Visų garsiausių Lietuvos šimtmečio menininkų - aktorių, dailininkų, kompozitorių, poetų vardai garbingai įrašyti į kultūros istorijos metraštį. Tarp garsiausių Lietuvos skulptorių surasime ir iš Panevėžio krašto kilusius, savo kūriniais lygumų ir kalvelių žemės - gimtosios Aukštaitijos didybę įamžinusius, talentingų darbų savo kraštui palikusius.
Nepaisant daugybės jo įsimintinų darbų, skulptorius B. Bučas plačiajai visuomenei labiau žinomas kaip poetės S. Nėries vyras, jos vienintelio sūnaus Sauliaus tėvas. Tačiau iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi Saulutė Genovaitė Markauskaitė ėmėsi ištaisyti šią klaidą. Vilniaus universitetą baigusi moteris - poetė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos narė.
Vieni pirmųjų su S. G. Markauskaitės parengta knyga „Skulptorius Bernardas Bučas“ susipažino panevėžiečiai. Knygos pristatyme S. G. Markauskaitė rašo: „Bernardas Bučas. Kas jis? Žymus skulptorius, Salomėjos Nėries vyras… Primirštas… neįvertintas. „Atradau didingą, orią, taurią, jautrią, drąsią, kilnią Bernardo asmenybę!
Salomėjos Nėries atminimo lenta Literatų gatvėje Vilniuje
Salomėja Nėris I LITERATŪROS AKCENTAI
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Bernardas Bučas gimė 1903 metų lapkričio 18 dieną netoli Panevėžio - Naurašilių kaime, Smilgių valsčiuje. Vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad būsimasis skulptorius augo gausioje šeimoje - užaugo penki broliai ir dvi seserys.
Skulptorius B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė surado mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė. Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. 1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji - mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo.
D. Pilkauskas pasakoja: „Dar 1923 metais B. Bučas pradėjo piešti iliustracijas vaikų laikraščiui „Žiburėlis“. Jis iliustruodavo liaudies pasakas. Paskatintas pradėjo dalyvauti Pašto valdybos skelbtuose viešuose konkursuose ir jo talentingi darbai 1924 ir 1927 metais buvo premijuoti, išleisti jo sukurti pašto ženklai. 1925 metais premijuotos ir išleistos į apyvartą jo sukurtos lošiamosios kortos, kurios laikomos gražiausiomis to laikmečio kortomis.
Įdomu buvo sužinoti, jog B. Bučas dar visai jaunas pats užsidirbo pinigų studijoms užsienyje. Lietuvos skulptoriaus, profesoriaus Juozo Zikaro patartas, dalyvavo ir laimėjo lietuviškų monetų, pašto ženklų ir kortų konkursuose. Už laimėtus piniginius prizus jis galėjo išvykti semtis meno mokslo į Romą, Briuselį ir Paryžių. Užsienyje Bernardas išmoko dirbti su įvairiomis medžiagomis - granitu, marmuru, moliu, metalu, bronza, gipsu.
Studijos Romoje, Briuselyje ir Paryžiuje
Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, B. Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. Romoje mokėsi skulptūros ir anatomijos. Vėliau iš Romos atvyko į Briuselio dailės akademiją, ten įstojo į dailės ir skulptūros skyrių. Čia 1929 metais už kompoziciją ,,Kristaus nuleidimas į karstą“ gavo pirmą premiją ir atitinkamą pinigų sumą.
Paminklas 1941 m. nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme Panevėžyje, sukurtas Bernardo Bučo
Grįžimas į Lietuvą ir kūrybinė veikla
1930 metais iš užsienio grįžęs į Lietuvą B. Bučas apsigyveno Panevėžio mieste. Čia pasirinko laisvo menininko kelią. Jį priglaudė filantropė E. Bernardas Bučas. Muziejuje turima medžiaga pasakoja, kad kai 1930 metais Lietuvoje buvo minimi jubiliejiniai Vytauto metai, B. Tais pačiais metais jis buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke.
