Dešimtys valandų paeiliui, praleistų prie kompiuterio įsitraukus į virtualiai kuriamą pasaulį, didesnei daliai žmonių atrodo nesuvokiama, o kitai, nors ir daug mažesnei, - malonumas, iš kurio jie nebegali ištrūkti. Vos prieš porą metų sutrikimu pripažinta priklausomybė nuo vaizdo žaidimų nėra itin dažnai pasitaikanti, tačiau labai įtraukianti.
Nemažai ekspertų nesutinka su mintimi, kad vaizdo žaidimai gali sukelti priklausomybę. Pagrindiniai jų argumentai susiję su tuo, kad pabėgimas į virtualų žaidimų pasaulį yra didesnės problemos, tokios kaip depresija ar nerimas, simptomas. Šiuos prieštaravimus sunkiau priimti, kai juos pastatome šalia naujausių elgesio priklausomybių tyrimų. Tyrimai parodė, kad tiek per didelis įnikimas į žaidimus, tiek tam tikros narkotinės medžiagos panašiai keičia smegenų atlygio grandines.
Elgesio priklausomybės: nuo lošimų iki kompiuterinių žaidimų
Kaip gyvenimą trikdančią problemą perdėtą įnikimą į žaidimus įvardija ir pas psichoterapeutus besilankantys jauni suaugusieji. Jis aiškino, kad kalbėdami apie priklausomybes, dažniausiai manome, kad jos yra susijusios su tam tikromis medžiagomis. „Jeigu prieš 10 metų kažkas pasakydavo žodį „priklausomybė“, sąsaja būdavo su alkoholiu, narkotikais ar rūkymu. Pastebėta, kad tam tikras elgesys turi labai panašius simptomus bei pasekmes, kaip ir priklausomybės nuo kai kurių medžiagų.
Esminiai dalykai: priklausomybės supratimas ir gydymas | Dr. Anna Lembke
„Buvo ilga diskusija, ar internetą turime vertinti apskritai kaip problemą, ar turėtume žiūrėti specifiškiau, - ko žmonės jame ieško. Ar jie žaidžia kompiuterinius žaidimus, ar susirašinėja, ar perka, žiūri pornografiją, lošia ir t. Išvada tokia, kad turėtume žiūrėti į konkrečią veiklą internete, o ne internetą apskritai. Šiuo metu kompiuteriniai žaidimai išskiriami kaip didžiausią priklausomybę sukelianti veikla. Nuo 2019-ųjų tai pasaulyje pripažinta kaip sutrikimas“, - teigė Z.
Jis įvardijo, kad lošimai jau buvo iki tol pripažinti kaip elgesio sutrikimas, nors ir nepriskiriamas priklausomybei. Tai susiję su kontrolės praradimu. Anksčiau kazino, lošimo automatai, loterijos, lažybos ir t. t. „Matome panašumų tarp lošimų ir kompiuterinių žaidimų. Tačiau pats įdomiausias yra nesenas atradimas. Vis daugiau ir daugiau lošimo elementų yra įkomponuojama į kompiuterinius žaidimus ir atvirkščiai.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Pašnekovas pastebėjo, kad visos elgesio priklausomybės yra gana komplikuotos ir sudėtingos. Žiūrint į priežastis, kodėl tokių sutrikimų atsiranda, matyti psichologinės, socialinės ir psichologinės sąsajos. Įtakos turi net ir genetika. „Žmonės, kurie yra impulsyvesni, neapsvarsto ateityje gresiančių pasekmių dėl savo elgesio, pirma padaro, o tada mąsto, turi didesnę riziką įgyti tokių priklausomybių. Be to, negebėjimas kontroliuoti savo emocijų, streso taip pat yra rizikos veiksnys“, - tikino Z.
