Parašyti šį straipsnį paskatino neseniai minėtos Vėlinių bei Visų Šventųjų dienos. Žinoma, apie kapines tiek mūsų, tiek užsienio spaudoje yra nemažai tekstų, todėl į mirusiųjų kultą pažvelgsiu kitu požiūriu: panagrinėsiu Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos bažnyčiose įamžintas kapavietes bei memorialines stelas. Kadangi visų Lietuvoje esančių nekropolių aptarti nepavyks, todėl koncentruosiuosi tik į Kauno šventovių interjerą, kuris dažnam miesto gyventojui nėra gerai pažįstamas.
Greičiausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai asmenybių priglaudė Senoji Europa. Net kuklioje kaimo koplyčioje būtinai išvysite stelą, įprasminančią žmogaus atminimą. Akmenyje iškaltos pavardės neleidžia palikuonims užmiršti istorijos ir garbingų protėvių. Tačiau tik kelios Vakarų Europos bažnyčios didžiuojasi garsiais panteonais, į kuriuos būriais jau keli šimtai metų traukia turistai.
Šv. Kryžiaus bazilika Florencijoje
Bemaž ryškiausia tokių vietų yra Šv. Kryžiaus bazilika (Basilica di Santa Croce) Florencijoje (Italija). Tai didžiausia pranciškonų bažnyčia pasaulyje, kurią sudaro šešiolika koplyčių, dekoruotų vėlyvosios gotikos tapytojų, pvz.: Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone, 1266/7-1337), jo krikštasūnio Tadeo Gadi (Taddeo Gaddi, 1290-1366) ar jo mokinio Maso di Bankos (Maso di Banco, ?-1348) freskomis. Pasak legendos, pirmąjį bažnyčios pastatą pastatė Šv. Pranciškus Asyžietis (1182-1226) nors šiandienės šventovės pamatai padėti tik 1294 m. gegužės 12 d.
Visgi ji garsėja ne tiek meno kūriniais, kiek šimtais kapaviečių. Vien grindyse priskaičiuojamos 276 marmuro plokštės su reljefiniais herbais, o monumentalesni kapai išdėstyti palei altorius. Čia iki XIX a. laidoti žymiausi muzikos, meno ir literatūros atstovai. Kaip teigia šaltiniai, pirmosios garsenybės, laidotos šioje bazilikoje, yra italų humanistas ir istorikas Leonardas Bruni (Leonardo Bruni, 1370-1444), kuriam kapą sukūrė skulptorius ir architektas Bernardas Roselini (Bernardo Rossellino, 1409-1464) bei humanistas, 1452 m. pradėjęs versti į lotynų kalbą Homero ,,Iliadą,“ Florencijos Respublikos kancleris Karlas Marsupinis (Carlo Marsuppini, 1399-1453); kapą projektavo skulptorius Deziderijus da Setinjano (Desiderio da Settignano, 1428-1464).
Tačiau nors jų Amžinojo poilsio vietos ir puošnios, dažnai praeinamos nestabtelint. Turistams labiau rūpi įspūdingi skulptoriaus Mikelandželo Buonaročio (Michelangelo Buonarroti, 1475-1564), astronomo Galilėjo Galilėjaus (Galileo Galilei, 1564-1642) ar skulptoriaus Antonijaus Kanovos (Antonio Canova, 1757-1822) sukurtas poeto, ,,itališkos tragedijos kūrėjo,“ grafo Vitorio Alfieri (Vittorio Alfieri, 1749-1803) kapas. Pavyzdžiui, Mikelandželo kapavietę kūrė architektas, tapytojas ir išsamios monografijos apie Renesanso menininkus autorius Džiordžio Vasaris (Giorgio Vasari, 1511-1574), kuomet skulptoriaus palaikai 1564 m. buvo atgabenti iš Romos. Rodos, natūralu, jog XIX a. ši vieta tapo turistiniu centru.