„Pulko vadas plk. Giedrys gabiam menininkui sudarė geras kūrybos sąlygas. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą. 1931 metais su dailininku Vaičiumi Panevėžyje suorganizavo dailininkų darbų parodą. Čia Bučas pristatė Vytauto ir Mindaugo biustus, tapybos darbus, J. Lindės-Dobilo ir keletą kitų portretų.
1932 metais pastatė paminklus Didžiulienei-Žmonai ir jos vyrui Didžiuliui Griežionėlių kapinėse prie Anykščių-Viešintų kelio. Tais pačiais metais B. Bučas nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. Vėliau Kauno Žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą „Sėjėjas“.
Panevėžyje iki šiol stovi penkios B. Bučo skulptūros - paminklas 1941 m. nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme, G. Petkevičaitės-Bitės biustas prie Juozo Balčikonio gimnazijos, mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas Panevėžio senosiose kapinėse, Švč. Jėzaus širdies statula bei Šventas Aloyzas Šv. Nepamirštame ir netoli miesto, Papušių kaime prie vandens valymo įrengimų stūksančios B.
Santuoka su Salomėja Nėrimi ir gyvenimas Palemone
Sekant biografijos faktais prieiname prie 1936-ųjų, kai B. Bučas gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti - kartu su juo važiavo ir mylimoji, garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje jie susituokė, nes Lietuvoje civilinės santuokos nebuvo. 1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje. Čia skulptorius pats projektavo ir statė namą, pasisodino didelį sodą. Tie keletas metų Palemone sutuoktiniams buvo patys laimingiausi.
Salomėja Bačinskaitė-Nėris ir Bernardas Bučas Panevėžio apylinkėse, Berčiūnų miške, 1936 m. gegužės 4 d.
1936 m. balandžio 19 d. Panevėžyje pora susižadėjo. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, lietuvių literatūros istorijos ekspozicijoje „Literatūra keičia“, galima pamatyti S. Nėriai priklausiusį vestuvių žiedą, kurioje vidinėje pusėje išgraviruota: „B. Bučas 1936.04.19“. Nors pora susituokė po beveik aštuonių mėnesių, tačiau jau nuo sužadėtuvių B. Bučas ir S. Nėris jautėsi kaip sutuoktiniai. Poetė sužadėtuvių žiedą mūvėjo ant dešinės rankos, lyg jau būtų ištekėjusi.
Apie ypatingą 1936-ųjų balandžio mėnesį poetė dienoraštyje rašė: „Prieš porą dienų (IV. 26) mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę. <…> galiu kiekvienam drąsiai pasakyti, kad mes - vyras ir žmona <…>. Su kokiu begaliniu ilgesiu laukiu jo grįžtant, vakar jis išvažiavo į Rokiškį. Nežinau, kada mudu viens kitu atsidžiaugsim, kada atsiburkuosim, kada grįšim prie kasdieninio pilko gyvenimo. O gal mums gyvenimas jau niekad nebus pilkas - bus kaip ištisas šventadienis…“
Šiltus sužadėtinių santykius liudija jųjų laiškai. Skulptorius savo mylimąją laiškuose vadindavo Brangiąja Mergele arba Saulute. Pasirašydavo: „Tavo Bernelis.“ B. Bučas visuose laiškuose kreipdamasis į S.
