Įsivaizduokite, jog esate dešimties kilometrų aukštyje - visiškai vienas, be to, krentate žemyn, o parašiutas kaip tyčia liko... kažkur, bet tik ne ant jūsų nugaros. Nors šansai yra akivaizdžiai ne jūsų naudai, pasaulyje esama žmonių, kuriems realiai teko patirti tokį „prakeiksmą“ - ir jie netgi išgyveno, o vėliau papasakojo savo potyrius.
Šis scenarijus gali pasirodyti vienas baisiausių, tačiau pasaulyje yra žmonių, kurie tokį kritimą išgyveno. Panagrinėkime, kas nutiktų kritimo atveju ir kaip padidinti savo šansus išgyventi.
Du Būdai Kristi Iš Lėktuvo
Kristi iš lėktuvo galima dviem būdais:
- Pirmas - laisvas kritimas, nemėginant kaip nors lėtinti kritimo greičio.
- Antras - pamėginkite įkūnyti „raitelio ant nuolaužos“ idėją.
Anglišką terminą „wreckage rider“ sugalvojo Masačūsetse (JAV) gyvenantis istorikas-mėgėjas Jimas Hamiltonas, kuris taip pat sukūrė „Free Fall Research Page“ - internetinę duomenų bazę, kurioje užfiksuoti beveik visi žinomi žmonių kritimai iš didelio aukščio.
„Raiteliu“ jo teorijoje vadinamas asmuo, kuris spėjo įsikibti į kokią nors nuolaužą. Šiuo atveju jūsų privalumas būtų tai, kad esate prisitvirtinę prie kokios nors lėktuvo nuolaužos.
1972 m. serbų stiuardesė Vesna Vulovič dirbo lėktuvo DC-9 salone. Virš Čekoslovakijos lėktuvas sprogo. Stiuardesė krito 10 km - krito prispausta savo kėdės, bufeto vežimėlio ir dar vieno ekipažo nario kūno. Vesna nukrito ant sniegu padengto kalno šlaito ir ilgai juo šliuožė, kol visiškai sustojo.
Jei ore jus supa kažkas panašaus į nuolaužų kokoną, tikimybė likti gyvam trenkiantis į žemę bus gerokai didesnė. Toks Dž. Hamiltono įsitikinimas grįstas įtikima statistika.
Nuo 1940-ųjų užregistruotas 31 toks atvejis. Šio laimingųjų tryliktuko superžvaigžde galima laikyti karo lakūną Alaną Megį iš Naujojo Džersio. 1943 m. vykdydamas karinę užduotį virš Prancūzijos, jis katapultavosi iš savo lėktuvo B-17. Nukritęs iš 6 km aukščio, jis pramušė geležinkelio stoties stogą.
Kritimo Greitis
Nežiūrint į tai, ar krentate pririšti prie fiuzeliažo gabalo, ar tiesiog paprasčiausiai smingate žemyn, jums dabar labiausiai turėtų rūpėti kritinio greičio (angl. terminal velocity) sąvoka.
Visų pirma, jums turėtų būti įdomus „ribinis greitis“. Žemės gravitacija jus vis greitina. Kita vertus, kaip ir kiekvieną kitą Žemės atmosferoje krentantį objektą, jus stabdo oro pasipriešinimas, kuris irgi didėja, didėjant jūsų kritimo greičiui.
Ateina momentas, kai šių jėgų santykis išsilygina ir kritimo greitis nebedidėja. Priklausomai nuo jūsų kūno masės ir jus supančio oro tankio, galite kristi ne greičiau nei 200 km/val. greičiu. Beje, tam reikės vos 500 metrų laisvo kritimo.
Neįtikėtina, tačiau nukritę ir iš Burj Khalifa (ar kurio nors kito aukštesnio nei 500 m dangoraižio) ir iš 10 km aukščio jūs į žemę trenktumėtės absoliučiai tokiu pat stiprumu.
Kaip Padidinti Šansus Išgyventi?
Per minutę ir 20 sekundžių jūs spėjote nusileisti į atmosferos sluoksnius, kuriuose kvėpuoti įmanoma šiek tiek laisviau. Atgaunate sąmonę. Iki smūgio į žemę lieka 2 min. Kita jūsų užduotis - apsispręsti, ar norite likti gyvas.
Išlaikydami sveiką humoro jausmą, pradedate taikytis. Tačiau į ką?
- Lakūnas A. Megis bloškėsi ant akmeninių geležinkelio stoties grindų. Tačiau jo kritimą pristabdė stiklinis stogas. Alternatyva skausminga, tačiau išgelbėjo gyvybę.
- Tiks ir šieno kaugė.
- Kai kuriems pavyko išgyventi pataikius į tankius krūmynus.
- Miško laja - irgi neblogai, nors čia nemenka rizika pasismeigti ant kokio nors stuobrio.
- Sniegas? Idealu.
- Pelkė?
Dž. Hamiltonas pasakoja apie atvejį, kai šuolininkas neišsiskleidus parašiutui pataikė nukristi tiesiai ant aukštos įtampos laidų.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau pats pavojingiausias paviršius krentant iš tokio aukščio yra vanduo. Jis kaip ir betonas - beveik nespūdus.
