Viliaus Gaigalaičio Gyvenimas ir Veikla: Užrašai Mieste

Viliaus Gaigalaičio (Wilhelm Gaigalat) gyvenimas buvo neatsiejamas nuo intensyvių istorinių permainų ir įvykių, kurie formavo ne tik jo asmenybę, bet ir visą Klaipėdos krašto veidą. Gimęs 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienos kaime (vok. Heydebruch), tuometinėje Vilkyškių parapijoje (dab. Naujininkai Pagėgių sav.), ūkininko šeimoje, jis patyrė du pasaulinius karus, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m., prancūzmetį Klaipėdos krašte 1920-1923 m., Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos 1923 m. bei hitlerinės Vokietijos aneksiją 1939 m.

Klaipėdos krašto ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą iš esmės modeliavo Lietuvos ir Vokietijos interesų kova dėl įtakos Klaipėdos krašte. Nuolatinė provokiškų ir prolietuviškų ideologijų kova darė įtaką ir V. Gaigalaičio veiklai. Laviravimas tarp jųdviejų ne visada gelbėjo...

2022-ųjų pradžioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką pasiekė siunta iš Vokietijos, kurioje - Viliaus Gaigalaičio (Wilhelm Gaigalat) ir jo žmonos Marie Gaigalaitienės (Marie Gaigalat) asmeninio archyvo dalis. Archyvą perdavė jų giminaitė dr. Astrid Gronau-Adams.

Parodoje apžvelgiamas V. Gaigalaičio gyvenimas bei veikla, pristatomi eksponatai, kurie saugomi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.) archyve, dr. D.

Mokslo Metai ir Pirmieji Žingsniai

1877 m. V. Gaigalaitis pradėjo mokytis Žukų pradžios mokykloje. Tuo metu mokytasi vokiečių kalba, tik tikybos pradmenys buvo dėstomi lietuviškai. Sulaukęs 13-os, buvo konfirmuotas Vilkyškių bažnyčioje. Po mokyklos baigimo Viliui porą metų teko dirbti tėvų ūkyje, tuo metu pasirodo ir pirmoji V. Gaigalaičio publikacija - 1884 m. Priekulėje išleistame „Keleiwyje“ keliuose numeriuose išspausdinamas straipsnis apie misionierius, kurį iš vokiečių kalbos išvertė V.

1886 m. V. Gaigalaitis Klaipėdoje pas Šv. Jokūbo bažnyčios kunigą J. Pipirą (Johannes Pipirs) ruošėsi būsimiems mokslams gimnazijoje. Metus pasimokė čia veikusioje Luizės gimnazijoje, o 1888-1892 m. mokėsi Tilžės gimnazijoje, kur buvo įsteigęs lietuvių gimnazistų draugiją „Baltija“.

Besimokydamas vienu metu gyveno pas vaistininką Johanną Zembrickį, kuris vėliau išgarsėjo knygomis apie Klaipėdos miesto ir krašto istoriją. Tilžėje V. Gaigalaitis susipažino su daugeliu Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojų, kultūros veikėjų bei šviesuolių, o atostogų metu kelionėse į Didžiąją Lietuvą - su gydytoju ir rašytoju Lietuvos valstybės himno autoriumi Vincu Kudirka.

1892-1896 m. V. Gaigalaitis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, pusmetį klausė paskaitų Berlyne, nenutraukdamas paskaitų atliko karinę tarnybą. Baigęs teologijos mokslus, 1900 m. birželio 24 d. Karaliaučiuje V. Gaigalaitis buvo įšventintas kunigu.

Klaipėda - miestas, kuriame V. Gaigalaitis aktyviai veikė.

Kunigystė ir Politinė Veikla

1900-1902 m. kunigavo Ramučiuose (Šilutės raj.), o 1902 m. buvo paskirtas antruoju kunigu Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo atsakingas už vakarinę parapijos dalį. Priekulėje V. Gaigalaitis išdirbo 13 metų, kaip pats atsiminimuose rašo: „...patirdamas ten visokio, ir Dievo žegnonės, ir nemalonumų.“ Skundų susilaukdavo dėl lietuvybės skatinimo ar pernelyg aktyvios politinės veiklos.

