Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ yra reikšminga Lietuvos kontekste. Tai tarsi maža enciklopedija, ne sausai, bet žaismingai ir gyvai pasakojanti daug svarbių žinučių nešančias istorijas.
Ši knyga - tai ne tik šimtas pasakų apie įdomiausias, ryžtingiausias ir drąsiausias Lietuvos moteris, bet ir šimtas skirtingų vizualių portretų, į kuriuos devyniolika Lietuvos iliustruotojų sudėjo begalę istorijų: stulbinančių, romantiškų, realistinių, įkvepiančių ir pasakojančių apie tai, kaip kiekviena knygos herojė ėjo savo pasirinktu keliu, užnugaryje palikusi dvejones, baimes, nepasitikėjimą ir aplinkinių kritiką.
Knygos idėja ir misija yra aktuali ir atsiradusi nepaprastai laiku. Gavusi tekstus pagalvojau - kur buvo tokios knygos mano vaikystės laikais? Knyga tarsi užpildė kažkokią spragą ar nišą, kurioje iki tol buvo skurdu.
Ši knyga, kaip ir daugelis kitų panašių iniciatyvų, yra dalis visuotinio Moters atgimimo. Ji atgal į šviesą atneša primirštas ar galbūt niekada nepripažintas svarbias asmenybes. Tačiau kartu „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ įdomi ir svarbi tuo, kad pristato šių dienų nusipelniusias moteris ir augančias asmenybes. Man tai primena, kad moters, kultūros ir visuomenės aukso amžius nėra praeities dalykas. Kiekvienas momentas yra skirtas tau svarbiai veiklai.
Iliustracijų Kūrimo Procesas
Prieš pradėdama piešti stengiausi ieškoti informacijos apie herojes, kad turėčiau daugiau detalių, už kurių galėčiau užsikabinti. Sužinojusi, kurių moterų portretus iliustruosiu, ir gavusi apie jas šiek tiek informacijos, apie kiekvieną jų stengiausi pasidomėti plačiau. Straipsnių, įdomių biografijos detalių ieškojau internete.
Tad norėjau pajusti kiekvienos moters energiją, subtilybes. Pabandyti bent akimirkai nukeliauti į jos aplinką, epochą ir surasti ką nors, kas mano galvoje įžiebtų vaizdą. Tam labai padėjo nuotraukos (kai kurių reikėjo gerai paieškoti) - kiekviena moteris turi savitų bruožų, tad G. Žickytės, E. Jasmantaitės-Vileišienės, V. Polovinskaitės-Grigaitienės ir E. Martinkėnaitės portretai išėjo visai realistiniai, o kitų, pavyzdžiui, I. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų panašių iniciatyvų, yra dalis visuotinio Moters atgimimo.
Moterų veiklos įkvėpdavo rinktis atitinkamas spalvas. Pavyzdžiui, B. Burbaitei, pirmajai gydytojai Lietuvoje, parinkau melsvus, sterilesnius atspalvius, o cirko artistei J.
Pavyzdžiui, idėjų L. Didžiulienės istorijai sėmiausi iš jos knygos „Lietuvos Gaspadinė“. S. Ir pati bandžiau įsivaizduoti save esant vaiką, pajusti, kas įkvėptų, paskatintų mane. Kiekvienoje iš iliustruotų istorijų rasdavau ką nors artimo sau, todėl buvo didelis malonumas savotiškai įsigyventi į knygos herojų pasaulius.
Knygos Turinys ir Įkvėpimas
Labiausiai įsiminė rastas interviu su pirmąja Lietuvos teisėja E. Jackevičaite, 1932 m. publikuotas žurnale „Moteris“. Jos atsakymai į klausimus apie neįprastą profesiją ir buvimą moterimi, turint omenyje gyvenamąjį laikotarpį, man pasirodė be galo šviesūs ir progresyvūs, o tai tik dar labiau sužavėjo - kai supranti, kokia retenybė tais laikais buvo moteriai užimti svarbias ir aukštas pozicijas. O ir tai, kad E. Jackevičaitė apskritai buvo vos viena iš kelių moterų teisėjų to meto Europoje! Įkvėpta tos nuotaikos labai smagiai nupiešiau Elenos portretą.
Pagrindinė šios knygos misija yra šviesti ir įkvėpti. Tikiu, kad ne tik mergaites, bet ir visus, kurie skaitys! Ir būtinai kaip iliustruotoja turiu pridėti: ši knyga yra pats tikriausias Lietuvos moterų iliustruotojų almanachas! Labai džiaugiuosi, kad leidykla „Dvi Tylos“ subūrė tiek talentingų kūrėjų.