Populiarumą taip pat sužadino prancūzų rašytojo, palikusio pėdsaką ir Lietuvoje, Stendalio (Marie Henri Beyle, 1783-1842) knyga ,,Roma, Neapolis ir Florencija“ (Rome, Naples et Florence, 1826), kurios antrajame tome autorius aprašė savo potyrius. Florencijoje jis lankėsi 1817 m. Romanistas jautė didžiulį potraukį Italijai, kurią vadino antrąja tėvyne (pasak jo tetos, Stendalio motinos Henrietos Gagnon giminė buvo kilusi iš Italijos ir XVII a. persikėlė į Prancūziją5), todėl supamas meno grožybių patyrė šoką, kurio požymiai, anot literatūros istorikų, artimi jo romanuose ir gyvenime patiriamai aistrai, kurią išprovokuodavo nepasiekiama meilė. Būtent ją ir vaizduoja romanuose ,,Liusjenas Levenas“ (Lucien Leuwen, 1894), ,,Parmos vienuolynas“ (La Chartreuse de Parme, 1839) ir kt. Stendalis rašė: aš buvau lyg ir ekstazėje nuo idėjos, kad esu Florencijoje, arti didžiųjų žmonių, kurių kapus ką tik mačiau. Paniręs į tauraus grožio apmąstymus... aš pasiekiau tašką, kur susirėmė dangiški pojūčiai... Viskas mano sieloje prabilo taip aiškiai. Ach, jei tik pajėgčiau užmiršti. Palikęs Šv. Kryžiaus baziliką, jaučiau širdies virpėjimą, kurį Berlyne vadina ,,nervais“. Gyvenimas iš manęs tarsi ištekėjo. Aš ėjau bijodamas nualpti.
Remiantis simptomais, italų psichiatrė Graciela Magerini (Graziella Magherini) 1979 m. pavadino šią psichosomatinę ligą ,,Stendalio sindromu.“ Laikui bėgant bazilika įgavo kultinę reikšmę: turtingi didikai norėjo ilsėtis šalia Europos galingųjų, tad trūkstant erdvės kapai perkelti į atvirą lodžiją, jungiančią šventovę su vienuolynu. 1871 m. liepą 7 d. Italijos karaliaus prašymu čia iškilmingai perlaidoti 1827 m. Turnham Greene (Londone) mirusio italų poeto, revoliucionieriaus Ugo Foskolo (Ugo Foscolo, 1778-1827) palaikai.
Vykstant iškilmėms, šalyje paskelbtas nacionalinis gedulas siekiant pagerbti žmogų, kuris poemoje Dei sepolcri (1807) pavaizdavo italų didybę. Žinoma, neapsieita ir be kuriozų. Norint vienoje vietoje ,,surinkti“ nusipelniusius miestiečius, 1830 m. pastatytas kapas ,,Dieviškosios komedijos“ (Divina Commedia, 1308-1321) autoriui Dantei Alighieri (Dante Alighieri, 1265-1321), mirusiam tremtyje, Ravenoje. Kenotafą puošia skulptoriaus Stefano Riči (Stefano Ricci) neoklasicistiniu stiliumi sukurtos gedinčios Italijos bei poezijos alegorijos, o virš jų pasirėmęs galvą rymo pats dainius. Tačiau, kai Ravenos buvo paprašyta grąžinti palaikus, ši atsisakė (ginčai tarp miestų tebevyksta). Įkvėptas Dantės paminklo projekto Florencijoje ir apverkdamas okupuotos tėvynės lemtį, romantizmo poetas bei filosofas Džiakomas Leopardis (Giacomo Leopardi, 1798-1837) sukūrė eilėraštį ,,Virš Dantės paminklo“ (Sopra il monumento di Dante, 1818), kuris bauginančiai perspėjo apie miesto ir visos šalies skilimą. Jau vėliau kenotafas bus labai svarbus Italijos susivienijimo ideologijoje.
