Tarininis Pažyminys Lietuvių Kalboje: Taisyklės ir Ypatybės

Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys.

Tarininio Pažyminio Istorija

Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį.

Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais.

1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį.

Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei.

Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys - priedėlis.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino - tarininis pažyminys.

Tam įtakos turėjo V.

Vadovėlinis nagrinėjimas nėra labai tikslus.

Kas Tas Tarininis Pažyminys?

Taigi, kas tas tarininis pažyminys?

Tarininis pažyminys - tai savita pažyminio rūšis.

Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui.

Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis.

Linksmas - vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis?

Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais.

Gali būti išreikštas daiktavardžiu.

Suvestinis Tarinys

Suvestinį tarinį sudaro dvi dalys.

Pirmoji - gramatinė, asmenuojama arba beasmenė veiksmažodžio forma, rodanti modalumą, asmeniškumą, bet neformuojanti tarinio turinio (pagalbinė dalis), o antroji - reikšminė dalis, formuojanti tarinio turinį.

Objektyvine bendratimi išreikštas tarinys - retesnis atvejis, nei subjektyvine.

Morfologija ir Tarininis Pažyminys

Lietuvių kalbos morfològija, morfologija yra gramatikos šaka, tirianti žodžių formas, formų santykius ir sistemas (morfologinė kategorija), kaitybos paradigmas.

Prie morfologijos skiriami ir morfemų sandaros, tarpusavio santykių bei distribucijos tyrimai (morfemika).

Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo.

Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės: linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai; asmenuojami veiksmažodžiai; kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.

Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos.

Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje.

Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a - vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę).

Kaitybos priesagos daugiausia rodo žodžio formos paradigminius santykius su kitomis to žodžio formomis.

Jomis žymimi būdvardžių laipsniai, veiksmažodžių laikai, nuosakos ir neasmenuojamosios formos; prie jų dažniausiai prisijungia ir galūnės, teikiančios kitų gramatinių reikšmių (pvz., dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės - giminę, skaičių ir linksnį: nẽša-nt-is, -i, nèš-dav-ę, -us-ios, nẽša-m-as, -à).

Kaitybos formų skirtumus kartais papildomai išryškina šaknies balsių kaita, arba apofonija (plg.

Lietuvių kalbos daiktavardžiai yra 2 giminių: vyriškosios ir moteriškosios.

Daugelis jų skiriasi kaitybos kamienais: vyriškajai giminei būdingi (i)a, (i)u kamienai (laũkas, kẽlias, dangùs), moteriškajai - (i)o, ė kamienai (dainà, mart, kat); i kamieno daiktavardžių giminė įvairuoja (plg. širds ir vags).

Gyvus daiktus žyminčių daiktavardžių giminės skiriamos ir pagal lytį (plg. vyr. g. daiktavardžius su mot g. galūnėmis -a, -ė: viršilà, ddė).

Šios galūnės būdingos ir grupei daiktavardžių, apibūdinančių ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenis su neigiamais požymiais (mušeikà, válkata, mėm).

Dauguma daiktavardžių turi 2 skaičius - vienaskaitą ir daugiskaitą.

Tarmėse ir grožinėje literatūroje su skaitvardžiu du, dvi dar pavartojama ir dviskaita (dù vaikù, dv sẽseri).

Skaičiais nekaitomi vienaskaitiniai daiktavardžiai turi tik vienaskaitą (svestas, vãris, drąsà, jaunmas), daugiskaitiniai - tik daugiskaitą (mltai, žrklės, dùjos, dùrys, tyma).

Daiktavardžių 6 linksniai, žymintys žodžių santykius (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas ir vietininkas), sudaro priešpriešą šauksmininkui, žyminčiam kreipimosi objektą ir turinčiam tik vienaskaitos formas.

Tarmėse ir grožinėje literatūroje vartojamas ir krypties linksnis - iliatyvas, kurio sustabarėjusios formos jau laikomos prieveiksmiais (laukañ, pevon; laukúosna, pevosna).