Elgesio priklausomybės turi bendrą bruožą - jos visos mažina stresą. Nesvarbu, ar tai būtų kompiuteriniai žaidimai, lošimai ar pornografijos žiūrėjimas. „Su alkoholiu tai yra akivaizdu, daugelis žmonių yra pastebėję. Jeigu išgeri šiek tiek alkoholinių gėrimų, jautiesi atsipalaidavęs. Taip pat yra ir su lošimais, pavyzdžiui. Jeigu pradedi lošti ar žaisti kompiuterinius žaidimus, tai padeda pamiršti realų pasaulį ir jo problemas. Pamiršti, kad klasės draugai iš tavęs tyčiojasi, pamiršti konfliktus su savo vadovu darbe, pykčius su sutuoktiniu ar tėvais. Tai nėra blogai iki tam tikro lygio.
Nereikia kiekvieną sekundę tvarkytis su visomis turimomis problemomis. Kartais reikia atsijungti ir turėti galimybę tai padaryti, tačiau kartu reikia gebėti ir susidurti su kilusiais iššūkiais. Nustumdami savo problemas kompiuteriniais žaidimais ir lošimais internete, galite įstrigti šiame procese ir jį nuolat kartoti. Jis atkreipė dėmesį, jog nemažai suaugusiųjų ir paauglių žaidžia kompiuterinius žaidimus - tai rekreacinė veikla.
Priklausomybės pripažinimas ir gydymas
Pašnekovo teigimu, viena iš didžiausių priklausomybių bėdų yra ta, kad žmonės linkę nepripažinti, jog yra nuo kažko priklausomi. Pavyzdžiui, jie sako: „Aš mėgstu pažaisti kompiuteriu, bet viskas kontroliuojama. Kiti žaidžia daugiau. „Žmonės visada randa iš pažiūros racionalų paaiškinimą savo elgesiui tam, kad užmaskuotų tikrąsias problemas. Tačiau dažnai net ir aplinkiniai nepamato problemos, pavyzdžiui, šeimos nariai. Jie taip pat yra dalis problemos.
Tokie dalykai nenutinka per vieną dieną, viskas vyksta palaipsniui. Tu žaidi vis daugiau ir daugiau, prarandi daug pinigų, bet visi prie to pripratę. Tai vis labiau tampa normalu“, - dėstė Z. Profesorius pabrėžė, kad pirmasis žingsnis pokyčių link - atpažinti problemą ir ją pripažinti. Priklausomybės esmė yra kontrolės praradimas. „Pažaisiu dar 20 minučių ir tada baigsiu“, - tačiau po 2-3 valandų žaidimai tęsiasi toliau.
„Priklausomybė tampa prioritetu tarp visų kitų veiklų ir vaidmenų. Tai pasidaro aukščiau darbo, studijų, šeimos. Net ir miegas, maistas ar seksas pasidaro nebe tokie svarbūs. Kitaip tariant, priklausomybė pasiima reikšmingą laiko dalį iš kitų gyvenimo sričių. Todėl priklausomybė daro žalą ir pačiam asmeniui, ir jo aplinkai“, - aiškino Z. Klasta ta, kad nėra apibrėžto laiko, kiek sveika skirti tam tikrai veiklai, o kiek jau yra per daug. „Tai nėra tik kiekio klausimas, tai yra kalba apie pasekmes ir už tos priklausomybės slypinčias priežastis.
Pasak mokslininko, bandant išsivaduoti iš tokios priklausomybės, reikia pripažinti, kad būtina pagalba. „Net ir lošimai, kurie problema laikomi jau 30-40 metų, vis dar siejami su moralės, savikontrolės trūkumu. Turi būti aišku - ir tai labai svarbu, - kad tai sutrikimas, su kuriuo susidoroti turi padėti profesionalai. Žinoma, yra daug priežasčių, dėl kurių išsivysto tokios priklausomybės, tačiau tai nėra tiesiog silpnumas. Joms gydyti gali prireikti ne tik psichoterapijos, bet ir tam tikrų medikamentų. Visa tai galioja ir kompiuteriniams žaidimams, impulsyviam pirkinėjimui, priklausomybei nuo pornografijos ir t. t.“, - teigė Z.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad neretai tokios elgesio priklausomybės žengia koja kojon su kitomis psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip nerimas ar depresija. „Anoniminiai žaidėjai veikia panašiai kaip anoniminiai alkoholikai. Tai vieta, kurioje susitinki su kitais žaidėjais, turinčiais tą pačią problemą, ir gali pasidalinti savo emocijomis, patirtimi.
