Žvejyba - vienas seniausių žmonijos amatų, tačiau Lietuvoje šios profesijos atstovų nėra daug, kaip ir pačios žuvies. Tačiau atsiranda entuziastų, kurie iš to sugeba pragyventi.
Vis dar pasitaiko atvejų, kai gyventojai savo namuose ar sodybose neleistinai laiko tinklinius ne mėgėjų žvejybos įrankius, žeberklus, ūdas ar verslinėje žvejyboje naudojamus įrankius.
Pažymėtina, kad šiuo metu labai mėgstama žvejyba bučiais yra skirta tik vėžiams gaudyti, o ne žuvims. Sugavus žuvis, jas būtina nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį. Priešingu atveju bus skaičiuojama žala gyvūnijai ir skiriama administracinė nuobauda.
Bučiukas vėžiams gaudyti turi būti ne ilgesnis kaip 100 cm ir ne platesnis kaip 50 cm.
Žvejai, neįsigilinę į žūklės taisykles, kartais vis dar neatskiria, kokiais būdais galima meškerioti, naudojant kai kuriuos įrankius, pavyzdžiui, bučius.
Per šiuos metus Panevėžio aplinkosaugininkams teko nubausti 10 draudžiamų žūklės įrankių savininkų. Reidų metu iš viso konfiskuoti 30 statomų tinklų, 2 neleistino dydžio bučiai. Visais atvejais buvo paskirtos administracinės nuobaudos, kurios siekia nuo 60 iki 200 eurų.
Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkė Mantė Ramanauskienė teigia: "Informacijos, kad Biržuose Širvėnos ežere žuvys gaudomos draudžiamu būdu - bučiukais ir tinklais - pareigūnai gaudavo ne kartą, tik pagauti įžūlius pažeidėjus nėra lengva. Sužinojus apie tokius atvejus, tenka nuolatos stebėti vietas, kuriose gali būti brakonieriaujama. Taip pat svarbu šiuos asmenis sulaikyti su įkalčiais".
Šią vasarą nuoseklus aplinkosaugininkų darbas vėl davė rezultatų. Pavyzdžiui, neseniai buvo nustatytas asmuo, gaudęs žuvis draudžiamu būdu - bučiukais.
Pareigūnai, neteisėtą žvejybą stebėdami nuo kranto, matė, kaip asmuo tikrina pastatytus bučiukus, kaip iš jų traukia sugautas žuvis. Krante sulaikytas asmuo neigė žvejojęs draudžiamu būdu, aiškino, kad žuvis pagavo meškere, o bučiuku gaudo vėžius.
Vis dėlto išsisukti jam nepavyko, nes įrodymai buvo akivaizdūs - aplinkosaugininkai nufilmavo, kaip tikrinami bučiai ir kad „žvejys“ meškerės nė nebuvo išsitraukęs.
Už neteisėtą žvejybą jam gresia bauda nuo 120 iki 300 eurų, taip pat pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių - bučiukų ir valties - konfiskavimas. Be to, pažeidėjui už tris lynus ir ešerį teks atlyginti 306,30 Eur žalą, padarytą žuvų ištekliams.
Taip pat Širvėnos ežere aplinkosaugininkams pavyko sulaikyti ir du asmenis, žvejojusius draudžiamu būdu - statomuoju tinklu.
Šie pažeidėjai elgėsi itin įžūliai, tinklą tikrino dar net nesutemus, o kaip laimikį pasiėmė ir visiškai mažytę lydeką.
Kadangi asmenys buvo neblaivūs, aplinkosaugininkams teko pasitelkti ir policijos pareigūnus.
Už neteisėtą žvejybą gresia atsakomybė nuo 120 iki 300 eurų, teks atlyginti 240 eurų žalą žuvų ištekliams ir atsisveikinti su tinklu bei irkline valtimi.
Pamatę pažeidimą, kreipkitės AAD Pranešimų priėmimo tarnybos telefonu (8 5) 273 2995 arba 112 arba el. paštu.
Primename, kad griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Žvejybos būdai ir įrankiai upėse
Žvejyba srauniose ir mažose upėse, sekliuose upeliuose, lėtai tekančiuose vandenyse turi savų ypatumų, reikalaujančių tam tikrų įgūdžių, atitinkamos įrangos. Pasirenkamas žvejybos būdas kito priklausomai nuo metų laiko, upės vagos ypatybių, reikiamos sugauti žuvų rūšies.