Linksniavimo skirtumus lemia kamiengalio balsiai, vadinamieji kaitybos kamienai, dažniausiai jau susilieję su linksnių galūnėmis (geriausiai matomi iš dgs. naudininko).

Pagal kaitybos kamienus skiriamos daiktavardžių 5 linksniuotės: (i)a (darbáms, bróliams), (i)u (sūnùms), (i)o (mergóms, marčióms), ė (katms), i (ausms); tik iu kamieno negalima nustatyti iš dgs. naudininko, nes jis yra gavęs produktyviausio (i)a kamieno galūnes (vasiams, skačiams kaip arkliáms, svečiáms).

Prie i linksniuotės prisišliejo senojo priebalsinio kamieno formos (piemenms, seserms).

Remiantis vyraujančiomis (i)a ir (i)o linksniuotėmis linkstama daryti ir kai kurias u ir i linksniuočių formas (dgs. vard. sūna kaip vaika, vns. įn.

Lietuvių kalbos būdvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais.

Jų formos yra priklausomos nuo daiktavardžių ar įvardžių, su kuriais derinamos.

Dalis būdvardžių yra išlaikę ir bevardės giminės formas su -(i)a ir -u, daugiausia vartojamas apibendrinto požymio reikšme (čia šálta, gyventi gẽra, pienas skanù).

Linksniavimas aiškiai skiriamas pagal giminę: visi vyriškosios giminės būdvardžiai yra (i)a ir iu linksniuočių (gývas, stãčias, mednis, lýgus), moteriškosios - (i)o (gyvà, stačià) arba ė linksniuočių (mednė, apýmažė).

Būdvardžiai beveik neturi šauksmininko (jį atstoja vardininkas) ir nuo daiktavardžių skiriasi kai kurių linksnių galūnėmis, perimtomis iš įvardžių (vyr. g. vns. naud. gyvám, drąsiám, vns. viet. gyvamè, drąsiamè, dgs. vard. ger, dgs. naud. gerems).

Savitos yra būdvardžių įvardžiuotinės formos su priaugusiais įvardžių linksniais, turinčios apibrėžiamąją, išskiriamąją ir pabrėžiamąją reikšmes (baltàsis, baltóji, gražùsis, gražióji).

Dauguma būdvardžių laipsniuojami, t. y. gali turėti aukštesniojo (su priesaga -esn- - didèsnis, -ė) ir aukščiausiojo laipsnio formas (su priesaga -iaus- - didžiáusias, -a).

Vieni skaitvardžiai morfologinėmis ypatybėmis artimi daiktavardžiams (dešimts, trẽjetas), kiti - būdvardžiams (venas, -à, prmas, -à), bet skiriasi apibrėžta skaitine reikšme, kai kurie - ir savita forma.

Kiekiniai skaitvardžiai žymi abstraktų skaičių arba skaičiais reiškiamą daiktų kiekį; jie skirstomi į pagrindinius (dù, trỹs, dvdešimt ir kiti), dauginius (nuo 1 iki 9), vartojamus su daugiskaitiniais daiktavardžiais (dvej, trej, ketver), kuopinius (dvẽjetas, trẽjetas, kẽtvertas) ir trupmeninius (vienà antróji, dv ketvitosios).

Kelintiniai skaitvardžiai žymi daiktų skaičiaus vietą eilėje (prmas, -à, añtras, -à).

Jie turi būdvardžiams būdingas giminių, skaičių ir linksnių, t. p. įvardžiuotines formas.

Lietuvių kalbos įvardžiai, galintys nurodyti ir atstoti įvairius daiktavardžius ir būdvardžius, turi giminę, skaičių ir linksnį.

Kai kurie giminėmis kaitomi (vadinamieji gimininiai) įvardžiai yra išlaikę bevardę giminę (vsa, kta).

Asmeniniai įvardžiai àš, tù, mẽs linksniuojami supletyviškai (skirtingų kamienų pagrindu, plg. àš, mans, mán; tù, tavs, táu; mẽs, msų, mùms, mùs); jie turi ir dviskaitos formas (mùdu, mùdvi; jùdu, jùdvi).