Sakoma, kad kartą įgijus priklausomybę, ji lieka visam gyvenimui, t. y. ją įveikus prie tos pačios veiklos grįžti tarsi nebegalima, nes yra didžiulė rizika įkliūti į tuos pačius spąstus. Z. „Jeigu buvote priklausomas nuo alkoholio ar kitokių medžiagų, nėra rekomenduojama vėl pabandyti jas vartoti. Galite būti šias priklausomybes įveikę prieš 10-20 metų, tačiau yra didelė tikimybė atkristi. Todėl visada patartina netampyti liūto už ūsų. Tačiau iš klinikinės psichologijos pusės tai nereiškia, kad jūs išliekate priklausomas.
Jeigu nelošiate 10 metų, tai reiškia, kad nebesate priklausomas. Todėl tas pasakymas, kad jei esate priklausomas, tai visam gyvenimui, yra daugiau žinutės dalis priklausomiems žmonėms, kuri sako, kad geriau negrįžti prie tų pačių įpročių, nes turite polinkį į priklausomybę“, - kalbėjo Z. „Turiu sau pasakyti: gerai, aš šiandien nelošiu. Tai dalis psichoterapinio gydymo. Aš nesakau, kad nelošiu daugiau niekada, bet sakau, jog nelošiu šiandien, o tai yra realistiškas tikslas. Bet jeigu jūs jau nustojote lošti, susitvarkėte savo gyvenimą, nebegalima sakyti, kad esate priklausomas, nepaisant to, kad savo istorijoje tokį etapą turite.
Alkoholizmas: mitai ir tikrovė
Pastaraisiais mėnesiais įvairiuose portaluose dažnai rašoma apie pachmielą. Tvirtinimas, kad vien susilaikymas nuo pagiriojimosi alkoholiu gali apsaugoti nuo priklausomybės, yra tiesiog melagingas, vienamatis ir pavojingai plokščias, nes skatina iliuziją, kad gerti ir pasigerti yra ne tik nežalinga, bet ir normalu.
Šiuolaikinė mokslinė alkoholizmo tipologija išskiria keturis ar net penkis skirtingus geriančiųjų tipus, kuriuose persipina genetiniai, psichologiniai, kultūriniai, socialiniai veiksniai. Kartais paveldimas pažeidžiamumas toks ryškus, o alkoholio poveikis toks dramatiškai stiprus, kad negelbsti nei saugi aplinka, nei deramas auklėjimas. Moksliniai tyrimai liudija, kad priklausomybės fenomenas tiesiogiai susijęs su išgeriamo alkoholio kiekiu bei paties išgėrimo pobūdžiu. Trumpai tariant, kuo daugiau, greičiau ir dažniau išgeri, tuo didesnė rizika tapti priklausomu.
Skelbiantieji pachmielo stebuklą nežino ar apsimeta nežiną, kad negebėjimas susilaikyti nuo pachmielinimosi atsiranda dėl pakitusios smegenų savireguliacijos. Net po vienkartinio pasigėrimo pokyčiai smegenyse atsistato per kelias savaites, o išgėrimams kartojantis pakitimai tampa negrįžtami. Itin žalingas savaitgalinis „juodas nusigėrimas“ (ang. binge-drinking), kai per trumpą laiką išgeriamas nemažas alkoholio kiekis (pav. per 2 valandas 6 vienetai moterims ir 7-8 vienetai vyrams).