- Daugybinės paskirties (universaliaisiais) upiniais traukiamaisiais tinklais (klipiais) žvejojo pavieniai žvejai ar jų grupės.
- Spendžiamosios žvejybos atmainai priklauso žvejyba statomais ir laisvai plūduriuojančiais ilgesniam laikui paliekamais inkarais įtvirtinamais įvairių rūšių tinklais. Taip žvejotos stintos, pūgžliai, ešeriai, kuojos.
- Atskirais atvejais upeliuose ir dideliuose tvenkiniuose nuo ledo nuvalydavo sniegą ir paviršiuje esančias žuvis apkurtindavo suduodant akmeniu virš jų; po to, išskaptavus ledą, žuvis būdavo išgriebiama.
Atskira spendžiamosios žvejybos atmaina yra sekliuose upeliuose statomi nėginiai bučiukai ir vartos (prakolai) su didesniais bučiais: skersai upės vagos sukalami kuolai ir jie apipinami žabais iki upės vandens lygio, paliekant tik kelias protakas, kuriose įterpiami bučiai. Upines nėges gaudydavo iš vytelių pintais bučiais, kuriuos rišdavo po keletą prie vienos virvės į nėginį pantų junginį.
Bučius statė nuošalesnėse vietose, grioviuose prie upių vagos, ar pakraščio, anga prieš srovę. Vėgėlinėmis gaudyklėmis - vartomis, panašiomis į venterius, žuvis gaudydavo žiemą užšalus ledui. Gaudyklės buvo statomos nerštavietėse po ledu.
Didelėse vandeningose upėse statomos didžiosios lašišinės užtūros (takišos). Rytprūsiuose, žemyninėje dalyje (ypač Nemuno žemupyje), įvairiais laikotarpiais buvo ne mažiau kaip 6 lašišinės užtūros. Minima, XVI a. netoli Šyšos kaimo Skirvytės bei Atmatos upėse buvus 3 dideles lašišines užtūras. Tai buvo tarp sukaltų kuolų ištemptas stambiaakis tinklas ir priedugnėje pastatyti dideli 1-2 m ilgio pintų kartelių bučiai lašišoms ir šlakiams; kraštuose buvo praveriamos pralaidos laivams.
Žvejyba užtūrose vykdavo pavasarį ir rudenį. Bučius iš vandens traukdavo samdomi žmonės. Užtūros nuomotos, vykdyta griežta apskaita. Paskutinė lašišinė užtūra Nemuno žemupyje aprašyta 1908.
Atskirai žvejybos upėse grupei priskiriamas žuvų gaudymas meškerėmis ir šniūrais (ūdomis; dar ungurių žvejyba). Taikių ir plėšrių žuvų žvejyba meškerėmis buvo daugiau pramoginio pobūdžio.
Žvejojamos žuvys upėse
Upėse sužvejojamų žuvų įvairovė ir kokybė kinta priklausomai nuo metų laiko.
- Pavasarį Nemuno žemupyje ir intakuose žvejotos didstintės, upinės nėgės; išsiliejus upėms pakrantėse buvo gaudomos lydekos (neretai perduriant jas peršteke, žeberklu), nerštiniai karšiai, starkiai ir kita.
- Priešneršinių santalkų metu tinklais Nemuno žemupyje gaudytos perpelės, žiobriai, eršketai.
- Vasarą upėse gaudytos daugiausia gėlavandenės žuvys: karšiai, kuojos, plakiai, lynai, lydekos, šamai, unguriai ir kitos.
- Rudenį - lašišos, šlakiai, upėtakiai.
- Žiemą - vėgėlės.
Žvejybos atkarpos nuomotos, keičiamos kasmet burtų keliu, išperkamos kaimo ar žvejų bendruomenės.
Nėgių žvejyba
Artėjant nėgių nerštui piktadariai puikiai žino vietas, kur jų bus itin daug, mat šios ypatingos žuvys pavasarį sustoja ir susitelkia prie užtvankų, negalėdamos judėti toliau.
Naują nėgių rūšį Lietuvoje atradęs ichtiologas, daktaras Robertas Staponkus pastebi, kad, apskritai, nėgės yra gan prastos plaukikės - net ir žuvitakiu užtvanką įveikia iki 5 proc. šių migruojančių žuvų. Keliauti Lietuvos upėmis ir upeliais joms labai sunku, nes iš viso šalyje pristatyta apie 1,5 tūkst. užtvankų.