„Teko piešti istorijas apie kosmobiologę Eglę Čekanavičiūtę, rašytoją Lazdynų Pelėdą, neregę pianistę Silviją Beatričę Petkevičiūtę, vadeliotoją Viktoriją Jovarienę ir Pažaislio Motiną Mariją Kazimierą Kaupaitę. Ieškojau, kaip moterys atrodė, kaip rengėsi. Rinkau informaciją Viktorijų parašytose istorijose bei internete, ieškojau, už ko galėčiau užsikabinti. Antai istorijos apie E. Čekanavičiūtę iliustracijai kaip foną pasirinkau NASA biurą, kurio šaltas interjeras kontrastuoja su gėlėta herojės suknele. Lazdynų Pelėdos iliustracijai įkvėpimo sėmiausi iš XX a. pradžios knygų apipavidalinimo ir medžio raižinių. Iliustracijose taip pat buvo svarbu užkoduoti tam tikrus simbolius, antai iliustracijoje apie aklą pianistę Silviją Beatričę Petkevičiūtę virš veikėjos galvos pavaizdavau istorijoje paminėtas jos tris globėjas fėjas, zujančias aplink brailio raštu užkoduotą vardą „Silvija“.
Anksčiau pasakose mergaitėms nebuvo minimos kaip asmenybės stiprios moterys (na, gal su tokiomis retomis išimtimis kaip Pepė Ilgakojinė arba Mulan). Mergaitės galėdavo identifikuotis tik su kieno nors dukros arba žmonos statusu. Dabar jos bent žino, kad ištekėti už princo yra ne vienintelis laimingo gyvenimo receptas!
Viena jų - kad nėra vieno pasirinkto kelio, teisingesnio ar geresnio už kitą. Skirtingos istorijos primena, kad pasaulis yra platus, įvairus ir spalvotas, o jame gali daryti ką tik nori išlikdamas ir tikėdamas savimi. Gražu ir svarbu yra tai, kad knygoje pristatomos ne tik gerai žinomos Lietuvos istorijos moterys, bet ir tos, kurios galbūt yra mažiau girdimos, matomos, prisimenamos, bet kurių istorijos, darbai yra neabejotinai motyvuojantys ir įkvepiantys. Labiausiai įstrigo O. Šimaitės istorija, įkvėpė jos drąsa ir atkaklumas gelbėjant žydus. Jei sutaptų mūsų gyvenimo laikotarpiai, būčiau norėjusi susipažinti su P.
Aš pati ne taip seniai supratau, kad lietuviški žodžiai „genijus“ ar „didvyris“ yra vyriškosios giminės. Paminėjus šiuos žodžius galvoje pirmiausia iškyla vyro vaizdinys. Bet juk tai visiškai netiesa, nes istorijoje buvo daugybė genialių, nusipelniusių ir drąsių moterų.
„Iliustravau pasaką apie save pačią. Kad kuriant muziką retkarčiais persikrautų smegenys, man reikia kokios nors kitokios įdomios veiklos. Viena jų - tai piešimas.
Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ - tai puikus istorinės ir mokslinės medžiagos vadovėlis, parašytas lengva, pasakiška forma.
„Iliustravau keturias istorijas: kinologių Inos Žukauskės, Kotrynos Misiūnaitės ir Deimantės Dargytės-Zybartienės, monospektaklio pradininkės Birutės Marcinkevičiūtės-Mar, operos solisčių Asmik Grigorian ir Irenos Milkevičiūtės, kalbininkės Loretos Vaicekauskienės.
Iliustruotojo darbas yra darbas, o įkvėpimas - tai pasaka, kuri, mano manymu, neegzistuoja. Belaukiant įkvėpimo gali ir gyvenimas praeiti. Taigi gavau keturis tekstus, du iš keturių buvo dar neparašyti, todėl teko pačiai ieškoti informacijos apie herojes ir nuspręsti, kaip jas iliustruoti. Taip ir konstravau piešinius - portretas ir detalės, simboliai. Istorijoje apie šunų dresuotojas herojų buvo daugiau - trys moterys ir dar trys šunys, kaip tuomet nupiešti portretą?
Didžiausią nuostabą sukėlė medžiagos rinkimas. Buvo tikrai sunku surasti informacijos apie ankstyvesnio laikotarpio moteris. Atrodytų, jų pasiekimai didžiuliai, reikšmingi ir turi milžinišką įtaką tam, kas esame dabar, kuo gyvename, bet apie šias moteris informaciją reikėjo traukti kaip trapų siūlą interneto platybėse. Dažnai tikri pasakojimai, nutikimai, tikros asmenybės net pranoksta fantastinę literatūrą. Moterys, tokios, kaip tu ir aš, gali patirti pačių netikėčiausių nuotykių ir net savo rankomis pakeisti ateitį. Tai įkvepia ir tik dar labiau paskatina nenuleisti rankų ir mėginti daug daug kartų, net jei kartais nepasiseka iš pirmojo.
