Botyrių sodyba, per stebuklą išlikusi nuo melioracijos, yra vienintelis buvusio Triobiškių kaimo ženklas. Ši sodyba tapo reikšminga vieta, susijusi su lietuvių kalbos istorija ir kultūra.
Marijampolės rajono žemėlapis
Andriaus Botyriaus Indėlis Į Lietuvių Kultūrą
Andriaus Botyriaus asmenybė buvo įvairiapusiška ir mįslinga. 1867 m. jis baigė Suvalkų gimnaziją, o prieš tai mokėsi Marijampolės pavieto mokykloje. Amžininkai pažymi, kad Maskvoje A. Botyrius ir kai kurie kiti tos aplinkos lietuviai jau buvo tautiškai susipratę, aiškiai skyrė save nuo lenkų, gyvai reiškėsi lietuviškoje veikloje.
Nors studijavo Maskvoje, toli nuo gimtinės, jis dažnai atostogų metu lankydavosi tėviškėje. Viešnagių metu rinko ir užrašinėjo tautosaką bei etnografinę medžiagą. A. Botyriui rūpėjo išsaugoti kaimo žmonių atmintyje sukauptus neįkainojamus turtus, kurie ilgainiui, keičiantis kartoms kinta, užsimiršta, sunyksta.
Taip sukaupė daug informacijos apie Perkūną, kurią apibendrino moksliniame darbe „Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“. Už šį darbą Maskvos universiteto taryba 1871 m. gegužės 28 d. Andriui Botyriui suteikė mokslų kandidato laipsnį. Tais pačiais metais šią A. Botyriaus studiją „Pasakojimas apie lietuvių griaustinį Perkūną“ išspausdino žurnalas „Moskovskije universitetskije izvestija“ (Nr. 9., 443-462 p.).
1871 Metai: Lemtingas Susitikimas Triobiškiuose
Šie metai A. Botyriaus biografijoje galėtų būti įrašyti ypatingo ryškumo raidėmis ir dar dėl vieno visai lietuvių kultūrai bei mokslui itin reikšmingo įvykio. Vasarą jis atvažiavo į gimtuosius Triobiškius su dviem to paties Maskvos universiteto absolventais, tiesa, universitetą baigusiais kiek anksčiau už A. Botyrių: tai buvo to paties fakulteto atstovai Filipas Fortunatovas (1848-1914 m.) ir Vsevolodas Mileris (1846-1913 m.). Apsigyvenę Botyrių sodyboje, Maskviečiai laiko tuščiai neleido.
Per trumpą vasaros atostogų laiką, surinkta apie 150 dainų, apie 20 pasakų ir smulkiosios tautosakos. Dainos buvo rašomos lietuvių kalba ir tik paskui perrašomos kirilica, verčiamos į rusų klabą. Todėl nelieka abejonių, kad A. Botyrius buvo pagrindinis dainų rinkėjas ir užrašytojas.
100 dainų, užrašytų kirilica (išmoningai papildant lotyniškomis raidėmis), F. Fortunatas ir V. Mileris 1972 m. išspausdino leidinyje „Moskovskije universitetskije izvestija“ (Nr. 1), o 1873 m. išėjo ir atskiras leidinys „Litovskije narodnyje piesni“. Prie šio rinkinio pridėta Liudvinavo apylinkės tarmės charakteristika. Dainos buvo autentiškos ir jų lietuviški gerai suredaguoti tekstai ne tik atspindėjo XIX a Triobiškių ir apylinkių kaimų savitumus, bet tapo ir lingvistikos mokslinių tyrimų medžiaga.
Akademikų F. Fortunatovo ir V. Milerio pasiekė mokslinę šlovę, o jų vardai šiandien gal nustelbia daugelį asmenybių, kurios vienaip ar kitaip buvo atsidūrusios greta šių mokslo grandų. Tačiau tuo metu, 1871-aisiais, apie jų būsimą šlovę galėjo nujausti nebent labai jautrus ir pagavus vertintojas.
