Lietuvių tauta per pusę dvidešimtojo šimtmečio iškentė dvejopą okupaciją - nacių ir bolševikų. Abu totalitariniai režimai beatodairiškai naikino mūsų tautą. Adolfo Hitlerio planuose tebuvome „lašas vandens ant įkaitusio akmens", pasak Josifo Stalino, privalėjome tapti bespalve „tarybine liaudimi". Mūsų tautos naikinimo geografija išsidriekė per visą Eurazijos žemyną - nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose. Lietuvių kančios ir žūties pėdsakų rasime atokiausiuose Vokietijos, Rusijos ir kitų Eurazijos šalių kampeliuose.
Amžinai minėsime savo kančios simbolius - Rainius, Červenę, Pravieniškes, Pirčiupius, Štuthofą. Tačiau šios aukos ne beprasmės: tai laisvės kovų aukos, palaikiusios Nepriklausomybės dvasią ir viltį. Žuvusiųjų idealai buvo įgyvendinti, o jų mirtis įprasminta -šiandien vėl turime savo nepriklausomą valstybę.
Štuthofo koncentracijos stovyklos panorama
Lietuvių pasipriešinimas okupacijai
Nors sovietams 1940 m. pavyko okupuoti ir aneksuoti Lietuvą nepatyrus pasipriešinimo, didelė tautos dalis nesusitaikė su vergo likimu - pradėjo rengtis antisovietinei rezistencijai ir sukilimui. Pogrindyje steigėsi antisovietinės organizacijos ir grupės: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) ir kt. Viltys atgauti Nepriklausomybę buvo siejamos su būsimuoju Sovietų Sąjungos - Vokietijos karu ir lietuvių sukilimu.
Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, sukilėliai pradėjo užiminėti valdžios, ryšių įstaigas, tiltus ir kitus svarbius objektus. 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą. Tauta džiaugėsi nusikračiusi bolševikų ir troško normalaus, laisvo gyvenimo.
Prasidėjęs karas ir sėkmingas lietuvių sukilimas, deja, neatnešė Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija, išvadavusi iš bolševizmo, įvedė „naująją tvarką“ -nacių okupaciją. Naujieji okupantai paliko bolševikų sukurtą ekonominę sistemą - nacionalizuotą pramonę, prekybą, namus, valstybinius ūkius. Vos ne visa Lietuvos ekonomika buvo paskelbta reicho karo grobiu.
Naciai nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės, o Lietuvą traktavo kaip reicho okupuotą SSRS dalį. Jie uždraudė buvusiųjų ir naujai susikūrusių partijų veiklą, nuginklavo lietuvių sukilėlius, įvedė griežtą cenzūrą. Gestapas ėmė persekioti nacių režimui nepalankius asmenis, prasidėjo masiniai žydų ir komunistų šaudymai.
Pogromas Kaune 1941 m.
Nuo 1941 m. liepos pabaigos Lietuvoje veikė okupacinė civilinė vokiečių valdžia - civilfervaltungas. Rugpjūčio 5 d. naciai nutraukė Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą, o rugsėjo 22 d. uždraudė LAF’ą. Naujieji okupantai neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Lietuvos ekonomika ir gyventojai buvo pajungti Vokietijos karo tikslams.
Antinacinis pasipriešinimas ir represijos
Lietuvių nepasitenkinimas okupacine vokiečių valdžia ir jos politika nuolat didėjo. Iš pradžių dar bandyta protestuoti legaliais būdais. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF’o įgaliotinis Kaune Leonas Prapuolenis per karo lauko komendantūrą reicho vyriausybei Berlyne įteikė LAF’o memorandumą. Jame buvo detaliai išdėstytos civilinės vokiečių valdžios skriaudos lietuvių tautai ir pabrėžta, kad „memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti, jeigu būtų pripažinta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jeigu valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava Vyriausybė. Toks yra visos lietuvių tautos karščiausias troškimas ir prašymas".
