Burbiškio dvaras, įsikūręs Pakalniškių seniūnijoje, Radviliškio rajone, yra viena iš tų vietų, kur istorija susipina su gamtos grožiu. Dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1692 m. Kai Burbiškio dvare įvyksta tulpių žydėjimo šventė, o galiausiai jos ir visai nužydi, toliau ramiai srovena dvaro kasdienybė. Žinoma, už dvaro išpopuliarinimą turbūt reikėtų dėkoti tulpėms - šios šventės idėjos autoriaus, dvaro direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus dar 1999 m. sugalvota šventės misija įvykdyta - Burbiškio dvaras jau vadinamas tulpių dvaru, o šventė - vienas gražiausių renginių Lietuvoje.
Vaikštant po Burbiškio dvarą visą laiką kirbėjo mintis, kad jį sukūrė du vyrai. Vienas prieš gerą šimtą metų, kai paveldėtame dvare įgyvendino visas savo svajones, ir tai buvo dvarininkas Mykolas Baženskis. Antras - ilgametis dvaro direktorius Egidijus Prascevičius, sugebėjęs pamatyti tai, ko greičiausiai niekas nebūtų pamatęs ir 1981 m. pradėjęs organizuoti pirmąsias parko tvarkymo talkas, kryptingai ir atkakliai šį dvarą kėlė naujam gyvenimui, drauge juo gyvendamas ir pats.
Burbiškio dvaras
Dvaro Istorija Nuo XVII Amžiaus
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII amžių - šio amžiaus pabaigoje Burbiškio dvaras atiteko Andrejui Drobišui. 1692 m. iš pastarojo dvarą nupirko Konstantinas Drobišas. Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda. XVIII a. dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai. Jų valdomą dvaro sodybą sudarė mediniai pastatai: rūmas, oficina, arklidė, tvartas, svirnai bei klojimai.
Dvaras atsigavo XVIII a. viduryje, jį įsigijus dvarininkams Straševičiams. 1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe. Šiai šeimai valdant, dvaras išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas. Pirmieji jo savininkai buvo Burbos, vėliau - dvarininkai Drabišai, Taujanskai, Stasevičiai, Tiškevičiai. Nuo 1819 iki 1941 m. dvarą valdė Rytprūsių kilmės bajorai Baženskiai.
Mykolo Baženskio Indėlis
1903 m. po tėvo Mykolo-Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis. Būsimasis dvaro valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige. Pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi ir senove.
Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi tvarkyti ūkį. Jo valdymo laikais dvaras ypač išaugo. Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų dvarą, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais. Dvarą supa peizažinio tipo parkas, užimantis 28 ha.
Manoma, kad prieš tai dvaras buvęs medinis, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą sudegęs. Jie ir pastatė Burbiškyje iki mūsų dienų išlikusius neogotikinius dvaro rūmus. Naujieji dvaro rūmai sumūryti iš lauko akmenų, su dviaukščiu bokšteliu, viršuje užsibaigiančiu dantytais kuorais.
Burbiškio dvaro parkas
Skulptūros Parke
Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo gabaus menininko, galinčio įgyvendinti tą jo sumanymą. 1910 m. M. Baženskis susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu. Dailininkas buvo mokęsis skulptūros Lenkijoje. Baigęs mokslus 1907 m., gyveno Panevėžyje ir kūrė įvairius kūrinius bažnyčioms.
Jau 1912 m. parko centrinėje dalyje buvo pastatytas K. Ulianskio kūrinys - Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus ir skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, Šv.
Tarp salų su romantiškais pavadinimas - kaštonų sala, eglių, orkestro - vingiavo Meilės alėja, prisėsti kvietė žavingi suoleliai, jauki altana. Gulbių namelyje, žinoma, rezidavo gulbės, o tuo metu tai buvo didelė retenybė. Šis parkas, galima sakyti, buvo viena iš vizitinių dvaro kortelių, bet ne vienintelė - dvarininkui netrūko ir daugiau originalių sumanymų. Pavyzdžiui, jis pastatė pelėdinę, nes norėjo, kad dvare būtų pelėdų, sodino daug augalų, patinkančių lakštingaloms, kad jos čiulbėtų, ir ta intencija turėjo keistą darbininkų priėmimo į darbą kriterijų: laikai katę - darbo dvare negausi. Pirmenybė čia buvo teikiama sparnuočiams ir jų koncertams.
Kultūrinis Gyvenimas XX Amžiuje
Jau XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis (buvo vedęs M. Baženskio seserį Emiliją Baženskytę). Rašytojas K. Makušinskis parašė poemą „Daina apie Tėvynę“, kurioje yra ir Burbiškiui skirti posmai, kartu turintys paveldotyrinės reikšmės. Kūrinyje aprašomas parkas, dvaras, paminklas žymiam poetui Adomui Mickevičiui, romantintiška ir jauki aplinka...
Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, ilgus pasivaikščiojimus po parką. Burbiškio dvare nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai. XX a. pradžioje dvaras buvo tapęs kultūrinių sambūrių vieta, mat vienas iš Baženskių - Ignas buvo vedęs žinomo visuomenės veikėjo Petro Vileišio (1851-1926) dukrą Mariją.
