Šiame straipsnyje aptarsime bendruomenės nuosavybės teises Australijoje, apžvelgiant pilietybės esmę, dvigubos pilietybės ištakas, lojalumo svarbą ir kitus svarbius aspektus.
Pilietybės Esmė ir Dviguba Pilietybė
Pilietybės santykiai yra tiek horizontalūs, tiek vertikalūs, o tai nėra vien formalūs santykiai tarp asmenų. Tokia narystė gali būti sukurta tik esant vienam kito pripažinimui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pilietybę apibrėžė kaip nuolatinį, nepertraukiamą asmens ir valstybės teisinį ryšį, o pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą pilietybė - tai asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
Šiuose apibrėžimuose kertinės sąvokos yra ryšio nepertraukiamumas ir abipusiškumas. Pilietybės turinį galime apibūdinti trimis elementais: pilietis, valstybė ir santykis tarp jų. Pilietybės teisinis santykis nėra vien tai, kokias teises ir pareigas suteikia teisės normomis reglamentuotas santykis, atitinkamą reikšmę turi ir kiti du elementai - asmuo (pilietis) ir valstybė. Valstybė reglamentuotus santykius bėgant laikui gali koreguoti, keisdama pilietybės įgijimo ir netekimo taisykles, o asmuo turi teisę apsispręsti, ar nori ir gali pagal nustatytas sąlygas būti konkrečiai valstybei lojalus.
Esminė savybė, kurios reikalaujama iš piliečio santykio su valstybe, yra lojalumas. Gaudamas Australijos pilietybę asmuo viešai pažada būti lojalus Australijai ir jos žmonėms, gerbti jos teises ir laisves, laikytis šios valstybės įstatymų. Lojaliam asmeniui būtina išlikti visą laiką, taip pat tuomet, kai jis jau turi dvigubą pilietybę. Pabrėžiama, kad nepasitikėjimo skatinimas ir etninės bendruomenės baimė gali pažeisti Australijos bendruomenės santykius. Todėl gaunant pilietybę įsipareigojama nepažeisti Australijos interesų ir jos saugumo, Australijos bendruomenės santykių, o šių įsipareigojimų nepaisymas sukelia sunkias neigiamas pasekmes.
Australijoje 2017 m. nustačius, kad keli parlamentarai turi dvigubą pilietybę - be Australijos, dar vieną iš šių trijų valstybių: Naujosios Zelandijos, Kanados, Britanijos, jie buvo pašalinti iš pareigų vadovaujantis Australijos Konstitucijos 44 straipsniu, pagal kurį draudžiamas lojalumas užsienio valstybei.
Valstybės pilietybę apibrėžia jos įgijimą (gimstant, natūralizacijos ar kita tvarka) ir netekimą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Konkrečios valstybės pilietybės įgijimas nėra vien formalus jos statuso įgijimas - tai ir tam tikros naudos gavimas nemokamai, kylantis iš pilietybės instituto. Naudos krepšys - konkrečios teisės: aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė rinkti ar būti renkamam nacionaliniuose rinkimuose, stoti į tos valstybės tarnybą, atvykti (be vizų) į valstybę, apsigyventi joje, teisė į nemokamą medicinos pagalbą, ekonominių teisių (nuosavybės teisės į žemę, kitą nekilnojamąjį turtą) įgijimas, taip pat teisės į mokslą, švietimo paslaugas bei teisės naudotis kultūros vertybėmis platesnės garantijos, teisė į platesnes socialines garantijas, teisė į diplomatinę pagalbą kitoje valstybėje.
Atskirose valstybėse išvardytųjų teisių, priskiriamų tik piliečiams, apimtis nėra vienoda, o ir toje pačioje valstybėje kitu laiku ji gali iš dalies kisti. Pažymėtina, kad ne pilietis išvardytųjų teisių gali visai neturėti arba, jei konkrečioje valstybėje ir turi, paprastai gerokai siauresne apimtimi nei tos valstybės pilietis.