Memorandumą pasirašė 30 LAF’o ir buvusios Laikinosios vyriausybės narių. Naciai reagavo žaibiškai. Jau kitą dieną, rugsėjo 21-ąją, gestapas Kaune užėmė LAF’o štabą, suėmė LAF’o įgaliotinį L. Prapuolenį ir išvežė jį į Dachau koncentracijos stovyklą. Patriotinės orientacijos lietuvių politikams paaiškėjo nacių tikslai ir veiklos metodai. Legali opozicija okupaciniam režimui pasirodė esanti neįmanoma - visas patriotines organizacijas ir institucijas (Laikinąją vyriausybę, LAF’ą) naciai išvaikė. Tautinis lietuvių pasipriešinimas nuėjo į pogrindį.
1941-1942 m. steigėsi naujos pasipriešinimo organizacijos ir sąjūdžiai: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kt. Svarbiausias šių organizacijų tikslas buvo atsikratyti okupacijos ir atkurti Lietuvos valstybę. Pagrindiniai kovos metodai - antinacinė agitacija ir propaganda, skatinanti okupacinės valdžios priemonių (mobilizacijų į Vokietijos kariuomenę, išvežimų darbams į Vokietiją, žemės ūkio prievolių) sabotavimą ir boikotą.
Lietuvių SS legiono žlugimas ir represijos
Lietuvių visuomenė ir pasipriešinimo judėjimas greitai sulaukė nacių represijų - pirmo rimto smūgio už tai, kad sužlugdė idėją įsteigti lietuvių SS legioną. Vokietijai pralaimint Rytų fronte, okupacinė valdžia pradėjo suvokti, jog vien savo jėgomis neįstengs laimėti. Dėl šios priežasties 1943 m. vis daugiau okupuotų kraštų gyventojų imta mobilizuoti į vermachtą, pagalbinės policijos batalionus, SS, reicho darbo tarnybą ir kitas karines ir pusiau karines vokiečių formuotes.
1943 m. sausio pabaigoje pasklido pirmos žinios apie lietuvių SS legiono organizavimą. SS ir policijos vado Lietuvoje vardu buvo išspausdinta apie 40 000 mobilizacinių šaukimų į SS. Kai kurių Lietuvos generalinių tarėjų nuomone, Lietuva galėjo įsitraukti į kovą su bolševizmu tik tuo atveju, jeigu Vokietija būtų patenkinusi šias sąlygas: 1) būtų atkurta Lietuvos valstybė ir suverenūs jos valdžios organai; 2) pati Lietuvos valdžia organizuotų Lietuvos kariuomenę, kuriai vadovautų Lietuvos valdžios paskirti karininkai.
1943 m. vasario 19 d. reicho komisaras Rytų kraštui Hinrichas Lohse nusiuntė Lietuvos generaliniam komisarui Adrianui von Rentelnui potvarkį dėl Lietuvos vyrų mobilizavimo totaliniam karui. Pradėti parengiamieji lietuvių SS legiono formavimo darbai. Nacių okupuotuose Vakarų Europos kraštuose veikė tautiniai SS daliniai, juose (pvz., Prancūzijoje, Belgijoje) tarnavo dešimtys tūkstančių vyrų. 1942-1943 m. vokiečiams pavyko suformuoti SS divizijas Latvijoje ir Estijoje.
Iniciatyvos organizuoti lietuvių SS legioną ėmėsi SS ir policijos vadovas Lietuvoje generolas majoras Lucianas Wysockis. 1943 m. vasario 19 d. jis įsakė policijos skyriams iki kovo 1 d. surašyti visus 1919-1924 m. gimusius vyrus. Kitą dieną (vasario 20-ąją) Kaune buvo įsteigtas mobilizacijos vykdymo štabas, jo viršininku paskirtas Generalinio komisariato Darbo politikos ir socialinės priežiūros poskyrio vedėjas Dammeris. Miestuose ir apskrityse sudaryta 30 šaukimo komisijų.
Tvarkos policijos vadas prie SS ir policijos vadas Kaune pulkininkas leitenantas Musilis 1943 m. vasario 26 d. išleido instrukcijas „Dėl savanorių registravimo į SS legioną". Tą pačią dieną Kauno laikraštis „Kauener Zeitung" paskelbė atsišaukimą „Organizuojamas lietuvių legionas". Naciai pradėjo agituoti lietuvius į SS legioną. Už jo organizavimą buvo atsakingas SS ir policijos vadas Lietuvoje policijos generolas majoras L. Wysockis. Naciai planavo sukurti SS kariuomenei pavaldų didelį karinį dalinį, kuriame veiktų visos ginkluotės rūšys. Į lietuvių SS legioną turėjo būti priimami 17-45 metų amžiaus tinkami karinei tarnybai vyrai.
