Santuoka visų pirma grindžiama abipusio pasitikėjimo, meilės ir pagarbos santykiais. Visgi dviejų žmonių sąjunga neišvengiamai sukelia teisines pasekmes ir sutuoktinių turtiniuose santykiuose. Šiame straipsnyje aptarsime bendrosios ir asmeninės nuosavybės skirtumus Lietuvoje, įskaitant teisinius aspektus ir teismų praktiką, nagrinėjant ginčus tarp sutuoktinių dėl turto padalinimo.
Sutuoktinių Turto Teisinis Režimas
Sutuoktiniai, prieš sudarydami santuoką ar bet kada jau būdami susituokę, gali sudaryti vedybų sutartį ir nustatyti savo turto teisinį režimą. Galima susitarti, kad:
- Visas įgyjamas turtas bus asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu bus įgytas.
- Visas turtas bus bendra jungtinė nuosavybė.
- Bendra dalinė nuosavybė (t.y. bus įgyjama tam tikromis dalimis, pvz., 1/3 ir 2/3 arba ½ ir ½ ).
Teisinį režimą sutartimi galima nustatyti visam turtui, jo daliai, tam tikrai turto rūšiai (pvz., nekilnojamajam turtui ar pinigams bankų sąskaitose) ar tik konkretiems daiktams. Vedybų sutartys tvirtinamos notariškai ir registruojamos viešame Vedybų sutarčių registre.
Jei sutuoktiniai vedybų sutarties nesudaro, jiems taikomas įstatymų numatytas turto teisinis režimas. Pagal jį visas santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktiniai yra turto bendrasavininkiai, tačiau konkrečios jiems priklausančios turto dalys nėra nustatytos. Preziumuojama, kad šios dalys lygios, tačiau sutuoktiniai, sudarydami turto pasidalijimo sutartį, šias dalis gali pakeisti.
Sudaryti turto pasidalijimo sutartį sutuoktiniai gali ne tik ištuokos atveju, tačiau ir būdami santuokoje, jei yra poreikis. Ši sutartis turi būti patvirtinta notaro ir registruojama viešame registre. Vertėtų žinoti, kad ne tik santuokos metu įgytas turtas, tačiau ir periodiškai gaunamos lėšos (pvz., darbo užmokestis, pensija, pašalpa) laikomos bendra sutuoktinių nuosavybe ir ištuokos atveju arba vieno iš sutuoktinių mirties atveju pusė šių turimų lėšų priklausytų kitam sutuoktiniui.
Kita vertus, santuokos sudarymas nereiškia, kad sutuoktiniai nebegali turėti asmeninės nuosavybės. Sutuoktinių asmenine nuosavybe pripažįstamas turtas, kuris buvo įgytas iki santuokos sudarymo, taip pat santuokos metu sutuoktiniui padovanotas ar jo paveldėtas turtas, sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (pvz., drabužiai, profesinės veiklos įrankiai).
Turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, abu sutuoktiniai gali disponuoti bendru sutarimu. Jei sutuoktiniai nori disponuoti nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais, kurie yra bendroji nuosavybė, sandorius jie gali sudaryti tik abu kartu, arba vienas sutuoktinis, turėdamas notariškai patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitam sutuoktiniui šiame sandoryje. Turtu, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktiniai gali disponuoti savo nuožiūra. Tiesa, jei asmenine nuosavybe esantis turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa, ja disponuoti galima tik turint rašytinį kito sutuoktinio sutikimą.
Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (pvz., atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija ar pan.). Šiuo atveju sutuoktinis, kurio lėšomis ar darbu buvo pagerintas kitam sutuoktiniui priklausantis turtas, turėtų kreiptis į teismą.
Atsakomybė pagal prievoles priklauso nuo to, ar prievolė yra bendra abiejų sutuoktinių (t.y. ją prisiėmė abu arba ji prisiimta nors ir vieno iš sutuoktinių, tačiau bendriems poreikiams ir šeimos interesams), ar asmeninė vieno sutuoktinio. Prievolės, kurias prisiėmė abu sutuoktiniai bendrai (pvz., abu paėmė paskolą iš banko), arba prievolės, kurią prisiėmė vienas sutuoktinis, tačiau šeimos interesais, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Jei bendro turto nepakanka, išieškoma iš asmeninio sutuoktinių turto.
Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, abu sutuoktiniai atsako bendrai. Tačiau jei vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo paėmė paskolą ar pirko prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti, kitas sutuoktinis pagal šią prievolę neatsako.
Jeigu prievolė atsirado iki santuokos įregistravimo arba kartu su turtu sutuoktinis paveldėjo skolas, šios negali būti tenkinamos iš bendro turto dalies, priklausančios kitam sutuoktiniui.
Vedybinės sutartys vis dar nėra labai populiarios, nors kasmet šių sutarčių skaičius auga (Centrinės hipotekos įstaigos, tvarkančios Vedybų sutarčių registrą, duomenimis, pirmaisiais, 2003-iaisias, registro veiklos metais buvo sudaryta ir įregistruota 160 vedybų sutarčių, o 2012 m. ).