Išties tėra vienas vaistas nuo priklausomybės - visai negerti arba gerti, prisilaikant „saugių“ kiekių. Vyrams rekomenduojama apsiriboti dviem, o moterims - vienu alkoholio vienetu per dieną; bent dvi dienos per savaitę turėtų būti visai blaivios. Savaitinio kiekio negalima sustumti į vieną ar kelias dienas. O didžiausia kliūtimi blaivinant Lietuvą yra diletantiškas požiūris į alkoholį, kylantis iš provincialios visažinystės ir nepagarbos mokslui.
Karo kapelionų vaidmuo kariuomenėje
Išskirtiniuose Lietuvos kariuomenės renginiuose dažnai galime matyti ir dvasininkus, kurie paprastai vadinami ne kunigais, o karo kapelionais. Kas yra tas karo kapelionas - svečias iš artimiausios parapijos ar karo tarnybą atliekantis dvasininkas?
„Kapelionas“ - lotyniškos kilmės žodis: capella - „koplyčia“. Kapelionas yra dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, pavyzdžiui, karinių dalinių, ligoninių, kalėjimų ar emigrantų bendruomenių, ganytojiška globa. Jis pavaldus vyskupui.
Nors dažnas apie karo kapelionus išgirdo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ši institucija mūsų šalyje turi gilias šaknis - jau 1831 m. sukilime dalyvavo keli karo kapelionai - Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigai vienuoliai, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą. 1918 m. sukūrus Lietuvos kariuomenę jos neatskiriama dalimi tapo ir karo kapelionai.
Kariuomenės vyriausiaisiais kapelionais buvo daugybė to meto iškilių žmonių. Tarp jų - ir neseniai palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos bei religijos. Mūsų šalį okupavę sovietai tuoj pat visus karo kapelionus atleido iš tarnybos ir jau 1940 m. liepos 6 d. kariuomenėje įsteigė Politinę valdybą.
1991 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iškart buvo susirūpinta ir naujai sukurtos kariuomenės karių sielovada. Pirmuoju atkurtos Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu buvo paskirtas buvęs kalinys, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 2000 m. lapkričio 18 d. Vatikano Vyskupų kongregacijos dekretu „Christi Discipuli“, remiantis Šventojo Sosto ir mūsų valstybės sutartimi dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, įsteigtas Lietuvos kariuomenės ordinariatas.
2004-aisiais po restauracijos pašventinta Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje yra pagrindinė Ordinariato bažnyčia - Ordinariato katedra. Lietuvos kariuomenės ordinariate įsteigta šešiolika kapelionatų, juose dirba dvylika kunigų kapelionų. Šiems vadovauja Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas - pulkininkas leitenantas Rimas Venckus.
Dvasininkas kariuomenėje
Kas iš tikrųjų yra dvasininkas kariuomenėje - pirmiausia kunigas ar karininkas? Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionas Mindaugas Sabonis ir Tauragės įgulos kapelionas Saulius Kristapavičius sutartinai teigia, kad kapelionas pirmiausia yra kunigas, tik jis savo pašaukimą įgyvendina ne parapijoje, o tarp karybai besirengiančių žmonių. Tačiau faktas, kad atsidūrus šioje neįprastoje aplinkoje jiems, net nebaigusiems karybos mokslų, skiriamas kapitono laipsnis ir tenka vilktis karininko uniformą, atrodo šiek tiek keistas ar net nesuprantamas.
Pašnekovai sako, kad Lietuvoje jokių specialių studijų programų kapelionams rengti nėra. M. Sabonis baigė Filosofijos ir teologijos fakultetą Erfurte, vėliau studijas tęsė Romos Šv. Kryžiaus universitete, o S. Kristapavičius studijavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Jiems tapus karo kapelionais teko lankyti šešių savaičių mokymus, kuriuose buvo aiškinama apie tai, kas yra Lietuvos kariuomenė ir kaip ji funkcionuoja.
