Architektūra dažniausiai siejama su pastatų projektavimo menu ir mokslu, kurį įgyvendinti vizualiai padeda su dizaino sritimi dirbantys žmonės. Taigi architektūra ir dizainas ne tik platūs, bet ir glaudžiai susiję mokslai. Jų žinioms gilinti svarbūs architektūros ir dizaino rašto darbai. Juose pateikiama gausi teorija ir jos pritaikymas praktiniams sprendimams. Architektūros ir dizaino rašto darbai gali būti naudojami tiek, kaip mokslams skirta medžiaga, tiek, kaip savišvietos šaltinis.
Gyvenamieji namai - tai pastatai, skirti žmonėms nuolat gyventi. Tai seniausia ir gausiausia pastatų grupė. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.
Klostantis visuomenės luominei struktūrai atsirado įvairaus plano ir pavidalo gyvenamųjų namų. Valdovų ir didikų gyvenamieji namai išsiskyrė dydžiu, statybinėmis medžiagomis, dekoru ir įranga. Senovės Egipto, Mesopotamijos, Artimųjų Rytų šalyse statyti rūmai, apjuosti akmenų sienomis, su atskirais vidaus kiemais, galerijomis, kolonų portikais.
Senovės Graikijoje (Kretos‑Mikėnų kultūroje) susiklostė megaronas, 5-4 a. pr. Kr. - 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Jo centrinėje dalyje buvo vidinis kiemas (aula, vėliau peristilas) su kolonada, aplink kurį grupuotos gyvenamosios patalpos. Gyvenamieji namai puošti mozaikomis, freskomis, skulptūromis.
Senovės Romoje gyvenamieji namai dažniausiai statyti vienaukščiai, stačiakampio plano, su vidaus kiemu (atrijumi), kurį supo gyvenamosios patalpos. Imperijos laikotarpiu pradėta statyti vilas ir daugiaaukščius daugiabučius nuomojamus namus - insules.
Roman Atrium House
Atriumas: Svarbiausia Senovės Romos Būsto Dalis
Senovės Graikijoje namai dažniausiai būdavo įrengiami atriumo tipo pagrindu. Atriumas buvo svarbiausia Senovės Romos gyvenamojo namo patalpa su viršutiniu apšvietimu. Bendrąja prasme atriumas yra didelė ir atvira pastato patalpa. Atriumui būdingi bruožai - šviesus, erdvus interjeras, ventiliacija.
Taigi antikiniai kambariai būdavo įrengiami aplink centrinį kiemą, kiemas buvo kaip atriumo kambarys. Jis būdavo be stogo ir visiškai arba didžiąja dalimi apsuptas kambarių sienomis. Tokio tipo namuose, atriumo horizontaliai uždara ir vertikaliai atvira erdvė buvo naudojama kaip virtuvė.
Atrium impluviatum
Kilmingi žmonės turėjo atskirą virtuvės kambarį, kuris paprastai būdavo įrengiamas šalia vonios kambario, tam, kad iš jos sklindanti šiluma šildytų iš abiejų pusių esančias erdves.
Viduriniais amžiais dėl klimato, reljefo, vietinių tradicijų, statybinių medžiagų įvairovės ir turtinės nelygybės susiklostė įvairaus dydžio, plano, architektūrinių formų gyvenamieji namai. Išsiskyrė saviti miesto ir kaimo gyvenamųjų namų tipai. Didikai statėsi įtvirtintas medines, vėliau mūrines pilis.
Virtuvės Transformacija Laikui Bėgant
Kaip gi vanduo atkeliaudavo į mūsų namus kol nebuvo vamzdžių?
Iki pat XVIII amžiaus žmonės maistą ruošė ir šildė virš atviros ugnies ir taip jiems buvo patogu. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip - geriau.
| Laikotarpis | Būdingi bruožai |
|---|---|
| Antika | Atriumo tipo namai, kambariai aplink centrinį kiemą. |
| Viduramžiai | Ilgieji namai, virtuvės plotas tarp židinio ir įėjimo. |
| 17 amžius | Virtuvė pradėta statyti kaip atskiras kambarys. |
| 18 amžius | Geležinės krosnys, efektyvesnis šildymas. |
| 20 amžius | Integruotos virtuvinės spintelės, optimizuotas darbo procesas. |
Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu, vienas populiaresnių Europietiškų būstų - ilgasis namas (angl. longhouse). Ilgasis namas - tai tradicinis Šiaurės Amerikos indėnų būstas: didelis, pailgas, proporcingai siauras, vienos patalpos statinys. Plotas virtuvei buvo tarp židinio ir įėjimo.
Viduramžių turtuoliai paprastai turėjo daugiau nei vieną virtuvę. Kai kur buvo net trys, o kartais net ir daugiau nei trys virtuvės. Jų skirstymo principas rėmėsi virtuvės paskirtimi - koks maistas bus ruošiamas toje virtuvėje.
17 amžiaus pradžioje virtuvė buvo pradėta statyti kaip atskiras kambarys. Ji buvo įrengiama už salono (svetainės) ar valgomojo. 1648 metais, turto inventorizacijos metu buvo užfiksuotas vienas iš pirmųjų įrašų apie virtuvę. Virtuvė priklausė John Porter gyvenusiam Windsor miestelyje, Konektikuto valstijoje, JAV.
18 amžiuje, industrializacijos laikotarpiu vyko didžiausi virtuvės pokyčiai. Atsirado geležinės krosnys, kurios visiškai uždengė ugnį: uždaryta ugnis maistą šildė efektyviau, šiluma neišsisklaidydavo ir kartu sumažėjo gaisrų rizika. Laikui bėgant krosnis vis tobulėjo.
Virtuvės baldai, kaip specialiai virtuvės patalpai sukurti baldai, minimi tik nuo 20 amžiaus pradžios. Iki 20 amžiaus virtuvėje nebuvo integruotų virtuvinių spintelių, tokių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo virtuvių. Erdvės trūkumas virtuvėje tapo tikra problema ir apsunkino kasdienius namų ruošos darbus.
20 amžiaus viduryje (Antrojo Pasaulinio karo metu) viduriniosios klasės atstovai kaip įmanydami stengėsi kuo geriau imituoti prabangius aukštesniosios klasės valgomuosius. Gyvenant nedideliuose butuose, virtuvė buvo pagrindinis kambarys, ten šeimos gyvendavo.
Pramonėje buvo siekiama optimizuoti darbo, gamybos procesą. Virtuvės baldai vis tobulėjo, atsirado įvairių buitinės technikos prietaisų. Žmonėms vis svarbiau ne tik funkcionalumas, bet ir dizainas. Virtuvė dažnai sujungiama su valgomuoju ar svetaine.
Visos vakarietiškos modernios daugiabučių virtuvės paprastai turi šiuos pagrindinius komponentus: viryklę, kriauklę su karšto ir šalto vandens maišytuvu, šaldytuvą ir virtuvines spinteles, kurios įrengtos pagal modulinį dizainą. Daugelis šiuolaikinių virtuvių nebeišsiverčia be mikrobangų krosnelių, indaplovių ir kitų elektros prietaisų, kurie palengvina buitį.
Virtuvės raida yra susijusi su viryklės (krosnelės) išradimu ir vandens infrastruktūros plėtra, kuri leido tiekti vandenį į privačius namus ir butus.