Plungė - miestas, įsikūręs abipus Minijos upės intako Babrungo, vakarinėje Lietuvos dalyje, Žemaičių aukštumos vakariniame pakraštyje. Plungės miesto istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gondingos piliakalnio praeitimi. Šiandien Plungė - gražus, žalias, tvarkingas, pažangus miestas, turintis ką pasiūlyti investuotojams, besiorientuojantis į žaliąją transformaciją, nešantis svarų indėlį į regiono ir nacionalinę ekonomiką.
Leiskimės į kelionę po Plungės istoriją, aplankydami svarbius kultūros paveldo objektus ir prisimindami žymius žmones, palikusius pėdsaką šio miesto istorijoje.
Maršrutą pradedame Senamiesčio aikštėje prie fontano. Tai erdvi, neseniai renovuota aikštė, į kurią jau nuo neatmenamų laikų mėgsta rinktis plungiškiai ir miesto svečiai. Ši aikštė tai miesto centras iš kurio penkiomis kryptimis eina gavės.
Nuo aikštės pasukime į šiaurinę gatvę, vedančią link stoties, tam, kad aplankytume S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje esantį namą, kurį pokario metais pastatė Pranas Genys - poetas, muziejininkas, nepaprastai tvirtos valios ir didelės erudicijos žmogus. Sustokite prie šalia tilto per Babrungo upę stovinčio geltono vieno aukšto namo su memorialine lenta ir pagerbkime jo atminimą.
Nuo šio namo pasukite keliu, vedančiu į parką. Praeikite pro miesto slėnį ir sustokite prie Laisvės paminklo. Šalia Laisvės paminklo pamatysite parko vartus, už kurių stovi buvęs Plungės miškų urėdijos pastatas. Dabar ten įsikūrusi Plungės vaikų biblioteka. Netoli Laisvės paminklo atidžiai žiūrėdami į dešinę pro medžių šakas galite pamatyti buvusį Oginskių dvaro siuvėjo namą. Šie pastatai yra Laisvės alėjoje - vienoje iš pačių seniausių Plungės gatvių.
Pirmiausia susipažinkite su Laisvės alėjos istorija, tada su Oginskių dvaro siuvėjo namu, Laisvės paminklo istorija bei Miškų urėdijos pastato istorija. Praeikite Laisvės alėja pro senus liepų pavėsyje stovinčius namus iki Šv. Florijono paminklo saugančio miestą nuo gaisrų. Atsidursite Vytauto gatvėje šalia Plungės rajono savivaldybės pastato.
Už jo stovi SEB banko pastatas, ant kurio kampo yra memorialinė lenta, skirta čia gimusiam ir vaikystėje gyvenusiam žymiam žydų kilmės chirurgui, kuris atliko pirmąją širdies operaciją Lietuvoje, dr. Borisui Efrosui atminti. Tada prieikite prie dvibokštės raudonų plytų neoromaninio stiliaus Plungės bažnyčios.
Visuomeninių ir konfesinių organizacijų dėka Nepriklausomybės metais mieste labai suaktyvėjo kultūrinis plungiškių gyvenimas ir veikla. Pavasarininkų organizacijos pastangomis 1931 m. buvo pastatytas Laisvės paminklas. 1932 m. per Plungę buvo nutiesta ir atidaryta geležinkelio linija. 1933 m. pašventinta naujai pastatyta mūrinė bažnyčia. 1935 m. už geležinkelio buvo atidarytos naujos didelės kareivinės, kuriose buvo įkurdintas 6-asis Margio pėstininkų pulkas ir 4-tas artilerijos pulkas.
Ties dabartine Jūros bei Dariaus ir Girėno gatvių sankryža nuo XIX a. vidurio stovėjo paminklas Rusijos imperatoriui Nikolajui I. Pirmojo pasaulinio karo metais jis iš dalies buvo sunaikintas. 1930-aisias, ant šio paminklo, nuėmus viršuje buvusį betoninį kryželį, buvo pastatytas V. Putvinskio-Pūtvio biustas (autorius nežinomas).