Apaštalinė konstitucija „Spirituali Militum Curae“ nustato, jog dieceziniai vyskupai ir kompetentingi vienuolijų vyresnieji Ordinariatui įsipareigoja skirti šiai misijai atlikti tinkamų kunigų. Tačiau per drąsu būtų sakyti, kad viskas vyksta sklandžiai. „Šiandien Lietuvos parapijose itin stinga kunigų, todėl vyskupai nelinkę prarasti bendradarbių savo vyskupijoje“, - pabrėžia M. Sabonis. Prieš tapdamas Tauragės įgulos kapelionu, kunigas Saulius dirbo vikaru Širvintų parapijoje, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir savo krašte - Aukštadvario parapijoje.
Iš Elektrėnų kilęs kunigas Mindaugas į kapeliono pareigas buvo paskirtas iš Kaišiadorių vyskupijos, beje, jis daug metų rūpinosi palaimintojo T. Matulionio beatifikacijos byla Romoje. „Kad taptum kapelionu, neužtenka vien vyskupo leidimo. Kartais į kapeliono pareigas deleguojamas kunigas nepereina medicinos komisijos, nes būsimiesiems kapitonams taikomi griežtesni nei šauktiniams medicininiai reikalavimai. Kitas bazinių rengimo kursų metu supranta, jog ši tarnyba - ne jam. Galbūt dėl to kapelionų skaičius yra toks mažas“, - priduria S. Kristapavičius.
Abu pašnekovai tikina, kad tapti karo kapelionais jiems buvo nemažas iššūkis, tačiau kartu ir didelis noras. Kapelionais paprastai skiriami ne vyresni nei 35-erių kunigai. „Mes abu esame iš Kaišiadorių vyskupijos. Tuo metu 30-metis Saulius pirmasis parašė prašymą užimti kapeliono pareigas. Netrukus ir aš pasiryžau. Tačiau man buvo 37-eri, ir aš jau buvau už profesinei karo tarnybai tinkamo amžiaus ribos. Jutau didžiulį norą suspėti į tą traukinį. Vyskupas nelabai norėjo išleisti, tačiau, argumentuodamas Romoje baigta palaimintojo T. Matulionio byla, sutikimą gavau“, - pasakoja prieš dvejus metus kapelionu tapęs M. Sabonis.
Kunigą M. Sabonį kapeliono pareigos viliojo pirmiausia galimybėmis save išbandyti naujoje aplinkoje. Į kariuomenės struktūrą penkeriems metams integruoti dvasininkai, kaip ir visi kariškiai, už savo tarnybą gauna pastovų atlyginimą ir visas socialines garantijas. Tačiau dvasininkai tikina, jog materialinės gėrybės nebuvo pagrindinis kriterijus, viliojęs juos į šią struktūrą.
„Tapti kariu ir atlikti pareigą tėvynei aš jau galvojau nuo pat vaikystės. Dar prieš pasirinkdamas kunigystę pasiprašiau į kariuomenę šauktiniu. Medicinos komisiją perėjau, bet tapti šauktiniu galėjau tik su apribojimais - aptiko nedidelę širdies ydą. Studijuojant seminarijoje niekada neapleido mintis, kad ir tapęs kunigu galėčiau atlikti pareigą tėvynei. Kandidatuojant į kapeliono pareigas suveikė Dievo pirštas - jokios ydos nerado, ir aš tapau kapelionu“, - savo gyvenimo pokyčiais džiaugiasi S. Kristapavičius.
Nelengvai į kariuomenę patekęs M. Sabonis atskleidžia, jog kapeliono pareigos jį viliojo pirmiausia galimybėmis save išbandyti naujoje aplinkoje. „Tie žodžiai apie gailestingumą, broliškumą, atleidimą, šiandien kaip žirniai į sieną beriami mūsų bažnyčiose, tampa rutina ir praranda savo esmę. Man norėjosi tuos dalykus ir jų poreikį išvysti kitu kampu. Kareivinėse pasijuntu tarsi kitame pasaulyje.