Taigi 1871-ųjų vasarą visi trys turėjo vienodą mokslinį - kandidato - laipsnį. A. Botyrius greta savo svečių Triobiškiuose tikriausiai nesijautė nei menkesnis, nei mažiau išprusęs. Jautėsi esąs svetingas šeimininkas, susirūpinęs padėti Liudvinavo tarmės ypatybių ir lietuviškų liaudies dainų tyrinėtis atvykusiems kalbininkams. Ko gero, tai buvo gana lygiaverčių asmenybių bendravimas, noras užrašyti kuo daugiau lietuviškų dainų, kurių mokslinę vertę visi trys puikiausiai suvokė.
Siekiant Tikslo
Baigęs mokslus Maskvos universitete, A. Botyrius dirbo mokytoju Rusijos mokyklose ir reiškėsi kaip gabus publicistas Maskvos periodiniuose leidiniuose, manoma kad ir lietuviškoje bei prūsiškoje spaudoje. Didžiausias jo troškimas buvo dirbti Lietuvoje. Tačiau baigusiems aukštąjį mokslą lietuviams nebuvo galimybės dirbti savame krašte ir užimti atsakingas pareigas (išimtys buvo teikiamos kunigams, gydytojams, vaistininkams, teisininkams).
Pagaliau jo svajonė išsipildė. 1884 m. A. Botyrius buvo paskirtas į Marijampolės gimnaziją inspektoriumi. Tai, kad jam pavyko prasimušti pro nepajudinamą carinės Rusijos draudimų sieną padėjo keletas faktų. Visų pirma įtakingas užtarėjas Švietimo ministerijoje (kurį A. A. Botyrius apgynė spaudoje), priimtas pravoslavų tikėjimas (1864 m. buvo nuspręsta lietuviškose gubernijose įdarbinti tik stačiatikius mokančius lietuvių kalbą) ir rusų tautybės sutuoktinė.
Lietuvio Tragedija
Bet kokios A. Botyriaus pastangos skleisti lietuvybę dažnai būdavo nesėkmingos, nes Marijampolės visuomenė jį pasmerkė dėl tapimo stačiatikiu ir dėl šeimos sukūrimo su kitataute. Tautiečiai, nuvarginti okupacijos, netoleravo ir menkų paklydimų, be kurių neapsieina nei vienas žmogus.
Marijampolės gimnazijoje jis buvo akylai sekamas direktoriaus P. Salovjovičiaus užverbuotų seklių. Direktoriui netrukus buvo pranešta, kad inspektorius po pamokų lanko kaimiečius [užrašinėjo tautosaką], su jais kalbasi lietuviškai, dainuoja lietuviškas dainas, atlydėjęs katalikus mokinius šventadieniais į pamaldas, meldžiasi iš lietuviškos maldaknygės, taigi - užuot saugojęs įstatymus, pats juos laužo.
1885 m. vasarą A. Botyrius iš inspektorius pareigų buvo atleistas. O čia dar skaudi netektis - susirgęs skarlatina mirė mažasis sūnelis. Prasidėjo kilnojimas iš vienos vietos į kitą - į Suvalkų moterų gimnaziją dirbti inspektoriumi, į Lenkijos Kališo gimnaziją, iš ten vėl į Suvalkus, iš Suvalkų į Lenkijos Lomžą.
Iš Lomžos A. Botyrius buvo perkeltas į Kazanę (Rusija), po to į Astrachanę. Iš ten jau jis daugiau į savo numylėtą Lietuvą nebesugrįžo. Mirė apie 1900 metus. Nežinoma net jo paskutinio poilsio vieta.
Filipo Fortunatovo Indėlis Į Lietuvių Kalbą
F. Fortunatovo pastangomis Maskvos universitete apie 1878 m. buvo pradėtas skaityti lietuvių kalbos kursas. Fortunatovo lietuvių kalbos seminarą lankė daug žymių būsimų Rusijos ir kitų šalių kalbininkai, tad tie seminarai įgijo tarptautinę reikšmę, jų svarbą vėlesniems lietuvių kalbos tyrinėjimams sunku būtų pervertinti.