Pilietybės įgijimo būdai pagal gimimą
Pilietybės Įgijimo Pagrindai
Bėgant amžiams pilietybės įgijimo pagrindai kito, keitėsi net ir pradėjus formuotis pilietybės institutui nustatytas pilietybės įgijimas gimstant. Antai pradžioje Atėnuose, kad vaikas taptų piliečiu, reikalauta, kad jo tėvas būtų atėnietis, o 451 m. pr. m. e. išleidus teisės aktą to reikalauta ir iš mamos; santuoka su užsieniečiais buvo draudžiama. Taigi, pilietybė buvo paremta griežtu jus sanquinis (kraujo teisės) principo taikymu.
Dominuojanti mokslinėje literatūroje jus sanquinis principo samprata yra grindžiama idėja, kad tauta yra palikuonių bendruomenė. Tik šį principą taikant pilietybės įgijimui nebuvo prielaidų asmeniui be pilietybės ar kitos valstybės piliečiui tapti atėniečiu. Todėl Atėnuose nebuvo ir dvigubos pilietybės. Toks jus sanquinis principas įgyjant pilietybę ilgą laiką buvo taikomas Vokietijoje: didelė dalis bendruomenės, nepriklausiusi etninei tautai, negalėjo įgyti pilietybės. Pagrindinis veiksnys, kodėl Vokietijoje ilgai gyvavo pozicija netaikyti jus soli (žemės teisės) principo, buvo priešinimasis dvigubai pilietybei.
Tuo atveju, kai taikomas jus soli principas, ankstyvuoju laikotarpiu dominavęs Prancūzijoje, vyksta visų asmenų politinė integracija: vaikas, gimęs šeimoje, kurios tėvai turi ne tos šalies pilietybę, įgyja šalies, kurioje gimė, pilietybę, jei šalis, kurios pilietybę turi jo tėvai, leidžia įgyti dar vieną papildomą pilietybę. Kartu atsiveria prielaidos dvigubai pilietybei.
Pagrindiniai dvigubos pilietybės įgijimo būdai buvo ir yra du: gimstant ir natūralizacijos tvarka. Kol migracijos mastas nebuvo didelis, atitinkamai ir mišrių santuokų būta mažai, todėl faktinių prielaidų rastis dvigubai pilietybei ją įgyjant gimstant nebuvo daug. Ilgą laiką dviguba pilietybė buvo traktuojama kaip pavojus moralei ir tarptautinei tvarkai. Theodoreʼas Rooseveltas pavadino ją save įrodančiu absurdu. JAV generalinis advokatas Jeremiahʼas Blackas teigė, kad jokia valdžia negali leisti dvigubos pilietybės, nes, pasak jo, kiekvienas žmogus žino, kad neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams. Ši nepageidautina dvipatystės analogija gyvavo ilgai.
Ilgą laiką įvairiose valstybėse, nors ir nebuvo sukurta akivaizdžių prielaidų sparčiai augti asmenų, turinčių dvigubą pilietybę, skaičiui, jis pamažu didėjo. Buvo ieškoma priemonių stabdyti dvigubos pilietybės atvejų plitimą. Siekiant šio tikslo valstybėms reikėjo vieno bendro suderinto teisės akto. Joms susitarti nepavyko (nors bandymų būta). Nebuvo visų valstybių sutarimo panaikinti savo valstybės piliečio turėtą originalią pilietybę, kai jis įgyja kitos valstybės pilietybę. Nebuvo sutarimo, kad asmuo, jei gimsta kitoje valstybėje (jus soli principas), įgyja tik tos kitos valstybės pilietybę.
Kai kurių mokslininkų teigimu, vienas iš svarbių poreikių dvigubai pilietybei plisti buvo JAV ekonominės, karinės galios augimas, dėl kurio buvo būtina leisti imigrantams įgyti JAV pilietybę. Tačiau Europos valstybės atsisakydavo pripažinti natūralizacijos JAV teisėtumą. Kilo abipusis prieštaravimas, stabdęs dvigubos pilietybės plitimą.
