Lietuvių gyvenimas Lenkijos okupuotame Vilniuje: Eugenijaus Oparino atsiminimai

Nors pati Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija plačiai žinoma ir minima istorijos vadovėliuose, apie Vilniaus gyvenimą Lenkijos okupacijos sąlygomis visuomenė nežino beveik nieko. Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas išlieka sutartinai nutylima tema Lietuvos istoriografijoje, mokyklų programose ir viešosiose diskusijose.

Šiame straipsnyje pateikiami 94 metų Eugenijaus Oparino, gimusio ir užaugusio Vilniuje Lenkijos okupacijos metais, atsiminimai apie to meto gyvenimą. Aktyvaus jaunuolio būta visur - patarnavo mišiose vienintelėje lietuviškoje to meto bažnyčioje, priklausė Prano Žižmaro vadovaujamai skautų draugovei, spausdino eilėraščius, matė gyvą Juzefą Pilsudskį ir jo laidotuves, galiausiai į Vilnių įžygiuojančią Lietuvos kariuomenę, o po metų - ir masinius trėmimus. Kaip pats sako: „Esu vilnietis. Čia užaugau, čia ir numirsiu“.

Generolas Liucijanas Želigovskis

Eugenijaus Oparino prisiminimai apie vaikystę ir mokslą

Eugenijus prisimena savo vardą gavęs atsitiktinai: "Krikšto tėvai mane krikštyti nuvežė į Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, pas kunigą Žarnovskį. Krikšto tėvas buvo išgėręs ir pamiršo, kad motina prašiusi mane krikštyti Jonu. Vartė vartė knygutę, bandė prisiminti, bet galiausiai atsivertė paskutinę metų dieną ir ten buvusį Eugenijaus vardą perskaitė. Taip ir pakrikštijo."

Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurioje mokėsi Eugenijus, buvo marga publika. Mokslo lygis buvo aukštas, nebuvo rūkymo ir kitų dabar tarp mokinių paplitusių kvailysčių. Direktorius Marcelinas Šikšnys palaikė griežtą tvarką. Mokiniams už mokslus reikėjo mokėti 50 zlotų per metus. Kadangi Eugenijaus tėvas buvo miręs, motinai už mokslus mokėti nereikėjo. Mokyklą priemonėmis, vadovėliais, pinigais mokytojų algoms nuolatos šelpė Lietuvoje veikianti Vilniaus vadavimo sąjunga.

Eugenijus prisimena buvęs aktyvus mokinys, krėtęs išdaigas. Per ilgąją pertrauką duodavo moksleiviams arbatos ir bandelių. Valgyt norėjau, sukausi kaip mokėjau.

Mokymosi lygis ir kalbos

Eugenijus neabejoja, kad mokymosi lygis buvo aukštas. Rimtai mokė istorijos, matematikos, geografijos. Išsilavinimas turėjo būti universalus, rengė visapusiškai protingą žmogų, ne vien siauros srities specialistą. Lietuvių, lenkų, vokiečių kalbos visiems gimnazijoje buvo privalomos, lotynų arba graikų kalbą išmokti taip pat buvo privaloma, tik galėjai rinktis vieną arba kitą.

Mokiniai knygomis buvo aprūpinami per Dominikonų gatvės 13-ame name buvusį Marijos Šlapelienės knygyną, kuris gaudavo kontrabandinių lietuviškų knygų ir parduodavo jas už pačią mažiausią kainą.

Tautybė ir mokykla

Lietuvišką mokyklą galėjai lankyti tik įrodęs, kad esi lietuvis. Nustatydavo pagal tėvų tautybę, jie turėdavo pristatyti kokį nors dokumentą, įrodantį, kad yra lietuviai. Lenkų valdžia ypač žiūrėjo, kad mieste būtų apskaityta kuo mažiau lietuvių.

Baisus smūgis Vilniaus lietuviams buvo gimnazijos direktoriaus Marcelino Šikšnio nuėmimas. Vietoje jo paskyrė lojalų tautininką Trukaną, atkeltą iš Klaipėdos.

Dominikonų gatvė Vilniuje

Gyvenimo sąlygos ir kasdienybė

Eugenijus pasakoja, kad gyveno Jogailos gatvėje, kur vėliau buvo „Vaikų pasaulis“. Gyvenome 60-ame bute, pusrūsyje, su mažu langeliu kaip kalėjime ir žibaline lempa. Tik vieta gera. Iki gimnazijos, kuri tuo metu veikė dabartinėje Jakšto (tada Dombrovskio) gatvėje, bėgdavau kad ir basas. Penkios minutės ir vietoje. Per ilgąją pertrauką skubėdavau namo pavalgyti.

