Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiškių parapijoje. Pirmiausia gyvenau Pamernackų kaime. Kadrėnai - mano Tėtės tėviškė - priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno-Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo.
Vidiškių parapija ir bažnyčia
Anksčiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Sako, vyskupas Valančius atvykęs net pastabą davė, kad Dievą laiko taip netinkamai. Tada Šventupio ir Vidiškių savininkas, Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią. 1844 metais pradėjo, ir 1856 metais Vidiškiuose prie Ukmergės-Anykščių kelio buvo pastatyta mūrinė neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvau pakrikštytas.
Šeima ir religija
Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Religingi buvo ir mano seneliai. Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kadrėnų kaime senelis buvo vienintelis maršalka.
Laikui bėgant vaikai kurdavo savo šeimas, jos smulkindavo ūkius, likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Bažnytkaimyje, atrodo, buvo likęs tik vienas valakininkas. Bet kaimas augo.
Vaikams gimus tėveliai visą savo gyvenimą nugyveno Kadrėnų kaime, gražioje vietoje prie Mūšios upės. Jame buvo apie 28 šeimos. Kiekviena turėdavo iki kelių hektarų žemės.
Namas Kadrėnuose
Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai. Namas buvo padalintas į dvi dalis - gryčią ir stanciją. Namo gale, vadinamojoje stancijoje, buvo medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams. Čia buvo stalas, kur jie valgydavo. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius. Buvo du kambariai, kuriuose miegodavom. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Juose buvo pečiai kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo.
Kadrėnuose mūsų namuose dar senelis Pranas gyveno. Su visais - šeši žmonės. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Jis turėjo atskirą kambarį ir jame - vieną knygoms skirtą spintą. Turėjo savo biblioteką. Knygų čia buvo nemažai. Daugiausia - lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra. Turėjo ir religinių knygų. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Paaugęs ir aš skaičiau tos bibliotekos knygas. Bet lenkiškai skaityti nemėgau.
Senelis Pranas mokėjo tris kalbas - lietuvių, lenkų ir rusų. Jas išmoko namuose, bendraudamas su kitais. Tris kalbas mokėjo ir mano Tėtė. Senelis buvo kaimo šviesuolis. Buvo pagrindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus - skuodus. Jį labai gerbė. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Jie su grupe giesmininkų giedodavo ir lenkiškai. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Per visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Buvo aukštas, nesulinkęs. Plaukai kirpti ežiuku - pagal ponų pavyzdį.
Tėvai ir šeimos gyvenimas
Tėtė Vaclovas Svarinskas gimė 1893 metais. Mama Apolonija PetronytėSvarinskienė - 1900, jaunesnė. Mama kilusi iš Pamernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojantis kun. 1956 m. Mamos tėvai buvo baudžiauninkai. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) - ją prisimenu. Seneliai mus labai mylėjo. Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Veronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Liucija turėjo sūnų, kuris buvo Lietuvos kariuomenės karininkas - majoras Ignas Morkūnas. Jis buvo enkavedistų nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje.
Mano Mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Ji namuose dirbo visus ūkio darbus. Mama buvo nemokyta. Mokėjo skaityti iš savo motinos visą gyvenimą išsaugotos maldaknygės „Dievo malonių šaltinis“. Tai buvo didelė senovinė maldaknygė. Lietuviška, parašyta senovine kalba. Mama ir mano senelė mokėjo skaityti tik iš tos maldaknygės, daugiau nemokėjo. Ir aš iš tos maldaknygės pradėjau skaityti. Mane senelė mokė. Labai jau saugojo ją. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, neleisdavo nieko parodyti prikištu pirštu.
Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią. Mama prieš ištekėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kaspinus prie vėliavos, o paaugusi - ir vėliavas. Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Mama kartais pasižodžiuodavo - juk darbai yra, o dar meldiesi. Tėtė visada taip - jam charakteringa buvo.
Šeima dirbo ūkinį darbą. Tėtė buvo geras ūkininkas. Nusipirko arkliais sukamą kūlimo mašiną. Eidavo su ja dirbti į kitų ūkius. Už dienos darbą gaudavo aštuonis litus. Vasaros metu tėvai dirbdavo visą dieną. Švintant keldavosi darbams. Apie 12-13 valandą sugrįždavo pogulio. Po to vėl dirbdavo iki tamsos.
