris pateikia argumentus apie kalbos elementų natūralumą, susijusį su žmogaus proto veikla ir kognityvinėmis sistemomis. Tai nesiejama su dažnumu. Dažnesnė tam tikro elemento vartosena lemia geresnį jo pažįstamumą, o kognityvinės sąnaudos, reikalingos tam elementui vartoti, sumažėja.
Vadinasi, tam tikras nežymėtas, paprastas (skaidrus), dažnas kalbos elementas yra natūralesnis už tą, kuris šių požymių neturi (Dabašinskienė 2009; Dressler 1997).
Tyrimo rezultatai rodo, kad dažniausiai trumpinami ilgi žodžiai, turintys daugiafonemes fleksijas. Trumpos formos kalboje yra dažnesnės, trumpi žodžiai dažniau vartojami nei ilgi, todėl pasitvirtina hipotezė, teigianti, kad dažnumai lemia kalbos trumpėjimą. Ilgas žodis - nenatūralus, todėl redukuojamas, kad pritaptų prie bendrosios kalbos sistemos.
Kalbos ekonomijos principas siejasi su K. Zipf ir A. Martinet teiginiais šiuo klausimu. A. Martinet teigė, kad ne kalba turi būti taikoma prie kalbininkų teorijų, bet teorijos prie kalbos. Jis aiškino remdamasis tokia dichotomija: viena vertus svarbus komunikacijos akto aiškumas ir tikslumas, kita vertus - vyrauja organiškos inercijos poveikis, kuris lemia pastangų sumažėjimą, o kalba tampa staigi ir neatsargi.
K. Zipf tyrinėjo ašaką kaip natūralų reiškinį ir įrodė, kad polinkis į ekonomiją, yra kriterijus, reguliuojantis bet kokią žmogaus elgsenos kryptį, kuri lemiama mažiausių pastangų principo. Kalbos ekonomijos principas remiasi dažnumo, atpažinumo ir semantinio žymėtumo normomis. Visi jie vienas nuo kito priklausomi.
Dažniausiai vartojami žodžiai yra trumpi (žr. Priedo 1 lentelę), todėl ir kalboje linkstama trumpinti žodžius praleidžiant priesagą ar šaknį, pvz., busas --> autobusas, kompas --> kompiuteris. B. Sigurd (2004) teigia, kad kalboje ilgų žodžių vengiama, nes jie neekonomiški, tokiems parašyti ir perskaityti reikia daugiau laiko.
Nežymėtos formos kalboje dažnesnės, o žymėtos turi konkretesnius ir labiau ribotus vartojimo atvejus (Fenk-Oczan 1998). Pavyzdžiui, kalboje dažniau pasitaiko vienaskaita, esamasis laikas ir vyriška giminė, t. y. nežymėtosios formos nei priešingai.
Naujųjų technologijų dėka kalba tampa dar labiau trumpinama, pereinama prie bendravimo trumpiniais (elektroninės žinutės, laiškai), todėl stebime, kaip rašytinė kalba priartėja prie ašakamosios kalbos. Kalbos ekonomijos principas yra svarbus naujiems terminams sudaryti.
Jaunuolis, kuris linkęs kalbėti žargonu, trumpinti įvairius žodžius, be abejo, rinksis trumpesnį variantą, nesvarbu, kad jis netaisyklingas, bet labiau patrauklus, nes trumpas. Taigi vėl susiduriame su dažnumo įtaka vartojamo žodžio pasirinkimui.
Ašakomojoje kalboje dažnai galima pastebėti žodžių bei frazių trumpinimus. Šiuo būdu siekiama išreikšti mintį, vengiant ilgų žodžių, pasakymų. Trumpesne forma yra vartojami daiktavardžiai, skaitvardžiai, veiksmažodžiai, kitos kalbos dalys.
Sakytinės ir rašytinės raiškos skirtumai ligi šiol dar nėra pakankamai aptarti (Nauckūnaitė 2003). Kalba nuolat kinta, dažniausiai sakytinė kalba, nes kinta garsai, formos. O. Pupkis (2005) teigia, kad sakytinė kalba vis dar matuojama rašomąja kalba.
Kalbos ekonomija veikia visus sakytinės kalbos lygius: fonetinį, morfologinį, leksinį ir sintaksinį. Trumpas žodis - natūralus žodis, todėl ilgo žodžio trumpėjimas susijęs su natūralumu, t. y. trumpėja, vadinasi, natūralėja.
Lentelė: Dažniausiai vartojami žodžiai rašytinėje ir sakytinėje kalboje
| Kalbos rūšis | Dažniausiai vartojami žodžiai |
|---|---|
| Rašytinė | (Pavyzdys iš tekstyno) ... |
| Sakytinė | (Pavyzdys iš tekstyno) ... |
Žmonės gali keisti savo kalbą, priklausomai nuo to, kur, su kuo ir apie ką šneka. Svarbus ekonomijos principo požymis - semantinis žymėtumas. A. Martinet (1960) teigė, kad kalbos ekonomija - tai minimalios pastangos, reikalingos maksimaliam rezultatui pasiekti (Vincentini 2003). Taigi, pasak G. Fenk-Oczan (2001), kuo žodis dažnesnis, tuo jis trumpesnis. Kuo žodis trumpesnis, tuo jis ir lengviau nuspėjamas, tad atpažinimo pastangos mažėja.
Kalbos ekonomijos principą išsamiai aprašo A. Vincentini (2003), skirtingas kalbos ekonomijos versijas pateikia E. van Gelderen (2006), kuri aiškinosi, kaip šis principas padeda vaikams konstruoti kalbą. E. Shriberg (2005) teigimu, žmonės patys pasirenka, kaip kalbėti, ji turi savas taisykles. K. Zalizniak (2003) teigia, kad kalba - tai bendros žmonių grupės, turinčios bendros žinių turėjimu. M. Tomasello (2003) teigia, kad vaikai mokosi kalbos, klausydamiesi suagusius.
Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis
Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens veiksmažodžių galūnės
Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma -au (po j)arba -iau.
Šioje lentelėje pateikiami pavyzdžiai, kaip formuojamas būtojo kartinio laiko pirmasis asmuo lietuvių kalboje:
| Veiksmažodis (Bendratis) | Esamasis laikas (3 asmuo) | Būtasis kartinis laikas (1 asmuo) |
|---|---|---|
| Daryti | Daro | Dariau |
| Žaisti | Žaidžia | Žaidžiau |
| Eiti | Eina | Ėjau |