Pirmosios sovietų okupacijos metais biustas buvo nuverstas, o 1944 m. sovietų kariai sudaužė bei netoliese užkasė ir postamentą.1989 m. tauragiškiai šauliai ir Sąjūdžio tarybos aktyvistai atkasė sudaužyto paminklo dalis ir, vadovaujami tautodailininko Antano Bagdono, atstatė paminklą tokį, koks jis buvo pastatytas anksčiau. A. Bagdonas, padedamas Roberto Krapo, nulipdė paminklo bareljefus ir nuliejo biustą. Visos pirmojo paminklo nuolaužos bendru sutarimu buvo užkastos prie atstatyto paminklo. 1990 m. rugpjūčio 19 d. atkurtas paminklas buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas.
1930 m. tauragiškiai pirmieji Lietuvoje įamžino Šaulių sąjungos įkūrėjo, tautos ideologo, literato ir knygnešio V. Putvinskio-Pūtvio (1873-1929) atminimą.
Vladas Putvinskis-Pūtvys
Vladas Putvinskis-Pūtvys gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje. Baigęs žemės ūkio mokslų studijas V. Putvinskis-Pūtvis nuo 1896 m. ūkininkavo Šilo Panevėžupio ir Graužikų dvaruose (Kelmės r.), kuriuose diegė agronomijos naujoves, kooperacijos idėjas, buvo tvenkinių žuvininkystės pradininku Lietuvoje. Putvinskių dvaras buvo tapęs lietuvybės ir knygnešystės centru Žemaitijoje. 1919 m. kartu su bendraminčiais V. Putvinskis-Pūtvis įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, buvo jos pirmininkas ir ideologas. Už nuopelnus atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino II-ojo laipsnio ordinu. Mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune.
Litvakų atminimo sodas
Apie 150 tūkst. lankytojų per metus pravažiuoja keliu, sukdami ratus po lankytinas Žemaitijos nacionalinio parko vietas, ir dažnai neaplenkia neįprasto sodo. Į jį specialiai atvažiuoja ir vestuvininkų. Jie eina, fotografuojasi ir elgiasi visiškai kitaip, nei įprasta. Čia nėra kapų, čia - praeities dvelksmas, kuris verčia žmones kitaip elgtis.
Litvakų atminimo sodas
Tai Litvakų atminimo sodas, kurį Žemaitijos nacionaliniame parke sodinti pradėjo paskutinis Plungės žydas - tautodailininkas Jakovas Bunka. Jis mirė sulaukęs 91-ų metų, 2014-aisiais, ir darbus, kuriuos jis buvo sumanęs, šiuo metu tęsia jo sūnus Eugenijus.„Mano šviesaus atminimo tėtis Jakovas buvo žydas, mama - žemaitė, mergautinė jos pavardė buvo Vaitkutė. Taigi esu „maišytas“: kai reikia, esu žemaitis, kai reikia - esu žydas, rusas, vokietis ar net juodaodis.
Jis nupasakojo neįtikėtiną, skaudžiais praradimais paženklintą savo giminės istoriją. Apie senelį Leibą Bunką, kilusį iš Šilalės, kuris buvo savanoris 2018-aisiais. Prakalbo apie Sibirą, karą, senelio žūtį.„Jis visą gyvenimą tuo rūpinosi, pasitelkęs savo kūrybą. Tėtis buvo tautodailininkas - medžio drožėjas, ir specialiai sukurtas skulptūras statė masinių žudynių vietose. Tas „gyvenome“ man labiausiai ir rūpi. Nes žmonės apsiprato su kalbomis apie holokaustą, apie masines žydų žudynes.
Perkant žemės sklypą būta ir užmačios jame esančius pastatus perstatyti - kada nors, sukaupus daugiau lėšų, įrengti etnografinę žydų sodybą. Šis sodas - tai Lietuvos žemėlapio kontūras, apsodintas nuolat žaliuojančiais augalais. Vietovėse, kuriose buvo įsikūrusios žydų bendruomenės, yra „pasodintos“ kalvio, tautodailininko Artūro Platakio iškaltos metalinės obelys.„Šiame sode turėtų „nokinti atminimo vaisius“ apie pustrečio šimto obelų. Tačiau fondas neturi tiek pinigų, kad visas jas galėtų pats pasodinti.