Be kilmininko objektinių formų mans, tavs, savs, vartojamos savybinės (posesyvinės) formos màno, tàvo, sàvo, o sangrąžinis įvardis savs, neturintis vardininko, siejamas su visais asmenimis (plg. tù / js / j / jiẽ / jõs nemėgsta savs, myli savè).

Gimininiai įvardžiai nuo daiktavardžių skiriasi 4 linksnių galūnėmis: vyr. g. vns. naudininko (tám, visám), vietininko (tamè, visamè), dgs. vardininko (tiẽ, vis) ir naudininko (tems, visems); šias galūnes iš jų yra perėmę ir būdvardžiai.

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies formas.

Jos daromos iš esamojo, būtojo kartinio laiko ir bendraties.

Esamojo laiko yra 3 kaitybos kamienai (a, i ir o : nẽša, tỹli, rãšo), būtojo kartinio - 2 (o ir ė : bgo, nẽšė).

Būtasis dažninis laikas yra tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, daromas iš bendraties su priesaga -dav- ir turintis o kamieną (nèš-dav-o, rašý-dav-o).

Būsimasis laikas daromas iš bendraties su priesaga -s(i)- (bg-si-me, bg-si-te, bg-s).

Nuosakos skiriamos pagal kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu.

Tiesioginė nuosaka neturi specialių rodiklių, į ją įeina visos laikų formos.

Tariamoji nuosaka daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -čia- (e-čia-u), -tum(ė)- (e-tu(mė)-me), -tų (e-tų).

Liepiamoji nuosaka (išskyrus 3 asmenį) daroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i) (nèš-k, skub-k; nèš-ki-te, skub-ki-te); 3 asmens forma (vadinama ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te- ir galūne -ie (te-neš-iẽ) arba -i (te-dãra-i).

Veiksmažodžio asmenį ir skaičių rodo prie kaitybos kamieno pridedamos galūnės: vns. 1 asmens -u / uo (esamasis laikas neš-ù, neš-úo-si; tiki-ù, tiki-úo-si; raša-ũ, raša-ũ-si, būtasis kartinis rašia-ũ, rašia-ũ-si), 2 asmens -i / ie (esamasis laikas neš-, neš-e-si; tik-, tik-e-si; raša-, raša--si, būtasis kartinis raše-, raše--si), dgs. 1 asmens -me / mė (esamasis laikas nẽša-me, nẽša-mė-s; tki-me, tki-mė-s; rãšo-me, rãšo-mė-s, būtasis kartinis rãšė-me, rãšė-mė-s), 2 asmens -te / tė (esamasis laikas nẽša-te, nẽša-tė-s; tki-te, tki-tė-s; rãšo-te, rãšo-tė-s, būtasis kartinis rãšė-te, rãšė-tė-s).

Vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens formos yra be galūnių, jos sutampa su grynais balsiniais kamienais.

Prieš vienaskaitos 1 ir 2 asmenų galūnes kamiengalio balsis a iškrinta (neša-u → neš-ù, neša-i → neš-), ilgieji kamiengalio balsiai o, ė virsta a, e (rašo-u → raša-ũ, rašė-i → raše-).

Tik keletas priebalsinio kamieno veiksmažodžių turi esamojo laiko 3 asmens vienaskaitos ir daugiskaitos galūnę -ti : peš-ti, niẽž-ti, ẽs-ti, retkarčiais ir miẽg-ti, sniẽg-ti (greta miẽga, sniñga).

Veiksmažodžio bti formos daromos iš skirtingų kamienų, t. y. supletyviškai (esù, yrà, bùvo, bdavo).

Lietuvių kalbos dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių.

Jie yra svarbiausia priemonė reikšti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies skirtumams.

Veikiamieji dalyviai yra 4 laikų: esamojo su priesaga -nt- (drbąs / drbantis, -i), prie jų priklauso ir pusdalyvis su priesaga -dam- (drbdamas, -à), būtojo kartinio ir būtojo dažninio su priesaga -us- (drbęs, -usi, drbdavęs, -usi) ir būsimojo su priesaga -siant- (drbsiąs, -ianti).