Tėtė buvo labai nagingas. Labai gerai išpustydavo dalgį. Tai jo specialybė buvo. Geras buvo pjovėjas. Nebuvo turtingas, bet buvo darbštus. Dar arkliais veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Paprastai veždavo iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą - rogėmis. Arklys žingsniu eidavo, ir man reikdavo šalia eiti. Atsisėsti į vežimą leisdavo tik tada, kai važiuodavo pakalnėn. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Atsimenu, kai 1939 metais, gal kovo mėnesį, vežėme prekes, akys labai sušalo, blakstienos apšerkšnijo. Pasirodo, 40 laipsnių šalčio tada buvo: tą žiemą šalčiai buvo rekordiniai...
Tėtė buvo žvejys mėgėjas. Turėjo valtį, tinklus ir eidavo kokį 20 kilometrų žuvauti. Vieną kartą pagavo net 16 kilogramų lydį, kurį ant pečių užsidėjo ir šis siekė žemę. Išeidavo žvejoti labai anksti. O po pietų pagautą žuvį veždavo dažniausiai žydams, ir jie labai gerai mokėjo, tarp kitko daugiau nei už lašinius (gal 2 litus už kilogramą). Norėdavo mane imti kartu, bet aš žuvauti nemėgau, sakydavau, kad man to nereikia.
Vaikai šeimoje
Šeimoje augome trys vaikai: aš buvau vyriausias, brolis Vytautas, gimęs 1927 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Dievas padarė kažkokią klaidą - brolis ir sesuo abu jau seniai mirę, o aš, seniausias, likau gyvas. Su broliu ir seserimi nesipykdavome, muštynių nebuvo. Brolis Vytautas į mokslus nesigriebė. Mokėsi toje pat mokykloje; visi galvojo, kad bus ūkininkas.
Sesuo Janina buvo jauniausia. Mokėsi gerai, buvo gera mergaitė. Vieną pavasarį įkrito į kūdrą: įlūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Tada aš įšokau, pribridau ir ją ištraukiau. Padariau jai gerą darbą. O paskui ji man darė gerus darbus: siuntė, kiek galėjo, man siuntinius į kalėjimą. Ją mažiau pažinojau. Mane anksti suėmė, lageryje išbuvau 10 metų, grįžau ir vėl suėmė, - mažai teko bendrauti. Kai buvau kalėjime, ji mane rėmė, rašė laiškus. Laiškų daug negavau.
Tėtė mums vaikams buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Bet jis buvo protingai griežtas. Norėjo, kad vaikai būtų geri, jie tokie ir išėjo. Tėvą vadindavau Tėte. Tarp kitko, Tėtė labai gerai šokdavo. Per šventes, kai visi suvažiuodavo. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Kartu šokdavo ir maži vaikai. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje).
Kaimo gyvenimas ir tradicijos
Sekmadieniais kaime po savaitės darbų žmonės, grįžę iš bažnyčios, pirmiausia apžiūrėdavo gyvulius, o po to rinkdavosi kur į vieną vietą. Aš turėjau du pusbrolius - Vladą ir Alfonsą: buvo dvi Svarinskų šeimos (abi po pusę valako turėjo). Pusbroliai buvo geri muzikantai. Vladas gerai grojo armonika, Alfonsas - klarnetu. Mano pusbrolis Alfonsas Svarinskas neseniai mirė per šimtą metų turėdamas. Jis paskutinis to laikotarpio giminės atstovas. Man tie du pusbroliai imponavo - norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti.
Sekmadieniais jie sueidavo ir grodavo. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo - kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Visi pasišnekėdavo, pasidalindavo rūpesčiais, pabūdavo kartu. Nenuobodžiaudavo. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Kaimas kažkokia prasme kultūrėjo. Girtuoklysčių nebuvo, keiksmų taip pat.
Iš namų tradicijų gal labiausiai man įsiminė vaišingumas. Ypač Mamos. Mūsų giminės vaikai, jaunimas ją labai mėgo. Tėvai nebuvo užsidarę. Pavyzdžiui, mūsų giminių buvo keturiose parapijose. Vieni - Vidiškiuose, kiti - trijose kaimyninėse parapijose: Žemaitkiemyje, Kavarsko parapijoj ir Taujėnuose. Per metus mažiausiai tris keturis kartus tėvai susikviesdavo visus gimines. Ir patys važiuodavo į tas parapijas, kuriose giminės gyveno.
Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Per keturias parapijas išeina dvylika atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Suvažiuodavome visi. Iš ryto palaistydavome da ržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Po atlaidų važiuodavom į svečius. Visi dainuodavo. Kaimas skambėdavo nuo dainų. Kitą dieną po atlaidų Mišias už ką nors užprašydavo, o grįžę vaikščiodavo po laukus, šnekučiuodavosi. Namo išvažiuodavo kokį pirmadienį apie ketvirtą valandą. Grįžę į namus vėl eidavo dirbti, ir dirbo sunkiai. Taigi mokėjo ir dirbti, ir ilsėtis. Žmonės ir šventes švęsdavo, ir visus darbus padarydavo.
Pokario metai ir partizanai
Paskutinįkart, kiek atsimenu, buvo 1945 metais. Tada buvo labai įdomu. Vakare į pamaldas sueidavo partizanai. Kai kurie apaugę barzdom. Ir visą mėnesį jose dalyvaudavo. Matyt, jautė, kad greitai žus. Visi ir žuvo. Jų būdavo pilna gryčia ir priemenė (prieangis). Kaimo vaikus pasodindavo ant tvoros ir aplinkui prie plento apie tris šimtus metrų atstumu nuo namų, kad sektų, ar kas neatvažiuoja. Jei kas - vaikai perspėdavo, kad rusai atvažiuoja. Kartą jie šaukdami atbėgo, kad „padvadas“ (arklių traukiami vežimai su kareiviais) atvažiuoja. Tada partizanai tyliai ramiai paliko namus, o mes ramiai tęsėme. Bet tada niekas neužėjo, kažin kur į šalį pasuko.
Aš stebėdavausi, kad kiekvieną vakarą, gal dešimtą valandą jie, jauni ir seni, susirenka gegužinėms pamaldoms. Giedodavo, skaitydavo. Tada klierikas buvau, ir aš skaitinius skaitydavau. Po to jie dar valandą kitą kieme dainuodavo. Apie pirmą nakties išsiskirstydavo. O trečią ketvirtą ryto tėvai, kaip ir visi kaimo žmonės, jau keldavosi darbams. Tada buvo mažai žodžių, bet daugiausia buvo maldos.
Gyvenimo pabaiga ir prisiminimai
Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Tėtė gyvenimą baigė liūdnai. 1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Tada medicina dar negalėjo padėti. Pasirodo, jo arterijos sulipo ir nemaitino kojų. Tada jam nupjovė vieną koją. Buvo labai liūdna. Grįžęs iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Jam reikėdavo atnešti medžiagos, ir jis darydavo tuos dantis visam kaimui dovanai. Jis važinėdavo namie padarytuose rateliuose. Vieną kartą iš jų išvirto ir vos neprigėrė. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją...
Net jeigu sąmoningai aš tos kovos nesiekiu, jinai vis tiek ateis iki manęs, kai tik bandysiu kažką daryti pagal savo supratimą ir idealus. O nekovojant visada pasiveja pažeminimas. Net jeigu ta kova - tik su savim pačiu. Galvoji, pavyzdžiui, valgysiu viską, ką noriu sau ramiai, gi nieko čia neprovokuoju, bet pasirodo, kad ir čia tau meta pirštinę marozas - „pilvo riebalai“. Ir jaučiasi žmogus niekingas, kai jį įveikia ledų su „Oreo“ sausainiais kibiriukas. Tačiau yra ir priešingas, didus ir laimės pilnas jausmas, kai sau sakai: „Jau negaliu“, bet dar nubėgi kilometrą.
Kadangi jau paklausei mano nuomonės, man rodos, kad mūsų gyvenamu laiku šioje valstybėje nėra ir artimiausiu metu nebus svarbesnės dilemos, nei ta, kuri yra tarp valios priešintis (bet ir patirti skausmą) ir gundymo mums pasiduoti (kartu įtikinėjant, kad tada ir skaudės mažiau ar visiškai neskaudės). Į tai dabar nukreipta rusų propaganda, bet ir be jos dabar tai daugelio mūsų kasdieninių abejonių pagrindas - jeigu tie George’o W. Busho žodžiai, iškalti ant Rotušės sienos, visgi tebuvo tik žodžiai, ar ne geriau tada būtų kažkaip, na… susitarti? Ką būtų dora pasirinkti susidūrus su šia dilema, man regis, daugelis suprantame. Po to Volodymyro Zelenskio „I need ammunition, not a ride“, pasakyto rusams šturmuojant Kyjivą, rinktis pasidavimą būtų truputį gėda. Ar gi ne tam Norbertas Černiauskas rašė Paskutinę Lietuvos vasarą, kad visi perskaitę galvotų: „Niekada daugiau“.
