Neteisėtas patekimas į gyvenamąsias patalpas: teisinis aspektas Lietuvoje

Ne vienas žemės sklypo savininkas yra susidūręs su situacija, kai po jam priklausantį žemės sklypą šniukštinėja pašaliniai asmenys, kurie savinasi sklype esantį turtą, jį niokoja ir pan. Aptarkime, kokios teisės ginamos įstatymais ir kaip apsisaugoti nuo įsibrovėlių.

Civiliniame kodekse nustatyta, kad nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, todėl žemės sklypo savininkas turi teisę laisvai apsispręsti - leisti kitiems asmenims lankytis jam priklausančiame žemės sklype, savintis jame augančius vaisius ar kitą derlių.

Pagal Civilinį kodeksą, neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas laikomi privataus gyvenimo pažeidimu. Pagal teismų praktiką įsibrovimas traktuojamas kaip slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, tačiau saugoma teritorija nebus laikoma teritorija, kuri nėra skirta materialinėms vertybėms saugoti. Žemės sklypo savininkas, siekiantis apsaugoti savo žemės sklypą nuo trečiųjų asmenų, visų pirma, turėtų aiškiai išreikšti savo valią, kad trečiųjų asmenų apsilankymas jo privačioje valdoje yra nepriimtinas.

Ženklas „Privati valda“ nėra privalomas, tai labiau kaip papildoma priemonė įspėti trečiuosius asmenis, kad žemės sklypas yra privatus, o pašaliniai - nepageidaujami. Antra, žemės sklypo savininkas turėtų pagalvoti apie žemės sklypo teritorijos aptvėrimą, nes tik esant aptvertai privačiai teritorijai patekimas į žemės sklypą bus laikomas neteisėtu.

Vaizdo stebėjimą rekomenduotina vykdyti siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kita, tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos. Reikėtų įsidėmėti, kad, įrengus žemės sklype vaizdo stebėjimo kameras, filmuota medžiaga bet kuriuo atveju nebus prilyginta kriminalinės žvalgybos gautiems duomenims.

Praktikoje laikomasi pozicijos, kad privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys, todėl ar filmuota medžiaga galės būti laikoma įrodymu, visais atvejais bus vertinama individualiai. Nusprendus įsirengti vaizdo stebėjimo kameras, rekomenduotina laikytis toliau nurodytų reikalavimų: užtikrinti, kad prieš patenkant į teritoriją, kurioje vykdomas vaizdo stebėjimas, būtų aiškiai pateikta informacija, kad vykdomas vaizdo stebėjimas, taip pat būtų pateikti žemės sklypo savininko rekvizitai (vardas ir pavardė) ir kontaktinė informacija (adresas arba telefono ryšio numeris).

Priklausomai nuo aplinkybių, tretiesiems asmenims, „šeimininkaujantiems“ svetimame sklype, gali kilti civilinė, administracinė, o tam tikrais atvejais - ir baudžiamoji atsakomybė. Tretieji asmenys, kurie savinasi žemės sklype augančius vaisius ar kitą derlių, žaloja ten augančius medžius, pirmiausia atsako pagal Civilinį kodeksą ir privalo atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, jeigu tokia buvo patirta.

Kadangi patekimas į privačią aptvertą teritoriją yra laikomas neteisėtu, norint apsaugoti žemės sklypą nuo trečiųjų asmenų, derėtų jį aptverti ir pažymėti ženklu „Privati valda“.

Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

Taip pat draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.

Asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama ir baudžiamosios teisės normomis. Baudžiamojo kodekso 165 straipsnio dispozicijoje būsto neliečiamumas yra apibrėžiamas kaip įsibrovimas į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Baudžiamojo kodekso 166 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus - asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi, fotografavimą ir pan.

Pažymėtina tai, jog teismų praktikoje pažymima tai, jog iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos.

Baudžiamojo kodekso 168 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju informacija gali būti įgyta tiek teisėtai (t. y. informacija sužinota tarnybiniu ar profesiniu pagrindu ar atliekant laikiną užduotį), tiek neteisėtai (t. y. informacija surinkta darant BK 165-167 str. numatytas veikas).

Pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.