Registracija į SS legioną prasidėjo 1943 m. kovo 1 d. Lietuvių pogrindžio spauda nedelsdama ėmė agituoti prieš šią vokiečių akciją. Pogrindiniame laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva" buvo paskelbtas Vyriausiojo lietuvių komiteto atsišaukimas „Į lietuvių tautą“. Jame išdėstytas tautinio pogrindžio požiūris į vokiečių organizuojamą mobilizaciją: „Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai okupantams neleidžia daryti tarptautinė teisė. Lietuvių tauta vieningai nusistačiusi, reikalui esant, ryžtingai kovoti su pirmuoju mūsų krašto okupantu -rytų barbaru, tačiau lietuvius kovai pašaukti ir mobilizaciją vykdyti gali tik teisėta suverenios Lietuvos valstybės vyriausybė savo tautos interesams ginti“.
Lietuvos generalinių tarėjų padėtis tapo komplikuota: spaudė ir vokiečių okupacinė valdžia, ir lietuvių visuomenės bei pogrindžio antinacinė opinija. 1943 m. vasario 28 d. visi generaliniai tarėjai buvo pakviesti pas generalinį komisarą A. von Rentelną, kuris primygtinai ragino paskelbti Lietuvos vyrų mobilizaciją kovai Rytų fronte. Teisingumo reikalų generalinis tarėjas Mečislovas Mackevičius pareiškė, jog Lietuva yra okupuotas kraštas, neturintis suverenių institucijų, ir dėl to generaliniai tarėjai negali skelbti ir vykdyti mobilizacijos. Tokie veiksmai prieštarautų tarptautinei teisei, kuri draudžia okupuoto krašto gyventojus imti į okupacinę kariuomenę. Prieš vokiečių kultūros ir švietimo politiką Lietuvoje griežtai pasisakė švietimo reikalų generalinis tarėjas Pranas Germantas. (Kai tik žlugo okupantų viltys sukurti lietuvių SS legioną, M. Mackevičius ir P. Germantas buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.)
Legiono organizavimo metu lietuvių visuomenė parodė nepaprastą vienybę ir ryžtą: mobilizacijai priešinosi ir generaliniai tarėjai, ir inteligentai, ir paprasti miesto bei kaimo jaunuoliai. Į tikrinimo komisijas beveik niekas nėjo arba ėjo tik tie, kurie žinojo, kad dėl savo fizinių trūkumų nebus priimti. Pavyzdžiui, Kaune iš 77 jaunuolių, atvykusių į komisiją, net 68 buvo pripažinti netinkamais mobilizacijai, taigi į SS legioną buvo užrašyti tik 9 kauniečiai. Daugybė šaukiamojo amžiaus jaunuolių slapstėsi, nenakvodavo namuose, studentai išvykdavo į kaimus, kaimiečiai bėgo į miestus ir pan.
Okupacinė valdžia tokio ryžtingo lietuvių nusistatymo nesitikėjo. 1943 m. kovo 12 d. generalinis komisaras A. von Rentelnas buvo iškviestas į Rygą. Kitą dieną jis susitiko su į Rygą atvykusiu Vokietijos SS ir policijos vadu Heinrichu Himmleriu. Buvo nuspręsta lietuvių tautai atkeršyti už tai, kad sužlugo legiono steigimo darbas. Kovo 15 d. A. von Rentelnas sukvietė į Kauną apygardų komisarus, kuriuos ir instruktavo dėl mobilizacijos sabotuotojų baudimo.
1943 m. kovo 16-17 d. prasidėjo represijos. Vilniuje buvo suimti 23 asmenys, Kaune - 17, Marijampolėje - 5 ir Šiauliuose - 1. Dauguma suimtųjų -žymūs Lietuvos visuomenininkai. Jie buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kovo 1617 d. suimtų ir išvežtų į Štuthofo koncentracijos stovyklą, taip pat kiek vėliau ten patekusių 16 spaudos darbuotojų ir žurnalistų atminimui. Sumanymas ją parengti ir išleisti kilo minint 50-ąsias šių žmonių išvežimo į Štuthofą metines.