Tačiau, man rodos, kad iki šiol dar nesuprantame, jog šitą „niekada daugiau“ įtvirtinti turėsime mes patys. Ir čia kalbu ne apie abstrakčią „visuomenę“, o būtent apie mus su tavimi - jaunuosius Vilniaus intelektualus, kuriems jau tuoj keturiasdešimt. Per daug dažnai mus pasivijus kovos su blogiu temai, mes sau priskiriam funkciją paaiškinti kas ir kodėl, bet šito nepalydi mūsų veiksmas. Nejaučiam būtinybės savo žodžių pagrįsti savo pačių kūnais, nors piktinamės, kaip niekas už savo žodžius šiandien politikoje nebenori kūnu pastovėti.
Bet jeigu ko išmokau iš tos rūbinės, tai kad pirmiausia reikia pačiam asmeniškai pumpuoti bicką. Nėra ta pamoka nauja. Vaikystėje kelis kartus žiūrėjau Karate kid. Žavėjausi, kaip vaikis tas po truputį daiktus vaškuodamas išmoksta judesių, jam reikalingų apsiginti. Bet kiek užtrunka, kol supranti, kad čia apie tave.
Žmogaus vertybės ir pastebėjimai
Aš esu iš tų žmonių, kurie labai vertina tas darbovėtes, kur gali būti savimi ir be kaukės, t.y būti tikru. Žinoma, tai nereiškia, kad turiu viską pasakoti kolegoms apie save ir savo gyvenimą. Tai tiesiog reiškia, kad vertinamas žmogus ir norima sukurti atmosferą, kur jis jaustųsi laisvas. Manau, kad tai yra begalo svarbu ir nuo to priklauso produktyvumas ir efetyvumas darbe.
Kai jautiesi nevertinamas, nesuprastas ir privalai užsidėti kaukę, kad išliktum, tuomet norisi kuo greičiau bėgti iš ten, nes tokiais momentais motyvacijos ir noro pasilikti nelieka, nes tu tampi tiesiog mažas sraigtelis verslo mašinoje ir nebeturi galimybės nieko pakeisti, nes tik vadovas gali diktuoti kaip variklis toliau turi suktis verslo mašinoje ir jeigu tau nepatinka, tai nepatinka, jam tas pats. Tai mano pati didžiausia pamoka, kurią išmokau, dirbdamas skirtingose įmonėse.
Verslui nerūpi žmogus ir jo nuomonė, nes yra strategijos ir planai, kuriuos reikia įgyvendinti ir link to bus judama, nesvarbu ką apie tai manys ar sakys paprastas darbuotojas. Štai toks yra verslo pasaulis. Norėtųsi tai pakeisti, tačiau tai sunkiai įgyvendinama užduotis, nes toks pasaulis jau gyvuoja daugybę metų ir visi prisitaiko. Bet aš esu iš tų nedaugelio žmonių, kurie svajoja tai pakeisti. Noriu ateityje, kai įgysiu daug skirtingos patirties, sukurti verslą, kur svarbiausias bus žmogiškumas ir tikrumas.
Apibendrinant, verslas šiuo metu fokusuojasi į save, savo tikslus ir žmogiškumą bei tikrumą dažnai nustumia į sąrašo galą savo vertybių sistemoje arba išvis jų neįtraukia, nes tai neturi, jų nuomone, jokios naudos, nes juk svarbiausia pelnas. Aš turiu kitokią nuomonę ir manau, jog tai svarbu tam, kad įmonėje dirbantys žmonės jaustųsi pilnaverčiai ir laimingi.
Pozityvas susikuria, kai nebijau būti savimi, nebijau kažkam nepatikti ir nesiekiu niekam įtikti. Gyvenimas mane veža į priekį, kai nebijau rizikuoti ir pripažinti suklydęs.