Lietuvoje yra daugybė įstatymų ir įstatymus įgyvendinančių teisės aktų, kurie riboja žmogaus privatumą ir kitas teises. Tai Baudžiamojo proceso kodeksas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas, Policijos ir kitų specialiųjų tarnybų (pavyzdžiui, FNTT, STT ir kitų) įstatymai, Vidaus tarnybos statutas, Žvalgybos įstatymas, Kibernetinio saugumo įstatymas, Policijos patrulių veiklos instrukcija ir kiti teisės aktai.

Vienas žymiausių Lietuvos baudžiamojo proceso teisės mokslininkų Gintaras Goda dar 2006 m. Operatyvinės veiklos įstatymą pavadino „įstatymu, kuris aštuonioms tarnyboms, vykdančioms skirtingus devynis uždavinius, leidžia taikyti tas pačias keliolika prievartos priemonių bet kuriuo iš septynių pagrindų“.

2013 m. sausio 1 d. Operatyvinės veiklos įstatymą pakeitė Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Kriminalinės žvalgybos įstatymo projekto autoriai aiškinamajame rašte skelbė, kad Operatyvinės veiklos įstatymas „nepakankamai užtikrina žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, operatyvinės veiklos subjektų veiklos kontrolę, nepakankamai reglamentuoja operatyvinės veiklos atlikimo pagrindus ir neatitinka laikmečio realijų“, todėl būtinas Kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuris ištaiso visus šiuos trūkumus.

Deja, išskyrus tai, kad sąvoka „operatyvinė veikla“ buvo pakeista sąvoka „kriminalinė žvalgyba“ bei „kriminalinė žvalgyba“ buvo atribota nuo „žvalgybos“ ir „kontržvalgybos“, Kriminalinės žvalgybos įstatymas vis dėlto pasiekė priešingą, nei skelbta, efektą - buvo išplėstos kriminalinės žvalgybos ribos ir galimybės, o žmogaus teisės papildomai buvo „apsaugotos“ tik simbolinėmis ir realiai vargiai įgyvendinamomis teisinėmis priemonėmis.

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą jau ne aštuonios, o devynios tarnybos, vykdydamos skirtingus septynis uždavinius, gali taikyti dar daugiau prievartos priemonių bet kuriuo iš keturių „klasikinių“ pagrindų. Maža to, nors įstatymas vadinamas Kriminalinės žvalgybos įstatymu, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauta informacija gali būti plačiai naudojama ne tik nusikalstamų veikų ištyrimo ir jas padariusių asmenų baudžiamojo persekiojimo tikslais.

Lietuva turi du iš esmės vienodos teisinės reikšmės, tačiau žmogaus teisių apsaugos požiūriu visiškai skirtingus, netgi nepalyginamus įstatymus, kurie reglamentuoja nusikalstamų veikų tyrimą.

Skirtingai nei įprasta „vakarietiškai procesinei tradicijai“ ir, atvirkščiai, yra labai artima sovietinės ir posovietinės teisės tradicijai, Lietuva turi du iš esmės vienodos teisinės reikšmės, tačiau žmogaus teisių apsaugos požiūriu visiškai skirtingus, netgi nepalyginamus įstatymus, kurie reglamentuoja nusikalstamų veikų tyrimą - Baudžiamojo proceso kodeksą ir Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Žmogaus privatumo apsaugos ir saugumo požiūriu Kriminalinės žvalgybos įstatymas daugeliu aspektų neatitinka teisinio aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimų, tad pagal savo kokybę vargiai galėtų būti tas įstatymas, kuris pateisina „legitimų skverbimąsi“ į asmens privatumą ir kitas teises.

Kuris įstatymas taikomas?

Visų pirma, Kriminalinės žvalgybos įstatymas aiškiai ir suprantamai neatsako į klausimą, kada gali būti atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas, o kada turi būti pradėtas baudžiamasis procesas - ikiteisminis tyrimas, tuo atskleisti nusikalstamas veikas įpareigotų institucijų pareigūnams (atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą ir ikiteisminį tyrimą gali iš esmės tos pačios institucijos) suteikiantis neribotą ir nekontroliuojamą diskreciją pasirinkti, pagal kurį įstatymą - Baudžiamojo proceso kodeksą ar Kriminalinės žvalgybos įstatymą - jie tirs nusikalstamos veikos aplinkybes, rinks asmenį įkaltinančią įrodomąją informaciją, taikys įvairaus griežtumo ir intensyvumo prievartos priemones.