Štuthofo koncentracijos stovyklos aukos
Štuthofo kalinių atminimas
Likę gyvi buvę koncentracijos stovyklos kaliniai ir žuvusiųjų artimieji taip norėjo ne tik įamžinti jų atminimą, bet ir suteikti galimybę su jais susipažinti kuo didesnei visuomenės daliai. Juk 1950-1951 metais išeivijoje išleistos buvusių Štuthofo kalinių Antano Kučinsko-Gervydo (Už spygliuotų vielų Čikaga, 1950) ir Stasio Ylos (.Žmonės ir žvėrys, Putnam, 1951) atsiminimų knygos jau yra tapusios kone bibliografine retenybe, o Balio Sruogos literatūrinis kūrinys, Dievų miškas, išėjęs sovietmečio Lietuvoje, buvo daugybę kartų cenzūruotas.
Knygos pirmosios dalies medžiaga suskirstyta pagal tai, kur žmonės buvo suimti: Kaunas, Marijampolė, Vilnius, Šiauliai, taip pat atskirai išskirta spaudos darbuotojų ir žurnalistų grupė. Stengtasi kiek įmanoma netrumpinti atsiminimų, jie tik truputį paredaguoti, iliustracinė medžiaga derinama su knygos tematika.
Prie kalinių nuotraukų dedami trumpi jų biografijos duomenys, artimųjų atsiminimai, laikraščių ir žurnalų publikacijos, dokumentų kopijos iš Štuthofo muziejaus. Tų dokumentų nėra daug, jie atrodo tarsi iliustracija, bet tinka kiekvienam asmeniui. Kai kurių buvusių kalinių dedamos tik nuotraukos ir dokumentai, nes nepavyko prikalbinti jų pačių arba artimųjų ką nors parašyti, - ne kiekvienas benori vėl pasinerti į tą kraupių prisiminimų pasaulį, - o kai kurių nepasisekė surasti. Šioje dalyje publikuojami Aleksandro Kantvilo Štuthofo kalinius charakterizuojantys atsiminimai, iliustruoti jo paties piešiniais.
Antroje dalyje dedami gana literatūriški Rapolo Mackonio, Leono Puskunigio pasakojimai. Pastarajam didelį įspūdį paliko Balio Sruogos asmenybė, jo Dievų miškas, tad įkvėpimo pagautas parašė savąjį Dievų miško variantą.
Gal šiame leidinyje publikuojama medžiaga bus naudinga ir Štuthofo koncentracijos stovyklos vietoje įkurtam muziejui ir jame bus įrengta kuo išsamesnė ekspozicija, skirta čia kalėjusiems, žuvusiems ar praradusiems sveikatą politiniams kaliniams lietuviams. Be to, tikimasi, kad visa, kas sukaupta knygoje, pravers mūsų istorikams, nagrinėjantiems Antrojo pasaulinio karo istoriją.
Aušvico Koncentracijos Stovykla | Šiurpi Istorija, Kuri Turi Būti Išgirsta (WW2 Dokumentika)
Po Antrojo pasaulinio karo, išvadavus kalinius iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, jų likimas nebuvo lengvesnis. Vieni tęsė kovą dėl Lietuvos laisvės ir joje žuvo, antri pateko į žiaurius sovietinius Sibiro lagerius, trečius likimas nubloškė į tolimas šalis. Čia laukė sunkus darbas, svetima aplinka, svetimi papročiai. Tačiau šiek tiek atsigavę jie tęsė savo veiklą ir savaip prisidėjo prie kovos dėl laisvos Lietuvos. Geriausiai šiuos žmones, jų nuveiktus darbus apibūdino Juozas Brazaitis savo knygoje Vienų vienu.
Buvusios mokytojos Bronės Masaitytės (Zigmo Masaičio sesers), Lauros Mačiokaitės (pulkininko Mykolo Mačioko dukros), profesoriaus Jurgio Brėdikio (Juozo Briedikio sūnaus), Vladislovo Telksnio (jis rinko medžiagą apie žurnalistų grupę, patekusią į Štuthofą šiek tiek vėliau) ir kitų dėka buvo suburti štuthofiečių artimieji, aiškinamasis jų likimas ir t. t. Esame dėkingi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Daliai Kuodytei, ne tik parėmusiai knygos sumanymą, bet ir padėjusiai jį įgyvendinti.