Žemės paskirties keitimo teisiniai aspektai naudingųjų iškasenų teritorijose

Lietuva nuo seno laikų yra žemės ūkio kraštas, todėl žemės klausimai lieka visada aktualūs. Žemės santykius iš esmės reguliuoja valstybė. Apie racionalų žemės naudojimą visuomenėje ir žiniasklaidoje daug diskutuojama. Racionalus žemės naudojimas kontroliuojamas vykdant žemės naudojimo valstybinę kontrolę.

Pastaruoju metu žemės naudojimo valstybinė kontrolė kelia vis didesnį visuomenės susidomėjimą, kadangi pažeidimų atliekant žemės naudojimo patikrinimus randama vis daugiau, o pati kontrolė vykdoma vangiai. Nėra tikslių metodinių nurodymų, kaip turi būti vykdomas šis procesas.

Darbo tema yra aktuali, nes šiuo metu dar nepilnai sukurta teisinė bazė. Atliktų mokslinių tyrimų nagrinėjama tema nepavyko aptikti. Taip teigiama todėl, kad yra tik keli teisiniai šaltiniai, kuriuose nubrėžiamos probleminio klausimo gairės: Lietuvos teisės derinimas su Europos Sąjungos reikalavimais, Valstybinis aplinkos apsaugos pareigūnų dokumentų rinkinys, Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatai ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kuriame numatoma teisinė atsakomybė už pažeidimus, susijusius su neteisėtu žemės naudojimu.

Išsprendus tyrimo metu suformuluotas problemas, kontrolę vykdantys asmenys galėtų žymiai efektyviau organizuoti veiklą, plėtoti konstruktyvesnius santykius su atitinkamomis institucijomis ir taip atneštų daugiau naudos visuomenei ir atskiram žmogui. Tyrimas grindžiamas ne tik dokumentų studijomis, bet apklausa, todėl jį galima vadinti empiriniu tyrimu. Šis tyrimas grindžiamas atvejo studijos analizės teorijomis.

Žemės samprata negali būti apibrėžiama vienareikšmiškai. Žemę galima traktuoti ir kaip tam tikros valstybės teritoriją ir kaip gamtinės aplinkos dalį. Šiuos žemės plotus bei paviršinius vidaus ir teritorinius vandenis ir apibrėžiama gamtinėmis ir ūkinėmis charakteristikomis. Antropogeninės veiklos atžvilgiu žemė apibūdinama kaip nekilnojamasis turtas, gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, kaip teritorija kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamosios vietovės, urbanistikos, infrastruktūros, rekreacijos arba sveikatos priežiūros ar kitiems objektams išdėstyti.

Pagal kontinentinės Europos ir anglosaksų teisę, žemė yra nekilnojamasis turtas, kurį sudaro ne tik žemės paviršius, bet ir žemės gelmės, oras virš jos, taip pat su ja susiję pastatai ir augmenija. Žemė - nacionalinis Lietuvos turtas, todėl žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, bei apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

Svarbus kaimo plėtros ir žemės ūkio ekonomikos konkurencingumo didinimo komponentas yra racionalus žemės naudojimas ir žemės rinkos formavimas. Kad užtikrinti racionalų žemės naudojimą, reikia rūpintis didelių miestų ir pramonės kompleksų, didelės infrastruktūros išdėstymu, organizavimu ir plėtojimusi, taip pat ūkininkauti tinkamose žemėse ir rūpintis miško plotų apsauga. Teritorijos planavimo politiką būtina derinti su žemės naudojimo politika, kad būtų įgyvendinti visiems rūpimi tikslai.

Darbe daugiau bus tiriamas žemės ūkio paskirties žemės naudojimas. Ši žemė yra viena iš svarbiausių LR žemės fondo dalių. Paminėtina, kad Žemės įstatyme ši sąvoka nėra apibrėžta, todėl kyla problemų norint nustatyti žemės ūkiui skirtos žemės naudojimo teisėtumą ir pagrindimą.

Pagrindiniai žemės ūkio paskirties žemės plotai - ariamoji žemė ir kitos žemės ūkio naudmenos formavosi ilgus metus. Šios žemės ploto efektyvesnis naudojimas galimas tik esant geroms dirvožemio savybėms, kurių reikia žemės ūkio augalams. Žemės pritaikymą intensyviai žemės ūkio veiklai daug nulėmė melioracija: įrengtos sausinimo sistemos, nutiestas ūkinių kelių su tvirta danga tinklas, sustambinti laukai ir pagerinta jų konfigūracija.

Žemės naudojimo intensyvumą daugiausia apibrėžia žemės ūkio paskirties žemės naudojimas. Žemės ūkio paskirties žemėje apskaitomos žemės ūkio naudmenos ir tarp jų įsiterpę miškai, krūmai ir pelkės, grioviai ir kiti nedideli vandens telkiniai, keliai ir neužstatytos teritorijos, kita nenaudojama žemė. Šioje žemės ūkio paskirties žemėje sudaro vidutiniškai 87,5 proc. Mažiausias jų procentas (65-70 proc.) Zarasų, Utenos ir Ignalinos rajonuose, didžiausias (94-96 proc.) Joniškio, Pasvalio, Pakruojo, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose. Nusausintos žemės plotas Lietuvoje sudaro apie 68 proc. šios žemės ūkio paskirties žemės.

Visa LR teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro LR žemės fondą. Žemės valstybinės apskaitos suvestiniai ir statistikos duomenys rengiami kasmet pagal sausio 1 dienos būklę. Šios teritorijos ir šalies teritoriją pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir naudotojų grupes, žemės naudmenų rūšis, nusausintas ir drėkinamas žemes.

Žemės valstybinės apskaitos suvestinių ir statistikos duomenų parengimo atsakinga institucija yra valstybės įmonė „Registrų centras“. Taip pat administracijos Žemės tvarkymo departamentų žemėtvarkos skyriai, savivaldybės, miškų urėdijos, nacionaliniai parkai, valstybiniai rezervatai ir kitos institucijos.

Nuo 1990 m. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus. Šiama žemės savininkas, valstybinės žemės patikėtinis ar įstatymais nustatytais atvejais kitas subjektas prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijos planavimo dokumentus.

Žemės ūkio paskirties žemė

Žemės paskirties nustatymas taip pat įtvirtina ir deklaruojama žemės ūkio paskirties žemės apsauga. Vyriausybės nustatytais atvejais žemės savininkas ar valstybinės žemės naudotojas gali apsodinti žemės ūkio paskirties žemę mišku nekeisdamas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties.

Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės naudotojai naudoja valstybinius miškų išteklius ir įgyvendina valstybines miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos priemones. Nuosavybėn, taip pat maksimalų vienam asmeniui galimos įsigyti nuosavybėn miškų ūkio paskirties žemės plotą ir šios žemės įsigijimo sąlygas nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai.

Vandens ūkio paskirties žemę sudaro pagal teritorijos planavimo dokumentus suformuoti valstybei ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys vandens telkiniai.

Konservacinės paskirties žemės naudojimo tvarką ir apsaugą reglamentuoja Aplinkos apsaugos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymas ir kiti įstatymai.

Laisvos valstybinės žemės fondą sudaro neperduota naudotis ir neįšnuomota valstybinė žemė, priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Šių žemės sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir suformuotus žemės sklypus įregistravus Nekilnojamojo turto registre.

Perduotuose naudotis ir įšnuomotuose valstybinės žemės sklypuose jų patikėtinio ir naudotojo lėšomis atliekami žemės sklypų formavimo, žemės tvarkymo darbai, būtini šių sklypų naudojimui pagal teritorijos planavimo dokumentuose nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, t.y. Žemės fondo pasiskirstymas pagal žemės naudmenų plotą procentais yra skiriamas į 6 grupes.

Žemės fondas pasiskirstęs pagal nuosavybės formas (procentais), remiantis valstybinės įmonės „Registrų centras“ duomenimis.

Žemės fondas pagal nuosavybės formas

Šioje žemėje (kur daugiausiai užima žemės ūkio paskirties žemė), valstybinės žemės didžiausią dalį sudaro miškų ūkio paskirties žemė. Šios žemės yra 5,1 proc. daugiau už žemės ūkio paskirties žemę.

Be to, atskira vandens ūkio paskirties žemės kategorija bus išskirti valstybiniai ir privatūs vandens telkiniai.

Žemės plotai:

• Žemės ūkio paskirties žemė: 3880 tūkst. ha
• Miškų ūkio paskirties žemė: 2000 tūkst. ha
• Vandens ūkio paskirties žemė: 200 tūkst. ha
• Konservacinės paskirties žemė: 50 tūkst. ha
• Kitos paskirties žemė: 400 tūkst. ha
• Iš viso: 6530 tūkst. ha

1 lentelė. Žemės naudmenos

Pagrindai, kuriais reguliuojamas žemės naudojimas, yra žemės naudojimo sąlygų nustatymas ir jų laikymosi kontrolė. Žemę įsigyjantys ar pradedantys naudoti asmenys turi įsipareigoti laikytis tų sąlygų. Nustatant naujas sąlygas pagal rengiamus teritorijos planavimo dokumentus, jos įsigalioja teisės aktais nustatyta tvarka kartu su kitais privalomais šios teritorijos planavimo dokumentų sprendiniais.

Nuosavybės teises saugo įstatymai. Pagrindinis įstatymas, numatantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvoje yra Žemės įstatymas. Šios žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sąlygas, pasinaudojant pardavimo, keitimo ar kitais būdais, kurie neprieštarauja šiame įstatyme nustatytiems reikalavimams, išskyrus paveldėjimą ir nuosavybės teisių atkūrimą.

Įsigijimui tam, kad vykdyti žemės konsolidaciją, formuoti racionalias žemėnaudas, skatinti žemės rinkos veiklą ir vystyti konkurencingą žemės ūkį.

Kiti svarbūs įstatymai:

• Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
• Saugomų teritorijų įstatymas.
• Miškų įstatymas.
• LR Vyriausybės nutarimas „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“.

Teritorijų planavimo įstatymas reglamentuoja LR teritorijų planavimą, fizinius, juridinius asmenis, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. LR Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu patvirtintas LR teritorijos bendrasis planas yra pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę (laikotarpiui iki 2020 m.) strategiją. Šiuo dokumentu privalo remtis ūkio šakos plėtros strategijos, kiti valstybės institucijų rengiami strateginiai planai ir programos.

Vienas iš bendriausių strateginių teritorijos raidos tikslų - užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos prioritetus ir racionalų žemės naudojimą. Šiame dokumente taip pat numatyti kiti teritorijos raidos tikslai: kraštovaizdžio kokybės apsaugos (kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimas ir kt.), bioprodukcinio ūkio teritorijos raidos, tokie kaip optimalios bendrosios žemėnaudos struktūros formavimas ir kiti.

Vadovaudamasi Europos Tarybos susitikimo Barselonoje rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Johanesburge 2002 m. įgyvendinimo plano 162 punktu, Vyriausybė 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 patvirtino Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją ir numatė priemones jai įgyvendinti. Šioje strategijoje suformuluoti Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai ir principai, pateikta Lietuvos darnios raidos vizija, valstybės misija, strateginiai tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės.

Žemės naudojimo valstybinė kontrolė - svarbus valstybinio žemės fondo administravimo elementas. Šis LR teisės aktų vykdymas.

Žemės naudojimo valstybinės kontrolės darbų pagrindinis tikslas - ne nubausti kuo daugiau pažeidėjų, o išvengti tolesnio vertingų žemės ūkio naudmenų plotų mažėjimo ir paskatinti žemės savininkus sugrąžinti apleistus plotus intensyviai žemės ūkio veiklai. Taip padidės šalyje išgaunamos bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė, t.y.

Vadovaujantis LR Vyriausybės 2004 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1303 „Dėl žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu ir šiuo nutarimu patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų 3 punktu bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatais, patvirtintais LR žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194, šios viršininkai (toliau AV), paskiriantys apskrities administracijos darbuotojus atlikti žemės naudojimo valstybinę kontrolę.

Žemės naudotojams tinkamai naudoti žemę ir laikytis įstatymų nurodyta Žemės įstatymo 21 ir 22 straipsniuose. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 259(1), 261, 286, 287 ir 288 straipsniuose bei LR Vyriausybės 2004 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1303 „Dėl žemės naudojimo valstybinės kontrolės...

tags: #paskirties #keitimas #i #naudinguju #iskasenu #teritorijas