Žinią apie galimybę įamžinti protėvių atminimą - apie kuriamą sodą esame išsiuntinėję litvakams - užsienyje gyvenantiems Lietuvos žydams. Vienus ji pasiekė, kitų - gal ir ne. Tad kol kas per metus išdygsta vos po dešimt obelų. Prie kiekvieno obuolio, simbolizuojančio žydų bendruomenę bei šeimas, yra du lapai. Ant vieno užrašyta, kokia tai bendruomenė, o ant kito lapo - kas yra sodininkas. Pamažu garsas apie šį sodą sklinda po pasaulį, bet yra ir tokių žmonių, kurie pagalvoja, jog čia „kažkas daro kažkokį verslą“.
Eugenijus - racionalus. Jis neignoruoja savo metų ir to, kad, jam iškeliavus, sodu rūpintis nebebus kam.„Tikėtina, kad per metus kitus obelų kiekis dabartiniame sode pasieks kokį šimtą ir kad garsas apie jį pasaulyje pasklis daug plačiau. Tačiau taip gali nutikti, kad sodo nebebus kam prižiūrėti. Etnografinės žydų sodybos idėjos tenka atsisakyti - nėra jai lėšų. Bet toks ir buvo sumanymas - jei nepavyks, tai fondo investicija išliks.
Tai ir dabar yra daroma - Plungės žydų atminimas yra įamžintas ir kitose šio miesto vietose, stengiantis palikti kuo daugiau ženklų apie čia gyvenusią stiprią bendruomenę.„Plungės elektros stotis buvo įkurta dvaro vandens malūne, kurį tuomet nuomojosi Mendelis Zaksas. Vėliau ją rekonstravo Hackelis Zaksas. Malūno ir elektros stoties varomoji jėga buvo trys vandens ratai, sumontuoti virš Babrungo upės. Geležinkelio stotyje, perone 2017-aisiais buvp iškeltas paminklas geležinkelio Plungėje 80-mečiui paminėti.
„Tuo metu, kai fondui dar vadovavo mano jaunesnysis brolis (jis mirė 2008-aisiaisi), buvo nutarta padovanoti miestui skulptūrą, skirtą visiems buvusiems Plungės gyventojams atminti. Tai akmeninė šaligatviu žingsniuojančio žmogus skulptūra, kuri dabar stovi Telšių gatvėje.
Brolis anuomet suraitė laišką Plungės savivaldybei, kad nori padovanoti tokią skulptūrą, bet taip ir nesulaukė jokio atsakymo. O tada ir prasidėjo - buvo įkurta darbo grupė, buvo ginčų, buvo pykčio. Bet galop buvo pritarta, kad skulptūra liktų ten, kur ir stovi, bet su sąlyga - be jokio užrašo.
Ir vis dėlto Plungės ir jos apylinkių istorija turi ne vieną juodą dėmę - 1941-ųjų liepą šis miestas sumažėjo perpus. Jame nebeliko žydų bendruomenės.„Originali medinė skulptūra ilgainiui supuvo, todėl pernai jos vietoje buvo pastatyta kopija. Ne per toliausiai, Laumalenkos miške už Platelių, yra 90 nužudytųjų kapavietė. Per stebuklą valstybiniame archyve radau 1939-ųjų Platelių gyventojų sąrašą. Tad žudynių vietoje iškaltos ne tik aukų, bet visų 1939 metų pabaigoje Plateliuose gyvenusių žydų sąrašas.
Didžiausia masinių žudynių kapavietė yra greta Plungės, Kaušėnuose. 1941-ųjų liepą ten buvo sušaudyta 1800 Plungės žydų. Tai pirmoji vieta Lietuvoje, kur memoriale įrašytos žuvusiųjų pavardės. Ir tuo pačiu - pirmoji vieta Lietuvoje, kur pagerbti žydų gelbėtojai jiems skirtoje alėjoje. „Griaunant sinagogą pavyko išsaugoti plytas, kiekvienam žuvusiam jų teko po vieną. Iš jų sumūryta sienelė simbolizuoja išvyniotą Torą.