Naujas Sutuoktinio Asmeninio Turto Aiškinimas Teismų Praktikoje
Teismai, spręsdami ginčus tarp sutuoktinių dėl turto padalinimo, taip pat nagrinėdami skyrybų bylas, ne tik taiko teisės normas, bet ir aiškina jas. Neretai tokio teisės normų aiškinimo procese suformuojama nauja teisės normos aiškinimo bei taikymo taisyklė. Jeigu tokią taisyklę suformuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ji tampa privaloma žemesniųjų instancijų šią teisės normą taikantiems teismams, t.y. jie turi vadovautis suformuota teisės normos aiškinimo taisykle, taikydami šią teisės normą nagrinėjamuose ginčuose.
2019 m. lapkričio 11 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp sutuoktinių dėl turto padalinimo santuokos nutraukimo procese, priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, kurioje pateikė kitokį teisės normos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte, numatančios bendrą taisyklę, kad turtas, sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, pripažintinas asmenine sutuoktinio nuosavybe, aiškinimą.
Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės buvo tokios, kad iki santuokos sudarymo vienas iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, kuriame po santuokos sudarymo išduoto statybos leidimo pagrindu prasidėjo šeimos gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų statybos. Namas buvo statomas iš vieno iš sutuoktinio šeimos narių jam dovanotų piniginių lėšų, sudarius dovanojimo sutartis. Sutuoktinė prie namo statybos finansiškai neprisidėjo, jos pinigai buvo skiriami šeimos poreikių tenkinimui (maistas, rūbai, vaikų veikla ir kt.).
Nors pirmosios instancijos teismas formaliai vadovaudamasis nuostata, kad santuokos metu dovanotos lėšos pripažįstamos sutuoktinio, kuriam jos dovanojamos, asmeninėmis lėšomis, ir, atitinkamai, už juos įsigytas (šiuo atveju - pastatytas) turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, pripažino už dovanotas lėšas pastatytus pastatus asmenine sutuoktinio, kuriam tos piniginės lėšos buvo padovanotos, nuosavybe, aukštesniųjų instancijų teismai laikėsi kitokios pozicijos ir pastatytą gyvenamąjį namą bei jam priklausančius ūkinius pastatus pripažino sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant aplinkybės, kad jie pastatyti už sutuoktiniui dovanotas lėšas.
Tokį, iš pirmo žvilgsnio nelogišką, sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagrindė įtikinamais motyvais, suformuluodamas naują minėtos normos taikymą bei aiškinimą teismų praktikoje. Nors galioja CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatyta bendra taisyklė, kad už asmenines lėšas įsigytas turtas pripažįstamas asmenine nuosavybe, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normos aiškinimo bei taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai lestinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra tai, koks valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įsigijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atveju buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą.
Taigi, nepaisant egzistuojančios asmeninės nuosavybės turto prezumpcijos, realizavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, LAT išaiškino, jog CK 3.89 str. 1 d. 7 p. teisės norma reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, galioja prezumpcija, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių arba vieno iš jų įsigytas turtas yra bendroji jungtinės sutuoktinių nuosavybė.
Šioje byloje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų įsigijimo (statybos) laikas - po santuokos sudarymo, o turto prigimtis ir pobūdis - šeimos gyvenamojo būsto poreikių tenkinimas. Tuo pačiu neįrodyta, kad šie pastatai pagal jų pobūdį ir statymo aplinkybes galėtų būti priskiriami asmeninei nuosavybei, o ne bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisėmis.
Kaip minėta, galioja bendra taisyklė, numatyta CK 3.89 str. 1 d. 2 p., kad sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo turtas pripažintinas asmenine nuosavybe, jeigu sutartyje nenurodoma, kad turtas perduodamas sutuoktiniam bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Šiuo atveju piniginių lėšų dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad pinigai dovanojami abiems sutuoktiniams, kas reikštų, kad pinigai perduodami jungtinėn nuosavybėn, vadinasi peršasi išvada, kad pinigai dovanojami vienam iš sutuoktinių asmenininės nuosavybės teise. Tačiau ir čia LAT paneigė tokį aiškinimą, nurodęs, kad sutartį reikia aiškinti ne pažodžiui, o atsižvelgiant į jos šalių ketinimus, o aplinkybės, kad dovanotojai pinigus dovanojo tam tikram tikslui - namo statybai, kai sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, tuo metu gimė jų vaikai, nurodant aiškią jų tikslinę paskirtį - gyvenamojo būsto statyba, vertinamos kaip nepaneigiančios bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.
Taigi, darytina išvada, kad kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje suformulavo naują teisės normos aiškinimo taisyklę, kuri reiškia, kad aplinkybė, ar dovanotos lėšos priklauso asmenine ar bendrąja jungtine nuosavybe nustatomos, atsižvelgiant į visą eilę sistemiškai vertinamų aplinkybių, t.y. į dovanojimo tikslą - jeigu turtas dovanojamas bendram šeimos tikslui (namo statybai, kredito paėmimui, bendrojo būsto nuomai ir pan.) pasiekti jis, tikėtina, bus pripažintos bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau jeigu bus nustatomas jų dovanojimo tikslas asmeniniams sutuoktinio tikslams pasiekti (nupirkti lenktyninę mašiną, kai sutuoktinio hobis yra lenktynės), toks turtas bus laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe.
