Jėzaus mokymai apie Dievo karalystę, atgailą ir atleidimą

Šiame straipsnyje panagrinėsime Jėzaus mokymus apie Dievo karalystę, atgailą ir atleidimą, remiantis Luko evangelija. Aptarsime įvairius įvykius ir palyginimus, kuriuos Jėzus naudojo, kad perteiktų savo žinią.

Jėzus moko šventykloje

Ginčai dėl Jėzaus misijos

Pastarieji ginčai dėl jo misijos ir jo kelionės artimosiomis Judėjos apylinkėmis ypač atkreipė dėmesį į galilėjietį Rabbį ir sukėlė aukščiausiųjų judaizmo viršūnių budrumą. Vieną tų švenčių oktavos dieną, kai Jėzus užsibuvo šventykloje, mokydamas ir vaikščiojdamas Saliamono prieangyje, gal būt, dėl lietaus, - smulkmeniškasis Jonas kaip tik primena, kad „buvo žiema“, - įprastiniai jo priešai, žydai, apstojo jį ir sakė: „Iki kolei tu laikysi mus netikrybėje? Jei tu Kristus, pasakyk mums atvirai". Šio klausimo forma yra ne tik kad draugiška, bet beveik prašymas ir maldavimas.

Sakytum, kad klausiantieji laukė tik aiškaus Jėzaus pareiškimo, jog jis yra tasai laukiamasis Mesijas, ir tada jie atsiduotų jam kūnu ir siela. Bet klausimas buvo spąstai: Jėzaus priešai laukė tokio atviro pareiškimo vien tik tam, kad iš to supintų kaltinimą prieš jį ir sunaikintų jį. Pats Jėzus iškelia to klausimo klastingumą, nes jo atsakymas esmėje ir yra tasai pareiškimas, kurio jie laukė, bet išreikštas ne ta forma, kuria jie troško. Jis pareiškia, kas esąs, bet neteikdamas klastai priekabės: „Aš jums sakiau, tik jūs netikite. Darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, tie liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes neesate iš mano avių tarpo. Mano avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą, ir jos nepražus per amžius; niekas neišplėš jų iš mano rankos. Ką man davė mano Tėvas, tai už viską didesnis dalykas, ir to niekas negali išplėšti iš mano Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame vienas".

Paklausėjai tikėjosi, kad Jėzus tiesiog pasakys: „Aš esu Mesijas". Jėzus gi atsakė: Spręskite, ar aš esu Mesijas, iš tų darbų, kuriuos aš darau, taigi vengdamas aiškiai ir tiksliai patvirtinti, kaip buvo pasielgęs ir anksčiau su tais pačiais priešais Padangčių šventės metu. Tokio netiesioginio atsakymo pagrindas yra vis tas pats. Ramiai ir bešališkai svarstydamas Jėzaus padarytuosius stebuklus, bet kas galėjo pasidaryti išvadą, kad atėjo Dievo karalystė ir jis buvo Mesijas, bet tuo pačiu toksai nurodymas į stebuklus nedavė jokio pagrindo skųsti jį politinei valdžiai ar naudoti prievartą.

Kai tik išgirdo paskutiniuosius jo žodžius, iš tikro jie „iš naujo pasiėmė akmenų, kad jį užmuštų“. Evangelistas posakiu „iš naujo“ nori priminti panašų bandymą, buvusį Padangčių šventėje prieš keletą mėnesių. Ana proga Jėzus buvo pasiskelbęs ankstesniu už Abraomą, ir sužinojo fariziejų bandymą išplėšti iš jo rankos vieną iš jo avių, tai yra aklą gimusįjį, kurį tardytojai išvijo ir išmetė iš sinagogos. Čia Jėzus eina daug toliau. Pradžioje patvirtina, kad jo priešai netiki į jį, nes nėra iš jo avių tarpo, o jo avių niekas neišplėš iš jo rankos, kaip niekas negali išplėšti ir iš jo Tėvo rankos. Tai dėl to, kad jis, Jėzus, ir Tėvas yra vienas. Šitaip žydai, remdamiesi neklaidinga logika, aiškinosi jo žodžius, ir tai jie sakė atvirai.