Dera pažymėti, kad tarp gausybės Šv. Kryžiaus bazilikoje palaidotų asmenų yra ir lietuvių. Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) Florencijoje praleido paskutinius gyvenimo metus. Pirmiausia priemiestyje Fjezolėje, o vėliau persikėlė į centrinę Florencijos gatvę, Tornabuoni nr. 10 (kabo memorialinė lenta). Šiuose namuose 1826 m. jis baigė rašyti memuarus, o 1829 m. priėmė poetus Antaną Edvardą Odynecą (1804-1885) bei Adomą Mickevičių, (1798-1854) su kuriais žaisdavo šachmatais. 1833 m. kunigaikštis palaidotas dominikonų Naujosios Švč. Marijos bazilikos (Basilica di Santa Maria Novella) šventoriaus kapinėse. Tačiau žmona, Marija de Neri-Oginskienė (1776-1851), gavusi valdžios leidimą perkėlė palaikus į Šv. Kryžiaus baziliką (Švč. Sakramento koplyčia netoli centrinio altoriaus, dešinėje pusėje, ties išėjimu į sodą). Kapą puošia marmurinis kompozitoriaus bei valstybės veikėjo biustas.
Šv. Rocho bažnyčia Paryžiuje
Niekuo nenusileidžia ir Prancūzija. Pagrindinėje gatvėje, XVII a. Šv. Rocho bažnyčioje (L’église Saint-Roch), kuri per Didžiąją Revoliuciją buvo apšaudyta (fasade išlikę kulkų žymės), ilsisi prancūzų panteonas. Šventovė pasižymi vienais gražiausių XIX a. paveikslų Paryžiuje, kuriuose vaizduojamos scenos iš Biblijos. Tačiau vaikštant šoninėmis navomis į akis krenta XVII-XIX a. skulptūrinėmis kompozicijomis išpuošti didikų, kultūros veikėjų ir dvasininkų kapai. Čia palaidoti: Liudviko XIV sodininkas Andre le Nostrė (André Le Nostre, 1613-1700), žymaus Paryžiaus salono, kuriame lankydavosi ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798), savininkė Marija Tereza Rodet Žofrin (Marie Thérèse Rodet Geoffrin, 1699-1777), filosofas Denis Didro (Denis Diderot, 1713-1784), kurčnebylių kalbos išradėjas, ,,kurčnebylių tėvu“ vadinamas abatas Šarlis Mišelis de L’Ėpė (Charles-Michel de l'Épée, 1712-1789), Prancūzijos maršalas Klodas Fransua Bidal, markizas d‘Asfeldas (Claude François Bidal, marquis d'Asfeld, 1665-1743), pas kurio tėvą gyveno sosto atsisakiusi Švedijos karalienė Kristina Vaza (1626-1689) arba pirmasis žmogus, surengęs ekspediciją į Laplandiją, Pjeras Liudvikas Moro de Mopertas (Pierre Louis Moreau de Maupertuis, 1698 - 1759). Kapavietės puoštos portretiniais biustais, ilgomis epitafijomis, šventųjų ar alegorinėmis skulptūromis. Taipogi yra ir karališkos šeimos narių, pvz., Liudviko XIV dukra Marija Ana de Burbon (Marie Anne de Bourbon, 1666-1739).
Greičiausiai dėl priešiškumo monarchijai ir revoliucijos ideologijoje neigiamai vertintos Dievo sampratos (bažnyčios buvo uždaromos, paverčiamos sandėliais, drausta skambinti varpais, iš kalendoriaus išbraukti su religija susiję dienų pavadinimai) šventovės interjeras suniokotas, nukentėjo kai kurie kapai, pvz. Šv. Jono Krikštytojo koplyčioje esanti mecenato Anguso Lorenco de la Livo de Žuli (Ange Laurent de La Live de Jully, 1725-1779) žmonos Luizos Elizabetos Šambon (Louise Élisabeth Chambon, mirė: 1752 m.) ovali kapo plokštė su moters profilio portretu buvo sunaikinta, o XIX a. restauruota.
