Senovės baltų religinė bendrija Romuva pasirinko prūsiškos šventovės pavadinimą. Kyla klausimas, kodėl nesivadinama senuoju prūsišku žodžiu druwis (druwingin), bet pasirinktas žodis romuvis, kuris, pasak vieno romuvio, reiškia priklausymą organizacijai. Kviečiame gruodžio 16 dieną ketvirtadienį 18.00 val.
Kiekvienas turėtume ieškoti ir surasti savo Romuvą. BALTAI.LT svetainės pokalbiai prie Apvaliojo Darnos stalo pakrypo į žodžio tikėjimas paieškas ir nagrinėjimą.
Šioje vietoje darosi keista, kodėl savam kieme KŪLGRINDA, o jei plačiau - Senovės Baltų tikėjimo bendruomenė (bendrija) - nepripažįstama, o, tarkim, Indijoje, Baltarusijoje ir dar daug daug kur apie jos muzikinę bei religinę veiklą puikiai žinoma?
Nesinorėtų, kad patarlė apie nebuvimą pranašu savam kieme čia galiotų: į pranašus niekas nepretenduoja, bent jau iš šios bendruomenės/grupės, o štai kad mes - baltai, įrodinėti net sovietiniais laikais nereikėjo.
Negana to, KGB persekiojo "Romuvos" įkūrėjus nuo pat pradžios, dar 1967-ųjų Rasos šventės Kernavėje. Šviesaus atminimo kriviui Jauniui (Jonui Trinkūnui) buvo uždrausta dirbti mokslinį darbą. Ir štai - šiemet iš parlamento tribūnų išgirdome, kad, pasirodo, neva "Romuvos" įkūrėjai patys... buvę saugumiečiai.
Sakysite, ką tai turi bendra su muzika? Atsakysiu - muziką klausykite, ir klausydami patys permanykite.
KŪLGRINDA - Romuvos apeigų folkloro grupė, kuri susikūrė 1988 metais, Lietuvos Atgimimo metu.
FOLK RATU - KŪLGRINDA
Apeigos vyksta Vilniuje prie Gedimino kapo kalno aukuro, Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, Kernavėje, kituose piliakalniuose ar alkakalniuose, šventvietėse, gamtoje ir patalpose. Kolektyvas atgaivina seniausią mums žinomą baltiško folkloro sluoksnį, siekiantį ankstyvuosius viduramžius ir net senosios Europos laikus.
KŪLGRINDOS repertuare vyrauja sutartinės, vienbalsės ir daugiabalsės aukštaičių ir dzūkų dainos. Ansamblio dalyviai puošiasi pagal 10-12 amžiaus archeologinius radinius rekonstruotais drabužiais.
KŪLGRINDA - tai naujas, modernus požiūris į folklorą, tęsiant senąsias tradicijas ir pritaikant jas šiuolaikiniam gyvenimui. Su originaliu skambesiu ir jaunatvišku entuziazmu, ansamblis folklorą sugeba pristatyti šiuolaikinės muzikos gerbėjų auditorijai, neprarasdamas senųjų dainų dvasios.
Be tradicinių kalendorinių bei šeimos švenčių, Kūlgrinda taip pat dalyvauja neofolko, roko, avangardo koncertuose, jiems suteikia lietuviškumo, autentiško folkloro skambesiu pasiekia ir sužavi daug žmonių. Daug koncertuojanti Kūlgrinda nuolat kviečiama į įvairias kalendorines ir muzikos šventes, reprezentacines iškilmes, festivalius, mielai dalyvauja meno projektuose.
Grupė įrašė ir išleido etaloninius teminius baltų folkloro albumus: „Ugnies apeigos“, „Perkūno giesmės“, „Prūsų giesmės“, „Giesmės Saulei“ „Giesmės valdovui Gediminui“, „Laimos giesmės“, kartu su Doniu - kalėdinį projektą „Sotvaras“, „Giesmes Žemynai“. Pirmoji kasetė pasirodė dar 1996 m., joje (pavadintoje taip, kaip ir pati grupė) buvo 34 dainos (daugiausia sutartinės) iš įvairių Lietuvos regionų.
Labai smagu, kad CD išleistas maloniu digipako formatu su stora knygute, kurioje rasime dainų tekstus, grupės pristatymą ir albumo sumanymą, išaiškinimą.
Visi KŪLGRINDOS albumai verti dėmesio, nė vienas nėra kuo nors prastesnis ar geresnis. Kaip matėte iš pavadinimų, albumai konceptualūs, teminiai, tad, kaip sakoma, pagal nuotaiką. Asmeniškai labai mėgstu Perkūno ir Prūsų giesmes, bet Austėjos giesmės ne mažiau artimos, jos dar arčiau gamtos.