Matydamas juos renkant akmenis, Jėzus paklausė juos: „Aš jums parodžiau daug gerų darbų iš savo Tėvo, už kurį iš jų jūs norite užmušti mane akmenimis? Žydai jam atsakė: Ne dėl gero darbo mes tave mušame, bet dėl piktžodžiavimo ir kad tu, būdamas žmogus, pats dediesi Dievu!“ Skubėjimas užmušti jį akmenimis akimirksniu aprimsta. Rytuose turguje ir krautuvėse, viešose ir privačiose vietose žmonės staiga dėl menkniekio supyksta, šaukia, teatrališkai mostaguoja, bet tai vyksta be tragiškų pasekmių. Taip atsitiko ir tą kartą, ir grėsmingoji minia aprimo pasiklausyti Jėzaus paaiškinimų: „Argi neparašyta jūsų įstatyme: Aš tariau - jūs dievai?“. Taigi jei pats Dievas, kreipdamasis į žmones, vadina juos dievais, ir tai daro šv. Rašte, kurio liudijimas yra neužginčijamas, tai kodėl mane apkaltinote piktžodžiavimu, kai pasisakiau esąs Dievo Sūnus, jei ir patsai Tėvas mane pašventino ir pasiuntė į pasaulį? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manim.

Šv. Rašto pastraipoje, kuri buvo pacituota, kaip įrodymas, žodis „dievai“ suminėtas plačia prasme aptarti žmonių teisėjams, kurie atstovauja Dievo autoritetui teismuose. Tačiau tai buvo įspūdingas argumentas asmeniniais įrodymais nutildyti Jėzaus priešams, gerbiantiems šv. Raštą. Jei pats šv. Raštas žmones vadina dievais, tad žydai negali pakaltinti piktžodžiavimu to, kuris, turėdamas žymiai didesnį pagrindą, tą žodį prisitaikė sau. Jėzus čia ir vėl nesileidžia į smulkmenas, kurios būtų tiktai pakursčiusios ugnį, tačiau tą išsireiškimą „Aš ir Tėvas esame vienas“, už kurį jis kaltinamas, patikslina tvirtindamas: „Tėvas yra manyje, ir aš Tėvuje“.

Tie žydai buvo gana protingi; jie tuojau pat puikiai suprato tai, ko po trejetą šimtmečių nenorėjo suprasti arijonai, būtent, kad šie žodžiai neatšaukiamai patvirtina, jog Jėzus skelbiasi esąs visu kuo lygus Tėvui, šiandieniniai radikalai kritikai yra tokie pat protingi, kaip ir anie senovės žydai, gal dar net protingesni. Jie taip pat labai aiškiai supranta, kad Jėzus skelbiasi esąs lygus Tėvui, bet keletas jų, nenusileisdami senovės arijonams, tvirtina, kad Jėzus tų žodžių niekada nesakė; tai esąs daugiau tik teorinis pabrėžimas krikščioniškosios dogmos, už kurią mes esame skolingi ketvirtosios evangelijos autoriui. Tokiam tvirtinimui „istorinį“ pagrindą sudaro vien tik įsitikinimas, su kuriuo jie tvirtina tai, yra įprasta „negalimybė“, kad Jėzus iš viso būtų tuos žodžius pasakęs.

