1990 m. kovo 11 dienos Aktu Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo Lietuva užsibrėžė tikslą tapti demokratine ir teisine valstybe. Šios pagrindinės mintys įtvirtintos akte, jog tai vientisas, tiesiogiai taikomas aktas, kuriuo remdamasis savo teises gali ginti kiekvienas asmuo (LR Konstitucijos 6 str.).
Svarbu pažymėti, jog remiantis šioje darbo dalyje išvardintais teisės aktais, t.y. pagal istorinį susiformavimą, žmogaus teisės skirstomos į tris "kartas". Pirmajai kartai priskiriamos pilietinės ir politinės teisės, pirmą kartą įtvirtintos raštu jau XVII amžiuje, itin reikšminga, kad prie šių teisių priskiriama ir šiame darbe analizuojama teisė į teisingą procesą.
Šiuo metu išsamiausiai teisingo teismo proceso sampratą atskleidžia bei pagrindžia Konstitucinio Teismo aktai, nesvarbu kokio jie būtų pobūdžio: nutarimai, sprendimai ar išvados. Tiesiogiai šios teisės sudedamieji elementai bei principai analizuoti Konstitucinio Teismo nutarimuose: tinkamas teisinis procesas, teismo teisė vykdyti teisingumą, teisės akto aiškumas bei tikrumas, skaidrumo principas ir kt. Neabejotina, minėtų nutarimų ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos svarbą apskritai atskleidžia ir literatūroje išreikšta pozicija, jog: „Šiuolaikinė konstitucija iš tikrųjų yra įgijusi jurisprudencinės konstitucijos statusą“.
Nagrinėjama tema moksliniu lygmeniu analizuota fragmentiškai, tad esminiai šio darbo šaltiniai: LR Konstitucija, LR KT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau EŽTT), iš dalies ir Europos Teisingumo Teismo (toliau ETT) jurisprudencija, taip pat reikšmingi teisės periodinėje literatūroje bei doktrinoje mokslininkų bei praktikų parašyti straipsniai, t.y. E. Šileikio (2004), L. Žukauskienės (2008), D. Žalimo (2007, 2009) ir A. Vaišvilos (2007) darbai.
Šiomis institucijomis atskleidžiamas asmens teisės į teisingą teisinį procesą turinys, išplėtotas tarptautinėje teisminėje praktikoje. Vissų pirma, svarbu pažymėti, jog tiesiogiai šios teisės nerasime įtvirtintos mūsų šalies nacionalinėje Konstitucijoje (1992), kaip pažymi A. Vaišvila, teisė į tinkamą teisinį procesą yra neatskiriama nuo asmens teisės kreiptis į teismą ir tik esant tinkamam teisiniam procesui gali būti užtikrintas konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas. Vadinasi, ši teisė kildinama iš LR Konstitucijos 30 str. įtvirtintos teisės turinio, iš būtinybės tinkamai šią asmens teisę įgyvendinti.
Kaip pažymi D. Žalimas: „Žmogaus teisėms nemažai dėmesio buvo skiriama per visą žmonijos civilizacijos istoriją, bet ne visada jis buvo vienodai reikšmingas, svarbus, vienodai garantuojantis tinkamą teisių apsaugą, reglamentavimą ir įgyvendinimą“. Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje žmogaus teisės jau pripažįstamos visuotine verte, tad svarbu išryškinti, kuo grindžiamas toks šio instituto vertinimas.
Esminis principas, įtvirtinantis žmogaus teisių prioritetą gali būti atskleistas taip: „Visi žmonės gimsta turėdami vienodą orumą ir teises. <...> Visų asmenų lygybė, orumas ir kiti pagrindiniai principai dabartinėje visuomenėje vadinami žmogaus teisėmis gali būti aptinkami kiekvienoje kultūroje, civilizacijoje, religijoje ir filosofinėje tradicijoje“.
