Aruodas Tylusis Takas: Atsiliepimai ir Įžvalgos

Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius atsiliepimus ir nuomones apie "Aruodas Tylusis Takas". Sieksime pateikti išsamią informaciją, kuri padėtų susidaryti objektyvų vaizdą apie šį projektą.

Žmonės pradėjo vis keisčiau elgtis. Moksliškai išsireiškus-neadekvačiai. Pakrikę ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. To dar nebuvo nei prie Smetonos, nei prie ruso, kad gaidžiai pradėtų giedoti trečią valandą nakties. Dar kiti, o ir aš pastebėjau, kad naminiai gyvūnėliai pradėjo šalintis tų, kurie viską žino. Jeigu ankščiau leisdavosi glostomi, tai dabat juos lenkia ratu. Bet dar kiti rašo pastebėję, jog tie kurie žino ką kiti turi daryti, pradėjo atsiduoti kažkokiu tai specifiniu kvapu. Nei tai žuvies, nei dar kažkuo.

Taigi keistenybės tęsiasi, nes viskas spaudoje vis mutuoja makro, mikro ir omikron greičiu. Bet kaip pasakytų išminčius, niekas nesitęsia amžinai. Ir tikrai. Gyvenimas tai trumpas spektaklis.

Viena dalis pasisako už vakcinavimą, net iki prievartinio visus. Kita gi, diametraliai priešingai. Bet tas abi puses sieja vienas bendrumas. Vieni kitus vadina durniais.

Šiandien motinos diena, netikėtai graži, tyli po praėjusios savaitės darganų. Šviesos tiek daug. Ir laiko daug. Jau parėjo žmonės iš bažnyčios ir iš kapų, jau greičiausiai ir papietavo, o diena dar vis skaisti, dar negreit vakaras. Padvelkė tikrąja šiluma, vasaros nuojauta. Miestelis atrodo tuščias, tik plentu vis dar lekia mašinytės, nors reta kuri bepasuka kapų pusėn, neilgai trukusios sugrįžta ir padidinusios greitį nuskuba į kalną, į savo ne čia, kažkur kitur, susikurtus gyvenimus.

Kitos mašinytės iš kažkur parvažiuoja, nusileidžia į Minijos slėnį ir tyliai, tarsi vogčia, įsuka į kurį nors kiemą. Tai kaimo ateiviai, kelis kartus metuose susisodinantys į mašiną vaikus ir bočius, jei juos dar turi, ir važiuojantys kažkur lankyti paliktų tėvų namų ar jau taip pat tik kauburėlių kapuose.

Agota eina takeliu nuo ligoninės link buvusios ambulatorijos, tarsi nieko nė negalvodama, tiesiog jausdama tą pavasarišką dieną, miestelio nuotaikas, ją netikėtai apima keistas jausmas, lyg būtų atsitiktinai atvertusi seniai seniai savo pačios parašytą knygą ir staiga atradusi tą praeities pasaulį, kurį, atrodė, jau buvo pamiršusi, bet kuriame viskas netikėtai pasirodė taip pažįstama, įprasta, sava, išgyventa ligi gelmių, kad smulkmenos išnyko, nė nebepastebimos, liko visuma, gyvenimas.

Kažkada jauna, tik atvažiavusi dirbti, ėjo tuo pačiu štai taku. - Nakties darbas, - pasakė kolega ir susijuokė. Dabar gamta daro savo, žolių kuokštai kilnoja, ardo tą ploną dangos sluoksnelį. Ir gėlių patakėm nebelikę, o jas anas daktaras labai mėgo, sodino, prižiūrėjo pats ir kitus ragino. Kai jis išvažiavo, nutarta gėlynų kiek sumažinti, geriau tebūnie mažiau, bet tvarkingi. Agota tuomet pasiūlė palikti palei taką gėlynėlius tik tarpeliais ir buvo nustebinta stojusios tylos. - Bus kapeliai - ir stojo dar kurtesnė tyla. Tą rudenį, Vėlinių naktį, kažkas tikrai ant tų „kapelių“ uždegė žvakeles.

