Ankstyvą gegužės rytą tikintieji rinkosi prie Kauno pilies, norėdami daugiau pažinti Lietuvą ir jos istoriją. Kelionė prasidėjo su istoriku dr. Deimantu Karveliu, kuris paruošė genealoginį Radvilų giminės medį ir pažymėtas su šia gimine susijusias vietas.
Per vieną dieną visų šių vietų aplankyti neįmanoma, bet džiaugiamės, kad galime nors truputį praskleisti šį paslaptingą istorijos šydą.
Biržų pilis iš paukščio skrydžio
Kėdainiai - Radvilų miestas
Pirmoji stotelė buvo Kėdainiai, nutolę 50 km nuo Kauno. Nemažai žmonių žinojo, kad šis miestas, kuriam 1590 m. buvo suteiktos Magdeburgo teisės, apie 300 metų priklausė garsiai Radvilų giminei. Tuo metu Kėdainiai visapusiškai klestėjo, buvo svarbus LDK kultūrinis, ekonominis ir dvasinis centras.
Pirmasis miesto savininkas (XV a. vid.) buvo Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas Radvila Astikaitis, Radvilų giminės „pradininkas“.
Pagrindinėje miesto aikštėje pastatytas paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai, kuris buvo viena ryškiausių savo epochos asmenybių, žymus politikas, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas, karvedys, kuriam per Lietuvos ir Lenkijos valstybės karą su Rusija 1654-1655 m.
Iš aikštės visi pajudėjome prie Evangelikų reformatų bažnyčios, kurios rūsyje yra ir Radvilų nekropolis. Daugiau nei du dešimtmečius trukusią šios bažnyčios statybą finansavo Kristupas II Radvila, o baigta statyti ji buvo jau jo sūnaus Jonušo valdymo metais.
Nusileidus į bažnyčios rūsį buvo pastebėti šeši metaliniai sarkofagai, kuriuose saugomi kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547-1603 m.) ir 5 Kristupo II vaikų - Jonušo (1612-1655 m.) ir vaikystėje mirusių Mikalojaus, Jurgio, Stepono ir Elžbietos - palaikai.
Sunku buvo patikėti, kad konfrontacija tarp katalikų ir protestantų buvo tokia didelė, jog net mirusiųjų karstus su palaikais reikėjo slėpti, kad jie nebūtų išniekinti ar sunaikinti.
Biržai - protestantizmo tvirtovė
Iš Kėdainių patraukėme toliau, į Biržus. Galiausiai pasiekėme vieną pagrindinių protestantizmo tvirtovių Lietuvoje - Biržus. Šis miestas taip pat buvo kunigaikščių Radvilų nuosavybė.
Aplankėme ir Astravo dvarą, vėliau perėjusį į grafų Tiškevičių rankas, ir Papilyje, kuris taip pat priklausė Radviloms, stovinčią evangelikų reformatų bažnyčią.
Šis miestas taip pat buvo kunigaikščių Radvilų nuosavybė. Aplankėme ir Astravo dvarą, vėliau perėjusį į grafų Tiškevičių rankas, ir Papilyje, kuris taip pat priklausė Radviloms, stovinčią evangelikų reformatų bažnyčią.
Nepaprastai džiaugėmės šia galimybe pakeliauti ir paklausyti istoriko Deimanto Karvelio, kuris apie Radvilų giminę ir protestantizmo Lietuvoje istoriją galėtų pasakoti turbūt nesustodamas.
Dubingių kunigaikštystė
Įtakingų LDK didikų Radvilų tėvonija Dubingiai žinomi tiek praeities, tiek šiandienos istorijos dalyviams. Dubingiai ūkiniu ir religiniu požiūriu daugiau kaip 350 metų išliko funkcionalia Radvilų giminės valda, atskirais atvejais svarbia ir LDK kontekste.
Radvilų valdos gyvavime būta pakilimų ir nuosmukių. Jos „aukso amžius“ - XV a. pab.-XVII a. pirma pusė. Tuomet įvyko svarbūs statuso pokyčiai, valda tapo kunigaikštyste. Tokių privačių kunigaikštysčių Lietuvoje būta tik dviejų.
Tie patys Radvilos šiandieninės Lietuvos teritorijoje sukūrė galingą Biržų kunigaikštystę: miestas turėjo magdeburgines teises, rezidencinius rūmus, bažnyčią, didelį valdos masyvą.
Radviliškoji vietovės istorija prasidėjo XV a. vid. nuo nedidelės, greičiausiai valdovo Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai (m. 1509) dovanotos valdos.