„Giesmės Austėjai“ - vienuoliktas apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ išleistas albumas, vainikuojantis daugiau kaip 30 metų gyvuojančią grupės veiklą. … Giesmės Austėjai nukelia mus į pasaulį, kur skleidžiasi Deivės Austėjos valdos - dūzgia bitės, neša medų, audžia mergelės.
Deivės Austėjos globojamas bičių pasaulis gyvuoja kartu su žmonių pasauliu - bitelės siuva korelius, taip kaip mergelės audžia drobeles. Bičių šeimos ir žmonių šeimos santykiai susipina giesmėse - kaip pinasi ir vejasi melodijų gijos gražiausiose lietuviškose sutartinėse.
Romuvos šventykla Kernavėje
Garbus ir žinomas rokiškėnas, Lietuvos kultūros veikėjas, publicistas, literatūros ir meno kritikas, redaktorius Juozas Keliuotis (1902-1983) reikšmingai dalyvavo nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos kultūriniame gyvenime, visuomenės ugdymo procese.
1931-1940 metais būdamas kultūros žurnalo „Naujoji Romuva" redaktorius, skatino diskusijas ir siekė telkti naujos kartos kūrėjus, literatus, dailininkus ir kitus menininkus, kurie, pasak jo, propagavo modernizmą. Taip pat siekta bendrdradarbiauti su pedagogais, akademine inteligentija, panaudoti jų intelektualinį potencialą kultūriniam gyvenimui plėtoti.
Juozo Keliuočio atsiminimų tekstas „Justinas Vienožinskis ir jo epocha" ne tik atspindi memuarinio rankraščio autoriaus bendravimo su šiuo žymiu tapytoju ir dailėtyrininku epizodus, kurie jam buvo itin svarbūs, bet ir tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo aplinką, iš dalies intelektualų naujos visuomeninės sąveikos pradžią. Autorius čia rašė:
„mano gyvenimui intensyvėjant, sklindant naujoms revoliucinėms meno idėjoms, gausėjant jaunųjų dailininkų gretoms, kilo gyvas reikalas įsteigti nuolatinį menininkų klubą, kur būtų keliamos ir brandinamos naujos meno idėjos, kur būtų numatomos konkrečios veikimo priemonės joms įgyvendinti, kur būtų ugdomi dailininkų broliškumo jausmai. 1931 m. lapkričio mėnesį toks klubas ir buvo įsteigtas „Naujosios Romuvos" redakcijos patalpose.
Jo pagrindinį branduolį sudarė jaunieji dailininkai iš Nepriklausomų dailininkų draugijos: A. Samuolis, A. Gudaitis, V. Vizgirda, A. Valeška, J. Mikėnas, L. Truikys, R. Kalpokas, Č. Kontrymas, J. Vaitys ir kt. Bet jis buvo atviras visiems kūrybos žmonėms. Į jo reguliariai rengiamas sueigas galėjo atvykti ir vyresnieji dailininkai, ir rašytojai, ir teatralai, ir šiaip visuomenės atstovai. Klubas neturėjo jokio biurokratinio aparato - nei įstaigos, nei rašytinio statuto, nei valdybos.
Niekada niekur jis nebuvo įregistruotas, todėl niekada nebuvo prašoma iš valdžios leidimo jam susirinkti, todėl į jį ir negalėjo atsilankyti policijos atstovai, tada paprastai kontroliavę visus viešus susirinkimus. Susirinkdavome vakarais, „Naujosios Romuvos" redakcija svečiams išvirdavo neribotą kiekį juodos kavos, o dailininkai, turintys žmonas, atsinešdavo jų iškeptų pyragaičių ir sausainių.
J. Keliuočio organizuotame neformaliame „Naujosios Romuvos" klube rinkosi ne tik dailininkai ir literatai, bendrauti pradėjo ir universitetinė inteligentija, kai kurie pedagogai. J. Universitetinė inteligentijos dalyvavimas „Naujosios Romuvos" kultūrinėje raiškoje ir leidyboje skatino plėtoti kultūrinio visuomenės ugdymo procesą, tai sietina su aktualizuotu visuomenės telkimu, pilietiškumo bei kolektyvinio kultūrinio tapatumo ugdymu, visuomenės švietimu, vertybių ir paveldo puoselėjimu.