Taigi prigimtinė asmens orumo ir teisių kilmė yra veiksnys, lemiantis žmogaus teisių pirmumą prieš visas kitas teisines vertybes, įrodanti, jog žmogaus teisės plėtojosi įvairiais pagrindais. Pirmieji dokumentai, įtvirtinę žmogaus teises raštiškai ir jas nors šiek tiek susisteminę, yra Anglijos paveldas: Magna Carta (1215), Teisių peticija (1628), Teisių bilis (1689). Šalies nacionalinėse konstitucijose žmogaus teisės pirmą kartą įtvirtintos aštuonioliktame amžiuje. 1787 m. JAV Konstitucija priėmė dešimt pataisų. Šiuo atveju tai buvo padaryta konstitucinėmis pataisomis, apibendrintai vadinamomis Teisių biliu. Šios nagrinėjamos temos aspektu reikšmingos IV ir V pataisos, įtvirtinusios procesines garantijas bei kaltinamojo teisę į greitą ir viešą teismą, teisę susipažinti su kaltinimu ir t. t. Taip pat reikšmingas ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos tekstas, įtvirtinęs prigimtinį žmogaus teisių pobūdį. Tokio įtvirtinimo reikšmę galima būtų apibūdinti kaip visuomeninės sutarties tarp individo ir valstybės sudarymą, o tai reiškia, jog valstybei suteiktų įgaliojimų kilmė yra individo suteikta teisė atstovauti jo interesus.
Tai pirmieji reikšmingi žingsniai tokių konstitucijų link, kaip pažymi E. Jarašiūnas: „Iš pradžių konstitucijose daugiausia dėmesio buvo skiriama valstybės valdžios organizavimui ir veiklai ir tik užsimenama apie kai kurias asmenines ir politines teises ir laisves, o naujausiose konstitucijose vis didesnę reikšmę tenka socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių ir laisvių apsaugai“.
Deja, kaip žinoma iš istorinių įvykių, žmogaus teisių reglamentavimas tuo laikotarpiu dar nesugebėjo užtikrinti visiškos asmens teisių apsaugos, kadangi jas ignoruodavo įstatymų leidžiamosios ar teisminės institucijos, ar neoficialūs socialiniai mechanizmai. Todėl reikšmingu tapo tarptautinis žmogaus teisių įtvirtinimas.
Pirmosios tarptautinės sutartys, kurių teisinis reguliavimas apėmė žmogaus teises, buvo susijusios su teisės į religiją pripažinimu, tai buvo įtvirtinta Vestfalijos sutartyje (1648) ir vergų darbo uždraudimu Vienos kongreso (1815) metu. Kita tarptautinio teisinio bendradarbiavimo sritis buvo elgesio karo aplinkoje reglamentavimas, kuris apėmė šiuos teisės aktus: Paryžiaus deklaraciją (1856), Pirmąją (1864) ir Antrąją (1906) Ženevos konvencijas, Hagos konvencijas (1899 ir 1907).
Probleminis šis teisių užtikrinimas, nepakankamas nacionalinis teisinis reglamentavimas ar jo nebuvimas, taip pat tai galima būtų sieti su pagarba šalies suverenitetui t.y. teise reguliuoti vidaus teisinius klausimus savarankiškai. Šis pareigūnas veiksmų legitimumas. Šios pabėgėlių teisės (1933 ir 1938). Šis tarptautinis taikymas ir progresas. Taigi, pradedama orientuotis į universalų ir absoliutų žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. 1945 m. Šiai užtikrinti institucijai - Jungtinės Tautos organizacijai. Pirmasis itin reikšmingas Jungtinės Tautos priimtas tarptautinio pobūdžio dokumentas - 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Šiame dokumente įtvirtintos nuostatos perkeltos į daugybę tarptautinių dokumentų. Taip pat vienas reikšmingiausių regioninių žmogaus teisių gintų įtvirtinantis tarptautinis dokumentas yra 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija. Šia prasme (6 Konvencijos str.). Šis žmogaus teisių srityje, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis.
Ši teisė kildinama iš LR Konstitucijos 30 str. įtvirtintos teisės turinio, iš būtinybės tinkamai šią asmens teisę įgyvendinti. Šiai socialinei tikrovei. Kaip pažymi D. Žalimas: „Žmogaus teisėms nemažai dėmesio buvo skiriama per visą žmonijos civilizacijos istoriją, bet ne visada jis buvo vienodai reikšmingas, svarbus, vienodai garantuojantis tinkamą teisių apsaugą, reglamentavimą ir įgyvendinimą“.
Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje žmogaus teisės jau pripažįstamos visuotine verte, tad svarbu išryškinti, kuo grindžiamas toks šio instituto vertinimas. Esminis principas, įtvirtinantis žmogaus teisių prioritetą gali būti atskleistas taip: „Visi žmonės gimsta turėdami vienodą orumą ir teises. <...> Visų asmenų lygybė, orumas ir kiti pagrindiniai principai dabartinėje visuomenėje vadinami žmogaus teisėmis gali būti aptinkami kiekvienoje kultūroje, civilizacijoje, religijoje ir filosofinėje tradicijoje“.