Juos lankė ir Maskvoje besimokantys lietuviai studentai. Tarp jų būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, Marijampolės gimnazijos auklėtinis (1879-1887), Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studentas (1887-1893). F. Fortunatovo ir V. Milerio palankūs atsiliepimai apie lietuvių kalbą, jos senumą, grožį ir vertingumą lyginamajai kalbotyrai padarė didelę įtaką ir Jonui Jablonskiui.
Jonas Jablonskis
1881 m. baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kur suvokė, kad lotynų ir graikų kalbos užtikrins jam duonos gyvenime, o gilindamasis į lietuvių kalbą, literatūrą, etnografiją ir istoriją galės būti naudingas savo tautai. Tokią nuostatą J. Jablonskiui universitete padėjo suformuoti ir žymusis prof. Fiodoras Koršas (1843-1915).
Jablonskis tapo žymiausiu lietuvių kalbos normintoju, bendrinės lietuvių kalbos „tėvu“, jo bareljefas neatsitiktinai atsirado paminkle Tautai ir Kalbai Marijampolėje, taigi visa tai gula į priežasčių ir pasekmių pynę.
Paminklas Tautai Ir Kalbai Marijampolėje
Minint A. Botyriaus gimimo 160-ąsias metines Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko mokslinė konferencija, jos dalyviai aplankė ir „Botyrinę“ - per stebuklą nuo melioracijos nenukentėjusią Botyrių sodybą.
Du bene svarbiausi šios konferencijos organizatoriai - Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prof. habil. dr. Olegas Poliakovas ir Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Elvyra Kalindrienė, Botyrių sodyboje ant stubos laiptelių savo prakalbose išsakė mintį: būtų gerai lietuvių kalbai, kuri tokia svarbi lyginamajai kalbotyrai ir indoeuropeistikai, pastatyti paminklą ar bent atminimo ženklą.
Žodis po žodžio išsirutuliojo mintis, kad dar geriau būtų, jeigu toks simbolinis paminklas atsirastų Marijampolėje. Jeigu tiesa, kad rankraščiai nedega, tai panašiai ir su idėjomis. Laiku ir vietoje ištartas geras pasiūlymas nenunyksta, tik svarbu, kad būtų kas išgirsta. Tąkart išgirdo tarp konferencijos dalyvių buvęs Marijampolės savivaldybės Tarybos narys Gediminas Kuncaitis, atsakingas už paminklosaugos reikalus. Geros idėjos G. Kuncaitis nepamiršo, ją gludino ir platino tarp savivaldybės Tarybos narių ir visuomenėje.
Didžiausia tikimybė, kad idėja subrendo ir išsišakojo iš daugelio įvykių ir vietų, įvairių žmonių pasiūlymų, kartais ir mažų, bet turėjusių reikšmingų padarinių. Rezultatą galime įvertinti Sūduvos sostinės J. Basanavičiaus aikštėje. Tada dar niekam į galvą nešovė, kad tokia originali idėja - paminklas Kalbai - gali įgauti tokį užmojį.
Diskusijos Dėl Paminklo Pavadinimo
Kaip ir bet kuris kitas visuomeninę reikšmę turintis sumanymas, taip ir paminklas Tautai ir Kalbai iššaukė gan karštas diskusijas ir ypač elektroninėje terpėje. Vieni giria, kiti peikia. Kai kam atrodo, kad tokie monumentai - tai lėšų švaistymas: paminklui aukojančios kai kurios įmonės vos suduria galą su galu, yra gatvių, kuriose nesutvarkoma kanalizacija ir vandentiekis.