Gyvendamas Priekulėje, Vilius Gaigalaitis labiau susidomėjo politika. Gavęs leidimą iš generalinio superintendento Karaliaučiuje, vystė politinę veiklą. 1903 m. V. Gaigalaitis tapo pirmuoju lietuvių deputatu Prūsijos landtage, jo Žemuosiuose rūmuose išbuvo iki 1918 m., paskutiniosios kadencijos metu buvo nepriklausomas lietuvių atstovas.

1918 m. kalbėdamas Berlyne, V. Gaigalaitis įrodinėjo Vilniaus lietuviškumą ir jo priklausymą Lietuvai. 1918 m. lapkritį įkūrus Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (vėliau pavadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba), buvo išrinktas jos pirmininku, tačiau vėliau viešai atsiribojo nuo tarybos veiklos. Dėl aktyvios politinės pozicijos V. Gaigalaičiui kurį laiką teko pagyventi Lietuvoje, į Klaipėdos kraštą jis grįžo 1920 m. pradžioje, kai krašto administravimą perėmė Prancūzija.

1921 m. įpareigotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, V. Gaigalaitis vyko į Londoną konsultacijoms su Anglijos vyriausybe, o 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje. Po 1923 m. įvykių kurį laiką dirbo Klaipėdos krašto seimelyje. Vėliau iš aktyvios politinės veiklos V. Klaipėdos krašto direktorijoje kurį laiką rūpinosi bažnyčių bei mokyklų veikla. Dalyvavo 1933 m.

Savo politine veikla V. Gaigalaitis pritraukė daugiausia spaudos dėmesio. Dar 1907 m. laikraščiuose pasirodė V. Gaigalaičio veiklą aprašantys straipsniai. Vienas išsamiausių V. Gaigalaičio politinės veiklos aprašymų išspausdintas A. Bruožio, pasirašiusio slapyvardžiu A. B. Klaipėdiškis, leidinyje „Mažosios Lietuvos politikos veidrodis“, išleistame 1923 m.

Švietėjiška ir Kultūrinė Veikla

„Sandora“ - Klaipėdos krašte veikusi labdaros, kultūros ir švietimo draugija, įsteigta 1904 m. Jos steigimo iniciatoriumi tapo evangelikų misionierius Kristupas Lokys. Nuo 1905 m. iki draugijos veiklos nutraukimo 1939 m. jos pirmininku buvo Vilius Gaigalaitis.

Nors draugijos veikla koncentravosi Klaipėdos krašte, savo skyrius ji turėjo Kaune bei Telšiuose. Draugija steigė sekmadienines mokyklas, rėmė nepasiturinčius gabius mokinius ir studentus, Klaipėdoje turėjo knygyną bei valgyklą, kurioje nemokamai maitino vargšus. Nuo 1905 m. „Sandora“ perėmė leidinio „Pagalba“, kurios redaktoriumi tapo V. Gaigalaitis, leidybą. Pirmuosius šio žurnalo, tada dar buvusio laikraščiu numerius 1904 m. išleido pats V. Gaigalaitis. Žurnale buvo spausdinami ne tik religiniai, bet ir pasaulietinės tematikos straipsniai.

Įsigijusi pastatą Friedricho Wilhelmo gatvėje (dab. Tiltų g.), 1910 m. draugija jame atidarė knygų bei įvairių prekių krautuvėlę. 1922 m. 1926 m. draugija atidarė senelių, invalidų ir našlaičių prieglaudą Plikiuose, buvusios muitinės pastate, vėliau - Tauragėje ir Laugaliuose. Šios prieglaudos greitai užsipildė. Tauragės dvare veikusiai prieglaudai išsilaikyti padėjo greta įkurti svečių namai. Plikiuose veikusioje prieglaudoje pradėjus trūkti vietos, „Sandoros“ draugija nupirko nugyventą ūkį Laugaliuose, į kurį 1934 m. perkėlė globotinius. Vos po pusmečio nuo prieglaudos atidarymo pastatą nuniokojo gaisras. Buvo nuspręsta jį rekonstruoti ir išplėsti. 1935 m.