Čia galioja kitokios taisyklės. Dar prieš tapdamas kariu, kiekvienas turi savotiškai palikti pasaulį, kuriame žudyti ar sužeisti kitą yra tabu, ir pereina ten, kur gali pats žudyti ar būti nužudytas, sužeistas, tad čia nevalia klausti, abejoti, jausti. Čia karys išmoksta vadovautis trijų žvilgsnių taisykle: sutikęs žmogų, pirmiausia ieškoti jo laipsnio, tada - pavardės ir tik paskui pažvelgti į veidą. Kariuomenėje kariai retai šaukiami vardais, o sinchroniškai, tvarkingai judėdami rikiuotėse išnyksta tam tikruose kariniuose vienetuose. Turbūt dėl to paprastų ir žemiausių laipsnių karių Dievo ir tikėjimo paieška yra nuoširdesnė ir tikresnė nei mūsų parapijose“, - dėsto dvasininkas.
Ar kariams reikia Dievo?
2014 m. atlikta apklausa parodė, kad 18 proc. apklaustųjų pritaria sielovadai kariuomenėje, 39 proc. laikosi priešingos nuomonės, o 43 proc. nėra apsisprendę. Paklausti, ar šiandien kariuomenėje iš tikrųjų reikalingi kapelionai, dvasininkai iškart reaguoja su šypsena: „Taikos metu kapelionai geriausiu atveju tik kažkiek lenkia sovietinį politruką ar laimę nešantį talismaną. Karo metu ateistų ir vegetarų nebelieka.“
„Mes esame savotiški psichologai savo pareigą tėvynei nuoširdžiai atliekantiems kariams. Kita vertus, kadangi nesame Lietuvos kariuomenės padalinys, mes kitaip atsiskaitome už savo darbą - rašome ataskaitas Ordinariatui. Taigi mes esame dvasininkai, nors mus ir vadina karininkais. Kiekvieną kartą atsistoję aukoti mišių mes meldžiamės už priešus, skelbiame, kad šio pasaulio taikos neužtenka ir tikrajai taikai reikia Viešpaties prisilietimo, o baigę mišias puolame į kariškus batus, velkamės uniformą ir turime pamiršti, kas buvo kalbama per jas. Neretai, kalbėdami apie gailestingumo ir atleidimo priešui būtinybę, sulaukiame pastabų, jog taip tampame Kremliaus ruporais“, - dėsto į kariuomenę patekę kunigai.
Karo akademijos kapelionas M. Sabonis atvirai sako, jog, turėdamas karinį laipsnį ir taip būdamas įspraustas į hierarchinę karininkų piramidę, dažnai turi apsimetinėti esąs karininku, priklausomu nuo savo vado. „Logiška, kad į karo akademiją ateina jaunimas, kuris nori kariauti. Man, kaip kunigui, o ne karininkui, rūpi jų sąžinė - turiu kalbėti jiems nemalonius dalykus: kad karas yra blogis, kad kariauti galima tik priešinantis agresoriui. Labai noriu, jog šie jauni žmonės atrastų krikščioniškąsias ir kartu bendražmogiškąsias vertybes ir principus: pagarbą žmogiškajam orumui, gyvybei, ištikimybei, laisvei, teisingumui, solidarumui.
Nereikia nė sakyti, kad kapelionas akademijoje nėra populiarus. Trečiadieniais akademijos Šv. Anzelmo koplyčioje aukoju mišias. Aš gerai jaučiuosi jas aukodamas ir dviem ar trims akademijos nariams. Man rūpi, kokie išaugs mūsų karininkai, ir kelia nerimą, kai išgirstu, kad pagrindinė jų motyvacija ir rūpestis yra karjera, socialinės garantijos ar atlyginimo dydis“, - teigia kapelionas. Tauragės įgulos kapelionu dirbantis kunigas S. Kristapavičius sako, jog kapeliono vaidmuo taikos ir karo metu labai skiriasi.