Kurdama galvojau apie jų gyvenimus ir šias moteris supančią atmosferą. Pavyzdžiui, man labai patiko aprašytoji Rūtos Meilutytės istorija apie vaikystės ežerą - iliustracijoje bandžiau perteikti būtent tą nuotaiką. Šią knygą matau kaip pažintinę, turinčią švietėjišką misiją. Mane įkvėpė pačios moterys ir jų istorijos.
„Piešdama penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės iliustraciją galvojau apie jos asmenybės daugiabriauniškumą: paprastai žmogus įvaldo vieną talentą ar gebėjimą ir paverčia jį savo stiprybe. Laura turi penkias supergalias ir kiekviena jų, spėju, reikalauja skirtingų gebėjimų, ne tik fizinės ištvermės ir pasiruošimo. Iliustracijose siekiau hiperbolizuoti savybę ar veiklą, už kurią šios moterys yra mylimos ir žinomos. Nesikuklinau pridėti papildomų dviejų porų rankų pamačiusi, kaip Mirga geba vienu metu išreikšti kelias emocijas neįtikėtinai grakščia plaštakų gestikuliacija; nedvejojau kilus minčiai suvienodinti Emilijos ir jos žirgo kūno spalvą - taip vaizdžiai išreiškiant jos santykį ir atsidavimą misijai; uždėti Beatai bitutės prijuostę ar atverti Dalios vaizduotės duris.
„Iliustruodama „Vakaro istorijas Lietuvos mergaitėms“ artimiau susipažinau su septyniomis moterimis. Apie kelias buvau girdėjusi jau mokykloje, su viena jų gyvai matėmės filmų festivalyje Italijoje, o apie kitas išgirdau pirmąsyk. Prieš imdamasi piešti ne tik perskaičiau šios knygos istorijas, bet taip pat kiek plačiau pasidomėjau šių moterų veikla internete. Siekiau herojų išvaizdos panašumo, taip pat būtinai norėjau į piešinį įtraukti jų veiklos įrankių ir objektų: knygą, gesintuvą, fotoaparatą, laipiojimo virves, teatro scenos uždangą, fortepijoną. Mano akimis, ši knyga naudinga daugeliu atžvilgių. Kadangi pati auginu dukrą, o mūsų šeima gyvena ne Lietuvoje, santykis su istorijomis tampa dar asmeniškesnis, brangesnis. Ji atlieka savotiško vadovėlio funkciją. Per ją vaikas įdomiai mokosi Lietuvos istorijos, sužino apie įvairiausius mokslus ir profesijas.
„Iliustravau mokslininkės Antaninos Garmutės Skučaitės, edukologės Austėjos Landsbergienės, fotožurnalistės Bertos Tilmantaitės, karininkės Linos Jieznienės, archeologės antropologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, knygininkės Mortos Zauniūtės ir aktorės Onos Rymaitės portretus. Prieš kurdama iliustracijas pasidomėjau kiekvienos veikla bei jų savybėmis. Mano stilius gana minimalistinis, piešdama nenaudoju daug detalių, labiausiai mėgstu akcentuoti pagrindinius bruožus ar savybes. Pavyzdžiui, piešdama O. Rymaitę, siekiau pabrėžti tai, kad ji buvo „teatro karalienė“, o tai „karūnai“ perteikti pasitelkiau plunksnas ir teatro šviesas. Manau, knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ išties įkvėps visas mergaites siekti savo svajonių, tobulėti ir domėtis.
„Kūriau krepšininkės Justės Jocytės iliustraciją. Kūryboje mane įkvepia istorijos, patyrimai ir nuotykiai. Tad pagrindiniu dėmesio centru ir tapo pačios Justės istorija. Labai žaviuosi jos užsispyrimu ir kuklumu. Kaip sakė Justės trenerė, tik įdėjęs daug darbo gali pasiekti aukštumų. Mane žavi, kad ši knyga paremta tikromis istorijomis, įvairaus amžiaus moterų laimėjimais, siekiais ir darbais.
Pirmiausia mane pakerėjo tekstai - tos vaikams sukurtos istorijos stipriai paveikė vaizduotę. Kuriant prezidentės D. Grybauskaitės portretą veikė ir asmeninės simpatijos, mane labiausiai sudomino Dalios vaikystė. Kas slypi po stiprios asmenybės vizualu? Kokia buvo ta mergaitė, kiek panaši ir nepanaši į kitus vaikus? Norėjau iliustracija perteikti tarsi dvi charakterio puses, išplėsti Dalios vaizdinį. Parodyti ir svajingumą, ir mąslumą, ir jautrumą gamtai bei grožiui - tas savybes, kurios dažniausiai nematomos per oficialius politiko šarvus.