Neveikiamieji dalyviai yra 3 laikų: esamojo su priesaga -m- (drbamas, -à), būtojo su priesaga -t- (drbtas, -à), būsimojo su priesaga -si-m- (drbsimas, -à).

Lietuvių kalbos padalyviai - sustabarėjusios veikiamųjų dalyvių formos.

Jie daromi su tomis pačiomis priesagomis kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai, bet nelinksniuojami.

Yra 4 laikų: esamojo (drbant), būtojo kartinio (drbus), būtojo dažninio (drbdavus) ir būsimojo (drbsiant).

Dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu bti sudaro tariniu einančias konstrukcijas, vadinamas sudėtinėmis laikų ir nuosakų formomis.

Sudėtinės formos su esamojo laiko neveikiamaisiais dalyviais pagal rūšį priešinamos atitinkamų laikų ir nuosakų vientisinėms formoms (plg. esù nẽšamas - nešù, buvaũ / bčiau nẽšamas - nešiaũ / nèščiau, bk nẽšamas -nèšk), su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais - sudėtinėms formoms su būtojo kartinio laiko veikiamaisiais dalyviais, tam tikrais atvejais - ir vientisinėms formoms (plg. esù / buvaũ / bsiu nẽštas - esù / buvaũ / bsiu nẽšęs, nešiaũ; bčiau nẽštas - bčiau nẽšęs; bk nẽštas - bk nẽšęs, nèšk).

Su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, turinčiais priešdėlį be-, daromos sudėtinės pradėtinės formos (buvaũ / bdavau / bsiu benešs, bčiau / bk benešs).

Lietuvių kalbos prieveiksmiai nelinksniuojami ir neasmenuojami.

Pažyminys: Apibrėžimas ir Rūšys

Pažyminys - antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia daikto ar asmens požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? kelintas? kelinta?

Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu, vadinami derinamaisiais.

• būdvardžiu: Buvo jau vėlyvas rytas.
• dalyviu: Rytą žmogus eidamas rado gulintį kiškį.
• skaitvardžiu: Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša. Buvo devyni broliai ir dešimta sesuo.
• įvardžiu: Kiekvienas takas, kiekvienas medis ir krūmas čia buvo pažįstamas.

Derinamieji pažyminiai gali būti išplėsti savarankiškos reikšmės žodžiais.

Vaikas mato laivą, pilną linksmų keliautojų. (Kokį laivą?

Berniukams, žaidžiantiems stadione, lietus netrukdė. (Kokiems berniukams?

Važiavome keliu, apsodintu tuopomis. (Kokiu keliu?

Sakinyje išplėstinis derinamasis pažyminys gali eiti prieš pažymimąjį žodį arba po jo.

Išplėstiniai pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, kartu su juo sudaro prasmiškai ir intonaciškai neskaidomą vienetą, tarsi nedalomą žodžių junginį.

Tokie pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, išskiriami kableliais (žr.

Pažyminiai, nesuderinti su pažymimuoju žodžiu, yra nederinamieji.

Nederinamasis pažyminys yra valdomas pažymimojo žodžio arba prie jo šliejamas: vėjo malūnas (kieno malūnas?), mano knyga (kieno knyga?).

Atskirti nederinamąjį pažyminį nuo derinamojo nesunku: kintant pažymimojo žodžio formai nederinamasis pažyminys formos nekeičia.

Net jeigu pažyminio ir pažymimojo žodžio forma sakinyje sutaptų, tokio pažyminio negalima laikyti derinamuoju, nes tas sutapimas yra atsitiktinis.

• daiktavardžio ar įvardžio kilmininku: Pasigirdo motinos žingsniai.

Veiksmažodžio Laikai

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą.

Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.

Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja.

Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes.

Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia.

Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a.

Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia.

Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai.

Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au.

Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.

Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.

Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius.

Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“?

Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.

Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”.

Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš.

Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja.

Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“?

Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.

Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos.

Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“?

Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja.

Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis.

Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja.

Kai prieš bendraties priesagą -ti yra priesaga -y, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose balsė ynesutrumpėja.

Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles.

tags: #butojo #dazninio #laiko #dalyvio #rasyba