Iki R. Staponkaus atradimo Lietuvoje buvo žinomos trys nėgių rūšys - dažniausiai pasitaikanti upinė, retesnė mažoji ir labai reta jūrinė. Mokslininkas su kolegomis Žemaitijoje atrado ukraininę nėgę - prieš milijonus metų vykusių ledynmečių palikimą. Anot ichtiologo, paprastai ukraininės nėgės dabar gyvena kalnų pašlaitėse tekančiuose upeliuose, mėgsta šaltą vandenį. Tad atrasti šią rūšį Šventosios upėje ir Blendžiavos upelyje buvo netikėta.
Lietuvoje nėgės yra saugomos pagal Berno konvenciją ir Europos Buveinių direktyvą.
Upines nėges žvejai verslininkai gaudo Nemuno žemupyje, Šventosios upėje ir Kuršių mariose, naudodami nėgines gaudykles, bučiukus. Leidžiamų sužvejoti nėgių kiekis ribojamas, nėges draudžiama žvejoti nuo vasario 1 d. iki rugsėjo 15 d.
Žvejai mėgėjai nėges gali gaudyti tik turėdami žvejo mėgėjo kortelę ir laikydamiesi limituotos žvejybos sąlygų: žvejyba leidžiama tinkliniu samčiu iki 1 m skersmens arba 5 bučiukais. Žvejoti leidžiama tik nuo balandžio 1 d. iki balandžio 30 d. ir nuo birželio 1 d. iki gruodžio 31 d. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti 50 vnt. upinių nėgių.
Draudžiama žvejoti arčiau kaip 50 m nuo tvenkinių vandens nuleistuvų (užtvankų) ir šliuzų. Galioja ir kita nėgių apsaugai skirta Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių nuostata, - draudžiama gaudyti nėgių vingilius, kurie anksčiau naudoti kaip masalas plėšriųjų žuvų žvejyboje.
Klaipėdos universiteto mokslininkas R. Staponkus įspėja: „Žinoma, brakonieriavimo problema Lietuvoje neišnyksta. O užtvankos yra tarsi pagalba brakonieriams, nes net ir žuvitakiais nėgės neužkyla - tiesiog susispiečia prie dirbtinių užtvarų. Čia brakonieriai jas gali tiesiog semte semti ir masiškai naikinti šių archajiškų gyvūnų populiaciją“.
Žvejyba Rusnėje
Žvejų rojumi vadinamoje Rusnėje nuo pat ankstaus ryto netyla motorų garsai. Vos prašvitus vietiniai žvejai plaukia į Kuršių marias tikrinti gaudyklių. Dešimtmečiais daliai rusniškių tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tačiau vienas seniausių žmonijos amatų saloje nyksta.
Dalius Kuzma yra dviejų žvejybos įmonių „Storasis ungurys“ ir „Uostadvaris“ Rusnėje savininkas. Jis atvirauja, kad žvejoja kone visą gyvenimą. Žvejo duonos jis pirmą kartą paragavo dar 1999 metų rudenį.
Pasak Daliaus, žvejybos sezonas prasideda nuo rugsėjo pirmosios. Keliamės kiekvieną ankstyvą rudens rytą ir plaukiame į marias. Ir taip pusantro mėnesio. Plaukiame anksti ryte, nes vanduo dar šiltas ir žuvis tinkle gali nudvėsti. Spalio mėnesio gale plaukiame jau kas antrą dieną, nes vanduo atvėsta ir galime rečiau traukti žuvį.
Nors įprastai žmonės į darbą iškeliauja apie 8 valandą ryto, žvejys purto galvą ir sako, kad jo darbo diena prasideda daug anksčiau: tenka keltis apie 4 valandą ryto, susikrauti įrangą ir plaukti į marias. Namo Dalius grįžta tik po pietų. Tuomet paruošia žuvį pardavimui, o čia pat jau ir vakaras. Po ilgos darbo dienos laisvo laiko nelieka. Vasarą - kiek ramiau. Rusniškis pasakoja, kad taip pat plaukia žvejoti, tik žuvis gaudo su gaudyklėmis (bučiais), o žvejoti plaukia kas antrą dieną. Tačiau nuo liepos 15 dienos bus galima statyti jau ir tinklus. Juos pastatyti reikia 2 valandos iki saulėlydžio, o susirinkti - iki 9 val. ryto. Rudenį tinklus galima palikti neištraukus iš vandens ilgiau. Žiemą taip pat vyksta žvejyba ant ledo, tačiau sezonas jau nebe toks aktyvus.
