Pradėsim nuo anekdoto. Pagal gražią rašinių tradiciją prie anekdoto grįšime rašinio gale. O dabar - keletas net už pasaulį senesnių istorijų. Visos jos yra ne iš svetimo, o iš jūsų gyvenimo. Kai kurias gal net šiandien patyrėte. Pavyzdžiui, kažkur stebuklingai dingo ką tik ant stalo buvę akiniai.
O gal ryte - kai nutarėte braškių krepšelį nusipirkti - iš pusiaukelės grįžote? Nes suabejojote, ar nepalikote įjungto lygintuvo. Na, ir dar Martyno Starkaus atvejis: feisbuke jis pasiskundė, kad į Nidą išvažiavo be meškerės - pamiršo.
Bet ne jis vienas gi toks: šiaip jau retai alaus užsimananti ponia Onutė po vasariškos ledukų krušos ėmė ir užsinorėjo jo. Nubėgo iki parduotuvės. Joje pamatė šviežutėlį Kuršėnų vyniotinį. Tada dar prisiminė, kad kava baigiasi. Ir kefyro gal reikėtų? Tik grįžusi, tik buto duris atrakinusi prisiminė, kad... Ar galime šiuos įvykėlius suvynioti į vieną popierėlį? Ir išvis kas čia per puokštė?
Netrukus - detaliau. Bet pirmiausia jums teks išmokti svarbų gyvenime (ir su anūkais bendraujant) eilėraštį. Štai jis: „Ruošėsi ožys ganytis, žolę žlembt, miške vartytis“. Jei visam gyvenimui norite įsiminti vaivorykštės spalvų gamą - ir dar eilės tvarka! - ir jei norite tuo prieš draugus pasipuikuoti, perskaitykit tas „eiles“ kokį penkiolika kartų. Ir tuomet gal jau suvoksit, kad kiekvieno žodžio pirmoji raidė reiškia spalvą: Raudona-Oranžinė-Geltona-Žalia-Žydra-Mėlyna-Violetinė! Eilės tvarka!
Neurologas Jokūbas Fišas sako, kad mūsų užmaršumas didėja kartu su technologijų gausa. Elektronika dabar pati suranda telefono numerį, jos žemėlapiai nuveda į reikiamą vietą. J.Fišas, Pasaulio neurologų asociacijos narys, mūsų užmaršumą įvardija kaip lengvą kognityvinį sutrikimą. Ar galime į tai nekreipti dėmesio?
Neurologas atsako be užuolankų: rašinio pradžioje išvardintos „smulkmenos“ - demencijų pranašai. O demencijų kelias yra vienas: silpnaprotystės link. Jei proto daktarų bijote, bet vieną kitą savo atminties nuodėmę jau įžiūrite, tuomet jums teks pasitelkti žinynus ir kai ką sužinoti apie trumpalaikę-ilgalaikę, žodinę- vaizdinę, emocinę, mechaninę, loginę arba valingą-nevalingą atmintį.
Bet žinau, kad nenagrinėsite. Nes pagrindinis klausimas, ir pagrindinė baimė - atslenka ar dar ne klastingasis Alzhaimeris? Nuraminsiu: nė vienas aukščiau aprašytasis atvejis po tuo presu dar nepatenka.
Ir atskira eilutė Martynui Starkui: tas meškerykočio pamiršimas rodo, kad į Nidą buvo važiuota ne žvejoti, o visai kitus tikslus turint. Todėl dabar apie amžių (ir apie Alzhaimerį, ir apie tikrai progresuojančią ligą). Gilėjančiai amnezijai būtinai būdingas faktų pamiršimas. Tas, kuris vyksta atvirkštine tvarka: puikiai prisimenate, kas buvo prieš 20 metų, o ką vakar valgėte - jau nežinia.
Gal tai nėra svarbu? Tikrai nėra, jei suvokiate faktą, kad pasaulį mums suprasti leidžia milijardai smegenyse esančių neuronų, kurie tarpusavyje sudaro daugiau kaip trilijoną jungčių. Kai kurios teorijos teigia, kad mūsų smegenyse galėtų sutilpti tiek informacijos, kiek jos yra parodžiusios pasaulio televizijos nuo pat TV atsiradimo.
Kas toliau vyksta? Ogi pačios smegenys atsirenka, ką reikia ištrinti (čia truputį nesuprantu: kam trinti, jei „vietos“ yra?), ką reikia padėti trumpalaikėn atmintin ir ką perkelti į „didžiąją saugyklą“. Kiekvienai informacijai - savas stalčiukas. Iki Alzhaimerio. Kol neuronų jungtys ima trūkinėti.