“Nuo XVI a. pr. Tai lėmė Dubingių plėtrą. Įvairiais būdais, kartais vykdydamas agresyvią žemėvaldinę politiką ir neteisėtai grobdamas net valdovo žemes, J. Radvila sukūrė nemažą kompleksą.
Pradėjo funkcionuoti visos didesnei latifundijai (privačios žemės plotui) reikalingos, lokalinės visuomenės gyvenimui svarbios institucijos: patvarkyta, dar XV a. pr. Asvejos ežero saloje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto statyta, pilis, prie jų sukurtas dvaras, katalikų bažnyčia ir nuo XVI a. pr. minimas Dubingių miestelis.
Valdą paveldėjęs Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515-1584) 1547 m. Dubingius ir Biržus pasirinko savo kunigaikštiškoje titulatūroje. Juridiškai tapę kunigaikštyste, tuomet dar nedideli Dubingiai (mūriniai rūmai, dvaras, miestelis, smulkūs kaimai) galėjo sparčiau augti.
Radvilų rūmuose Dubingių valdoje 1547-1548 m. Pirmieji Dubingių kunigaikštystės gyvavimo dešimtmečiai rodė, kad Radvila Rudasis puoselėjo idėją valdą paversti faktiška kunigaikštyste.
Rūmuose 1547-1548 m. po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu penkis mėnesius kartu su savo dvaru gyveno Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė. Tapimas pusmečiui svar biu LDK korespondencinės komunikacijos tašku palankiai atsiliepė Dubingių ekonomikai.
8-ojo deš. ar 7-ojo deš. pab. Radvila įkūrė medinę evangelikų reformatų bažnyčią, kuri tapo pirmąja Biržų ir Dubingių šakos Radvilų giminės kapaviete. Čia palaidotas ir rezidencijos bei giminės mauzoliejaus Dubingiuose architektas M. Radvila Rudasis.
Iki XVII a. 3-iojo deš., kai buvo pastatyta mūrinė bažnyčia ir pertvarkytos kriptos, Dubingiuose amžino poilsio atgulė 8 protestantų Radvilų giminės atstovai (6 palaidoti tiesiogiai, o 2 perlaidoti, perkėlus jų palaikus iš Vilniaus).
Visgi Dubingių plėtros programa įgyvendinta tik iš dalies. Antroje gyvenimo pusėje didikas ją apleido, rečiau lankėsi rūmuose, įkeitė nemažai valdos žemių, nenumatė savivaldos perspektyvų nedideliam Dubingių miesteliui.
XVI a. pab.-XVII a. pr. valdai perėjus į Radvilos sūnaus, Naugarduko vaivados Mikalojaus ir anūko Trakų kašteliono Jurgio Radvilų nuosavybę, kunigaikštystė pagyvėjo.
Iš vietos bajorų išpirkti įkeitimai, valda plėsta, o dvaras palaikė ūkinius ryšius su kitais Radvilų dvarais Lietuvoje. Dubingiai aprūpino Radvilų pagrindinį Vilniaus dvarą miško medžiaga, žuvimi ir kitais maisto produktais, darbo ir dvarų priežiūros jėga (buvo siunčiami valstiečiai ir amatininkai).
Jei Radvilų Biržai nuo 1589 m. ėmė skaičiuoti magdeburginio miesto istoriją, tai pretendavę į miestelį Dubingiai negavo net prekymečio privilegijos. O nuo pirmo tikslesnio skaičiavimo, praėjus šimtmečiui, miestelyje sumažėjo net 17 šeimų: nuo 37 (1528-1530) iki 20 (1634). Taigi matome „kunigaikštystę be miesto“: čia nebuvo miestietiškos terpės, svarbios žydų bendruomenės.
Kunigaikštystės statusas nederėjo su realia valdos būkle. Visgi 1613 m. LDK žemėlapyje Dubingiai pavaizduoti panašiai kaip ir Biržai - su valdai priklausančia kunigaikštiška kepure.
Paskutinis atgaivinti rezidenciją bandė Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila (1579-1620): buvo restauruoti mūriniai dvaro rūmai, 1621 m. pastatyta vienabokštė mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Vėliau baigti Radvilų kapavietės įrengimo darbai. Subalansuotas dvaro ūkinis administravimas, bene pirmą sykį XVII a. vid.
Tačiau nepalankios aplinkybės trukdė Dubingiams tapti stipria Radvilų rezidencija: valdos savininkai anksti palikdavo žemiškąjį pasaulį, o valda pereidavo į globėjų giminaičių rankas. Nors jie nenualino Dubingių, tačiau pasiekti realios kunigaikštystės lygio nesistengė.