Kelionė į Transjordaniją ir mokymai apie išganymą

Tuojau po Pašventinimo šventės, tai yra 30 m. pirmosiomis dienomis, Jėzus nuvyko į Transjordaniją (Perėją), į tą sritį, kur anksčiau Jonas krikštijo, ir ten kurį laiką prabuvo. Iš ten jis bus atlikęs keletą trumpų misijinių kelionių po šiaurinę Judėją, pagaliau pereidamas Samariją ir pasiekdamas Galilėją, nes Lukas mini, jog iš ten atliko paskutinę kelionę į Jeruzalę. Vieną dieną žmogus paklausia Jėzų: Viešpatie, ar tik keletas bus išganytųjų? Jėzaus atsakymas pakartojo Kalno pamokslo sąvokas: stengkitės įeiti pro siaurąsias duris, nes daugelis veltui stengsis įeiti, kai šeimininkas, pamatęs, jog visi kviestiniai svečiai susirinko, atsikels ir nueis uždaryti durų. Paklausimas atspindėjo žydų tarpe vyravusią nuomonę, kad išrinktųjų skaičius bus daug mažesnis, negu pasmerktųjų.

Jėzus nei atmeta tą nuomonę, nei patvirtina; jis tik kviečia žmones stengtis įeiti į pokylio salę, nes įėjimas nėra lengvas. Aišku, kad klausėjas yra žydas, išrinktosios tautos narys ir Jėzaus tautietis, bet tai nieko nededa gauti teisei įeiti. Jėzus toliau tęsia: Tuomet jūs pradėsite sakyti: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, ir tu mokei mūsų gatvėse“. Jis jums tars: „Aš nežinau, iš kur jūs. Atstokite nuo manęs, jūs visi, piktadariai“. Jūs liksite ten, kur bus verksmo ir dantų griežimo, kai išvysite Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, o save laukan išvarytus.

Įspėjimas iš Erodo pusės ir sąlygos sekti Jėzumi

Paskui prie Jėzaus priėjo keletas fariziejų ir tarė jam kaip paslaptį: „Kelkis ir eik iš čia, nes Erodas nori tave užmušti“. Tas Erodas tai Antipas, Jono Krikštytojo žudikas. O kokia iš tikro buvo padėtis? Ar Antipas iš tiesų buvo pasiryžęs nužudyti Jėzų? Labai galimas dalykas, kad ne, nes jis būtų galėjęs tai atlikti lengvai ir slaptai. Jam buvo jau pradėjęs įkyrėti tasai galilėjietis Rabbis, kuris vėl pasirodė jo žemėse sujudinti minių ir kelti nerimo ir kuris savo būdu buvo toks panašus į jo nužudytąjį Joną Krikštytoją. Ta jo auka turėjo nuolatos stovėti jam prieš akis, vis stipriau priekaištaudama jam, ir tetrarkas neturėjo jokio noro svetimoteriavimu paverstas naktis sunkinti dar ir Jėzų padarydamas auka. Tegul jis pats savo noru išeina iš jo žemių, nesigriebiant jam jokios prievartos.

O kaip jį įtikinti padaryti tai? čia buvo fariziejų, pasiruošusių tokiam pasitarnavimui. Jei jie - kaip tai visiškai galima - pasitarnavo Joną Krikštytoją įviliodami į Antipo žemes ir padėdami suimti jį, tai ir dabar atsilygindami suvaidintų priešingą vaidmenį, bandydami prikalbėti Jėzų pasišalinti dėl gresiančio mirties šešėlio. O fariziejams buvo malonu šį pasitarnavimą atlikti, nes kai tik Jėzus atsidurs Jeruzalės srityje, jie galės pasielgti su juo, kaip tik panorės. O Jėzus, labai gerai žinodamas, kas čia vyksta, tarė tiems susirupinusiems fariziejams: „Eikite ir sakykite tai lapei: štai, aš išvarau velnius ir darau gydymų šiandien ir rytoj, o trečią dieną visa bus man baigta. Tačiau šiandien, rytoj ir poryt aš turiu būti kelionėje, nes netinka, kad pranašas žūtų kitur kaip tik Jeruzalėje“.