Pastarajam teiginiui turiu asmeniškai patikrintą faktą. Kažkada, dar dalyvaudamas „Protų kovose“, komandon pakviečiau dabar jau šviesaus atminimo žmogų. Aukščiausios prabos inteligentą. Redaktorių. Kūrėją. Gyvąją enciklopediją. Bet, kaip keista bebūtų, žaidimui jis nebuvo naudingas. Nes atsakymą reikėjo duoti per vieną minutę. O žymusis mūsų gelbėtojas, atsakymus žinodamas, iš savo atminties juos ištraukdavo tik per pusantros ar per dvi minutes Priežastis - garbingas amžius.
Kartais priežastimi (kartu ir didžiule smegenų paslaptimi tampa) liga. Priminsiu dar vieną jūsų jau pamirštą (?) faktą: patyrusi insultą ir pakilusi iš komos garsioji mūsų politikė Kazimiera Prunskienė ėmė kalbėti portugališkai. Smegenys priminė tai, kas vyko daugiau kaip prieš dvidešimt metų: tuomet, ruošdamasi kelionei į Braziliją, ponia Kazimiera tą kalbą buvo išmokusi.
Taigi, atminties „kompiuteriai“ įrašo viską iki paskutinės smulkmenos. Paaiškinsiu, kam tokio ilgalaikio saugojimo reikia: prisiminimai - vienintelis būdas, leidžiantis suvokti laiką. Kai jie ima dilti, tai...
Todėl keletas patarimų, knygose išskaitytų. Sako, kad japonų vienuoliai, siekdami pagerinti atmintį, rytais po keletą kartų patampo kiekvieną kairės ir dešinės kojos pirštą. Kiek kitokia ir truputį keistoka yra europinė patirtis: šveicarų neurologas Elijas Lemarquis pataria sprandą trinti garstyčių aliejumi.
Ekseterio (Didžioji Britanija) universiteto dėstytojai 10 metų tyrė vyresnių žmonių atmintį. Užrašė jų įpročius, darbus ir būsenas, kai jie buvo 60-ties, o po to, kai tie patys žmonės sulaukė 70-ies.
Dabar paaiškinimas tiems, kurie ligi šiolei nesuprato pradžioje papasakoto anekdoto. Vakuumas yra erdvės dalis, kurioje nėra jokios medžiagos.
Priešpaskutinė pastraipa yra tiems, kurie sako, kad daug anksčiau gyventi buvo daug geriau, t.y. pigiau. Bet smegenų veiklą tiriantys pasaulio mokslininkai teigia, kad atmintis kainas išblukina, kad per dešimtmetį jos visose šalyse tampa nebepalyginamomis. Tad kodėl prisimename? Ogi todėl, kad išlieka emocija: buvau skurdžius.
Beje, Lietuvoje yra dar viena atminties rūšis - rinkiminė. Donatas Puslys. Prieš kurį laiką mūsų viešojoje erdvėje netilo diskusijos, kaip derėtų reaguoti į Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio transliuojamas antisemitines tiradas, Holokausto istoriją iškraipančius teiginius.
Galima būtų tiesiog sakyti, kad taip veikiausiai siekiama atsidurti dėmesio centre. Kaip paskutinio šiaudo siekiant išlikti matomam, kompensuoti savo kaip politiko beviltiškumą, mobilizuoti savo rinkėjus griebiamasi neapykantos, melo. Ir ši taktika rodo paties Seimo nario tikėjimą, kad jo kalbos ras išklausančią ausį ir pritariantį balsą. Trumpai tariant, Seimo narys remiasi hipoteze, kad galima išlošti dividendų metant antisemitizmo kortą.
Prieš kurį laiką skaičiau labai reikšmingą Harvardo universiteto profesoriaus Michaelo Sandelo knygą „The Tyranny of Merit“ („Nuopelno tironija“). Joje filosofas nagrinėja meritokratinės visuomenės idėjos problemas. Meritokratija ilgą laiką buvo neginčytinas idealas, tokiu nesant jokios bent jau prilygstančios alternatyvos lieka ir dabar.
Juk veikiausiai dauguma sutiksime, kad laisvoje visuomenėje gėrybės - darbo ar studijų vietos, kontraktai - turėtų būti paskirstomos atsižvelgiant į kiekvieno gebėjimus ir įdėtas pastangas, o ne pagal gimimo, priklausymo šeimai, kokiam nors būreliui ar klubui faktą. Tačiau, pabrėžia M. Sandelas, savo meritokratijos idėja kartais nusirita į kraštutinumą, kai laimėtojai ima manyti, kad viską pasiekė išimtinai savo jėgomis, ir sėkmė, fortūna ar Dievo apvaizda, kad ir kaip pavadinsime, čia neatliko jokio vaidmens.