Apie I. Krivickaitę buvau tik miglotai kažką girdėjusi - tai, ką sužinojau, buvo nauja ir įdomu. Šioje istorijoje viską nustelbė žmogiška šiluma ir gerumas. Įspūdį padarė ir Ievos stiprybė siekiant užsibrėžtų tikslų, atkaklumas. Ji yra jauniausia iš mano iliustruotų herojų ir iliustracijoje vis dar arčiausiai vaikystės pasaulio. L. Goldberg man taip pat buvo mažai žinoma. Kiek teko girdėti, žmonės apie šią moterį atsiliepdavo su didžia pagarba. Ši asmenybė buvo kiek mitologizuota, tad apie ją sukurta istorija tarsi atvėrė naują langą, priartino. Žmogaus likimui ir charakteriui apskritai labai reikšmingi santykiai su tėvais, o čia dar tokia herojiška drama! Jos ryšys su tėčiu man pasirodė labai svarbus ir kaip istorijos elementas, įsivaizdavau, kad tai galėtų būti L. Goldberg pirmyn variusi jėga.
J. Ivanauskaitė kliuvo kaip laimingas loterijos bilietas - nuo paauglystės godžiai skaičiau jos knygas, bet nelabai daug žinojau apie pačią rašytoją. Man ji mistiškiausia iš tekusių herojų, bandžiau atskleisti jos klajoklišką prigimtį, smalsumą, polinkį į transcendentines patirtis. J. Ivanauskaitė man visada siedavosi su moterišku paslaptingumu, kažkokiu laukiniu seksualumu ir nuoširdumu. Ir laisve.
U. Karvelis buvo dar vienas atradimas. Įspūdingas ir sudėtingas ilgas gyvenimas. Kelias į Pasaulį, drąsa ieškoti ir patirčių alkis. Vėl sudomino traukinyje mamai ant kelių sėdinčios mergaitės siužetinė linija. Tai, kaip dar vaikystėje išryškėjo tam tikri būsimi pasirinkimai. Tie ankstyvi „ką veiksiu?“, „kuo tapsiu?“ daigeliai man labai gražūs, ypač jei išsipildo.
Apie E. Kubiliūnaitę radau mažiausiai informacijos, tad labiausiai rėmiausi grožiniu tekstu. Nuotraukų irgi vos pora. Labai pralinksmino ir tam tikrą pasididžiavimą sukėlė tai, kad krepšinio - beveik nacionalinės sporto šakos - pradininkė yra moteris.
Žvelgiant mano akimis, ši knyga labiau skirta suprasti, kad lytis nėra rėmai ar vaidmuo (dėl to ji bus naudinga ir suaugusiesiems), tad prasminga abiejų lyčių vaikams. Dar ši knyga - šilta dovana moters - moteriai. Ir tai tikrai įspūdingas darbas. Šios knygos misiją matau kaip siekį supažindinti visuomenę su nuostabiomis, gabiomis, daug pasiekusiomis Lietuvos moterimis.
„Knygoje „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ rasite tris mano kurtas iliustracijas: ambasadorės Gintės Damušytės, literatūrologės, teatrologės Irenos Veisaitės ir motosporto čempionės Adrijos Skudutytės. Prieš pradėdama kurti ieškojau papildomos informacijos apie herojes, skaičiau, klausiausi jų interviu, norėjau kuo daugiau sužinoti apie jų nuveiktus darbus, studijas, išgyvenimus, pasiekimus, asmenybės bruožus. Perskaičiusi apie G. Damušytę ir jos sudaužytas stiklines NATO lubas, džiaugiausi ir stebėjausi šios moters drąsa, užsispyrimu. Piešdama I. Veisaitės iliustraciją kelis kartus klausiau jos interviu. Apie savo išgyvenimus, draugus, priešus ji pasakojo namų aplinkoje, tai leido man geriau ją pažinti, savotiškai apsilankyti jos namuose. Oho, kokia jauna, drąsi ir kiek daug pasiekusi yra Adrija! Džiaugiuosi, kad pagaliau Lietuvoje pasirodė knyga, pasakojanti istorijas apie Lietuvos moteris ir mergaites, nebijančias svajoti ir siekti savo gyvenimo tikslų.
„Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ skirta ne tik mergaitėms, bet ir berniukams, tėčiams, mamoms, seneliams, ji pasakoja istorijas apie moteris, laužančias nusistovėjusius auklėjimo stereotipus, ir leidžia patikėti, kad užaugusios mergaitėms iš tiesų gali būti mašinistėmis, prezidentėmis, mokslininkėmis, mo...