Kitais žodžiais tariant, jie turėjo pasakyti Antipui, tam lapei, kad jis nesisielotų: Jėzus ir toliau tęs stebuklais paremtą savo veiklą tetrarko žemėse ir kitur dar dvi dienas, o trečiąją dieną jo veikla bus baigta. Taigi Jėzus dar kartą nurodo į savo stebuklus, kaip savo pasiuntinybės įrodymus. Be to, jis pareiškia, kad jo veikla tęsis dar dieną ir dar kitą dieną ir dalį trečios dienos.

Lukas ir toliau tęsia paskirų įvykių rinkinį. Po įspėjimo iš Antipo pusės jis pasakoja apie pokylį pas fariziejų ir po to sekusius ginčus. Toliau pateikiamas sąrašas sąlygų, reikalingų Jėzui sekti, kurias jis išvardija vieną dieną, kai didelės minios susirinko apie jį. Semitas, norėdamas pasakyti, kad jis mažiau mylėjo Ticijų kaip Kajų, sakydavo, kad Ticijaus, lyginant su Kajum, nekentė. Ta prasme ir Jėzus čia išsireiškia, kai jis pirmoje sąlygoje sako, kad jo mokiniai privalo neapkęsti savo kraujo giminaičių. Kaip Luko pažymėta, gal dėl redagavimo, trečioji sąlyga (14,33) yra atskirta nuo pirmųjų dviejų (14,26-27), ir prieš ją eina dvigubas prilyginimas, kuris nušviečia visas tris. Tos sąlygos yra pačios esmingiausios pasidaryti Jėzaus mokiniu.

Kas iš tiesų nori statyti bokštą, tai ar jis neskaičiuoja pirma, kiek tai kainuos, kad pamatytų, ar jis ištesės? Arba karalius, su dešimčia tūkstančių kareivių besiruošiąs pradėti karą su kitu karalium, kuris turi dvidešimt tūkstančių jų, ar jis pirma neapskaičiuos strategiškai, kad matytų, ar mažesnis skaičius jo pajėgų bus išlygintas kareivių narsumo ar kitų palankių aplinkybių? Panašiai, jeigu kas nori sekti Jėzų, turi mylėti jį pirm visko ir labiau už visa kita. Gali būti, kad kitos meilės neprieštaraus tai aukščiausiajai meilei jam, o jeigu prieštarauja, tai jos turi užleisti vietą jam, kuris turi būti visiškas viešpats toje srityje. Šias sąlygas, atviras iki šiurkštumo, Jėzus paskelbė „gausingoms minioms", kurios buvo prie jo suėju-sios. Jų istorinė reikšmė yra aiški.

Tarp atskubėjusių, daug, labai daug, jautėsi patraukti Jėzaus dvasinio pranašumo, jo stebuklų galybės, jo pergalių bei garbės vilčių, jo mesijinėje karalystėje bendro viešpatavimo; bet tie visi, ištikus pirmosioms sunkenybėms, galvotrūkščiais pasitrauks atgal. Jėzus pramato šias sunkenybes ir pristato jo sekimui tas šiurkščias sąlygas, kad išblaškytų jų palaimintus sapnus. Tokie dalykai negali būti lengvai imami. Iš Jėzaus sekėjo kiekvienu akimirksniu galima pareikalauti būti didvyriškumo milžinu. Pastatas, kurį tasai mokinys pradeda statyti, yra bokštas, kurio pamatai žemėje, bet viršūnė turės pasiekti dangų. Savo paties sparnais jis privalo atlikti skridimą tarp dviejų tokių tolimų vienas nuo kito krantų, kaip žemė ir dangus.