Tad rezultatas nukritus ant vandenyno paviršiaus bus praktiškai toks pat, koks būtų nukritus ant betoninio šaligatvio.
Kūno Padėtis
Taigi, nepaleisdami iš akių pasirinkto taikinio, imkitės savo kūno padėties. Kad sumažėtų kritimo greitis, elkitės kaip parašiutininkas, šokantis iš didelio aukščio.
Kuo plačiau išskėskite rankas ir kojas, atloškite galvą, ištiesinkite pečius - ir jūs savaime, be jokių specialių manevrų apsiversite krūtine žemyn.
Svarbiausia - neatsipalaiduoti. Deja, tačiau nedėkingoje jūsų padėtyje klausimas, kaip pasiruošti kontaktui su žeme, lieka nevisiškai atsakytas.
Šia tema 1942 m. žurnale „War Medicine“ publikuotas straipsnis.
Todėl rekomenduotina prieš pat trenkiantis į žemę kristi vertikaliai. Kita vertus, 1963 m. Federalinės aviacijos agentūros (FAA) ataskaitoje rašoma, kad optimaliausia gyvybės išsaugojimo atveju būtų klasikinė parašiutininkų pozicija - kojos suglaustos, keliai aukštai, blauzdos pritrauktos prie klubų.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad ypač daug įtakos išgyvenimui tokiose situacijose turi patirtis, sukaupta tokiose sporto šakose kaip imtynės ar akrobatika.
Papildomi Patarimai
Jei apačioje plyti vandens telkinys, ruoškitės veikti greitai ir ryžtingai. Pagal likusių gyvų mėgėjų šokinėti nuo aukštų tiltų patirtį galima daryti išvadą, kad optimaliausia pozicija neriant į vandenį - vadinamasis „kareivėlis“, t. y., kojomis žemyn.
Rinktis galite bet kurį iš šių variantų, tačiau stenkitės iki pat paskutinės akimirkos išbūti parašiutininko pozicijoje. O jau tada, palei pat vandens paviršių, jei nersite „kareivėliu“, patartume iš visų jėgų įtempti sėdmenis.
Kad ir koks paviršius driektųsi apačioje, visais įmanomais būdais mėginkite išvengti į žemę trenktis galva. Eismo saugumą tiriantys mokslininkai priėjo išvadą, kad tokiose dažniausiai tokiose situacijose pagrindine mirties priežastimi tampa kaukolės-smegenų trauma.
LIETUVIŠKAS SUBATONAS DAY 194 | 34 DIENOS IKI - !lapkricio9 | !teaser !planas !subatonas !trade
Jei jus vis tiek traukia galva žemyn, mėginkite bent kristi veidu.
Statistika
Žvelgiant iš statistinių pozicijų, jums geriausia būtų būti ekipažo nariu, vaiku, arba skristi kariniame lėktuve. Per paskutiniuosius keturis dešimtmečius pasitaikė mažiausiai tuzinas keleivinių lėktuvų katastrofų, kuriose išgyveno tik vienas žmogus.
| Išgyvenusieji | Skaičius |
|---|---|
| Ekipažo nariai | 4 |
| Jaunesni nei 18 metų asmenys | 7 |
„Federal Aviation Agency“ atliktame tyrime pastebima, jog vaikai, ypač jaunesni nei 4 metų amžiaus, turi lanksčius skeletus, labiau atpalaiduotus raumenis ir didesnę poodinio riebalų sluoksnio proporciją, o tai padeda apsaugoti vidaus organus.
Julijanos Kopkės Istorija
Prisiminkime Julijanos Kopkės atvejį. 1971 m. Kalėdų išvakarėse ji skrido lėktuvu „Lockheed Electra“. Virš Amazonės miškų laineris sprogo. 17-metė vokietė sąmonę atgavo tik kitą dieną. Džiunglių tankmėje. Apsižiūrėjusi pamatė, kad ji tebesėdi salono krėsle, o aplinkui - kalnai kalėdinių dovanų.
J. Kopkė ėjo palei miško šaltinius, kurie įsiliejo į upelius. Ji vengdavo krokodilų, o seklumas pasmaigstė lazda - kad atbaidytų plėšrias žuvis. Žygio metu jai liko tik apdriskęs mini sijonėlis. Valgyti ji turėjo tik saldainių pakelį. Gerti teko tamsų, nešvarų vandenį.
Dešimtą žygio dieną, stumdamasi palei Šebonjo upės krantą, ji pamatė ant smėlio ištrauktą kanoją. Keletą valandų ji ropštėsi kranto šlaitu iki trobos, kurioje kitą dieną ją rado medkirčių brigada.
Kai ji vartėsi ore su visu savo krėslu, nuo jos nepriklausė niekas.
„Sugebėjau priimti vienintelį teisingą sprendimą - pasitraukti iš katastrofos vietos, - sakė ji. Tiesa, reikiamų išgyvenimo įgūdžių ji buvo įgijusi tėvo mokslinių tyrimų stotyje.