Šios teisės taikymo apimties universalaus pobūdžio asmens teisė. Šiame magistro baigiamajame darbe siekiama lyginamuoju aspektu atskleisti teisės į teisingą teisinį procesą sudedamuosius elementus bei išryškinti šios teisės užtikrinimo reikšmę ne tik teisminėse, bet ir neteisminėse institucijose. Lyginamuoju istoriniu metodu analizuojamas teisingo proceso reikalavimo įtvirtinimas skirtingose istorinio vystymosi pakopose.
Šį magistro baigiamąjį darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje - "Asmens teisės į teisingą teisinį procesą vieta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių kataloge" - siekiama atskleisti žmogaus teisių ir laisvių raidą pasaulyje, aptarti šio instituto įtvirtinimą LR Konstitucijoje bei paanalizuoti teisės į teisingą teisinį procesą vietą kitų asmens teisių kontekste. Antrojoje darbo dalyje - "Asmens teisės į teisingą teisinį procesą taikymo apimtis" - siekiama detaliai, remiantis įvairaus pobūdžio šaltiniais, atskleisti "Teisingumo" prasmę, įvertinti Konstitucinio Teismo poziciją, patyrinėti teisės į teisingą teisinį procesą taikymą teisminėse ir neteisminio pobūdžio institucijose.
Šios teisės taikymo apimties universalaus pobūdžio asmens teisė. Šiame magistro baigiamajame darbe siekiama lyginamuoju aspektu atskleisti teisės į teisingą teisinį procesą sudedamuosius elementus bei išryškinti šios teisės užtikrinimo reikšmę ne tik teisminėse, bet ir neteisminėse institucijose. Lyginamuoju istoriniu metodu analizuojamas teisingo proceso reikalavimo įtvirtinimas skirtingose istorinio vystymosi pakopose.
Šį magistro baigiamąjį darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje - "Asmens teisės į teisingą teisinį procesą vieta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių kataloge" - siekiama atskleisti žmogaus teisių ir laisvių raidą pasaulyje, aptarti šio instituto įtvirtinimą LR Konstitucijoje bei paanalizuoti teisės į teisingą teisinį procesą vietą kitų asmens teisių kontekste. Antrojoje darbo dalyje - "Asmens teisės į teisingą teisinį procesą taikymo apimtis" - siekiama detaliai, remiantis įvairaus pobūdžio šaltiniais, atskleisti "Teisingumo" prasmę, įvertinti Konstitucinio Teismo poziciją, patyrinėti teisės į teisingą teisinį procesą taikymą teisminėse ir neteisminio pobūdžio institucijose.
Šiai socialinei tikrovei. Kaip pažymi D. Žalimas: „Žmogaus teisėms nemažai dėmesio buvo skiriama per visą žmonijos civilizacijos istoriją, bet ne visada jis buvo vienodai reikšmingas, svarbus, vienodai garantuojantis tinkamą teisių apsaugą, reglamentavimą ir įgyvendinimą“.
Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje žmogaus teisės jau pripažįstamos visuotine verte, tad svarbu išryškinti, kuo grindžiamas toks šio instituto vertinimas. Esminis principas, įtvirtinantis žmogaus teisių prioritetą gali būti atskleistas taip: „Visi žmonės gimsta turėdami vienodą orumą ir teises. <...> Visų asmenų lygybė, orumas ir kiti pagrindiniai principai dabartinėje visuomenėje vadinami žmogaus teisėmis gali būti aptinkami kiekvienoje kultūroje, civilizacijoje, religijoje ir filosofinėje tradicijoje“.
Taigi prigimtinė asmens orumo ir teisių kilmė yra veiksnys, lemiantis žmogaus teisių pirmumą prieš visas kitas teisines vertybes, įrodanti, jog žmogaus teisės plėtojosi įvairiais pagrindais. Pirmieji dokumentai, įtvirtinę žmogaus teises raštiškai ir jas nors šiek tiek susisteminę, yra Anglijos paveldas: Magna Carta (1215), Teisių peticija (1628), Teisių bilis (1689). Šalies nacionalinėse konstitucijose žmogaus teisės pirmą kartą įtvirtintos aštuonioliktame amžiuje. 1787 m. JAV Konstitucija priėmė dešimt pataisų. Šiuo atveju tai buvo padaryta konstitucinėmis pataisomis, apibendrintai vadinamomis Teisių biliu.