Eugenijus prisimena, kad 1939 metais Vilniuje buvo apie 40 privačių lengvųjų mašinų, 900 dviračių, šešios autobusų linijos ir per 500 vežikų su karietomis. Gyvenome aš, broliukas ir motina. Buvo labai sunku, bet dauguma rūpesčių teko mamai, o vaikui augti senamiestyje buvo linksma. Čia buvo saugu, kiekvienas namas turėjo savo vartus, kurie nakčiai buvo uždaromi, raktas tik pas sargą.

Naktinis gyvenimas ir moralė

Tiesa, ne viskas Vilniuje buvo gražu. Lenkmečiu tarp Bokšto, Paupio, Maironio, Subačiaus gatvių buvo Vilniaus „raudonųjų žibintų kvartalas“ - tikras lizdas. Nuo zloto iki kiek negaila. Eugenijus teigia, kad jam niekada nebuvo įdomu, nes buvo prisiskaitęs daug klasikinių romanų, riteriškos etikos, pagarbos moteriai. Kita vertus, mama buvo labai religinga ir labai griežtai primokiusi.

Socialinis teisingumas ir santykiai tarp lenkų ir lietuvių

Apskritai lenkmečiu buvo gerų dalykų. Mieste buvo socialinio teisingumo, darbininkai, šaltkalviai, elektrikai Žvėryne, prie Vingio parko, Naujojoj Vilnioj sugebėjo pasistatyti namus, oriai gyventi. Mieste kilo daug pastatų, ypač Gedimino prospekte. Žmonės dirbo sąžiningai, turėjo neblogas sąlygas.

Lietuviai negalėjo atleisti lenkams už Vilniaus okupaciją, už tai, kad buvo uždaromos lietuviškos mokyklos, draudžiama spauda, draugijos, kad lietuvis negalėjo gauti valstybinio darbo. Lenkai savo ruožtu nekentė už tai, kad Lietuvoje žmonės gyveno turtingiau negu Lenkijoje, kurioje dar buvo dvarų, nebuvo žemės reformos.

Ir lietuviai, ir lenkai žinojo, kad Vilniaus kraštas okupuotas, kad okupuoti Seinai.

Gedimino prospektas

Juzefas Pilsudskis ir Vasario 16-oji

Pagarba Juzefui Pilsudskiui buvo labai didelė dar nuo tada, kai jis 1920 metais prie Vyslos sutraiškė bolševikus, Michailo Tukačevskio armiją. Kai 1935 metais Pilsudskis mirė, visi moksleiviai turėjo vykti į Rasų kapines. Eugenijus matė ir Lenkijos prezidentą, ir maršalus, ir visus ministrus, visą šalies elitą. Pilsudskį Vilniuje savo akimis mačiau ir gyvą. Gaila, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu negalėjo būti draugiški. Kartu gal būtume atsilaikę prieš sovietų agresiją.

Vasario 16-oji prieškario vilniečiams buvo ypatinga data, brangi gal kaip tik dar labiau dėl to, kad negalėjome jos švęsti laisvai ir atvirai kaip norėjome. Vilniaus lietuviams ši diena buvo ypatinga. Vasario 16-osios rytą mokiniai susirinkdavo į Vytauto Didžiojo gimnaziją dabartinėje Jakšto gatvėje. Stodavome į rikiuotę ir, lydimi gimnazijos orkestro, eidavome į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Kiekvieno Vilniaus lietuvio šventa prievolė buvo tą dieną aplankyti daktaro Jono Basanavičiaus kapą. Visa Gedimino lietuvių skautų draugovė pamainomis budėdavome prie jo kapo.

Eugenijus prisimena, kad Vasario 16-osios rytą mokiniai susirinkdavo į Vytauto Didžiojo gimnaziją dabartinėje Jakšto gatvėje. Stodavome į rikiuotę ir, lydimi gimnazijos orkestro, eidavome į Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Jonas Basanavičius

Atlaidai ir skautų pareigos

Taip, lietuviai rinkdavosi į juos kaip į kažką savo. Iš viso okupuoto krašto susirinkdavo lietuviai, netilpdavo net Mikalojaus bažnyčios šventoriuj, o tada traukdavo pėstute į Kalvarijas. Skautai turėjo pareigą rūpintis procesijos dalyviais. Krepšiuose turėdavome binto, tablečių, pleistro, žirklių, žodžiu, ko reikėjo pirmajai pagalbai. Minėjau, kad buvome apmokyti, turėjome visas priemones, vaistinėles, bintuodavome kojas maldininkams. Skautai visus palydi, pasirūpina...

Statistika

Ši lentelė pateikia statistinius duomenis apie Vilnių 1939 metais, remiantis Eugenijaus Oparino atsiminimais:

tags: #atsiliepimai #apie #alksnynes #butus