Manau, kad tai svarbu, nes tai suteikia džiaugsmo tam žmogui, kuris tave aptarnauja. Tokiu būdu aš parodau, kad vertinu jo darbą. Nuo kelių eurų tikrai nenubėdnėsiu, o tam žmogui tai turės didelę vertę. Ta nuoširdi baristos šypsena, kai įdedu eurus į stiklainį kavinėje, man suteikia daug vilties ir supratimo, kad gyvenimas yra gražus.
Suprasdamas, kad dauguma barisčių ir baristų yra studentės ir studentai, iškart kyla rankos įmesti bent kelis eurus. Nuskambės juokingai, bet man labiau patinka baristės. Jeigu pamatau baristą iškart varau laukų iš kavinės. Nežinau kodėl, bet man tiesiog atrodo taip neįprasta matyti vyruką dirbantį baristu. Čia aišku mano problema, kad turiu tokį stereotipą, kurio negaliu atsikratyti. Baristės yra pačios geriausios ir vertinkime jas už tai, kad jos yra baristės ir moka padaryti pačią geriausią kavą. Kava mus prabudina ir suteikia jėgų. Tam tikra prasme baristės yra laumės, bet iš pačios geriausios pusės. Vertinu jas ir visada padedu.
Netikėkit pasakom, tiesiog turėkit savas vertybes ir gyvenimas bus gal ir sunkus, bet bent jau morališkai vertingas…
Nes juokas vitaminus generuoja ir kvėpuot įpareigoja. Besijuokdami sportuojam ir smagiai smagiai dainuojam. Kartais būna nedrąsu, bet nėra jokių kliūčių. Sportas sveika ir svarbu, nors kartais tingim pajudėt, nes reikia sunkiai padirbėt. Bet tinginį reikia lauk išspirti ir pasakyt sau “pirmyn”. Pasportuokim gal kartu ir atsiras daugiau jėgų. Žinau, kad šiuo metu aš tik plepu, bet manau, kad paskatinsiu sportuot kitus, ir mažus, ir didelius. Sportas veža ir net į pležą. Oi, kaip gera ir smagu, pasportuoti tarp draugų.
Priminimo balsas bachūriukams: Karočia, galite atsisiųsti iš “Google Play” arba “Apple Store” appsą “Priminimai Bachūriukams”. Jeigu nerasite, tai čia jau jūsų problema…Kartais susimąstau, kad norėčiau būti Siri bachūriška versija. Jeigu paklaustumėte “Kur čia artimiausia kavinė?” Atsakyčiau: “Susirask pats, ko čia klausinėji!”. Antrą kartą tikriausiai jau nebeklaustų. Aišku, Siri ir taip mažai kas naudoja, bet jeigu būčiau bachūriška jos versija, tai tada išvis niekas nenorėtų naudoti, nes atsakymo jokio negautų. Dar visai norėčiau dirbtinio intelekto agentu pabūti, įsivaizduojat bachūriška ChatGPT versija. “Sveiki, esu bachūriukas asistentas ir negaliu niekuo jums padėti, tai geriau net neklauskite.” Tai tuomet niekas ir neklaustų. Aišku, kad vis vien atsirastų tų, kurie paklaustų: “kodėl? Kas su tavimi negerai?”, Atsakyčiau: “Viskas su manimi gerai, tiesiog esu bachūriukas. Nemėgstu, kai manęs klausinėja.”
Naujas pasaulis. Man tai - nauja aikštė. Įdomu, kaip tokią aikštę įsivaizduoja kiti žmonės? Lygią ir tuščią kaip futbolo laukas, ar išraustą lyg senas atminties stalčius, kuriame laikai daugybę nespalvotų atvirukų. Gal dabar suprasit, kodėl taip dažnai stoviu kryžkelėje: nežinau, ką rengtis, kuo kvėpuoti, kad visuomet išlikčiau madinga neprarasdama savasties. Būna, sykiais įpykusi suplėšau keletą senų atvirukų iš stalčiaus. Viduje lyg ir prašviesėja, net aplinka tarsi pasikeičia. Krusteli kita laiko pusė. Tik krusteli, bet daugiau - nė iš vietos. Ar galima gyventi tokiame pasaulyje? Norint į tai atsakyti, reikės ilgokai palaukti.
Jei atvirai, man įdomios visokios temos: neseniai pavaizdavau Čingischaną, žvelgiantį į kariuomenę. Piešinyje kariuomenės nė kvapo - kvapas pavadinime. Užtat Čingischanas išėjo stebuklingas.