1870 m. Jungtinė Karalystė išleido Natūralizacijos aktą, kurio 10 skirsnio 1 paragrafe nustatyta, kad moteris, kuri išteka už užsieniečio, netenka Britanijos pilietybės. Situacija kiek pakito 1914 m., bet vis tiek pagal priimtą Britanijos pilietybės ir užsieniečių aktą Britanijos pilietybės buvo netenkama, jei moteris susituokusi su užsieniečiu įgydavo užsieniečio sutuoktinio pilietybę. JAV 1907 m. pilietybės santykius reglamentuojantis Ekspatriacijos įstatymas nustatė, kad kiekviena JAV moteris, ištekėjusi už užsieniečio, privalo priimti vyro pilietybę. Antai 1952 m. Vaikų, gimusių JAV, dvigubos pilietybės problema buvo sprendžiama ir per asmens apsisprendimą pirmą kartą dalyvaujant rinkimuose: sulaukęs pilnametystės asmuo turėjo spręsti, kurioje valstybėje - JAV ar valstybėje, kurioje negyveno, t. y. pagal tėvų originalią pilietybę, pageidauja balsuoti.
Europos valstybės, kaip antai Prancūzija, Skandinavijos šalys, JAV pilietybę priėmusius šaukiamojo amžiaus asmenis, kai jie laikinai grįždavo į savo gimtąsias šalis, paimdavo į kariuomenę nepaisant jų turimos JAV pilietybės. Vėliau, vadovaujantis 1940 ir 1952 m. JAV nustatytu JAV pilietybės teisiniu reguliavimu, JAV pilietis automatiškai prarasdavo JAV pilietybę, jei stodavo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje. Karo metu tūkstančiai JAV piliečių, turėjusių šios šalies ir Japonijos arba ir Vokietijos, arba ir Italijos pilietybę, tarnavusių šių šalių kariuomenėje, priėmus 1940 m.
Pagal JAV teisinį reguliavimą ir jo praktikoje sąvoka „ekspatrijuoti“ buvo siejama su vadinamuoju savanorišku JAV natūralizuoto asmens pilietybės atsisakymu: jei natūralizuotas JAV pilietis išvyksta iš JAV į kilmės valstybę ir joje pragyvena dvejus metus (vėliau buvo nustatyti treji metai), jis nebelaikomas lojaliu JAV valstybei ir netenka jos pilietybės. Tam tikrą šio reguliavimo atgarsį galima aptikti ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.
Natūralizuoto JAV piliečio išvykimas į savo kilmės valstybę tam tikrą laikotarpį joje gyventi buvo traktuojamas kaip savanoriška ekspatriacija, siejama su lojalumo JAV stoka arba jo praradimu. Tokį ekspatrijavimą jo atsiradimo pradžioje iš dalies lėmė ir diplomatinės apsaugos tokiam JAV piliečiui, išvykusiam į savo kilmės valstybę, teikimo problema, kuri sukėlė praktinių rūpesčių JAV jau 1812 m. kare. Nuo 1841 m. laikoma buvusia JAV politikos tradicija panaikinti JAV natūralizuotiems piliečiams diplomatinę gynybą jų gimtosiose šalyse.
JAV Kongresas minėtą poziciją natūralizuotų piliečių atžvilgiu 1868 m. (vienos dienos skirtumu, kai buvo priimta ir JAV Konstitucijos 14 pataisa, kurioje buvo išskirtos dvi piliečių grupės: gimusieji JAV ir įgijusieji JAV pilietybę) įtvirtino įstatymu, nurodydamas, kad teisė ekspatrijuoti (savanoriškai atsisakyti pilietybės) yra prigimtinė teisė, kurios Vyriausybė negali paneigti ar apriboti. Įstatyme nenurodžius konkrečių aplinkybių, kada Vyriausybė gali manyti, kad asmuo yra savanoriškai save ekspatrijavęs, ir dėl to panaikinti pilietybę, tais pačiais 1868 m. JAV sutartyje su Šiaurės Vokietijos konfederacija buvo detalizuota, jog tuo atveju, kai Vokietijos pilietis, natūralizavęsis JAV, vėl apsigyvena Šiaurės Vokietijoje neturėdamas ketinimo grįžti į JAV, turi būti laikoma, kad jis atsisakė natūralizacijos. Laikoma, kad ketinimo grįžti į JAV nėra, jei asmuo kitoje valstybėje pragyvena daugiau nei dvejus metus. Panašios nuostatos buvo pakartotos daugiau nei 34 sutartyse, kurias JAV pasirašė su kitomis valstybėmis.