Palyginimai apie gailestingumą

Lukas čia pateikia visą grandinę prilyginimų. Trumpas įvadas sudaro tiems gailestingumo prilyginimams rėmus: „Prie Jėzaus artinosi muitininkai ir nusidėjėliai jo klausyti, o fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo ir sakė: Tas priima nusidėjėlius ir su jais valgo!“ Tokios rūšies murmėjimai jau buvo Jėzui žinomi, ir jis į juos jau buvo seniai atsakęs. Pirmasis prilyginimas paimtas iš piemenų papročių. Piemuo turėjo šimtą avių ir rytmetį išsiveda jas ganyklon, bet dienos metu pastebi, kad trūksta vienos avies. Ieškok kaip beieškodamas, o jos nėra. Ji bus dingusi kažkur pakeliui, dėl to nėra jokios abejonės. Ji bus atsiskyrusi nuo kaimenės į kokį nors slėnelį, kur žolė sodresnė ir gausesnė, o pati kaimenė graužinėdama nutolo, palikdama ją vieną, suviliotą akimirksniui to gausumo ir prieinama vilkams, kurie sėliną naktimis.

Greitai! Susirūpinęs piemuo kitas 99 avis palieka samdiniams, o pats skuba ieškoti anos dingusios. Jis eina slėniais, kalvomis ir pakriaušėmis, tarpais tik sustodamas pasidairyti aikštesnėse vietose, vis baimės ir rūpesčio apimta širdim. Štai ta dingusio]i avis! Pribėga prie jos ir neprataręs pikto žodžio, jokiu mostu neišliejęs grasinimo, apkabina ją ir užsideda ant pečių; suteikdamas jai privilegiją, skirtą pienu tebemaitinamiems ėriukams, kurie dar negali paeiti. Atsidūręs vienas tas vargšas gyvulėlis bus turėjęs daug iškęsti, ne mažiau negu jo piemuo; taigi jis nusipelno to malonaus elgesio! Piemuo nė nejaučia tos nelengvos naštos ant savo pečių: džiaugsmas jaučiant ant nugaros prapuolusi gyvulėlį naštą padaro malonią. Vakare grįžęs į namus, jis nesirūpina tomis 99 avimis, nes žino, kad jos saugios, o savo draugus ir bendradarbius sušaukia, norėdamas su jais pasidalyti savo nauju džiaugsmu: „Džiaukitės, viskas išėjo gerai! Štai ten pražuvusi avis!

Antrasis prilyginimas paimtas iš namų aplinkos, bet pamokomąją mintį turi tą pačią. Viena apdairi ir taupi moteriškė iš savo uždarbio šiek tiek susitaupė. Jos sutaupas sudarė dešimt drakmų, dešimt blizgančių monetų. Ji laiko jas suvyniojusi į skepetaitę, paslėpusi tamsiame kambario kampe, laikas nuo laiko pasitikrindama, ar tebėra, ir pasidžiaugdama tokiu raminančiu žėrėjimu. Bet vieną biaurią dieną ji atriša skepetaitę ir žiūri, kad jau ten nebe dešimt drakmų, o tik devynios. Koks kartus netikėtumas! Kur galėtų būti ta drakma? Kur ji dingo? Didžiai sujaudinta, moteriškė galvoja, kada ji paskutinį kartą apžiūrėjo tą savo mažąjį turtą; gal ta drakma bus nukritus ir nusiridenus kur nors, kai jai reikėjo už ką nors skubiai mokėti, ar gal tądien, kai ji valydamasi buvo viską suvertusi. Pasiėmusi lempą ir šluotą, ji rūpestingai išieško visus tamsiuosius užkampius namuose ir plyšius, iššluoja viską, kol pagaliau užmato dingusį pinigą įsispraudusį tarp dviejų lentų. Tada ją apima džiaugsmas, ji sukviečia savo drauges ir papasakoja, kokia ji laiminga, kaip yra padaręs ir anas piemuo, suradęs pražuvusią avį.

Palyginimas apie pražuvusią avį

Šie du pastarieji prilyginimai pavaizduoja Dievo pasielgimą su nusidėjėliu, kuris gailisi ir grįžta prie jo; bet kaip turi elgtis nenusidėjęs su atgailaujančiu?

Štai lentelė, apibendrinanti Jėzaus palyginimus apie gailestingumą:

tags: #blankas #turto #perdavimas