Juolab kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir Baudžiamojo proceso kodeksas analogiško turinio prievartą (pavyzdžiui, elektroninių ryšių, t. y. telefoninių pokalbių, susirašinėjimo elektroniniu paštu ir t. t., kontrolę ir fiksavimą) leidžia taikyti tiek tiriant padarytą (t. y. baigtą), tiek tiriant rengiamą ar daromą (t. y. nebaigtą, dar nepadarytą) nusikalstamą veiką, tačiau tos pačios prievartos priemonės pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą ir Baudžiamojo proceso kodeksą gali būti taikomos skirtingomis sąlygomis.

Pavyzdžiui, nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgalioti prokurorai, o pagal Baudžiamojo proceso kodeksą - ikiteisminio tyrimo teisėjas. Taigi, žmogus negali jaustis saugus ir užtikrintas jau vien dėl to, kad Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia aiškaus žinojimo, pagal kurį įstatymą - Kriminalinės žvalgybos įstatymą ar Baudžiamojo proceso kodeksą - specialiosios tarnybos konkrečiu atveju atliks nusikalstamos veikos aplinkybių tyrimą.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas tiek patį kriminalinės žvalgybos tyrimą, tiek įvairaus pobūdžio ir intensyvumo šiame tyrime naudojamą prievartą (pavyzdžiui, asmenų pokalbių bei kitokio susižinojimo slaptą kontrolę, slaptą patekimą į gyvenamąsias patalpas ir netgi nusikalstamo elgesio imitavimą) pateisina tiesiog būtinybe ištirti informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodytus apysunkius nusikaltimus arba apie šias nusikalstamas veikas rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas, skirtingai nei Baudžiamojo proceso kodeksas ir ypač baudžiamojo proceso teisės doktrina, nenumato nusikalstamų veikų diferencijavimo pagal pavojingumą (sunkumą) ir su tuo susietos galimybės taikyti griežtesnę prievartą - tiek kriminalinės žvalgybos tyrimui pradėti, tiek pačiai griežčiausiai prievartai pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą pakanka iš esmės to paties - minimalaus ar gal net nominalaus įtarimo.

Didžiausias abejones šiuo aspektu kelia Kriminalinės žvalgybos įstatyme įteisinta galimybė įvairaus pobūdžio ir intensyvumo prievartą taikyti ir tiriant apysunkius nusikaltimus ar informaciją apie apysunkius nusikaltimus rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (žinia, tokie nusikaltimai yra, pavyzdžiui, trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise, vagystė kvalifikuojančiomis aplinkybėmis, neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas, kvalifikuotas dokumento klastojimas ir t. t.).

Kriminalinės žvalgybos įstatymas vienais atvejais apskritai nenustato prievartos priemonės taikymo terminų, kitais atvejais šie terminai yra akivaizdžiai per ilgi. Pavyzdžiui, asmens ūkinių, finansinių operacijų kontrolė bei techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka (asmenų pokalbių ar kitokio susižinojimo kontrolė) pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą gali būti taikomas iš viso 12 mėnesių (skiriant ir pratęsiant kas 3 mėnesius), o jei kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas dėl turimos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą ar yra kitų šiame įstatyme nurodytų pagrindų, šių priemonių taikymo terminas net nėra nustatytas (vienintelis terminų kontrolės mechanizmas, kad šių priemonių taikymo terminas turi būti tęsiamas kas 3 mėnesius).

Slaptas patekimas į patalpas

Slaptas patekimas į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas ir jų apžiūra, slaptas objektų paėmimas pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą gali būti taikomas apskritai neribotą laiką (skiriamas ne ilgiau kaip 3 mėnesiams, tačiau vėliau neribotą skaičių kartų gali būti tęsiamas). Neribotą laiką gali būti taikoma ir teisėsaugos institucijų užduotis bei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (šios priemonės skiriamos ne ilgiau kaip 6 mėnesiams, vėliau neribotą skaičių kartų gali būti tęsiamos).