Šios nagrinėjamos temos aspektu reikšmingos IV ir V pataisos, įtvirtinusios procesines garantijas bei kaltinamojo teisę į greitą ir viešą teismą, teisę susipažinti su kaltinimu ir t. t. Taip pat reikšmingas ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos tekstas, įtvirtinęs prigimtinį žmogaus teisių pobūdį. Tokio įtvirtinimo reikšmę galima būtų apibūdinti kaip visuomeninės sutarties tarp individo ir valstybės sudarymą, o tai reiškia, jog valstybei suteiktų įgaliojimų kilmė yra individo suteikta teisė atstovauti jo interesus. Tai pirmieji reikšmingi žingsniai tokių konstitucijų link, kaip pažymi E. Jarašiūnas: „Iš pradžių konstitucijose daugiausia dėmesio buvo skiriama valstybės valdžios organizavimui ir veiklai ir tik užsimenama apie kai kurias asmenines ir politines teises ir laisves, o naujausiose konstitucijose vis didesnę reikšmę tenka socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių ir laisvių apsaugai“.
Deja, kaip žinoma iš istorinių įvykių, žmogaus teisių reglamentavimas tuo laikotarpiu dar nesugebėjo užtikrinti visiškos asmens teisių apsaugos, kadangi jas ignoruodavo įstatymų leidžiamosios ar teisminės institucijos, ar neoficialūs socialiniai mechanizmai. Todėl reikšmingu tapo tarptautinis žmogaus teisių įtvirtinimas. Pirmosios tarptautinės sutartys, kurių teisinis reguliavimas apėmė žmogaus teises, buvo susijusios su teisės į religiją pripažinimu, tai buvo įtvirtinta Vestfalijos sutartyje (1648) ir vergų darbo uždraudimu Vienos kongreso (1815) metu. Kita tarptautinio teisinio bendradarbiavimo sritis buvo elgesio karo aplinkoje reglamentavimas, kuris apėmė šiuos teisės aktus: Paryžiaus deklaraciją (1856), Pirmąją (1864) ir Antrąją (1906) Ženevos konvencijas, Hagos konvencijas (1899 ir 1907).
Probleminis šis teisių užtikrinimas, nepakankamas nacionalinis teisinis reglamentavimas ar jo nebuvimas, taip pat tai galima būtų sieti su pagarba šalies suverenitetui t.y. teise reguliuoti vidaus teisinius klausimus savarankiškai. Šis pareigūnas veiksmų legitimumas. Šios pabėgėlių teisės (1933 ir 1938). Šis tarptautinis taikymas ir progresas. Taigi, pradedama orientuotis į universalų ir absoliutų žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. 1945 m. Šiai užtikrinti institucijai - Jungtinės Tautos organizacijai. Pirmasis itin reikšmingas Jungtinės Tautos priimtas tarptautinio pobūdžio dokumentas - 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Šiame dokumente įtvirtintos nuostatos perkeltos į daugybę tarptautinių dokumentų. Taip pat vienas reikšmingiausių regioninių žmogaus teisių gintų įtvirtinantis tarptautinis dokumentas yra 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencija. Šia prasme (6 Konvencijos str.). Šis žmogaus teisių srityje, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis.
Svarbu pažymėti, jog remiantis šioje darbo dalyje išvardintais teisės aktais, t.y. pagal istorinį susiformavimą, žmogaus teisės skirstomos į tris "kartas". Pirmajai kartai priskiriamos pilietinės ir politinės teisės, pirmą kartą įtvirtintos raštu jau XVII amžiuje, itin reikšminga, kad prie šių teisių priskiriama ir šiame darbe analizuojama teisė į teisingą procesą. Šioji karta, kuriai priskiriamos tokios teisės kaip teisė į taiką, teisė į apsisprendimą, teisė į vystymąsi, teisė į sveiką ir švarią aplinką, pradėjo vystytis XX a. devintajame dešimtmetyje.