Nuo XVII a. vid. valdos augimas sustojo, ji naudota kaip laikinas užstatas Radvilų dvaro klientams. Iš kunigaikštystės tuomet buvo surenkama apie 4 000 auks. pajamų. Valdoje nesilankė jos savininkai, pvz., LDK arklidininkas Boguslovas Radvila Dubingiuose viešėjo tik 1666 metais.
Kunigaikštystės gyvenimas nesikeitė ir paskutiniosios Biržų Radvilų atstovės Liudvikos Karolinos Radvilaitės laikais (1669-1695). Ankstesnio kunigaikštystės ūkinio verslumo atkurti nepavyko. XVIII a. Dubingiai prarado rezidencinės valdos pobūdį, net šaltiniuose ne visuomet vadinti kunigaikštyste.
Astravo dvaras
Tuo metu Astravo dvaras yra ne Baltarusijoje, bet čia, Lietuvoje. Greta vaizdingo Širvėnos ežero esantis dvaras kadaise priklausė kunigaikščiams Radviloms. 1811 m. Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui. Tačiau prireikė net 33 metų, kol pirkinys buvo įteisintas kaip Tiškevičių nuosavybė. Per tą laiką buvo sugriauta Biržų tvirtovė ir greta jos buvę pastatai. Ten 1862 m. iškilo dviaukščiai rūmai su belvederiniu bokštu.
Anuomet Astravo dvare buvo sukaupta didžiulis Tiškevičių ir Radvilų giminių istorijos archyvas, biblioteka, meno kūrinių. Tačiau XIX a. pab. - XX a. pr. Visą dvaro kompleksą sudarė arklidės, šunininko namelis, malūnas, ūkiniai pastatai ir užtvanka-tiltas.
Buvusi grafų rezidencija, XX a. pr. pradėta naudoti gamybai - 1924 m. dvare įkurta pieninė, vėliau - pakulinių maišų, špagato fabrikas. Nuo 1930-ųjų čia veikia lininių audinių fabrikas „Siūlas“.
Skirtingai nei Biržų pilis, patyrusi ne vieną apgriovimą, Astravo dvaras nuo savo statybų išliko beveik nepakitęs. Žinoma, laikas padarė savo - todėl 1956-1965 m. rūmai restauruoti, sutvarkytas parkas. 1987 m. atstatytas ir dvarą bei Biržus jungęs pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą.
Astravo dvarą iš kunigaikščio Dominyko Radvilos įsigijo grafas Mykolas Tiškevičius. Dvaro sodyba pradėta atnaujinti jau kito šeimos nario - Jono Tiškevičiaus. Jo pastangomis per 20 metų iki 1862 m. buvo pastatyti dvaro rūmai, tiltas, sukurtas parkas, paviljonai, kiti sodybos pastatai (šunininko-vartininko namelis, raudonų plytų arklidės).
Pagal itališkų vilų pavyzdį statytas dvaro rūmų ansamblis (archit. Tomas Tišeckis) puoštas bokšteliu, belvederiu, gražiomis arkadų eilėmis, plačiais langais, kolonomis. Čia iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio puikavosi ir dvi liūtų skulptūros iš ketaus, dabar stovinčios prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune. Astravo dvare jas pakeitė kopijos.
Astravo rūmų interjeras taip pat labai puošnus. Ypač vertingas buvo klasicistinė rūmų vidaus puošyba, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Viduje - dviaukštis vestibiulis su 8 kolonomis ir medine drožinėta apdaila. 1956-1965 m. Astravo dvaro rūmai buvo restauruoti.
Rūmus supantis patrauklus peizažinis parkas pradėtas sodinti 1851 m., baigtas - 1862 m. Parkas turi ašinę kompoziciją, jame yra šeši netaisyklingos formos tvenkiniai su perkasa. Šalia baltuojančių dvaro rūmų išlikęs ir raudonų plytų tiltas, kaip užtvanka statytas 1858-1860 m. Didingą romėnų akveduką primenantis tiltas - 51 m ilgio, jo mūre išlikęs akmuo su statybos data ir fundatoriaus inicialais.
Astravo dvaro sodyba paskelbta kultūros paveldo objektu.
| Objektas | Aprašymas |
|---|---|
| Biržų pilis | Didinga pilis, kurioje įsikūręs Biržų krašto muziejus "Sėla". |
| Širvėnos ežeras | Seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, suformuotas 1575 m. |
| Astravo dvaras | XIX a. dvaras, priklausęs Tiškevičiams, su rūmais, parku ir tiltu. |
| Kirkilų karstiniai ežerėliai | Unikalus reiškinys su 30 įgriuvų, virtusių ežerėliais. |
| Karvės ola | Žymiausia smegduobė su požeminiais urvais ir ežerėliu. |
Miestas su tvirtove sudarė vienintelį Lietuvoje išlikusį renesanso stiliui būdingą kompleksą. Per Antrąjį pasaulinį karą nemažai pastatų sugriauta, šiandien dalis senamiesčio paskelbta urbanistikos paminklu. Šiuolaikinė senamiesčio dalis suformuota XX a.