Taip pat ne mažiau svarbu atsižvelgti į faktinį dovanoto turto panaudojimą bei kokių poreikių tenkinimui jis buvo skirtas. Jeigu, pavyzdžiui, piniginės lėšos faktiškai ir buvo panaudotos šeimos bendriems poreikiams tenkinti (būsto įsigijimui, investavimui į bendrą verslą, šeimos atostogoms, automobilio įsigijimui) galiotų bendrosios nuosavybės turto prezumpcija, kurią sutuoktinis turėtų paneigti. Taigi, tolstama nuo teisės normos aiškinimo pažodžiui, o didesnės reikšmė suteikiama kitoms aplinkybėms, identifikuojančioms tikrąją šalių valią , turto paskirtį bei interesų subjektus/naudos gavėjui.
Sutuoktinio Indėlis Į Turto Įsigijimą
Neretai susiklosto tokia situacija šeimoje, kad tik vienas iš sutuoktinių savo uždirbtas lėšas skiria turto įsigijimui (statybai, kredito dengimui, nuomai), tačiau antrasis (dažniausiai sutuoktinė) savo lėšas naudoja kasdieninių šeimos poreikių tenkinimui (perka maistą, rūbus, apmoka komunalinius mokesčius it t.t.). Kaip tuomet turi būti vertinamas antrojo sutuoktinio indėlis turto įsigijimą, juk savo lėšų turto įsigijimui jis neskyrė?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu padarė reikšmingą išvadą, pažymėjęs, kad faktine aplinkybe, kad sutuoktinės gaunamos pajamos buvo naudojamos ne namo statybai, o kitoms šeimos reikmėms - pragyvenimui, nėra paneigiama atsakovės bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į santuokos metui pastatytus pastatus. Kasacinio teismo praktiko rodo, kad jeigu sutuoktinis fiziškai ir neprisideda prie konkretus turto sukūrimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitokias šeimos pareigas, pavyzdžiui, prižiūri vaikus, iš jo uždarbio šeima pragyvena, laikytina, jog jis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo prisideda savo darbu; nustatant kiekvieno iš sutuoktinių turto, priklausančio jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, dalis sutuoktinių turto dalys laikomos lygiomis ne tik tais atvejais, kai lėšomis jį įsigyjant prisidėjo abu sutuoktiniai, bet ir tais, kai vienas sutuoktinis tvarkė namų ūkį prižiūrėjo ir augino vaikus, ar dėl kitokių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio.
Taigi, netgi ir tuo atveju, kai, pavyzdžiui, sutuoktinė nedirba, bet prižiūri namų ūkį, rūpinasi šeima, galioja prezumpcija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės turto, kitais žodžiais, jeigu sutuoktinis iš savo lėšų įsigyja turtą, šis turtas laikomas priklausantis abiems sutuoktiniams.
Taigi, naujausioje savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praplėtė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos sampratą, prioritezavo ne teisės normos aiškinimą pažodžiui, o į kitas gyvenimiškas aplinkybes, tokias kaip įsigyto turto paskirtį, jo naudojimo sritį, kokių asmenų poreikių tenkinimui jis skirtas, o taip pat apsaugojo sutuoktinio, kurio materialinis indėlis į turto įsigijimą yra nežymus arba jo išvis nebuvo, tačiau kuris prie šeimos poreikių tenkinimo prisidėjo ne pinigais, o savo darbu, rūpesčiu, interesus, kas turėtų būti aktualu santuokos nutraukomo bylose, dalinant turtą tarp sutuoktinių.
Žemesniųjų instancijų teismai ne tik gali, bet ir privalo vadovautis minėta teisės normų aiškinimo taisykle nagrinėdami ginčus tarp sutuoktinių bylose dėl turto padalinimo, dažniausi tarp kurių - skyrybų bylos.
Apibendrinant, teismų praktika rodo, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra stipri, ir ją paneigti nėra lengva. Svarbu atsižvelgti į visus aplinkybes, įskaitant šalių ketinimus, turto paskirtį ir šeimos poreikius.
Bendra Dalinė Nuosavybė Nesantuokiniuose Santykiuose
Nemaža dalis asmenų gyvena nesudarę santuokos, tačiau kartu gyvendami veda bendrą ūkį ir įgyja turto. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė gali būti sukurta ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Pagal bendrą taisyklę, dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą.
Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad žemės sklypo įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise įrodinėjimo dalykas turi savo specifiką. Žemės sklypo ypatybės lemia, jog jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Visos teisės saugomos. Bendra dalinė nuosavybė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos: pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga.
Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų disponavimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Asmeninės nuosavybės teise daugiabučio namo gyventojui gali priklausyti vienas ar keli objektai daugiabučiame name (butas, sandėliukas, garažas, palėpė). Bendro naudojimo patalpose yra graužikų ir kitų kenkėjų.
tags: #bendra #nuosavybe #prioritetas #yra #asmenine #nuosavybe