Agota nieko nebeklausinėjo, jau daug žinojo. Ko nežinojo, numanė. Neklausinėjo ir vėliau, tik žiūrėjo iš tolo, kai jau sąjūdžio metais susirinko čia, ligoninės kieme, būrelis žmonių, burzgė kolūkio technika, o ligoninės ūkvedys Pranis, vis pasitardamas su žmonėm, rodė, kuriose vietose kasti. Kasė, bet nieko nerado. Jau ir žmonės baigė išsiskirstyti, o Pranis vis stovėjo bekepuris, įsibridęs į geltonas smiltis, toks tarsi ne šiame pasauly būtų, o vėjas kedeno menkus, žilus plaukelius.

Kaip tik toj vietoj stovėjo, kur daugybę metų prie didelės supjautų malkų krūvos sėdėdavo ant kaladės kirviu pasirėmęs senasis Domė ir sunkiai kosėdavo. - Ar tat gali taip būti, kad iš žmonių nieko neliktų - nei kaulelio, nei danties? Nejau tai negesintos kalkės būtų taip viską sugraužusios? Mačiau, pylė daug. Ar ir iš atminties taip nieko neliks, nei vardų, nei veidų, šypsenų, balsų? Bet juk aš tai juos atsimenu!

Agota dabar sugrįžta į šią dieną, apsidairo. Atsimena. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo antrą šimtametį įpusėjęs pastatas mažais langeliais, kuriame dar neseniai buvo ambulatorija, o šimtą metų prieš tai klebonija - tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure.

Gal taip atrodo todėl, kad jau tokie dideli paaugo be jokios tvarkos kiemely įsigyvenę klevai, kurių, kiek žinia, niekas nesodino, tik nebeprižiūrėjo, leido augti savaiminukams. Ir ji po kelis kartus per dieną eidavo pro šalį, bet jų nepastebėdavo. Dabar po jais tvyro švelnus, žalzganas pavėsis, saulei smelkiantis pro gležnus, ką tik išsprogusius lapelius. Kleveliai žydi. Pavasaris. Jaunystė ir senatvė.

Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat „atlikusiems“ žmonėms - vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu - laikinai, kol susiras ką geriau.

Kai kurie kambariai stovi tušti, jų niekam nebeprireikė, langai užkalti lentomis. Krūvelė malkų kieme - atvežė kolūkio sunkvežimis, jų pasikapojama tam kartui, tik prastumti dienai, kitai. Laikinumo jausmas, o ir žiema jau praėjo.

O štai ir Polis, iš kažkur pareina neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis tuo ėjimu, neįprastai statydamas kojas, keistai persisverdamas nuo kulno ligi pirštų galiukų. Susimąstęs? Liūdnas? Gal užsisvajojęs? Jaunas, dar net vaikiškas jo veidas su dominuojančia ilgoka nosimi primena Pinokį ir visa žaisminga povyza nuteikia maloniai. Jis kažkoks kitoks, tarsi ne to kaimo vaikas. Koks? Tiesiog kitoks - svajoklis, lyg nematytų to, kas greta, o žvilgsnis klaidžiotų tolumoj ieškodamas kažko, kas turi tuoj tuoj pasirodyti. Polis - tai Apolinaras.

Kai Polis jau ima už durų rankenos, pamato Agotą, nudžiunga, tarsi ją ir būtų tikėjęsis sutikti, norėtų prieiti, bet sudvejoja. Susidrovi; įeina vidun. Pastovi atsirėmęs nugara į duris, tarsi atsiriboja nuo visko, paskui apsisuka. Virš durų staktos, kaip buvo įprasta senos statybos namuose, įtaisytas siauras langelis, dabar dulkinas, apmusijęs. Pasistiepęs Polis žiūri pro jį į kiemą - Agota dar nenuėjusi, kažko stovi susimąsčiusi prie apleisto gėlyno. Polis vėl atsiremia į duris. Prieš akis slenka vaizdai iš lindynės, kurioje ką tik buvo.

Ne, lindyne vadinti nedera, tai Sevūnės kambarys, kuriame susibūrusi įprastinė kompanija nekantriai laukia, kol pagaliau bus galima atkimšti pirmąjį iš dviejų butelį su drumstu skysčiu, Polio ką tik parneštų iš netolimo „taško“, bet Sevūnės nepaskubinsi - čia jos namai, jos tvarka, sunkiu darbu užsidirbtais ir, svarbiausia, išsaugotais, nepragertais pinigais tą namo kertę nusip...

Apie mane žino, vertina, atsimena tik tiek, kiek pati primenu. Jei supranta klaidingai, tai nuomonę bepakeičia tiek, kiek manau esant reikalinga, kiek sugebu įtikinti. Pamiršta mane kai tik pasidarau nereikalinga - žmonėms, ne sau, t.y. Tai mintys po gyvenimo.

Kintančios žodžių prasmės:

• Tylėjimas
• Metas
• Melas
• Kaltė
• Laisvė
• Tikėjimas
• Šventė
• Stebuklas
• Laukimas
• Laikas
• Tėkmė
• Beprotybė
• Gerumas
• Menas
• Tiesa
• Atleidimas
• Žinojimas
• Laidotuvės

Mano šeima su juo bendravo ir tarpukario metais, kai ir jis, ir mano tėvelis dėstė Vilniaus universitete, su seneliu susitikodavo profesiniais reikalais, teta Elena Pečiūrienė kurį laiką taip pat dirbo Universitete,(nežinau kuo),. Turiu jo laišką, Liusiai. Jame jis juokauja, jog kurį laiką manęs, kad Jurgučiai okupuos Vilniaus Universitetą, bet karas sutrukdęs. Į Liusės klausimą apie galimą mūsų šeimų giminystę, atsakė, kad visi mes iš bajorų Jurgučių, gyvenusių apie Darbėnus, dalyvavusių 1831m sukilime.

Esu gimusi Vilniuj prieš karą. 1940 m. rudenį. Po karo tėvelis buvo nuteistas pagal garsųjį 58 straipsnį už rezistencinę veiklą Vilniaus universiteto dėstytojų vadintoje Žvirono byloje. Atlikęs bausmę, dar dvejus metus buvo tremtyje Vorkutoje, vėliau apsigyveno Kaune, su draugų pagalba įsidarbino Respublikinėje bibliotekoje , kadangi mokėjo nemažai užsienio kalbų, kataloguodavo naujai gaunamas knygas (gaudavo 15 kap. už vieną užpildytą kortelę dar iki pinigų reformos 1962 m.). 1957 m mama su manim persikėlė į Kauną, čia 1959 m baigiau S. Nėries trečiąją vidurinę mokyklą, Stojau į VU filologijos fakultetą, bet nebuvau priimta. Dvejus metus atidirbau Kauno „Drobės" fabrike, vėliau baigiau Kauno medicinos institutą.

Šventė! Ne kiekviena sukaktis reiškia jubiliejų, tik išgyvenus eilinį dešimtmetį įprasta atsigrįžti atgal, gal net su tauraus gėrimo taure rankoje, kas tokią dieną net griežčiausiam abstinentui nelaikoma nuodėme, paminėti reikšmingiausius praėjusio laiko įvykius, nuveiktus darbus. Pritylam susimąstę apie ateitį, nejučia pagalvojam - o ko čia džiūgauti, jei taip pastebimai sutrumpėjo mums skirtas laikas? Su retom išimtim žmogui skirta dešimt jubiliejų. Žemaičiai, paklausti apie amžių, atskaičiuoja tiksliai - pradėjau penktai dešimtij trečius (Ooo!), baigiu devintai dešimtij paskutintus...(Ohooo!).

Taigi, pradedu devintai dešimtij pirmus, nors nuo vaikystės man, blyškiam ūksmės daigeliui, niekas nepranašavo ilgo amžiaus. - E, toks kiurkineli tebuvo... - ir nuėjo kalbėdamos poterį. Kiek kam lemta; tuomet, pokary, mirtis nebuvo senųjų privilegija. Antibiotikų era trumpam viską pakeitė, žmogus buvo bepatikintis savo pranašumu prieš gamtą, korona vėl viską sustatė į vietas. Kas su kuo kovoja? Vengdavau apie tai galvoti, tik paskutiniu metu vis dažniau susimąstau apie neišvengiamybę, išėjimo beprasmybę. Kas po to aštuoniasdešimtmečio? Štai ir išgyvenau iki šio rudens.

Visą gyvenimą lydėjo sunkios ligos su realia galimybe numirti, bet lemtis vis pasirūpindavo, kad su ja prasilenkčiau. Prieš porą metų juokais pasakiau, kad dar negaliu mirti, turiu dar bent sykį nuvažiuoti į mišką ir rasti bent vieną baravyką. Dveji metai, tarsi pagal mano užsakymą, buvo visiškai negrybingi, o ir miškai atrodė nepasiekiamai toli, patyliukais gyvenau, privengdama tampyti liūtui už ūsų. - Atliktoji! - sakydavo davatka Rozalija, pakildama iš vagos baigus kasti bulves ir dulkindama savo ilgą namų audimo sijoną.

Tai suspėsiu padaryti rytoj, o šiandien man šventė. Atliktoji! Darbų pabaigtuvės! Ankstyvo ryto tyloj įbridau į atsiminimus, tarsi perėjau savo gatve, pasidairiau po gyvenimus kaimynų, su kuriais prieš kelis dešimtmečius statėmės tuos dabar jau gerokai aptrupėjusius namus, mėgindama atrinkti, kurių sveikintojų laukiu ir net ką, daugmaž, jie man, o aš jiems galėtume pasakyti, bet netrukus susivokiau, kad jų, sutiktų gyvenime, gerų, ne paslaptis, kad ir blogų, susirinktų didžiulė minia. Kaip aš juos myliu! Visus!

Reikėjo sulaukti šio, aštunto, jubiliejaus, kad mane pačią apstulbintų atsitiktinai padarytas atradimas - nebus, nesusirinks minia gyvenimo bendrakeleivių, nieko nebepasakys, nesudainuos „Ilgiausių metų, ilgiausių“, nors kaip jų laukčiau kaip mylėčiau, dėl tokios paprastos priežasties, kad didžioji dauguma jų jau išėję pirma manęs ir jų vis mažėja, o ir tie, dar likę, šiandien jau tokie pat, kaip aš, sulinkę, sukrypę, sukumpę, varganai tipenantys į vaistinę ar parduotuvę.

Gyvenime, šiandien klausysiuosi tų vieno kito išgyvenusių, dar nepamiršusių manęs bendrakeleivių ir turavosiu mintyse: dėkoju tau gyvenime, kad nebuvai per lengvas, kad naštą užritai man ant pečių per sunkią nešti - svetimą ir savą. Kad mano galiomis tikėjai. Nepriekaištauju tau, gyvenime, už tai, kad pašaukei mane į šią nuostabią Žemę, manęs neatsiklausęs. Ir aš neklausiu, nors tu, manau, žinai, kokia prasmė to atėjimo taip trumpam ir išėjimo šitaip greitai - esu tiesiog laiminga, kad esu, nes niekad nebuvau viena, esu tokia pati, ne išskirtinė ir kad išeisiu ne viena - su atmintim ir meile tam gabalėliui žemės, kur gyvenau, nors daug jos liko nė nepamatytos, neišvaikščiotos, su vabalėliu ir paukščiu, ramunės žiedu ir medžiu, vaikystėje išsiauginta ožkyte Mikce, ir žmonėmis.

Dabar tik supratau, kaip tai teisinga, kad mūsų laikas ir yra tik mūsų. Gyvenime, mes svetimėjam, mes daromės juokingi, įkyrūs, ateinantiems nebesuprantami ir jūsų nesuprasdami, todėl išeidami mes išsinešim savo laiką, gyvenseną, vertybes, kalbėseną ir papročius, madas, dainas, ligas. Mes nebespėjam su tavim, mus daug kas stebina, mus daug kas žeidžia, skaudina - niokojama gamta, skubėjimas gyventi, namai be kaminų, tyla miestelių, kaimų gatvėse - nekrykštauja vaikai. Kur lindi jie? Kodėl nelaksto vasarom basi?

Gyvenime, turėjau, pasirodo, išgyventi lig šiandieninio jubiliejaus, kad suprasčiau, kaip klydau, manydama, kad žmogus yra kažkoks kitoks, kad išskirtinis savo protu, jausmais, darbais. Kaip žeisdavo mane mirtis, kaip piktindavo! Kaip gali ji ateiti ir sunaikinti tokiom pačiom primityviausiom cheminėm reakcijom aukščiausius kalnus, skrusdėlę ir dinozaurą? Mane, Žmogų! Paskui iš naujo kurti kažką kitą, kas niekuo nebeprimins manęs, ožkytės Mikcės, skrusdėlės, ramunės žiedo. Štai perprato senukas Mendeliejevas to vyksmo, to nykimo kodą, o kiek jų dar neatpažintų? Į nedidukę lentelę sutalpinti elementai kaip lego žaidimo detalės, iki jų suyra viskas (ir žmogus), ir vėl iš jų tveriama pasaulio įvairovė (ir žmogus). Einu, einu, einu... Viena. Atlikusi.

Esu vertinama tik tiek, kiek duodu, pasakau, o ne tiek, kiek išgyvenu savyje, sukuriu sau. Tai mintys po gyvenimo. Jas išprovokavo pirmi sakiniai pradėjus skaityti Merabo Mamardašvilio straipsnį „Metuose" apie Marselį Proustą, jo romaną „Prarasto laiko beieškant“. Kiekvieną kartą panašiom aplinkybėm many kyla audra, noras prieštarauti dar nė nežinant kam, dar neperskaičius visos medžiagos. Šai ir dabar - išsigelbėjimą? Nuo ko? Užmaršties? Sunaikinimo? Ar tai gyvenime svarbiausia? Ar tai esmė, kad pasaulis nuolat pripažintų mano egzistavimą, žinotų, vertintų, nepamiršų, rūpintųsi? Filosofinis traktavimas vyksta proto lygmeny, literatūrinis - jausmų. Bendravimas su pasauliu per meninę kūrybą yra gilesnis, esmingesnis, spalvingesnis, jausminiam fone stipriau išgyvenamas. Mes klystame, jei manome, kad mums svarbiausia yra pažinti pasaulį. Šios dienos mano kedenamą problemą taupiai, bet tiksliai išriša lietuviškas posakis: „Iš akių ir iš širdies“. I. Tarsi nebuvę.

II. Kintančios žodžių prasmės.

Užminsiu/įminsiu jums mįslę, o jūs, jei tokie išmanūs, įminkite/išminkite. elementaru, Vatsonai.

Tai čia iš serijos-EINAM KAS BAISIAU ? Apysaka 2021-2022. Giltinė šienavo ne vien senus. Šuo buvo pats geriausias sargas kieme. Gyvenvietė.. Mintantys tik konsservų dietą ir užaugintomis bulvemis... Pasaulis už tvoros .. Kitu kampu.

tags: #aruodas #tylusis #takas