Per karus su švedais ji buvo apgriauta ir tik 1682 m. galutinai atstatyta. Ši tvirtovė buvo gerokai didesnė už pirmąją, tačiau 1704 m. švedai rūmus ir kitus tvirtovės pastatus susprogdino. 1978-1988 m. buvo rekonstruoti reprezentaciniai pilies rūmai, po dviejų dešimtmečių pradėti ginklų arsenalo atstatymo darbai. Pilies teritorijoje taip pat išlikęs tiltas, dvi parakinės, vartų ir gynybinių statinių fragmentai. Tai vienintelė geriausiai Lietuvoje išsilaikiusi bastioninio tipo tvirtovė.
Nuo 1989 m. pilyje veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“. Muziejuje yra 25 salės, kurių eksponatai pasakoja apie krašto istoriją ir kultūrą. Muziejuje rengiamos dailės ir liaudies meno parodos, vyksta edukacinės programos.
Biržų krašto muziejus "Sėla"
Širvėnos ežeras - seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Jis suformuotas 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes - Agluoną ir Apaščią. Ežeras čia atsirado gynybos tikslais - 400 ha ploto vandens telkinys saugojo Biržų pilį ir miesto prieigas iš šiaurinės pusės. Dabar Širvėnos ežero plotas - apie 325 ha. Kranto linija vingiuota, giliausia vieta siekia 3,5 m, yra 15 salų. Šiauriniame ežero krante yra Astravo dvaras, kurį su miestu jungia pėsčiųjų tiltas.
Norėdami pėsčiomis pasiekti Astravo dvaro sodybą, turime pereiti įspūdingo ilgio - 525 m - pėsčiųjų tiltą per Širvėnos ežerą. Jis Astravo dvarą jungia su Biržų miestu.
73. ZBARAŽAS LDK pilys
Kitos įžymios vietos Biržų krašte
- Siaurojo geležinkelio kompleksas Siaurukas: Tai 750 mm pločio vėžės geležinkelis, vienas unikaliausių mūsų šalies technikos paveldo objektų.
- Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia: Pirmoji bažnyčia Biržuose iškilo apie 1500 m. Mikalojaus Radvilos iniciatyva.
- Evangelikų reformatų bažnyčia: Biržų miesto panoramoje raudonuojanti evangelikų reformatų bažnyčia buvo pastatyta XIX a.
- Biržų regioninio parko lankytojų centras: Čia galima gauti informacijos ne tik apie parko, bet ir apie viso Biržų rajono lankytinas vietas.
- Kirkilų karstiniai ežerėliai: Tai 30 įgriuvų, įsmukusių žemiau gruntinio vandens lygio ir dėl to virtusių mažais, maždaug 35 m ar didesnio skersmens ežerėliais.
- Karvės ola: Jos skersmuo - 10-12 m, gylis - apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Iš šios ertmės veda penki urvai, vienas jų sudaro požeminį ežerėlį.
- Užubalių telmologinio draustinio pažintinis takas: Užubalių telmologinis draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti užpelkėjusį durpyną su pievomis, smegduobėmis, laukais, čia gyvuojančia augalija ir gyvūnija.
- Pabiržė: Pabiržėje galima aplankyti 1910 m. pastatytą Švč. Trejybės bažnyčią, dvaro sodybos pastatus, paminklus Vytautui Didžiajam ir Motiejui Valančiui.
- Likėnų sanatorijos pastatų kompleksas: Ištyrus Likėnuose trykštančių versmių vandenį, XIX a. Likėnų dvaro sodyboje buvo įkurta gydykla ir viešbutis.
- Papilys: Galima išvysti dar stovinčius rūmus, svirnus, tvartus, kumetyną, spirito sandėlį, arklides, ledainę, virtuvę.
- Nemunėlio Radviliškis: 1854 m. baigta statyti netinkuoto akmenų mūro bažnyčia su trimis altoriais, jos išorė gausiai dekoruota.
- Vabalninkas: Taip pat stovi 1817 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, veikia krašto muziejus.
Karvės ola
Biržuose galime ne tik grožėtis senąja architektūra, bet ir įvertinti naujus sumanymus. Prie pilies, Agluonos upėje, veikia šviečiantys fontanai, o 2014 m. Širvėnos ežero pakrante nutiestas dviračių takas.