1941 m. liepą Plungė neteko beveik pusės savo gyventojų - žydų bendruomenės. Šios tragedijos atminimas yra svarbi Plungės istorijos dalis, įpareigojanti saugoti ir puoselėti tarpusavio supratimą bei pagarbą skirtingoms kultūroms.
Oginskių indėlis į Plungės kultūrą
1873 m. atsisakęs vykti gyventi į iš senelio valstybės veikėjo ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio paveldėtą dvarą Zalesėje, Plungės dvarą, miestelį bei priklausiusius palivarkus iš Platono Zubovo įsigijo jauniausias Rietavo dvaro savininko Irenėjaus Oginskio (1808-1863) sūnus - kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849-1902). Vedęs turtingos ir žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skurzewską, Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją.
Be gausių ūkio, technikos naujovių diegimo, negęstančią šlovę šio dvaro šeimininkams pelnė jų švietėjiška, mecenatinė veikla: prieglauda našlaičiams vaikams, lietuviškų knygų leidybos bei pirmojo lietuviško spektaklio finansavimas, slapta lietuviškų mokyklų daraktorių mokykla, ir žinoma - muzikos ir orkestro mokykla, kurioje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Plungės dvarvietę kunigaikštis Mykolas Oginskis įsigijo iš grafų Zubovų 1873 metais. Ir tuo pat ėmėsi dvaro projektavimo (architektas - vokietis Karlas Lorencas) bei statybų. Per šešerius metus Plungė pasipuošė neorenesansinio stiliaus gulbe. Dvaro pamate buvo įmūrytas fundacijos raštas, parašytas trejomis kalbomis - lotynų, lietuvių ir lenkų. Taip simboliškai kunigaikštis Plungėje bei caro užgrobtoje Lietuvoje ir vėl fundavo Vakarų civilizaciją ir Lietuvos valstybę.
Pagal nusistovėjusią legendą Plungės dvaro parkas XVIII amžiuje buvo pradėtas kurti senovės alko, t. y. pagoniškosios šventvietės, vietoje, lyg pratęsdamas senovinę Žemaitijos savastį į aristokratinius Lietuvos laikus. Parke iki šios dienos stūkso nežinia kuriuos laikus menantis - vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje - Perkūno ąžuolas, o aplink jį vis sklando karžygį pamilusios vaidilutės Galindos ilgesys. Mykolas Oginskis žemaitišką tapatumą ir lietuvių stiprybę taip pat atspindėjo reprezentaciniuose dvaro vartuose, kur dera žemaičių simbolis „meška“ ir XVI amžiaus lietuv...
Čia kalbame apie du brolius Oginskius - Bogdaną ir Mykolą - lietuvybės puoselėtojo Irenėjaus Oginskio sūnus ir didžiojo LDK valstybininko bei žymaus kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio anūkus. Jų gyvenimus Plungėje ir Rietave teskyrė 20 km. Ir kiekvienas brolis savam mieste ir dvare įsteigė tiek muzikos mokyklą, tiek ir simfoninį orkestrą. Plungės muzikos mokykloje mokėsi ir dvaro simfoniniame orkestre grojo mūsų lietuvių klasikinės muzikos pradininkas M. K. Čiurlionis.
Nebūtinai visi dvarininkai kūrė orkestrus. Tačiau būtinai aristokrato ir bet kokio bent kiek prasilavinusio vakariečio pasaulėjautos esminė dalis buvo ir yra muzika. Aišku, iškiliausieji ir turtingiausieji kūrė ir išlaikė savojo dvaro orkestrus. Simfoniniai, kameriniai - nelygu dvarininko poreikis ir finansinės galimybės. XIX amžiaus naujoji romantinė muzika reikalavo viso simfoninio orkestro.
