Vaclovas Voveris-Žaibas - Lietuvos laisvės kovos karžygys, kurio atminimas ir veikla yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Apie jį nerašė ir neketina rašyti daugelis istorikų. Šios misijos ėmėsi dr. doc. Vladas Voveris, siekdamas papildyti, išsiaiškinti spragas ir parengti spaudai informaciją apie šį partizanų vadą.
Lietuvos partizanų apygardos.
Partizaninis karas Dzūkijoje
Partizaninis karas Dzūkijoje prasidėjo po to, kai sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. 1944 m. rugsėjo 1 d. susikūrė Nemunaičio, Balbieriškio "Rugio", "Žaibo" ir kiti partizanų būriai. 1944 m. rugsėjo 13 d. buvo nuspręsta priešintis ginklu, kovoti už nepriklausomą Lietuvą. 1944 m. rugsėjo 15 d. įkurti 2 mobilūs partizanų būriai po 50 vyrų, kuriems vadovauti paskirtas Jonas Kudarauskas.
Dainavos apygarda
1946 m. buvo suvienyti partizanų būriai ir įkurta Dainavos partizanų apygarda, apimanti Alytaus, Lazdijų, Varėnos bei Prienų apskritis. Jai vadovavo Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Apygardoje kovojo daugiau negu keturi tūkstančiai kovotojų.
Vaclovas Voveris-Žaibas
Šeima ir vaikystė
Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 dieną Trakų apskrityje, Buivydavičiūtės-Voverienės ir Andriaus Voverio šeimoje. Tėvai turėjo penkiolika hektarų nederlingos Dzūkijos žemelės. Šeimoje augo devyni vaikai: penkios seserys ir keturi broliai. Šeima buvo darbšti, o vaikai nuo pat ankstyvos vaikystės buvo pratinami prie darbo.
Tapimas vadu
Vaclovas Voveris 1944 m. išėjo partizanauti. Būrys pasivadino „Geležiniu Vilku". Jis buvo drąsus vadas ir puikus partizaninės kovos strategas. V. Voverio-Žaibo vadovaujami partizanai 1945 m. vasario 23 d. Alytaus apskrityje, valsčiuje prie Kančėnų kaimo, surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams. Suplanuota akcija partizanams pavyko.
Lietuvos partizanų priesaika.
Bendražygiai
Tarp V. Voverio-Žaibo bendražygių buvo Vytautas Kuzmickas ir kiti pažįstami. Jų gretos augo, o būrys plėtė savo veiklą apskrityse, Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.
1945 m. birželio 14 d. vykusiose kautynėse, kurioms vadovavo K. Barauskas-Vėžys, „Geležinio Vilko" ir A. Daktaro (Antano Kulikausko), partizanai susidūrė su keleriopai gausesne NKVD kariuomene - NKVD kariuomenės 220-uoju pasienio pulku. Grupėmis partizanai prasiveržė iš apsupties ir sugrįžo į savo vadavietes.
Žūtis
Vaclovas Voveris-Žaibas žuvo 1949 m. kovo 7 d. didvyrio mirtimi. Jo atminimas išlieka svarbus, nes jis simbolizuoja narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus kautynėse už Lietuvos laisvę.
Ateinančios kartos turėtų prisiminti šį didvyrį, kad jo kraujas nenueitų veltui.
Šeimos likimas
Voverių šeimos likimas buvo sunkus. 1944 m. lapkričio 25 d. buvo areštuota Eleonora Voverytė kartu su tėvu Andriumi Voveriu ir seserimi Vanda Voveryte. Eleonora buvo išleista iš kalėjimo tik 1945 m. spalio 25 d. Šeima patyrė persekiojimus ir netektis dėl Vaclovo Voverio-Žaibo veiklos partizanų gretose.
1944 m. balandžio 13 d. Bakaloriškėse buvo sudegintos 40 sodybų, nužudyta keletas žmonių. Vėliau kaimiečiai ėmė vytis banditus ir jiems įpliekė. Banditai traukėsi į savo irštvą Rūdninkų girioje, nesitikėję iš kaimiečių tokio atkirčio.
Tribunalas už partizaninio judėjimo narius.