Šis teisingumo lygis. Šiose šalyse, kadangi tam, kad šalies valdymo santvarką būtų galima vadinti demokratine, vissų pirma turi būti garantuojamas žmogaus teisių prioritetas ir visa valdžios sistema grįsta žmogaus teisių užtikrinimo bei apsaugos principais: „Reali žmogaus teisių apsauga turi tapti kiekvienos valstybės nacionalinės politikos prioritetu“.
Teisinė žmogaus teisių samprata Lietuvoje pradėjo formuotis XVI a. pr., pirmajame Lietuvos Statute (1529), šis dokumentas vertinamas kaip pirmasis, atspindintis prigimtinių teisių dvasią. Analizuojamos asmens teisės aspektu reikšminga šio dokumento 9 str. nuostata, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę, įtvirtinusi lygybės teisminio proceso metu pamatus. Šios leidžiams įstatymus, o pagrindinis žmogaus teisių, pareigos jų nepažeisti ir užtikrinti teisinį įgyvendinimą.
Žmogaus teisių vietą Lietuvos teisinėje sistemoje Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs savo nutarimuose: „Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją“.
Taigi, galima daryti išvadą, jog bet kokia valstybės institucijų veikla turi būti grindžiama žmogaus teisių apsauga, nesvarbu ar ji būtų tiesiogiai susijusi su žmogaus teisių įgyvendinimu ar ne. Minėtu straipsniu, kaip esminiu žmogaus teisių įtvirtinimo standartu pradedamas antrasis LR Konstitucijos skirsnis "Žmogus ir valstybė", būtent ir atskleidžiant žmogaus kaip teisės subjekto pirmumą prieš valstybę. aukščiausios teisinės galios ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Šiamumą (22 str.) ir kt., tiesiogiai įtvirtinamos ir su šiame darbe analizuojama teise tiesiogiai susijusios teisė į teisminę gynybą (30 str.), nekaltumo prezumpcija (31 str.), lygiateisiškumo principas (29 str.). Taip pat šiame skyriuje įtvirtinamos ir pilietinės teisės, suteikiamos asmenims, turintiems teisinį ryšį su Lietuvos Respublika, t.y. rinkimų teisė (33 str.), teisė vienytis į bendrijas, politines partijas ir organizacijas (35 str.) ir kt. Šiajame ir ketvirtajame skirsnyje įtvirtintos socialinės (pvz. 46 str.), kultūrinės (37, 41 str.) ekonominės (48, 52 str.) asmens teisės.
Taigi dabartinėje mūsų šalies Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisių katalogas atitinka tarptautinėje teisėje pripažįstamą žmogaus teisių spektrą, galbūt tai galima grįsti teisinėje doktrinoje išreikšta pozicija: „Žmogaus teisių pirminis įtvirtinimas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje vaidino svarbų vaidmenį Lietuvai tampant pilnateise tarptautinės bendruomenės nare, lėmė tai, jog žmogaus teisių apsaugos sistema Lietuvos Respublikoje formavosi vissų pirma tarptautinės teisės standartų recepcijos būdu“.
Šio 4 dienų pasirašyta Romoje, o Lietuvoje ratifikuota 1995 m. Lietuvos Respublikos Seimo. Šis teismuose taikyti Konvencijos nuostatas. Europos žmogaus teisių konvencijos reikšmę pripažįstama ir teisės taikymo praktikoje, t.y. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija pripažinta Lietuvos Respublikos teisės šaltiniu. Šios institucijos, t.y. Šiau jų įtvirtinus, jos reikšmė didėjo, o turinys plėtėsi.
Šis šaltinis gausa t.y. Teisinėje literatūroje pažymima, jog jau minėtame LR Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė norma preziumuoja asmens teisę į teisingą teisinį procesą, kurio esmė - asmens teisių apsauga. Šiau ji skirta asmeniui, kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu, taigi aiškinant šią konstitucinę normą taip siaurai, būtų galima daryti prielaidą, jog yra tam tikros teisės spragos Lietuvos teisės sistemoje, todėl kad nei Konstitucija, nei kiti nacionaliniai teisės aktai lingvistiškai neįtvirtina asmens teisės ginti savo pažeistus interesus teismine ar administracine tvarka.
Šiamai ir apimti tiek civilines, tiek ir kitas asmens teises <...> 30 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia asmeniui ginti savo teisėtus interesus tiek teismine, tiek ir administracine tvarka.
tags: #bendrosios #nedalomos #nuosavybes