Taigi pasaulinio garso polonezo meistro senelio Mykolo Kleopo romantiško muzikos skonio ir, neabejoju, genų įpareigoti, abu broliai kūrė ir išlaikė būtent simfoninius orkestrus. Vedęs Mariją Skuževską, buvusią Austrijos imperatoriaus freiliną, Mykolas Oginskis į Plungės dvarą įskiepijo ir Habsburgų dvaro skonio elementus. Su žmona jiedu apkeliavo visą Vakarų Europą ir klausėsi tuo metu žymiausių muzikos atlikėjų koncertų. Visa tai darė įtaką Plungės dvaro orkestro gyvenimui ir viso dvaro spinduliuojamai muzikinei kultūrai.
Plungės, kaip ir Rietavo, dvarų orkestrai atlikdavo žymiausių šiuolaikinių kompozitorių (pavyzdžiui, ypač sudėtingos orkestruotės Richardo Vagnerio) kūrinius ir visą iki tol parašytą muziką, įskaitant ir žymiuosius Vienos klasikus, t. y. J. Haydną, V. A. Mocartą. Be to, Oginskiai Plungėje ir Rietave kūrėsi kaip Esterhaziai Austrijoje. Jie ir tūkstančiai kitų aristokratų lygiavosi į šimtmečiais išlikusį ir daugelį įstabių architektūrinių ansamblių įkvėpusį dvaro kultūros etaloną, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV šedevrą - Versalį.
Neatsitiktinai juk Plungės dvaras buvo ir yra laikomas Žemaitijos Versaliu. Neabejoju, kad Mykolas Oginskis vadovavosi šiuo Vakarų kultūroje įsitvirtinusiu dvaro standartu: ir projektuodamas nuostabų neoromantinį pastatą, ir kurdamas dvaro kultūrą, ir žadindamas valstybingumą. Taip, būtent valstybingumą valstybės, kurios anuomet jau nebebuvo.
Nebelikus Lietuvos valstybės, Oginskiai tvirtino savo dvasinę pasaulėjautą ir lietuviškąjį tapatumą, tuo pačiu žadindami kitas kilnias sielas trokšti tapatumą įtvirtinančios savos valstybės atgimimo. Toks buvo paskutiniojo didžio LDK diplomato, o kartu ir kompozitoriaus bei rašytojo Mykolo Kleopo Oginskio viso gyvenimo pastangos priesakas savo palikuonims: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turi atgimti savo dvasia, išskirtiniu tapatumu ir valstybingumu. Didžiojo senelio pėdomis sekė sūnus ir anūkai.
Ši lietuviška Oginskių perspektyva nubraukia mūsų tarpe įsigalėjusį neteisingą įsitikinimą, kad Lietuvos aristokratai buvo lenkai ir Lietuvos nemylėjo. Būta visokių ir visko. Juk ir dabar ne viskas yra auksas, kas auksu žiba.
O štai Plungės dvaras žiba tikru lietuvišku auksu, kuris mus iki šiol turtina pačiais įvairiausiais būdais, tarp jų - ir M. K. Čiurlionio kūryba.
Oginskių indėlis į Lietuvos laisvę ir spaudą
„Lietuvybės puoselėjimo apraiškų kunigaikščių Oginskių dvare jau galima pastebėti po 1772 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimo. 1794 m. įsiliepsnojęs T. Kosciuškos sukilimas balandžio 23-24 dieną apėmė ir Vilnių. M. K. Oginskis buvo išrinktas Lietuvos tautinės tarybos nariu ir paskirtas Ukmergės, Švenčionėlių ir Breslaujos sukilėlių vadu. Tuo metu jis daug jėgų atidavė sukilimui, net senovinį Oginskių herbą pakeitė į skydą su užrašu „Laisvė. Pastovumas. Nepriklausomybė.“ Sukilimo reikalams jis paaukojo ir nemažai lėšų.
1811 m. gegužės mėn. 5 dieną memorandume Rusijos carui M. K. Oginskis pabrėžė Lietuvos savitumą, gyventojų pasididžiavimą savo kilme, jų narsumą ir Tėvynės meilę, savo papročių puoselėjimą. 1811-1812 m. LDK konstitucijos projekte M. K. Oginskis, K. Liubenskis ir L. Pliateris siūlė per 10 m. atleisti valstiečius nuo baudžiavos. Rietavo miestas ir dvaras išgarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje. Irenėjus Oginskis savo dvarą buvo pavertęs savotiška autonomija, kurioje galiojo savi įstatymai. Jis mėgo paprastumą, ko gero vienintelis tuo metu Lietuvoje iš Lietuvos didikų kalbėjo lietuviškai, rėmė lietuvių kultūros reikalus. Jis aktyviai rėmė 1830-1931 m. sukilimą.