Dalius pasakoja, kad žvejo profesija sunki, darbo labai daug ir kartais vos suspėja suktis. Rusniškis atvirauja, kad, norint pragyventi iš žvejybos, reikia „ne žvejoti, o dirbti“.
Jis pastebi, kad jei pučia palankus vėjas, iš marių galima parsivežti apie pusę tonos žuvies. Palankiausias vėjas žvejybai, anot Daliaus, - vakarų, pietvakarių arba pietų: „Žuviai kažkas susisuka galvoje ir ji tuomet juda.
Dalius prasitaria, kad karšio ir ešerio kilogramą jis parduoda už 1,5 euro, starkio - už 5-6 eurus, šamo - už 8-10 eurų, o lydekos - už 2,5-3 eurus.
Žvejys įsitikinęs, kad mariose jos yra, tik ji labiau pasitraukusi į Rusijos pusę. „Pas mus normalių upių nėra, jos užakusios. Vienintelė Atmata gili. Visi mažesni upeliai yra nusekę. Taip pat kiekvienais metais Klaipėdos uostas vis labiau pastumiamas gilyn į marias. Tai mums yra didžiulis minusas. Per laivus į marias patenka sūrus vanduo, o žuvis bėga į Rusijos pusę. Todėl jie ir nesiskundžia, kad nėra žuvies. Bet yra ir pas mus jos, tereikia palankaus vėjo.
Jis svarsto, kad ateityje galėtų pagautą žuvį ir pats rūkyti, ne dabar ji atiduodama perdirbėjams, tačiau neskuba: „Reikia tvarkingai, kad nerūkytume kažkur patvoryje. Tačiau kol kas neturiu tam laiko.
Dalius žvejoja naudodamas tinklus, todėl pagrindinis jo darbo įrankis - laivas. Tai yra bene didžiausia investicija, norint pradėti žvejoti pramoniniu būdu. Dalius turi du laivus.
Jis atvirauja, kad už žvejybos įmonę gali tekti pakloti apie 100-150 tūkst. eurų. „Tačiau šiais laikais pirkti žvejybos įmonę už tokią kainą būtų kvailystė. Nebent gyveni ant upės kranto ir tave labai traukia žvejyba.
Džiaugiasi, kad teko ištraukti šamą, svėrusį daugiau nei 40 kilogramų. Yra tekę ir lydeką 18 kilogramų pagauti. Žuvys pagautos su tinklais. „Su meškere beveik nežvejoju. Gal ir smagu būtų, bet tam laiko neturiu.
Pasakodamas apie žvejybos nutikimus, Dalius mini atvejį, kai jam į pirštą įkando lydeka. „Būna įsikanda į pirštą ar ranką ir nepaleidžia. Jei trauksite, liks didžiulis randas. Daugiau incidentų nėra pasitaikę. Galbūt jų būdavo anksčiau, kai žvejai plaukiodavo girti. Jie plaukdavo giliai į Rusiją, tai negalėjo negerti. Kitaip laikas labai lėtai slinkdavo.
Bučius: kas tai?
Bùčius - žuvų gaudyklė su piltuvo formos gerkle. Lietuvoje iš seno daryta iš lazdyno karkaso, apipinto karklo ar žilvičio vytelėmis, aptraukto kanapiniu ar lininiu, nuo 20 a. 7 dešimtmečio ir kaproniniu tinkleliu. 10 dešimtmetyje brakonieriai bučius darė iš vielos tinklo. Skersmuo 30-80 cm, ilgis 0,8-2,2 m. Būdavo įvairių formų ir paskirties.
Bučius gerkle pasroviui statydavo upeliukuose ir grioviuose, kai į pievas plaukdavo neršti lydekos. Joms grįžtant bučius apsukdavo. Pavasarį bučius statė į angas upelių užtvarose ir gaudė lydekas, ešerius, raudes, žiemą - vėgėles. Neršiant kuojoms Nemuno užtakiuose, t. p. ežeruose į dugną įbesdavo apverstą eglės viršūnę ir dirbtinę nerštavietę apstatydavo bučiais. Nemune ir Neryje bučiais nerštavietėse gaudė žiobrius.
Bučius įmesdavo į upelių duobes, ežerų žoles, tvenkinius, dėl svorio įdėję akmenį, dėl kvapo - skrudintos duonos (viliojo lynus, karosus, ešerius) ar mėsos (unguriams, vėgėlėms). Statė vakare, kratė rytą. Bučiukais su 2 gerklėmis priešinguose šonuose gaudė vėžius. Į bučių panaši varža.