Per tarpukario metus išugdyta nepriklausomos Lietuvos akademinė inteligentija suvokė kultūrinio tapatumo elementų: lietuvių kalbos, etninių tradicijų, istorinės atminties išsaugojimo visuomenėje svarbą. Dėl idėjinių ir politinių inteligentijos grupių nuostatų skirtumų viešoji veikla įgavo tiek oficialių, tautos kultūros ideologijos ir politikos skatinamų, tiek ir tam tikrų neformalių inteligentijos ryšių apraiškų, bet J. Keliuotis nuosekliai siekė konsoliduoti skirtingų pažiūrų inteligentiją. Inteligentijos kultūrinės veiklos krytingo telkimo pavyzdžiu įvardintina nacionalinio kultūros forumo veikla, Romuviečiai 1935 m. kovo 3-6 d. Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose organizavo Lietuvos kultūros kongresą.
Kaip liudija šio renginio programa, renginyje buvo kviesti dalyvauti šalies literatūros, meno kūrėjai, muziejininkai, mokslininkai.
Verta paminėti, kad tai nebuvo pirmas Lietuvos kultūros kongresas. Pirmasis toks renginys įvyko dar 1925 m. birželio 28 d., jo pagrindinis organizatorius buvo profesorius Antanas Purėnas, kuris akcentavo socialines inteligentijos funkcijas ir atsakomybę, ragino šviesti ir ugdyti visuomenę mokslo žinių pagrindu.
Žymus kultūros sociologas Vytautas Kavolis yra pažymėjęs, kad „per visą XX amžių Lietuvoje ilgai neišsilaikydavo nepriklausomų žmonių sąjūdžiai, visi bandymai greitai sužlugdavo, žmonės arba išsiblaškydavo, arba burdavosi į ryškius ideologiškai profiliuotus ansamblius".
Skelbti istoriniai duomenys liudija tai, kad per visą raiškos visuomenėje dešimtmetį „Naujosios Romuvos" aplinkoje buvo bendradarbiaujama su skirtingų ideologinių pozicijų intelektualais, siekiama aktualizuoti svarbiausias lietuvių kultūros vertybes ir išsaugoti idėjinės raiškos laisvę.
Juozo Keliuočio ir apskritai „Naujosios Romuvos" publicistikoje buvo kryptingai aktualizuotos svetimų kultūrų įtakų Lietuvos visuomenei įvertinimo problemos to meto Lietuvos kultūrinėje visuomenėje. Daugelio žurnalo autorių publikacijos liudija apie siekius išsaugoti ir puoselėti lietuviškosios kultūros originalumą, laisvę ir nepriklausomybę nuo svetimų įtakų, o taip pat teisę dalyvauti pasaulinės kultūros sklaidos procesuose.
Kauno profesūra ne tik vis aktyviau reiškėsi romuviečių renginiuose, bet ir publicistikoje, nemažai dėmesio buvo teikiama istorijos žinių propagavimui ir istorinės savimonės ugdymui. Šviešiamojo turinio tekstus periodinėje spaudoje publikavo profesionalūs istorikai Augustinas Janulaitis, Zenonas Ivinskis, kitų sričių mokslininkai.
Spaudoje pradėta rašyti visuomenei apie Lietuvos istorijos tyrimų, istorijos vertinimų problemas, svarbiausias temas, kurios reikšmingos istorinei savimonei formuoti. Štai Z. Ivinskis paskelbė straipsnį „Naujojoje Romuvoje", kuriame nagrinėjo politinių ir ekonominių santykių su istoriniais kaimynais, kultūrinių ryšių raidos ir sąveikų vertinimo klausimus.
Viešosios publicistinės kūrybos srityje pažymėtinas teisininko ir istoriko Augustino Janulaičio indėlis, jis siekė ne tik skleisti istorinių šaltinių tyrimais pagrįstas žinias, rašė teisės, ūkio, kultūros istorijos klausimais, bet ir aktualizavo kai kurias svarbias to meto visuomenei XX a. politinės raidos temas.
A. Universiteto mokslininkai savo publicistinėje kūryboje akcentavo ir lokaliosios geografijos žinių, kultūros paveldo panaudojimo viešajai edukacijai svarbą, ši šviečiamojo pobūdžio kūryba skatino telktis ir diskutuoti skirtingų sričių specialistus, vienyti jų žinias ir patirtis. Mokslininkų siekis skleisti visuomenėje tyrimais pagrįstas žinias visų pirma sietinas su pragmatine mokslinės veiklos funkcija, kurią Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, sąlygojo XX a. profesionalaus mokslo ir visuomenės sąveikos, viešosios komunikacijos raida, mokslo paskirties sampratų sklaida.
Šviečiamąją veiklą nepriklausomos Lietuvos mokslininkų publicistikoje pirmiausia siekta sieti visuomenei skirtos informacijos turinį su ugdymo tikslais. Tarpukario Lietuvos intelektualai paskatino kultūrinės periodinės spaudos tarptautiškumą, dalyvavo jo plėtroje.