Kadangi nei asmuo, prieš kurį nukreiptas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar konkreti prievartos priemonė, nei visuomenė negali stebėti ir kontroliuoti šio proceso, tačiau daugelis prievartos priemonių veiksmingos vien dėl to, jog taikomos slaptai ir netikėtai, išskirtinė reikšmė tenka asmeniui informuoti apie jo atžvilgiu taikytas prievartos priemones (žinoma, kai toks asmens informavimas nebekenkia prievartos priemonės ar paties tyrimo tikslams).

Asmens žinojimas yra conditio sine qua non ginant galbūt pažeistą privatumą. Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato asmens teisės būti informuotam nei apie jo atžvilgiu atliktą kriminalinės žvalgybos tyrimą, nei apie tokio tyrimo metu surinktą informaciją. Kriminalinės žvalgybos įstatymas tenurodo, kad jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Šis ir privalo informuoti asmenį, tačiau ne apie tai, kad jo atžvilgiu buvo atliktas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar taikyta tam tikra priemonė, o „apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus“.

Taigi, Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato asmens teisės būti informuotam apie jo atžvilgiu atliktą kriminalinės žvalgybos tyrimą ar taikytą prievartos priemonę, taip pat nesuteikia ar nepalieka galimybės pačiam asmeniui nuspręsti, ar tam tikra jo teisė (pavyzdžiui, privatumas) buvo pažeista, ar neprincipinį sprendimą už žmogų, kurio atžvilgiu taikyta priemonė ar atliktas tyrimas, padaro (priima) kriminalinės žvalgybos kontrolę vykdančios institucijos ir įgalioti asmenys, pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prokuroras ar Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija.

Jei pastarosios nuspręs, kad žmogaus teisės ar laisvės nebuvo pažeistos, asmuo taip ir nesužinos apie jo atžvilgiu atliktus slaptus tyrimo veiksmus ar priemones. Be to, Kriminalinės žvalgybos įstatymas palieka ir itin plačią diskrecijos laisvę kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui - sąrašas atvejų, kai jis neprivalo pranešti ar kai gali atidėti pranešimo laiką, yra toks platus ir abstraktus, kad asmens teisė žinoti vien dėl to niekuomet netaps realia ir veiksminga teisine galimybe.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas ignoruoja ir asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą intensyviausia prievarta taikoma prokuroro ar teismo sprendimo pagrindu, tačiau Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato teisinės galimybės skųsti kriminalinės žvalgybos tyrimo procese dalyvaujančių prokurorų ir teisėjų atliekamus veiksmus ir priimamus sprendimus (pavyzdžiui, prokuroro nutarimą sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ar apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto teisėjo nutartį leisti slapta patekti į asmens būstą ir paimti daiktus ar dokumentus, reikalingus tyrimui).

Taigi, Kriminalinės žvalgybos įstatymas ignoruoja net teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kurią Konstitucinis Teismas vadina „absoliučia konstitucine teise“.

Apibendrintai tariant, pagrindai, kai apskritai gali būti pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar taikomos atskiros prievartos priemonės, Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodyti neaiškiai ir nesuprantamai, tuo suteikiant galimybę kriminalinės žvalgybos tyrimą pradėti ir atlikti tada, kai turi būti pradėtas ir atliktas baudžiamasis procesas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas nediferencijuoja prievartos priemonių ir nenustato griežtos prievartos priemonių taikymo trukmės (terminų), iš žmogaus atima ir teisę žinoti, ir teisę ginti savo teises teisme, todėl šiandien galiojantis Kriminalinės žvalgybos įstatymas nesuteikia pakankamai garantijų ir užtikrintumo, kad į žmogaus privatumą specialiosios tarnybos gali skverbtis ir skverbiasi tik tada, kai tai yra, ir tik tiek, kiek tai yra neišvengiamai būtina ir adekvatu žmogaus privatumo vertei ir svarbai teisinėje valstybėje.

Tokioje situacijoje niekas nėra ir negali būti ir jaustis saugus, užtikrintas dėl savo saugumo nuo slaptųjų institucijų savivalės ir piktnaudžiavimo.

Nuosavybės teisės pažeidimo atsakomybė

Ši lentelė apibendrina, kokia atsakomybė gali būti taikoma už įvairius nuosavybės teisės pažeidimus Lietuvoje, remiantis straipsnyje pateikta informacija.

Lietuvos vieta Europos žemėlapyje

tags: #neteisetas #patekimas #i #gyvenamasiais #patalpas