Draugija turėjo savo jaunimo skyrius visame krašte, biblioteką ir knygyną Klaipėdoje, chorą. Po 1939 m. kovo 23 d. „Sandora“ savo veiklą buvo priversta nutraukti, prieglauda Laugaliuose buvo nusavinta vokiečių okupacinės valdžios 1940 m. birželį.

V. Gaigalaitis buvo vienas iš pirmosios lietuvių gimnazijos Klaipėdoje, vėliau tapusios Vytauto Didžiojo gimnazija, steigėjų, taip pat daugiau nei 10 metų buvo 1926-1939 m. veikusios Klaipėdos krašto mokyklų draugijos pirmininku. Ši draugija rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, per savo veiklos metus įsteigė 60 lietuviškų pradinių mokyklų, reikalavo, kad mokoma būtų ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba. Draugija išlaikė ne tik šias mokyklas, bet ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo ir Pagėgių K.

Vilius Gaigalaitis aktyviai palaikė ryšius su Latvijos kultūros veikėjais, dalyvavo tarpukariu veikusios Lietuvių-latvių vienybės draugijos veikloje, kurį laiką jai pirmininkavo. 1933 m. V. Gaigalaičiui suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro laipsnis, 1935 m.

Gyvendamas Klaipėdoje, jis steigė įvairius kursus jaunimui, organizavo šeimininkavimo pamokas ūkininkų dukterims, liaudies meno parodas, kuriose menkiau pasiturinčios moterys galėjo pardavinėti savo gaminius. Taip pat buvo vienas iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugijos Klaipėdos skyriaus, įsteigto 1935 m.

V. Gaigalaitis rengė etnografines parodas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Berlyne, vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus draugijos, davusios pradžią dabartiniam Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, steigėjų 1924 m.

Asmeninis Gyvenimas ir Santuoka

1911 m. Vilius Gaigalaitis, viešėdamas pas brolį Hessene (Vokietija), susipažino su Frankfurto fabrikanto bei bažnytinio sinodo pirmininko dukra Marie Dietze. Tų pačių metų rudenį įvyko V. Gaigalaičio ir M. Dietze vestuvės. Nors apeigos vyko vokiečių kalba, dalis maldų buvo kalbama lietuviškai. Tekėdama, vokietaitė M. Dietze pažadėjo gerbti lietuvių kalbą, šio savo pažado laikėsi.

Poros povestuvinė kelionė prasidėjo dar tuoktuvių vakarą - pakeliui į Priekulę jie aplankė Pietų Vokietiją, Austriją, Čekiją, o Marie savo įspūdžius aprašė kelionės dienoraštyje.

1918 m. V. Gaigalaičiui baigus aktyvią kunigystės veiklą Katyčiuose, sutuoktiniai įsigijo namą Klaipėdoje, Aleksanderio (dab. Liepų) gatvėje, vėliau persikėlė į Liepojos (dab. Herkaus Manto) gatvę. 1933 m. Gaigalaičiai šventė įkurtuves naujame name tuometėje Palangos (dab. S. Daukanto) gatvėje. Pirmame aukšte buvo dvi salės, kur vykdavo įvairūs su V. ir M. Gaigalaičiais susijusių organizacijų susirinkimai, o 7 kambarių butas buvo įrengtas antrame aukšte.

„Jame netrūko saulės šviesos, žaibų ir perkūno.

