Artėja 100-osios JAV dramaturgo Arthuro Millerio gimimo metinės, kurios primena apie jo didžiulę įtaką 20 amžiaus teatrui. Jo kūriniai, tokie kaip „Visi mano sūnūs“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Kaina“, „Lemtingas išbandymas“ ir „Žvilgsnis nuo tilto“, nuolat statomi visame pasaulyje.
Arthuras Milleris
Apie Arthuro Millerio kūrybą kalba Mel Gussowas knygoje „Pašnekesiai su Milleriu“, kurioje užfiksuotas pokalbis su dramaturgu jo namuose Roksberyje, Konektikuto valstijoje. Šiame interviu Milleris dalijasi įžvalgomis apie savo pjesių populiarumą, aktorių vaidmenų svarbą ir kūrinių nagrinėjamas esmines dilemas.
Pjesių populiarumas ir vaidmenų svarba
Milleris teigia, kad jo pjesės išlieka populiarios dėl jose esančių gerų vaidmenų aktoriams. Aktoriai ir režisieriai renkasi statyti jo kūrinius ne dėl jų moralinės ar literatūrinės svarbos, o dėl galimybės sukurti įsimintinus vaidmenis.
Pavyzdžiui, pjesė apie vaikiną su ilga nosimi (greičiausiai turima omeny pjesė "Sirano de Beržerakas") tebestatoma ne dėl meilės istorijos, o dėl fantastiško vaidmens romantinio tipo aktoriui. Tas pats galioja ir Shakespeare'ui - dažniausiai statomos tos jo pjesės, kuriose yra iššūkių aktoriams.
Milleris mano, kad Vilis Lomanas iš „Komivojažieriaus mirties“ dar ilgai nenueis nuo scenos, nes tai yra vaidmuo, kurį galima suvaidinti įvairiausiais būdais ir kuriam reikia stipraus aktoriaus.
Esminės dilemos ir žmogaus būklė
Milleris pripažįsta, kad jo pjesės nagrinėja esmines dilemas, ką reiškia būti žmogumi. Jos atspindi tam tikrą žmogaus būklę, o geri vaidmenys yra neatsiejama jų dalis. Dramaturgas mano, kad geri vaidmenys yra būtini, kad pjesė gyvuotų.
Gussowas pastebi, kad Millerio pjesės išgyvena atgimimą, o Milleris svarsto, ar jo kūriniai jau atsiskyrė nuo savo laiko ir tapo meno kūriniais. Jis prisimena, kaip žiūrėdamas Olivier režisuotą „Lemtingą išbandymą“ septintame dešimtmetyje suprato, kad pjesė taps išties įdomi tada, kai niekas nebeprisimins McCarthy vardo.
Kūrybos procesas ir įkvėpimas
Milleris teigia, kad yra teatro apsėstas nuo 1930-ųjų. Jis turi tam tikrą formos viziją - tarsi pastatą ar medį - ir jaučia postūmį įkūnyti tą formą, padaryti ją tikra. Jam tai primena dailidės darbą - jis gali įsivaizduoti objektą mintyse ir jį sukurti.
Dramaturgas mano, kad su kiekviena nauja pjesė jis siekia sukurti kitokią tiesą. Jis negali taip pat nagrinėti situacijos, kaip „Lemtingame išbandyme“ ar „Komivojažieriaus mirtyje“, todėl turi naudoti kitą balso toną vis kitai temai. Idėja pakartoti tą patį dalyką jam būtų tolygi savižudybei.
Milleris pabrėžia, kad visos jo pjesės, be jokios abejonės, yra jo. Jis nesidangsto anonimiškumo apklotu, kuris neleistų pasireikšti jo dvasiai. Tai yra viena priežasčių, kodėl jis jų tiek nedaug parašė - turi iš tikrųjų jausti poreikį tą daryti.
Gussowas apibūdina Millerio studiją kaip paprastą, tvirtą statinį, kurį savo rankomis surentė dramaturgas-dailidė. Viduje pilna aplankų, knygų ir popierių, stovi stalas ir kompiuteris. Ant sienos kabo jo dukters Rebeccos paveikslai ir Dustino Hoffmano padovanota iškaba su užrašu „Boston. Providence. Route 1“ - nuoroda į Vilio Lomano kelionę.
Šis pokalbis atskleidžia Arthuro Millerio požiūrį į savo kūrybą, teatro reikšmę ir žmogaus būklę. Jo pjesės ir toliau jaudina žiūrovus visame pasaulyje, o jo įžvalgos įkvepia naujas kartas aktorių ir režisierių.