Gan įdomus jo laiškas, rašytas poetei 1936 m. liepos 6-11 d. Jį sudaro penkias dienas rašyti trumpi laiškai. Kaip B. Bučas ilgėdavosi savo Mergelės, rodo liepos 6-ąją užrašyti žodžiai: „Brangioji Mergelė! Daug džiaugsmo atnešė Tavo laiškelis, nes Tavęs išsiilgau vaikišku ilgesiu. Skulptorius nekantriai laukdavo akimirkos, kada vėl galės pasimatyti su S. Nėrimi. Iš to paties laiško atsiskleidžia ne tik B. Bučo meilė poetei, bet ir tokios jo savybės kaip rūpestingumas, darbštumas, šmaikštumas. Jis rūpinasi, kad mylimoji ilsėtųsi, nepervargtų, būtų sveika. Visgi pats savęs poilsiu per daug nelepino: „Dirbau nuo 4-os val. ir dabar 11-ą rankos vos tik kelių žodžių rašymui tetarnauja.“
Nusišypsoti priverčia skulptoriaus humoras: „Tavo bernelis, žinoma, taip pat Tavo laišku džiaugiasi vaikiškai… ypač apie kačiukus ir kitučiukus skaitydamas, ir mano, kad brangioji jam galėtum daugiau parašyti, negu jis, ištisas dienas būtinai turėdamas stovėti prie darbo… Na, bet už tą Tavęs vis vien nemušiu, o kur nors įkąsiu taip, kaip neįkandau dar. Taigi, Mergele, pajusi skulptoriaus ne tik pirštus, bet ir dantis…“
Laiškas kaip visada baigiamas ilgesio ir meilės kupinais žodžiais: „Važiuodamas iš Kauno, jau ir Tave, Saulute, kartu gabensiuos Panevėžin, taigi, iš namų važiuodama, pasirenk tai kelionei, nes juk turbūt prieš važiuodama Palangon nebegrįši. Man rodos, kad ir neapsimokėtų grįžti. Na, tad kol kas per popierių, t. y. vaizduotėje, bučiuoju Tavo lūpeles ir visą visą. Iki pasimatymo, Saulute!“
Netrukus pora Kaune susitiko ir jame penkias dienas kartu gyveno. Po to nuvyko į Palemoną apžiūrėti savo perkamo sklypo, kuriame 1937 m. pasistatė namą. Apie tą laikotarpį kitame laiške Salomėjai skulptorius rašė: „Labai man malonu prisiminti su Tavim praleistą laiką: tokią puikią „robinzonišką“ sekmadienio kelionę savo, t. y. mūsų, būsimojon sodybon, gaivinimąsi Nemuno vilnyse, kepinimąsi saulėj, pušų kvapą ir mėlyną dangų pušynėly, tuos vakarus ir rytus vis su Tavim ir su Tavim drauge, arti. Man neišeina iš akių Tavo meiliosios figūrėlės, Tavo švelniosios šypsenos vaizdas.“
Intensyviausiai pora susirašinėjo 1936 m. vasarą, kai S. Nėris atostogas leido savo gimtinėje Kiršuose, o B. Bučas dirbo Panevėžyje, rūpinosi sklypo įsigijimu Palemone. Tų metų rudenį pora išvyko į Paryžių, ten kartu gyveno ir susituokė, tad laiškų rašyti vienas kitam jau nebereikėjo. Grįžę iš Paryžiaus Bučai Palemone statėsi namą, 1937 m.
Karas ir išsiskyrimas
1941 m. Lietuvoje prasidėjęs karas išskyrė S. Nėrį ir B. Bučą. Karo pradžioje sutuoktinių laiškai vienas kito nepasiekdavo. S. Nėriai netgi buvo pranešta melaginga žinia, kad jos vyras B. Bučas vokiečių sušaudytas. Tik 1944-ųjų vasarą poetė sužinojo, kad B.
Vėlesniuose laiškuose B. Bučo retorika pakinta: S. Nėris iš Mergelės virsta Mamute, o pats B. Bučas - Tėtuku. Žinoma, tokią kalbėseną lėmė pasikeitusi poros padėtis. 1937 m. spalio 23 d. B. Bučo meilę savo sūnui liudija jautrus laiškas S. Nėriai į Maskvą, kuriame skulptorius rašė: „Kad aš jį myliu, gal kai ką pasakys toks vaizdelis: kitą rytą Jums išvykus, aš, pamatęs jo žaisliukus toje vietoje, kur jis vakar triūsęs paliko, negalėjau išsilaikyti ir parpuoliau žemėn.“
Skulptorius kalba apie lemtingą 1941 m. birželio 22-ąją, kai Antrajam pasauliniam karui pasiekus Lietuvą S. Nėriai ir Sauliukui teko atsisveikinti su Lietuvoje liekančiu B. Buču. Tiesa, vyras mėgino dviračiu nuvažiuoti iki Vilniaus, kad iš ten galėtų kartu su savo šeima vykti į Maskvą, kur rašytojai evakavosi. Deja, kaip laiške pats B. Bučas teigia, jo kelionė „buvo nutraukta vokiškų tankų ir motociklų kolonų bei nepažįstamų civilių tipų, neprivažiavus net Vilniaus“.
S. Nėris, sužinojusi, kad jos vyras gyvas, netvėrė džiaugsmu. 1944 m. rugpjūčio 29 d. B. Bučui ji rašė: „Mylimas, brangus Berneli! Tėtuk! Man atrodo, kad aš laimingiausia šiandie visame pasaulyje, gavusi pagaliau žinią iš Tavęs paties. Ketvirti metai kančios ir ilgesio, paskutinės sunkios dienos ir savaitės baisių abejonių… Juk pastaruoju laiku ...
Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi… Trečioji žmona, jo dukrų motina Onutė Kondrotaitė už vyrą buvo jaunesnė trisdešimčia metų. Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė.
B. Bučas savo žmonai Onutei vis sakydavo: aš tau dar daug papasakosiu. Tačiau taip ir nepapasakojo… Kiekvienąkart prabilus apie Salomėją, jo akyse sublizgėdavo ašaros. B. Bučo ir jo žmonos Onos namuose stovėjo Salomėjos biustas, prie jo visada žydėjo gėlės. Žmona dėl to nepyko, nepavydėjo, žinojo, koks svarbus jos vyro gyvenime buvo laikas, praleistas su S.
Sovietmečiu iš pradžių jis bandė mokytojauti ir pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti.
Salomėjos Nėries gimtinė Kiršuose
Salomėjos Nėries gimtinė
Kiršai priklauso Alvito miesteliui. Alvito pradinėje mokykloje mokėsi Salomėja Nėris. Už poros kilometrų, prie Širvintos upės, yra senoji Bačinskų sodyba. Karas sunaikino gyvenamąjį namą, tačiau daug kas čia mena S. Nėrį: keroja vešlūs alyvų krūmai, žaliuoja diemedis, auga senos obelys. Prie paminklinio akmens rasime padėta gėlių. Nestinga čia ir lankytojų, bei ekskursijų, kasmet skaitoma Poezijos pavasario laureatų poezija.
Poetės, vienos žymiausių XXa. lietuvių lyrikės Salomėjos Kačinskaitės - Bučienės - Nėries (1904-1945) gimtinė Kiršų k., Virbalio sen., Vilkaviškio r. sav. Sodyba - privati nuosavybė, priklauso poetės giminėms. Memorialinės ekspozicijos nėra. Sodybos pastatai sudegė 1944 m. Išlikę 2 tvartai, gyvenamojo namo pamatai. 1972 m. prie buvusių gyvenamojo namo pamatų pastatytas paminklinis akmuo (autorius - skulptorius V.Pleškūnas).
Salomėja Nėris - viena iškiliausių Vilkaviškio krašto asmenybių. Poetė (tikr. Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904 lapkričio 17 d. pietvakarių Lietuvoje, Kiršuose, Vilkaviškio rajone, netoli nuo Juozo Tysliavos, Kazio Bradūno gimtinių, netoli ir nuo Tolminkiemio. Baigė Vilkaviškio gimnaziją, Kauno universitete studijavo lituanistiką ir germanistiką. Mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Buvo ištekėjusi už skulptoriaus Bernardo Bučo. 1937 m gimė vienintelis jų sūnus Saulius Bučas (mirė - 2007 metais). 1941 - 1944 metus praleido Rusijoje - Ufoje, Penzoje, Maskvoje. Mirė 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje, palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.