Rietave veikė sukilėlių amunicijos ir ginklų gamybos bei taisymo dirbtuvės, kuriose buvo liejami sviediniai patrankoms ir kulkos šautuvams bei pistoletams, taip pat gaminami šoviniai, ietys, taisomi sugadinti šaunamieji ginklai. Žadvainių palivarke sukilėliai buvo įkūrę parako gamyklą. Šios dirbtuvės turėjo aprūpinti Telšių, Raseinių, Šiaulių apskričių sukilėlių dalinius ginklais. Dirbtuvėms vadovavo J. Rimkevičius. Sukilimui pralaimėjus, amunicijos dirbtuvės buvo sudegintos (J. Kontrimo publikacija knygoje „Rietavo apylinkės“. Kaunas, 1992). 1831 m. Trakų apskrities sukilėlių vadu buvo paskirtas Gabrielis Oginskis (F. Sliesoriūnas. „1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje“).
1846 m. I. Oginskis suteikė paskolą L. Ivinskio pirmajam lietuviškam kalendoriui „Metu skaijtlus ukiniczkas (…)“, finansiškai rėmė Simono Daukanto leidžiamas knygeles, vyskupo M. Valančiaus blaivybės draugijos leidinius. M. Akelaitis 1859 m. iš Rietavo išvyko į Vilnių ir apsigyveno Oginskių namuose. I. Oginskis paskolino jam pinigų ir padėjo leisti lietuviškas knygeles, kurias spausdino A. Kirkovas. Tam pačiam A. Kirkovui kunigaikštis padėjo įsigyti spaustuvę Vilniuje.
Irenėjaus sūnus Bogdanas nemėgo rusų valdininkų. Po Kražių skerdynių (1893 m.) atvykusį Raseinių apskrities policijos vadą, vadovavusį kražiečių plakimui, kunigaikštis liepė suimti ir įkirsti jam 50 bizūnų. 1864 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, įvesdama rusišką raidyną. Prasidėjo 40 m. trukęs lietuvių spaudos draudimas ir persekiojimas. Rietavo dvaro žmonės, turėdami leidimus, nuo seno vaikščiodavo ir važinėdavo į Mažąją Lietuvą, o grįždami parsiveždavo lietuviškų knygų. Nuo 1890 m. buvo įvestos bausmės už lietuviškos spaudos laikymą. Nors vietinė administracija akylai sekdavo valstiečius, tačiau lietuviška spauda plito po kaimus. B. Oginskis buvo kultūros mecenatas. Jis organizuodavo lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos, aprūpindavo knygnešius „šipkartėmis“, kad, iškilus pavojui, jie galėtų pabėgti į užsienį. Kunigaikštis taip pat palaikė ryšius su vyskupu M. Valančiumi, paaukodavo nemažai pinigų knygų leidybai.“ (Milda Vyštenaitė. Kunigaiškčiai Oginskiai - Lietuvos laisvės ir spaudos puoselėtojai, www.oginskiriet.lt)
| Oginskiai | Nuopelnai Lietuvai |
|---|---|
| Mykolas Kleopas Oginskis | Sukilėlių vadas, LDK konstitucijos projekto autorius |
| Irenėjus Oginskis | Rėmė lietuvių kultūrą, finansavo pirmąjį lietuvišką kalendorių |
| Bogdanas Oginskis | Kultūros mecenatas, organizavo lietuviškos spaudos gabenimą |
Plungė - miestas, kuriame susipina istorija, kultūra ir atminimas. Nuo Dariaus ir Girėno gatvės iki Litvakų atminimo sodo ir Oginskių dvaro, Plungė kviečia pažinti savo praeitį ir didžiuotis dabartimi.