Tad logiška išvada - tie, kurie atsidūrė apačioje, taip pat yra patys kalti, nes veikiausiai buvo tinginiai, negabūs ar dar balažin kokie, dėl to ir nusipelno savo likimo. M. Sandelo išvada skelbia, kad meritokratinė sistema skatina nejautrumą, abejingumą socialiai pažeidžiamiausių grupių atžvilgiu. Kas man darbo, jei jie patys kalti? Tai yra vienas kraštutinumas.
Tačiau egzistuoja ir priešingas kraštutinumas - atsakomybės už savo likimą perkėlimas. Viskas būtų gerai, jei tik ne… Vietoj daugtaškio galima būtų įrašyti kokį nors kaltininką - asmenį ar grupę. Juk jie kalti, jei negaunu ko nors, ko manausi esąs nusipelnęs - geresnio atlygio, deramo socialinio statuso ir jo suteikiamos pagarbos. Suvertus atsakomybę kam nors kitam, tampa lengviau gyventi. Tai jų kaltė, ne mano.
Egzistuojant troškimui permesti atsakomybę, automatiškai atsiranda pasiūla tokių kaip jau minėtas Seimo narys, kurie skuba siūlyti galimus atpirkimo ožius, kurti sąmokslo teorijas. Pastarosios pasižymi tuo, kad labai paprastai paaiškina pasaulį, iš kurio dingsta bet koks kompleksiškumas, bet koks atsitiktinumas, o už visų blogybių akivaizdžiai įžvelgiama priešo, kurį reikia sutvarkyti, ranka.
Teisus buvo rabinas Jonathanas Sacksas sakydamas, kad antisemitizmas nėra tik žydams grėsmių kelianti problema. Tai yra gilesnės ligos diagnozė. Jei šiandien atpirkimo ožiu, neapykantos objektu tampa žydai, tai dar nereiškia, kad rytoj politikos marginalai, socialiniuose tinkluose neršiantys neapykantos kurstytojai savo taikinio neatgręš į jus. Likti abejingam tokiems neapykantos kurstytojams kaip R. Kas mus išskiria iš minios, paklausite.
Man regis, asmenybėmis, o ne minios sudedamosiomis dalimis tampame kaip tik tada, kai suvokiame savo atsakomybę. Pabaigoje svarbu pasakyti, kad M. Sandelą pacitavau ne tik kaip papildomą šaltinį, kuris leido pereiti prie esminės atsakomybės perkėlimo ir atpirkimo ožių paieškos problemos.
Jo mintys labai svarbios turint omenyje riziką, kad meritokratinėse lenktynėse pralaimėjusieji bus imti žeminti kaip „lūzeriai“, nevykėliai ir taps potencialia populistų tiksline grupe. Juk populistai puikiai suvokia, kad neapykanta dažnai kyla iš pažeminimo jausmo.
Tad M. Sandelas perspėja visuomenę būti jautriai, empatiškai ir budriai dėl to, kaip elgiamasi su tais, kuriems šiuo metu sekasi blogiau. Mūsų pašaipa gali žadinti jų neapykantą. Mūsų negebėjimas kitame matyti žmogų, o tik stereotipą, gali lemti, kad ir į mus bus imta žiūrėti kaip į Užgavėnių Morę, kurią sudeginus galima išvaryti visas žiemos blogybes.
...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie mūsų darbo. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais. Norite nepraleisti svarbiausių naujienų?
Kaip pagerinti atmintį | Nootropai
Atminties rūšys
Jei proto daktarų bijote, bet vieną kitą savo atminties nuodėmę jau įžiūrite, tuomet jums teks pasitelkti žinynus ir kai ką sužinoti apie atminties rūšis:
- trumpalaikę
- ilgalaikę
- žodinę
- vaizdinę
- emocinę
- mechaninę
- loginę
- valingą
- nevalingą
Patarimai atminties gerinimui
Keletas patarimų, kaip pagerinti atmintį:
- Japonų vienuoliai rytais po keletą kartų patampo kiekvieną kairės ir dešinės kojos pirštą.
- Šveicarų neurologas Elijas Lemarquis pataria sprandą trinti garstyčių aliejumi.
Žodžių reikšmės
Kai kurios žodžių reikšmės iš lietuvių kalbos žodyno:
- óžio balsù - prastai (dainuoja, gieda): Visi pasigėrę ožio balsais rėkauja.
- óžio bámba - pikčiurna: Nekišk nagų prie to ožio bambos, tuoj žviegti pradės.
- óžio derýbos - juok. išpažintis: Ožio derybos prasideda.
- po ožẽlio gálva - per vėlai (ką padaryti): Pasėjo po oželio galva, tai tiek ir užderėjo.