JAV Kongresas, kaip minėta, 1907 m. išleido PE aktą, reglamentavusį pilietybės ir ekspatriacijos santykius, kuriame jau buvo pateikta JAV piliečio ekspatriacijos turinio apibrėžtis. Nustatyta, jog preziumuojama, kad JAV pilietis prarado pilietybę, jei jis, ją įgijęs natūralizacijos tvarka, dvejus metus gyveno kilmės valstybėje arba penkerius metus - bet kurioje kitoje užsienio valstybėje. Taigi šiuo aktu vienai grupei piliečių - įgijusių pilietybę natūralizacijos tvarka - buvo nustatytas atskiras pagrindas netekti JAV pilietybės (nesant tokio piliečio aiškiai išreikštos valios - pareikšto ketinimo). Ketinimas buvo laikomas pareikštu, jei asmuo atitinkamai dvejus ar penkerius metus pragyveno kitoje valstybėje.
Preziumuota, kad natūralizuoto JAV piliečio išvykimas į jo kilmės valstybę savaime reiškia jo norą atsisakyti JAV pilietybės ir nebebūti lojaliam šiai valstybei. Minėta prezumpcija galėjo būti paneigta, jeigu diplomatinės ar konsulinės įstaigos pareigūnui buvo pateikiami pakankami įrodymai, kad JAV pilietis neturi ketinimo prarasti JAV pilietybę. Reikia pažymėti, kad įgyvendinti nuostatą „savęs ekspatrijavimas“buvo sudėtinga, nes buvo sunku nustatyti, ar tikrai JAV natūralizuotas pilietis dvejus metus pragyveno kilmės valstybėje, ir ji, 1933 m. JAV prezidentui Franklinui Rooseveltui pateikus iniciatyvą ją keisti, buvo pakoreguota ir inkorporuota į JAV 1940 m. Pilietybės akto 404 straipsnio b) dalį, joje nustačius, kad pilietybė prarandama, jei JAV natūralizuotas pilietis nepertraukiamai trejus metus pragyvena savo kilmės valstybėje arba valstybėje, kurios pilietybę jis turi. Šio 404 straipsnio (c) dalis, susijusi su JAV pilietybės praradimu penkerius metus pragyvenus bet kurioje kitoje valstybėje, ir aptartoji 404 skirsnio (b) dalis netaikomos esant šiame akte nurodytoms aplinkybėms (aplinkybės siejamos su priežastimis, dėl kurių asmeniui yra būtina apsigyventi kitoje valstybėje).
Minėtoji 404 skirsnio b)dalis, dar kartą šiek tiek modifikuota, buvo perkelta į JAV 1952 m. Imigracijos ir pilietybės akto (toliau tekste - ir IP aktas) 352 skirsnio a) dalį. Šioje dalyje buvo nustatyta, kad JAV pilietis praranda pilietybę, jei jis nepertraukiamai trejus metus apsigyvena valstybėje, kurios pilietybę anksčiau turėjo arba valstybėje, kurioje yra jo gimimo vieta. Taigi lojalumo požymis ir šioje normoje išlieka esminis, JAV pilietis jį praranda apsigyvenęs kitoje valstybėje. Ši nuostata itin reikšminga dėl to, kad 1964 m. teisme nagrinėjant Schneider bylą prieš JAV dėl JAV pilietybės praradimo buvo suabejota jos atitiktimi JAV Konstitucijai.
JAV AT 1964 m. gegužės 18 d. sprendimu (penki teisėjai balsavo už, trys prieš) priėmė revoliucinį sprendimą - 1952 m.Imigracijos ir pilietybės akto 352 straipsnio (a) dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, kuri, kaip nurodė AT, nenumato draudimo natūralizuotam JAV piliečiui išvykti į užsienį gyventi ar dirbti. Teismas rėmėsi, be kita ko, Konstitucijos XIV pataisa, kurios turinį atskleidė, išaiškinęs kad ji draudžia diskriminaciją - nevienodą traktavimą piliečių, gimusių JAV, ir gavusiųjų pilietybę vėliau; AT nurodė.
Dvigubos pilietybės privalumai ir trūkumai
tags: #bendruomenes #nuosavybes #teisiu #sistema #australija