„Taikos metu mes padedame rengti karius Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, aukojame mišias, važiuojame laidoti karių artimųjų. Teko lankyti sužeistuosius per pratybas. Būdami su kariais mes stengiamės priprasti prie kariuomenės, palaikyti savo fizinę formą, mokomės veikti, jei prasidėtų karo veiksmai. Aišku, kad mes eitume ir į mūšio lauką, turėtume būti su karo išvargintais ir sužeistais kariais, organizuoti orų žuvusių savo ir priešų karių laidojimą. Tauragės įgulos Šv. Martyno koplyčioje aukojamos mišios.
Negalėčiau sakyti, kad sekmadieniais koplyčia būtų pilna tikinčių šauktinių. Paprastai jų į mišias gausiau susirenka tada, kai į jas ateina vadas. Vasarą, kai nėra šauktinių, būna savotiškas ramybės laikotarpis“, - pasakoja S. Kristapavičius. Kapelionas įsitikinęs, jog kariniame pasaulyje yra žmonių, kuriems dvasininkas reikalingas. Kita vertus, kariuomenėje nėra įprasta kreiptis į kunigą ir jam atsiverti, nes dažnas bendravimas su kapelionu vertinamas kaip silpnumo ženklas, liudijantis apie tavo pažeidžiamumą.
Stereotipai, mados, baimė būti išjuoktam dažnai žmogų verčia slėptis. Su kapelionu bendrauti nebijo tie, kurie gyvenime patyrė didelių sukrėtimų ar nepaiso nusistovėjusių klišių. Ar karo kapeliono vaidmuo šiuolaikinėje kariuomenėje turėtų keistis? Abu pašnekovai sutartinai tvirtina, kad taip. S. Kristapavičiaus manymu, kapelionai kariuomenėje turėtų daugiau užsiimti veikla, kuriai ir paskyrė savo gyvenimą, o ne veltis į karinius žaidimus: „Karo atveju mes galėtume tik pamaskatuoti savo kariniais laipsniais. Kapitonas juk vadovauja kuopai - ką aš jai galėsiu pasakyti?.. Kad gautum karinį laipsnį, turi jį užsitarnauti, mokytis ilgus metus.
Tai, kad kunigui suteikiamas karinis laipsnis tiesiog už nieką, mano supratimu, yra nepagarba ir tam pačiam laipsniui, ir kunigystei.“ M. Sabonis pastebi ir negerų tendencijų karo kapeliono misijoje: „Išskirtinėmis progomis karo kapelionas žūtbūt reikalingas iškilmingose ceremonijose ar kad palaimintų karius, tačiau dažnai eilinėse rikiuotėse skaityti Evangelijos neleidžiama ir aukščiausių vadų lūpomis primenama, jog kariams nevalia kišti savo religijos.“ Ar ryžtųsi dar vienai penkerių metų kadencijai? „Jei seksime tų šalių, kuriose kapeliono darbas, vieta ir temos, kuriomis jis gali bendrauti su kariais, yra aiškiai reglamentuoti, pavyzdžiu ir pajusiu, kad kapelionai kariuomenėje nėra tik rikiuočių dekoracijos, - taip.
Mano giliu įsitikinimu, kapelionas, mokydamas kitus sąžiningumo, turi pats toks būti. Jei taikos metu Lietuvos kariuomenei nereikia Dievo ir ji norės būti vieta, kur tik auginami raumenys ir žaidžiama su kariniais žaisliukais, kapelionai turėtų neapgaudinėti savęs ir grįžti į parapijas. Ir čia nėra jokios tragedijos.
tags: #buti #priklausomam #vojiskai