Invalidų Šv. Liudviko katedra
Kitas Paryžiaus panteonas apima karo didvyrius (XVII-XX a.). Tai Invalidų Šv. Liudviko katedra (L'Eglise Saint-Louis des Invalides), priklausanti Armijos muziejui. Šiais laikais į šventovę einama pasižiūrėti Napoleono Bonaparto (1765-1821) kapo, tačiau aplinkui išsidėstę kapai taip pat turi šlovingą istoriją. Čia galima išvysti Napoleono brolių, Liudviko XIV karo vado, Prancūzijos maršalo Sebastijano de Vobano (Sébastien de Bauban, 1633-1707), Pirmojo Pasaulinio karo maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch, 1851-1929) ir kitų kapus. Būtent Ferdinando Fošo memorialas yra išskirtinis. Jo autorius - lenkų skulptorius Paulius Landovskis (Paul Landowski, 1875-1961), kurio tėvas buvo Sausio sukilimo (1863-1864) dalyvis. Jame persipina realistiškumas (aštuoni kariai nešą karstą), naratyvinis pobūdis bei aliuzija į Senovės Romos kapavietes (ant postamento šonų vaizduojami mūšių reljefai). Šiuo kūriniu atspindėtas herojiškas Prancūzijos armijos simbolis Didžiajame kare, kurio jubiliejų šiemet minime.
1929 m. savo užrašuose šį paminklą skulptorius apibūdino: ,,žmonija nešanti mirtį.“ Tačiau labiausiai skulptorių išgarsino 1931 m. Rio de Žaneire (Brazilija) pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra.
Pačioje katedroje taip pat yra įdomių atminimo ženklų. Pavyzdžiui, Septynerių metų kare (1756-1763), maršalo Viktoro de Brogli (Victor de Broglie, 1718-1804) štabe tarnavusio generolo leitenanto, apdovanoto Šv. Liudviko ordinu, grafo Šarlio Benua Gibero (Charles-Benoît, comte de Guibert, 1715-1786) epitafinė stela. Jos įraše be išvardytų pareigų teigiama, kad generolas mirė šioje prieglaudoje 1786 m. spalio 8 d., o plokštę fundavo našlė su vaikais pritarus karaliui.
Paskutinis palaidojimas įvyko 2008 m. kovo 17 d. Čia atgulė paskutinis Didžiojo karo veteranas, italų kilmės Lazaras Pontičelis (Lazare Ponticelli, 1897-2008), tarnavęs Prancūzijos armijoje. Jam surengtos valstybinės laidotuvės, kuriose dalyvavo šalies prezidentas, o Šv. Liudviko katedroje, šalia F. Fošo kapo, atidengta atminimo lenta.
Lietuvos bažnyčios: Kauno pavyzdys
Kalbant apie Lietuvą, tenka apgailestauti, jog neturime tokių karo ar kultūrinių memorialų (išskyrus kapines), kurie galėtų lygiuotis su Vakarų Europa.
Greičiausiai ne dažnas Šv. Jurgio bažnyčios Kaune lankytojas prieina prie šventovės gale esančių XVII a. plokščių. Išlikę šaltiniai teigia, jog nemažai miesto didžiūnų rinkosi šią bernardinų bažnyčią kaip paskutinio poilsio vietą. Apie tai liudija 1620 m. konvento archyve kruopščiai aprašytos šventovėje įrengtos kriptos (tuo laiku jų būta dvidešimt dviejų). Jas presbiterijoje įrengė patys vienuoliai ordino broliams laidoti; kartais kapavietės įrenginėtos ir po didžiuoju altoriumi. Tačiau tai ne vien dvasininkų kapai. Vienas seniausių palaidojimų priklauso kunigui klebonui Petrui Eitvilaičiui, mirusiam 1589 m. Kita kripta skirta miesto vaitui Vaitiekui Beinortui, ,,kuris dukrą išleido už Jono Kojelavičiaus“.
Presbiterijoje atskiroje kriptoje, įrengtoje vienuolyno geradario LDK iždininko Jeronimo Krišpino Kiršenšteino lėšomis, palaidotas jo brolis Karolis Kiršenšteinas, taip pat Kristupas Krišpinas Kiršenšteinas ir kiti šios giminės atstovai. Tokių giminės palaidojimų šalyje yra nemažai, tačiau jie nėra iki galo tyrinėti ir pristatyti plačiajai visuomenei.