Pavyzdžiui, glaudesnių Lietuvos leidėjų santykių užmezgimas su Čekoslovakija stiprino kitų šalių susidomėjimą Lietuva, Lietuvos žurnalistai ir mokslininkai galėjo pristatyti savo šalį, jos istoriją ir paveldą užsienio skaitytojams, taip pat savo šalyje skelbti čekų ar slovakų pažintinio turinio publikacijas. Tarptautiniai akademinės inteligentijos ryšiai atsispindėjo ir platesniame kultūros žurnalų publikacijų turinio kontekste.
Štai žymiausioji XX a. 2. IliustracijaJ. Keliuotis (trečias pirmoje eilėje dešinėje pusėje) ir Lietuvos Žurnalistų sąjungos nariai Prahoje 1937 m.
Per pastaruosius nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kultūros periodikoje buvo paskelbta visa eilė istoriko Gintaro Eremino spaudai perengtų Juozo Keliuočio memuarinių ir kitų tekstų, kurie yra naudingi tarpukario kūrybinės inteligentijos ryšiams analizuoti ir įvertinti.Juozo Keliuočio publicistinę kūrybą nagrinėjo Viktorija Daujotytė, Vytautas Kubilius, Arvydas Juozaitis ir kiti jo rašytinį palikimą analizavę autoriai, taip pat rėmėsi spaudoje skelbtais atsiminimais, laiškais. Pažymėtinna skelbtas 2002 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusios mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Keliuočio gimimo 100 metų jubiliejui, mokslinių pranešimmų rinkinys „Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos".
Bendresnio pobūdžio informatyvioje Lietuvos istorijos instituto mokslininko Dangiro Mačiulio monografijoje Lietuvos valstybės kultūros politikos 1927-1940 m. kontekste išskirtinai analizuojama „Naujosios Romuvos" leidėjų ir telkiamų autorių kultūros plėtojimo vizija, politinė jų veiklos aplinka.
2017 metų rugsėjo 23 d. Rokiškio viešojoje bibliotekoje paminint Juozo Keliuočio 115-ąsias gimimo metines buvo pristatytas naujas Juozo Brazausko biografinis leidinys „Juozo Keliuočio drama". Naujosios biografinės apybraižos apimtis nėra itin didelė, tačiau teksto turinys aprėpia svarbiausius Juozo Keliuočio gyvenimo tarpsnius ir esmines veiklos sritis.
Šiame biografiniame leidinyje rašoma ir apie J. Keliuočio bendradarbiavimą su universitetu, dalyvavimą žurnalistikos studijose. Šiuo požiūriu Juozo Keliuočio ir akademinio elito bendrdarbiavimas ateityje dar turėtų susilaukti ir daugiau apibendrinančių publikacijų, visapusiškų vertinimų. Šių dienų mokslo spaudoje jau daugiau dėmesio skiriama tarpukario mokslininkų dalyvavimo populiarioje spaudoje ypatumams atskleisti.
Literatūra
- Baltrušis R. Profesorius Antanas Purėnas. Kaunas: Technologija, 2008.
- Brazauskas J. Bukelevičiūtė D. Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918-1939 m. Vilnius: VU, 2010.
- Daujotytė V. Šalia triukšmaujančių. J. Keliuočio estetikos punktyrai // Naujoji Romuva, 1995, Nr.
- Ivinskis Z. Lietuvos istorijos problemos // Naujoji Romuva. 1935, Nr. 12-13, p. 22-36.
- Juozaitis A. Juozas Keliuotis-kultūros žvakė epochų vėjuje // Naujoji Romuva, 2014, Nr.
- Juozo Keliuočio laiškai // Naujoji Romuva, 1999, Nr.
- Kavolis V. Keliuotis J. Faustas Kirša // Naujoji Romuva, 2001, Nr.
- Keliuotis J. Tumas-Vaižgantas // Naujoji Romuva, 2002, Nr.3.
- Keliuotis J. Keliuotis J. Justinas Vienožinskis ir jo epocha, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, F31-50, l. 68.
- Kolupaila S. „Klaipėda" lenkų nelaisvėje // Naujoji Romuva, 1931, Nr. 14, p. 332-334.
- Lietuvos kultūros kongresai. Šiauliai: Titnagas, 1926.
- Kubilius V. Kito pasaulio esu žmogus // Meno tragizmas. Vilnius, 1997.
- Mačiulis D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 m. Vilnius: LII, 2005.
- Rudzinskaitė-Arcimavičienė M. XX Tarptautinis orientalistų kongresas // Naujoji Romuva, 1938, Nr. 1-2.
- Selenis V. Lietuvos istorikų bendrija. Vilnius: VPU, 2007.
- Stakauskas J. Istorikai - „Naujosios Romuvos" bendradarbiai // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 40, p. 778-779.
- Vaišnys A. Spauda ir valstybė 1918-1940 m.