Šiame straipsnyje aptarsime, ar buto savininkas gali būti garantu šilumos vartojimo sutartyse, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir teismų praktika. Aptarsime vartojimo sutarties apibrėžimo problemas, negaliojančius sandorius ir kitus svarbius aspektus, susijusius su vartotojų teisių apsauga.
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Vartotojų Teisių Apsauga
Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014) yra pagrindinis teisės aktas, kuriuo remiantis ginamos vartotojų teisės. Konstitucijos 46 straipsnyje skelbiama:
„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“
Šis sakinys yra labai reikšmingas ir naudojamas kiekviena tinkama proga. Tačiau Lietuvoje neįprasta Konstitucijos normas taikyti tiesiogiai. Todėl ši nuostata laikytina tik instrumentu ir vadovu Įstatymų leidyboje.
Kita svarbi nuostata yra Konstitucijos 5 straipsnyje: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Vėlgi šios nuostatos yra svarbios, nes jos reiškia, kad Valstybės (ir Vyriausybės) institucijos yra įpareigotos įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio reikalavimus: t.y. ginti teisėtus vartotojo interesus.
Konstitucija skelbia: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“ Tačiau netgi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažeidė šią Konstitucijos normą ir savo nutartyje vienoje civilinėje (vartotojų) byloje pasirėmė Įstatymu, kuris ne tik kad nebuvo paskelbtas, negaliojo, bet dargi nebuvo sukurtas šios bylos ginčo laikotarpiu. Įstatymas (Šilumos ūkio) buvo paruoštas, priimtas ir įsigaliojo (2003-07-01) jau vykstant teisminiams ginčams toje byloje.
Civilinis Kodeksas ir Kiti Įstatymai
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262) yra kitas pagrindinis Lietuvos civilinės teisės įstatymas. Jis yra gana progresyvus, remiasi geriausia Europos valstybių patirtimi. Naujasis Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.
Pagal CK 1.3 str. „Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.“
Kodeksas skelbia, kad „Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.
Vartojimo Sutarties Apibrėžimo Problema
Sutinkamai su CK 1.39 str. 1 dalimi „Šiame ir kituose šio Kodekso straipsniuose minima vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.“
Apibrėžimas skelbia Vartojimo sutartį turint tris požymius: vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis prekes ar paslaugas, jų įsigijimo tikslas yra ne komercinė, ne profesinė veikla ir vartotojas pats sudaro sutartį.
Kaip matome iš Konvencijoje pateikto vartojimo sutarties apibrėžimo, Vartojimo sutartis turi tik du požymius: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo (vartotojas) ir jas įsigyja ne dėl savo komercinės ar profesinės veiklos o dėl savo asmeninių, šeimos ar namų ūkio poreikių tenkinimo. Čia nerandame trečio požymio. Asmuo, kuris sudaro sutartį (ar pats vartotojas, ar kažkas vietoj jo) yra praleistas. Iš tikro čia yra praleistos abi sutarties šalys.
Tuo atveju, kai sutartį sudaro ne pats vartotojas, o daugiabučio namo savininkų bendrija, veikianti vartotojų vardu, Lietuvos teisės sistema ilgą laiką nepripažindavo tokių sutarčių vartojimo sutartimis.
Dabar situacija Lietuvos teisėje pasikeitė po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje konkrečioje byloje išaiškino, kad nurodytą CK 1.39 str. 1 d. normą reikia aiškinti kitaip, negu ji yra parašyta, t.y. aiškinant praleisti trečiąjį Vartojimo sutarties požymį.
Mes inicijavome keletą bylų teismuose tuo klausimu (dėl vartojimo sutarties apibrėžimo) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 priėmė mūsų argumentus tuo klausimu ir išaiškino, kad CK 1.39 str. 1 dalis turi būti perskaityta, kaip ji parašyta Romos konvencijoje. Nors šis Civilinio kodekso straipsnis dar nėra pakeistas, paprastai teismai laikosi šios nutarties.
Remdamiesi šios nutarties išaiškinimu, mes įtikinome Įstatymo leidėją ir naujame Vartotojų teisių apsaugos įstatyme (Žin., 2007, Nr. 12-488) vartojimo sutarties apibrėžimas buvo pakeistas. Jis dabar skamba sekančiai: „ Vartojimo sutartis - prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.“
Ši pataisa yra labai svarbi mums, nes daugiabučių namų savininkų bendrijų sutartys su energijos tiekėjais ir paslaugų teikėjais dabar pripažįstamos vartojimo sutartimis. Nors ir dabar šioje sferoje su teismais turime tam tikrų problemų, nes šilumos tiekimo sutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje byloje pripažino tik iš dalies vartojimo sutartimi.
Teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, iškėlė idėją apie naują sutarčių rūšį (tokia sutarties rūšis LR CK nėra minima), kurioje „Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas“. Taip bandoma kvestionuoti ankstesnę Teismų praktiką, pagal kurią bendrijų sutartys, sudarytos dėl butų savininkų, buvo laikomos vartojimo sutartimis.
Kažkodėl šioje nutartyje Kolegija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ar šiluma naudojama buto patalpų, ar bendrų patalpų šildymui, ji visgi yra perkama poreikiams, nesusijusiems su vartotojo verslu ar profesija, tai yra grynai buitinių poreikių tenkinimui.
Svarbiausi įstatymai ir nutarimai vartotojų teisių apsaugai
Šioje lentelėje pateikiami svarbiausi įstatymai ir nutarimai, reglamentuojantys vartotojų teisių apsaugą Lietuvoje:
| Dokumento pavadinimas | Numeris | Aprašymas |
|---|---|---|
| Lietuvos Respublikos Konstitucija | Žin., 1992, Nr. 33-1014 | Pagrindinis įstatymas, užtikrinantis vartotojų teises. |
| Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas | Žin., 2000, Nr. 74-2262 | Civilinės teisės pagrindas, reglamentuojantis vartojimo sutartis. |
| Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas | Žin., 1994, Nr.94-1833; 2007, Nr. 12-488 | Įstatymas, skirtas vartotojų teisių apsaugai. |
| Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas | Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259 | Reglamentuoja šilumos ūkio veiklą ir vartotojų teises. |