Kai ką užgavo, kad į 19 m aukštį iškeltas jaunikaitis ant žirgo joja nuogas. Kitam nepatinka, kad bareljefe šalia Jono Jablonskio iškalti Mikalojaus Daukšos - juk ne sūduvio, ne marijampoliečio - žodžiai. Dar kitiems sunku suvokti, kaip galima statyti paminklą tautai ir kalbai - juk paminklai statomi mirusiesiems atminti, o lietuvių tauta ir kalba gyvos ir nežada iškeliauti pas protėvius. Štai dėl šio argumento išties būtų galima kai ką pasakyti.
Diskutuodami su Kauno technologijos universiteto doc. dr. Dariumi Kučinsku priėjome štai kokios išvados. Didiesiems įvykiams, datoms, pergalėms, lemtingiems mūšiams pažymėti įvairiose šalyse statomi simboliniai žymenys - triumfo arkos, obeliskai, stelos ir kiti įvykį ir atmintį įprasminantys monumentai, įgaunantys simbolio prasmę. Nebūtina juos vadinti paminklais, jeigu kam nepatinka, nors prasmė ta pati. Tautos įsiamžina istorijoje palikdamos tam tikrus ženklus laike ir erdvėje.
Pagaliau kas yra paminklas? Tai materialus objektas, kuriuo norima ką nors įamžinti, atminti. Siauresniu požiūriu tai monumentas kuriam nors įvykiui ar asmeniui atminti. Pagaliau juk yra gamtos, kultūros paminklai. Stelmužės ąžuolas yra gamtos paminklas, bet juk gyvas. Pagaliau dėl šventos ramybės ir Marijampolėje kas nori naują meninį akcentą J. Basanavičiaus aikštėje juk gali vadinti obelisku ar monumentu.
Parama Ir Darbų Vaisiai
Sunkmetis sunkoku vėzdu užtvojo marijampoliečiams, nes Lietuvos Vyriausybė paminklui statyti skyrė tik 100 tūkst. litų, Marijampolės savivaldybė - 1,3 mln. litų. Pristigo dar apie 1 mln. litų. Kreiptasi paramos į visuomenę, bendroves, kurios sunkmečiu taip pat labai atsargiai vertina savo finansinius išteklius ir paramos galimybes.
Paskelbta, kad paaukojusiųjų po tūkstantį ir daugiau litų pavardės bus iškaltos ant paminklo pjedestalo. Ši paramos teikimo akcija bus tęsiama visus šiuos metus, tad paminkle atsiras naujų rėmėjų vardų.
Kai kuriuos galime išvardyti ir šiandien. Be Marijampolės savivaldybės ir Lietuvos Vyriausybės, tai Rytis ir Elida Balčiūnai (paaukojo 10 tūkst. Gal dar anksti teigti, kad visa tauta statė šį monumentą, nes privatūs rėmėjai į specialią banko sąskaitą rugsėjo pradžiai buvo pervedę apie 68 tūkst. litų, bet atsirado ir daugiau rėmėjų.
Po labdaros koncerto Marijampolės kultūros centre organizatoriai užsiminė, kad tikisi iš aukotojų sulaukti 100 tūkst. litų, o trūkstamų pusės milijono litų viliasi surinkti iki šių metų pabaigos.
Regis, niekur pasaulyje nėra tokio Tautai ir Kalbai sukurto paminklo, sūduviai ir lietuviai pirmeiviai, deramai įprasmino savo krašto išskirtinumą ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Vadinasi, mąsto ne vienadieniškai, bet jausdami ateities perspektyvą. Sunkmečiai ateina ir praeina, darbų ir kūrybos vaisiai išlieka.
Atminimo Įamžinimas
1991-10-05 Tarptautinės baltistų konferencijos dalyviai Marijampolės sav. Triobiškių k. ant senosios Botyrių sodybos sienos atidengė atminimo lentą „Šioje sodyboje, Andriaus Botyriaus tėviškėje, 1871 m.
Botyrių sodyba išlieka svarbiu kultūros paveldo objektu, primenančiu apie lietuvių kalbos turtus ir jos puoselėtojų indėlį.