Emigracija ir Paskutiniai Gyvenimo Metai

V. Gaigalaičio politinė padėtis pradėjo blogėti. Vokietijos Reichui prisijungus Klaipėdos kraštą ir ruošiantis A. Hitlerio apsilankymui Klaipėdoje 1939 m. kovo 23 d. į Gaigalaičių namus atlikti kratą atvyko gestapas. Dėl V. Gaigalaičio paaštrėjusių sveikatos problemų krata buvo atidėta, bet buvo apieškotas, o vėliau uždarytas „Sandoros“ knygynas, nusavintas asmeninis V. Gaigalaičio automobilis, užantspauduota jo dokumentų spinta. Ilgai nelaukdamas, V.

1940 m. sausį V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno Kretingoje, čia jiems pavyko atsigabenti iš Klaipėdos savo baldus bei biblioteką. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dalį savo bibliotekoje saugotų laikraščių komplektų dėl lėšų trūkumo V.

Po Lietuvos okupacijos V. ir M. Gaigalaičiai nusprendė išvykti į Vokietiją, pasinaudodami M. Gaigalaitienės kilme. Kad būtų lengviau, M. Gaigalaitienė įstojo į tuo metu Lietuvoje veikusią Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą. V. Gaigalaitį toliau kamavo vis aštrėjančios sveikatos problemos. Apie būsimą leidimą išvykti 1941 m. vasarį Gaigalaičiams buvo pranešta vos prieš 4 dienas.

Keletą mėnesių praleidę pabėgėlių stovyklose, 1941 m. viduryje V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno pas Marios gimines Frankfurte. Bandymai gauti Vokietijos pilietybę ar susigrąžinti nusavintą turtą, likusį Klaipėdos krašte ir Lietuvoje, buvo nesėkmingi. Visą likusį laiką iki pat mirties V. Gaigalaitis gyveno prižiūrimas slaptosios policijos, t. y. gestapo - jam buvo draudžiama politinė veikla, taip pat jie neturėjo teisės išvykti iš gyvenamosios vietovės. 1942 m. Gaigalaičiams buvo liepta persikelti į Bretteno miestelį, čia gyvendamas, V.

V. Gaigalaitis mirė 1945 m. lapkričio 30 d. Brettene (Bretten), Vokietijoje. 1994 m. „Sandoros“ biblioteka V. Gaigalaičio testamentu užrašyta Laisvajai Lietuvai ir kurį laiką saugota Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, 1997 m. perduota Lietuvos nacionalinei M.

Viliaus Gaigalaičio pažiūroms bei veiklai didelę įtaką darė betarpiškas bendravimas su įvairiais žmonėmis - politikais, kultūros bei visuomenės veikėjais - V. Kudirka, J. Basanavičiumi ir kitais. 1923 m. būsimasis tarpukario Lietuvos prezidentas A. Smetona į V. Gaigalaičio namus Klaipėdoje paviešėti siuntė savo dukrą Mariją ir prašė „... Kaip teigia knygotyrininkas dr. Domas Kaunas, V. Gaigalaitį prieškariu žinojo visa Lietuva, gimtadienių proga jį sveikindavo žymūs žmonės, netrūko ir žurnalistų dėmesio. 1927 m., V.

Vilius Gaigalaitis, kaip evangelikų liuteronų konfesijos atstovas, dalyvavo Klaipėdos radiofono atidaryme. 1925-1933 m. buvo Lietuvos evangelikų liuteronų sinodo senjoru ir konsistorijos (Bažnyčios vykdomoji administracinė institucija) prezidentu.

Taip pat V. Gaigalaitis - vienas iš Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų, porą metų buvo šio fakulteto dekanas, vėliau - katedros vedėjas, profesorius. Būdamas evangelikų liuteronų sinodo senjoru, vizitavo Lietuvoje buvusias parapijas, o kaip atstovas iš Lietuvos - dalyvavo evangelikų kongresuose Anglijoje, Švedijoje, Čekijoje, palaikė ryšius su Amerikos evangelikų kunigais.

Vilius Gaigalaitis su žmona Marie Dietze.

Viliaus Gaigalaičio veikla

tags: #butai #zapiskyje #mieste