Dvaro sodybos istorija liūdnesnė nei parko, mat XX a. pr. dvaro sodybos medinis rūmas sudegė. Nauji rūmai nebuvo pradėti statyti, tad buvo rekonstruota ir pritaikyta gyventi akmenų mūro oficina, prie jos pristatyti priestatai, kurie ir suformavo didelį uždarą kiemą. Dvaro rūmai tapo panašūs į mažytę tvirtovę, o jų neogotikinė architektūra, palyginti su kitais dvarais Lietuvoje, buvo visiškai kitokia.
XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidės, svirnas, karietinė, balandinė, daržinė, klojimas, motorinis malūnas, bravoras, karvidė ir kalvė. Beje, agronomas Mykolas Baženskis pasirinko auginti raudonuosius sėklinius dobilus. Didžioji dauguma kambarių yra išklijuoti sienų apmušalais. Sunku buvo nuspėti jų spalvas, o štai raštai matėsi kai kuriose išlikusiose fotografijose ir pagal jas buvo parinkti maksimaliai panašūs.
Lankytojų dėmesiui:
- Burbiškio k., Pakalniškių sen., Radviliškio r.
- 04 01-10 31 nuo 9 val.
- 11 01-03 31 nuo 8 val.
- Ekskursijos vedamos lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
nr. 8 611 12 051 arba el. p. nr. 8 422 56110, 8 611 12 051, el. paštu. Lankytojams ekspozicijose ir parodose leidžiama fotografuoti be blykstės ir stovo, jeigu šios fotografijos nebus reprodukuojamos ir publikuojamos arba naudojamos komerciniais tikslais. Administracija pasilieka teisę drausti fotografuoti ir filmuoti tam tikrose ekspozicijų salėse arba parodose.
Sovietmetis ir Atgimimas
1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta trauktis į Lenkiją. Pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai.
Rūmų salių koklinės krosnys buvo išgriautos, salės performuotos į butus. 1981 m. buvo pradėti pirmieji dvaro tvarkymo darbai - organizuotos talkos, pradėti kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Vyko tvenkinių valymo darbai. Tačiau atrodytų, kad tuomečiam rajono paminklosaugos vadovui Egidijui Prascevičiui taip neatrodė. Parkas ir dvaro likučiai, jo manymu, galėjo įgauti visai kitą vaizdą.
Pradėjęs organizuoti talkas parkui tvarkyti, direktorius neketino sustoti. Pamažu, bet vietovė akivaizdžiai keitėsi, kol 1991 m. E. Prascevičiaus iniciatyva įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. Dvare imtasi dar didesnių darbų.
Užmegzti ryšiai su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, tuo metu gyvenusiu Lenkijoje. 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams. Pradėti tvarkyti parko takai ir alėjos, vykdyta mažosios architektūros restauracija. Parke išvalyti šiukšlynai. Kiekvienais metais atsirasdavo naujų, atkurtų pagal senuosius, tiltų ir tiltelių. Parke įrengtas gėlynas, atkurtos gėlių klombos.
Iš Beinoravos ūkio 1995 m. muziejus įsigijo nedidelę Felikso Malčiausko surinktą ir puoselėtą tulpių kolekciją. Jos buvo susodintos į keletą lysvių Burbiškio dvaro parko gėlyne. Tulpės kasmet buvo dauginamos, kolekcija didėjo, plotas - irgi. Beje, dabar tulpių kolekcijoje yra jau per 460 rūšių ir veislių, o dvaro gėlininkė Vida Jonušienė su dideliu entuziazmu galėtų pasakoti apie žydinčius savo planus.
2007-2011 m. Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą, suteikiant jai funkcionuojantį tęstinumą dabarties kontekste. Burbiškio dvaras - neoromantizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.
Čia nuolat rengiami Poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai. Dvaras pritaikomas šių dienų poreikiams: vyksta mokslinės konferencijos bei seminarai. Renkamos įvairių gėlių kolekcijos. Pavyzdžiui, 300 rūšių ir formų tulpių kolekcija. Tulpės dvare augintos ir Mykolo Baženskio valdymo laikais. Kadangi dvaras turi funkcionuoti dabarties kontekste, kuriamos naujos tradicijos, tokios kaip tulpių šventė, kuri vyksta nuo 2000 metų.
Šiandien dvare nuostabu visais metų laikais. Jį puošia 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių, sujungtų 21 tiltu ir tilteliu. Skoningai restauruotas ir Burbiškio dvaro rūmų vidus, antikvariato mėgėjai čia gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne - maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji - kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Ypač graži dvare eksponuojamų nuotraukų kolekcija, kurioje - daug praėjusio dvarininkų gyvenimo ženklų.
Burbiškio dvare labai sėkmingai XX a. pradžios atmosfera susilieja su šiandienos kultūrinėmis misijomis ir kuria natūralų gražių tradicijų tęstinumą. Paveldas čia pateikiamas moksliškai korektiškai, bet kartu nepamirštant užkabinti lankytojų vaizduotės bei puoselėti dvarų kultūros. Čia nuolat rengiami poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai, parodos, vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai. Čia verda gyvenimas net ir tada,..
Burbiškio dvaras yra Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai - XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Dvaro parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdį lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 m. pastatyti Lietuvos - Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena - autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai. Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos.