Istorinėje muzikos raidoje istisinis plėtojimo principas užima svarbią vietą, ypač Renesanso epochoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šis principas atsiskleidė muzikoje, apžvelgdami Renesanso estetinius idealus, menines temas, kūrybinį metodą, žanrus, formas ir muzikinę kalbą.
Sandro Botticelli paveikslas "Veneros gimimas" - Renesanso meno pavyzdys
Renesanso epocha
Renesansas atsirado Italijoje ir gyvavo XIV-XVI amžiais. Kitose Vakarų ir Centrinės Europos šalyse tęsėsi nuo XV iki XVII amžiaus. Renesanso terminą, reiškiantį tam tikros kultūros atgaivinimą, atgimimą, pirmasis pavartojo italų dailininkas Dž. Vazaris 1550 metais. Renesansas - Europos meno istorinis stilius, gyvavęs tarp viduramžių gotikos ir Naujųjų amžių Baroko. Jis bendras visoms to meto meno rūšims.
Apie muzikinio Renesanso istorines ribas yra įvairių nuomonių. Labiausiai paplitusi: Renesansas muzikoje prasidėjo XVa. viduryje. Renesanso muzikoje pabaiga - XVIa. Renesanso stilius muzikoje formuojasi ir nyksta laipsniškai, bet tai vyksta geografiškai netolygiai.
Estetinis idealas
Renesansui buvo artimas Antikos estetinis idealas. Tai visų pirma - graži, protinga, gyvenanti pilnavertį gyvenimą asmenybė; pasaulio įvairovė ir harmonija. Renesanso piliečiui ir menininkui gražu tai, kas harmoninga, simetriška, raišku, saikinga. Apibendrinant galima pasakyti, jog vyrauja statiškai išreikšto grožio koncepcija.
Tačiau toji statika yra išoriška. Ji pilna vidinės gyvybės - statiškai vieningame ir vienpusiškame, vokaliniame choriniame, muzikos kūrinyje skamba judrus imitacinis kontrapunktas, intensyvus vidinis intonacinis plėtojimas. Beje, vėlyvojo Renesanso (XIVa. pab.) estetinis idealas ir turtėja, ir keičiasi. Vis daugiau dėmesio skiriama žmogiškų jausmų ir aistrų išraiškai, nuotaikų ekspresijai. Todėl vis labiau yra gražu tai, kas veržlu, kontrastinga, dinamiška, ekspresyvu. Tačiau tai nesugriauna bendrųjų Renesanso estetinio idealo nuostatų.
Meninės temos
Bendroji tendencija: tematikos pasaulietinimas ir įvairėjimas. Vyraujanti tematikos triada: žmogus, pasaulis, Dievas. Meno kūriniuose vaizduojamos, aprašomos ir išreiškiamos žmogaus didybės ir ydų, pergyvenimų ir jausmų, aplinkos ir buities, herojų ir prastuomenės gyvenimo meniniai vaizdai.
Ypač išraiškinga ir poetiška tampa meilės lyrika, kurios pradininku laikomas didysis Petrarka ir kurio tekstais muziką kūrė visi žymiausieji Renesanso kompozitoriai (jų tarpe ir Palestrina). Kadangi Renesanse ir toliau labai reikšminga bažnytinė muzika, tai joje didingai ir jautriai išreiškiami biblijiniai siužetai, Dievo garbinimo ekstaziška nuotaika. Renesanso muzikoje sutinkame ir gamtos meninių vaizdų (aido, nakties, audros, arkadiško krašto, t.y. civilizacijos nepaliestos, visuotinės idilijos ir pan.), išreikštų pastorališkai ir subtiliai.
Kūrybinis metodas
Vyrauja racionalistinis metodas, grindžiamas apskaičiavimu, išprotavimu. Tai nenuostabu, žinant, kad Renesanso muzika - tai, visų pirma, griežtojo polifoninio stiliaus, kuriamo pagal visuotinai priimtas taisykles, menas. Tačiau pasaulietinėje muzikoje daug išmonės, laisvo, intuityvaus kūrybinio prado.
Labai populiarus yra parodijavimo (transkribavimo) metodas: savo arba kitų autorių kūrinių perkūrimas, išplėtojimas, aranžavimas arba jų medžiagos panaudojimas naujam kūriniui sukomponuoti. Tai buvo anaiptol nepeiktina praktika, niekas net nemanė jos laikyti plagijavimu.
Žanrai ir formos
Renesanse vienodai sėkmingai gyvuoja bažnytiniai ir pasaulietiniai, kurių vis daugėja, monumentalūs ir smulkūs, kurie vis įvairėja ir gausėja, žanrai. Susiformuoja savarankiški instrumentiniai žanrai. Šalia „rimtųjų“ žanrų vis labiau plinta „lengvieji“ - dainos, buitinės pjesės, šokių muzika.
Bažnytinės profesionaliosios muzikos svarbiausias žanras lieka mišios ir motetai, o bažnytinės buitinės muzikos - lauda. Tačiau dabar mišios ir motetai daug labiau išplėtoti ir kuriami naudojant imitacinę techniką. Nuo XVa. Renesanso motetas vadinamas naujuoju (nuo XVa.). Jame naudojamas tik vienas tekstas, dažniausiai lotyniškas.
Buityje, dvarų aplinkoje labai plito ir soliniai kūriniai balsui su styginio instrumento, liutnės ar violos, pritarimu. Labai dažnai tai buvo tiesiog daugiabalsių kūrinių aranžuotės. Renesanso epochoje susiformavo savarankiška profesionali instrumentinė muzika. Tai reiškė grynosios muzikos eros pradžią. Beje, instrumentiniai žanrai dažnai perimdavo vokalinės polifoninės muzikos tradicijas ir formas.
Renesanse sužydėjo šokio menas. Imta leisti šokių natų rinkiniai, atsirado pirmieji profesionalūs šokių mokytojai. XIII - XIVa. rašytinė šokių muzika yra vienbalsė, nuo XVa. daugiabalsė. Populiariausi šokiai kilę iš Italijos: goljarda, kuranta, pasameco, saltarela.
Renesanso muzikoje vyravo 2 formos tipai: posminė - varijantinė ir posminė (strofinė). Pirmoji, kuriai būdingas varijantinis ištisinis muzikinės medžiagos plėtojimas, būdinga visų pirma stambiems polifoniniams bažnytinės muzikos žanrams; antroji, kuri grindžiama refreno kartojimu, rondiškumo ir net repriziškumo principu, būdinga pasaulietinei, homofoniškai smulkių žanrų muzikai.
Muzikinė kalba
Renesanso epochoje irsta senovinių dermių sistema. Šalia dorinės, fryginės ir miksolydinės vis dažniau naudojamos eolinė ir joninė dermės. Pradeda formuotis mažoro - minoro sistema. Vyksta subtili ir vis drąsesnė diatonikos chromatizacija, leidžianti kurti ekspresyvesnę muziką.
Vietoje viduramžių kvartos ir kvintos intervalų, muzikos skambesio norma tampa tercija, seksta. Harmonijos pagrindu tampa tercinės sandaros sąskambiai (trigarsis). harmoninės kadencijos. Didėja garsų ir akordų tarpusavio traukos reikšmė, o tuo pačiu ryškėja akordų funkciniai santykiai. Harmoniniam mąstymui formuotis ypač didelės reikšmės turėjo homofonijos iškilimas.
Tuo pat metu vokalinėje - polifoninėje (pirmiausiai - bažnytinėje) muzikoje vyrauja chorinis dainavimas a cappella ir griežtasis polifoninis stilius. Jam būdinga: lygus, natūralus skambėjimas; diatoninė, nuosekli, be didelių šuolių melodika; patogus diapazonas, patogūs intonuoti intervalai, intonacijos; nesudėtinga lygių verčių beakcentinė ritmika; konsonansiniai sąskambiai. Todėl tai - skaidraus, ramaus ir lygaus skambėjimo stilius. Jo priemonės tarnavo svarbiausiam tikslui - daugiabalsio kūrinio vieningumui pasiekti.
Komponavimo technika
Polifoniniuose kūriniuose įsivyrauja imitacinė technika, kurioje cantus firmus praranda savo „vienijantį“ vaidmenį. Su juo elgiamasi vis laisviau: jis tai įvedamas, tai išnyksta kūrinio bėgyje, išskaidomas skirtinguose balsuose, keičiamas polifoniškai, pradedamas nuo skirtingų laipsnių ir t.t. Pagaliau atsiranda kompozicijos be cantus firmus.
Polifoniniuose kūriniuose atsiranda vis daugiau homofoninių epizodų. Tokiu būdu kūryboje atsiranda galimybė „išradinėti“ muzikoje įvairią - polifoninę, harmoninę, mišrią - techniką, komponavimo priemones, metodus ir pan. Tas „išradinėjimas“ taps viena svarbiausių visų vėlesnių epochos problemų, beje, neretai nustelbiančių estetines - idėjines, prasmines.
Nemažai naujų Renesanso muzikos reiškinių buvo įkvėpti Antikos idėjų: vėlyvųjų madrigalų chromatizavimas susijęs su Antikos mokymo apie chromatizmus ir enharmonizmus restauracija; pitagorietiškąjį derinimą pakeičiant grynuoju buvo remiamasi Ptolemėjo ir Aristokseno intervalų apskaičiavimais; opera ir baletas gimė mėginant rekonstruoti Antikos menų sintezę ir atgaivinti tragediją. Taip pat Renesanso muzika peremė ir tęsė nemažai viduramžių muzikos tradicijų ir principų.
Nacionalinės polifoninės mokyklos
Vienijamos bendrastilistinių dėsningumų, Renesanse aktyviai formavosi vadinamosios nacionalinės polifoninės mokyklos, net atskirų regionų ar miestų polifoninės mokyklos. Stiliai bei žanrai skyrėsi socialinėmis funkcijomis: liaudies ir „mokslinė“, bažnytinė ir pasaulietinė, mėgėjų ir profesionalų muzika. Pagaliau, Renesanse klostėsi ir individualūs stiliai, tiesa, dar nešiuolaikine prasme. Tačiau visa toji stilistinė įvairovė negriauna bendrojo, vieningo Renesanso muzikos stiliaus, tapusio tikrai pirmuoju epochiniu stiliumi, kurio muzika gyvuoja ir yra mėgiama ar net dievinama ir šiandien.
Nors dėmesys Renesansui labai sumažėjo XVII - XIXa., kai muzika audringai vystėsi ir nuolat evoliucionavo. Tačiau, kai tradicinės (tiksliau: derminės - tonalinės) muzikos evoliucija atėjo į aklavietę XIXa. pab. - XXa., susidomėjimas senovės muzika labai padidėjo.
Svarbiausios mokyklos:
- Nyderlandų mokykla (XVa. - XVIa.)
- Romos mokykla (XVIa. - XVIIa.)
- Venecijos polifoninė mokykla (XVIa.)
Žymiausi žanrai:
- Šansona
- Frotola
- Vilanela
- Madrigalas
Tokiu būdu, istisinis plėtojimo principas Renesanso muzikoje atsiskleidė per įvairius aspektus, praturtindamas to meto kultūrą ir palikdamas gilų pėdsaką muzikos istorijoje.