Reikėtų pabrėžti, kad už choro (presbiterijos) būta dar keturiolikos kriptų. Šv. Onos koplyčioje, pasak meno istorikės Laimos Šinkūnaitės, palaidotas pamaldus vienuolyno geradaris Žibultas Anskopovičius, Kauno pakamaris bei tėvas Andrius Gudelis iš Vilniaus vienuolyno. Be to, čia ilsisi bažnyčios mecenatas, kurio lėšomis įrengtas senasis altorius, Stanislovas Jonas Kiškelis su giminėmis. O 1618 m. kriptą sau įsirengė ir miesto burmistras Jonas Macijauskas. Tai visai nestebina, mat Baroko laikotarpiu pasiruošimas mirčiai buvo itin svarbus LDK gyvenime. Tai matyti iš bažnyčiose išlikusių puošnių epitafinių plokščių, apipavidalintų Giltinės ar sukryžiuotų kaulų motyvais.
Visgi Šv. Jurgio bažnyčioje skulptūrinių antkapinių paminklų greičiausiai nebuvo. Netgi 1676 m. birželio 8 d. miręs ir čia palaidotas Pažaislio vienuolyne dirbęs skulptorius Mikalojus Volscheidas gali pasigirti tik kuklia akmenine epitafine plokšte, kurios įrašas lakoniškas, tačiau puikiai apibūdina barokinio žmogaus charakterį. Puikus akmentašys iš Tryro [Vakarų Vokietija], kuris tuo metu, kai trumpai savo meną tobulino Ramybės kalno Eremo bazilikoje, mirė <...> 34-aisiais savo gyvenimo metais. Likę išblukusių plokščių įrašai skamba panašiai. Viena jų apačioje turi du gilius, apvalius įspaudus, o kita pažymėta 1630 m. data, išraižyta geometriniu simboliu, tačiau apskritai tai nėra meniški antkapiai.
O Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus Arkikatedros bazilikos interjere gausu įvairių laikmečių memorialinių plokščių. Jos visos aprašytos Žemaičių Katedros bazilikos viceprepozito Povilo Dogelio (1877-1949), 1924 m. sausio 12 d. sudarytame inventoriuje. Pats ankstyviausias paminklas yra epistolos pusėje ant paskutinio pilioriaus prie pagrindinių durų. Tai balto marmuro antkapis, puoštas herbu ir dviem vainikais, o viduryje įrėmintas įrašas. Pasak rusiškos epitafijos, antkapis priklauso Rusijos pasiuntinio Austrijoje žmonai, Julijai Aleksandrovnai Tatiščiavai (1785-1834), mirusiai Kaune pakeliui iš Vienos į Peterburgą, 1834 m. balandžio 22 d. ir palaidotai šioje ,,cerkvėje“. Deja, apie šią asmenybę nėra parengta nei vieno straipsnio, todėl sunku nustatyti jos tapatybę. Ne ką daugiau be lenkiško įrašo juodoje memorialinėje plokštėje žinome ir apie kitą asmenį - filosofijos daktarą Simeoną Laurinavičių (1765-1839), kurio tėvas buvo vardu Tadas, o šią plokštę užsakė ,,dėkingas sūnėnas“.
Pasak istoriografijos, Kauno arkivyskupijos kurijos archyve rasti du architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1928 m. atlikti memorialinės epitafijos projektai. Projektai rodo, jog Katedroje rimtai ruoštasi šį svarbų įvykį - Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą - įamžinti tinkamu paminklu. Tačiau planai realybe nevirto. Sprendžiant iš brėžinių, tai turėjo būti monumentalus ir Vakarų Europos tradiciją atitinkantis darbas. Be anksčiau minėtų paminklų katedroje kabo memorialinė lenta čia palaidotam Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui (1801-1875), kuris įraše įvardintas kaip ...