Daiktinės teisės gali priklausyti turto savininkui ar asmeniui, kuris nėra turto savininkas. Daiktinės teisės turėtojas yra aktyvus, kitas asmuo turi elgtis pasyviai, kad nepažeistų daiktinių teisių. Jai būdinga sekimo teisė (daiktinė teisė visada lydi daiktą ir turi pirmenybę prieš kitas teises, pvz., prievolines teises). Atkūrus nepriklausomybę atkurta visavertė nuosavybės teisė bei kitos daiktinės teisės. Daiktinės teisės registruojamos viešajame registre.
Lietuvoje 1918-40 buvo įtvirtintos kai kurios daiktinės teisės.
Nuosavybės teisė yra teisė valdyti, naudotis ir disponuoti daiktu nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Valdymas, kaip daiktinė teisė, yra faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Valdytojas turi teisę ginti esamą ar atnaujinti atimtą valdymo teisę. Jis gali reikalauti nuostolių atlyginimo.
Turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti ir naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Hipoteka ir įkeitimas yra atitinkamai nekilnojamojo ir kito turto ar turtinių teisių įkeitimas. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn hipoteka ir įkeitimas seka paskui daiktą.
Servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti kaip teisės naudotis daiktu suteikimas ar savininko teisės naudotis daiktu apribojimas. Yra žinomi kelio, statinio servitutai, teisė tiesti požemines, antžemines konstrukcijas ir kita.
Uzufruktas t. p. Užstatymo teisės pagrindu žemė suteikiama naudotis kitam asmeniui statiniams statyti ar įsigyti, jiems valdyti nuosavybės teise, žemės gelmėms naudoti. Ilgalaikė nuoma - teisė naudotis kito asmens nekilnojamuoju daiktu ar žeme neatliekant veiksmų, didinančių nekilnojamojo daikto ar žemės vertę. Daikto sulaikymas - kreditoriaus teisė sulaikyti skolininko jam perduotą daiktą tol, kol skolininkas įvykdo savo prievolę. Turto administravimas - nuosavybės teisių įgyvendinimas, kurį atlieka paskirtas daikto valdytojas.
Uzufruktas yra asmens gyvenimo trukmei ar už ją trumpesniam terminui nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Tai daiktinė teisė, suteikiama visam žmogaus gyvenimui arba tam tikram laikotarpiui (ne ilgesniam nei uzufruktoriaus gyvenimo trukmė). Ji leidžia naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą. Paprastai tokia teisė nustatoma tam, kad būtų užtikrintas konkretaus asmens išlaikymas arba pagerintos jo gyvenimo sąlygos.
Pasak advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ teisininko Roko Puodžiūno, šios teisės unikalumas tas, kad ji susieta ne su savininku, o su pačiu daiktu. Tai reiškia, kad net pasikeitus savininkui uzufrukto galiojimas nesikeičia - priešingai nei paprastose sutartiniuose santykiuose.
Galimybė naudotis svetimu daiktu nemokant nuomos: uzufrukto teisė. Įsivaizduokite galimybę teisėtai naudotis svetimu turtu - gauti iš jo pajamas, produkciją ar net nuomos užmokestį - bet pačiam nemokėti nė cento. Skamba kaip nuomos sutartis? Ne visai.
003 Uzufruktas | Nuosavybės teisė | autorius Dean Navarro
Kaip atsiranda uzufruktas?
Pasak teisininko, uzufrukto objektu gali tapti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas. Ši teisė gali atsirasti trimis būdais - įstatymo pagrindu, teismo sprendimu arba sudarius sandorį. Įstatymo nustatytas uzufrukto pavyzdys - nepilnamečių vaikų turtas.
„Nors tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų nuosavybę, jiems būtinas teisinis pagrindas tą turtą tvarkyti. Būtent todėl įstatyme numatyta, kad tokiais atvejais tėvai veikia kaip uzufruktoriai - jie tvarko vaikų turtą uzufrukto teisėmis, nors patys jo ir nevaldo kaip savininkai“, - sako Rokas Puodžiūnas.
Uzufruktas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, dažniausiai šeimos teisės kontekste. Pavyzdžiui, nutraukus santuoką, teismas gali suteikti teisę naudotis gyvenamąja patalpa tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, net jei ta patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui.
Vis dėlto dažniausiai uzufruktas atsiranda sudarius sandorį - sutartimi ar testamentu. Jį nustatyti gali tik pats daikto savininkas. Jei kalbama apie nekilnojamąjį turtą, tokia sutartis privalo būti patvirtinta notariškai, o teisės ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą viešame registre. Tuo tarpu kilnojamųjų daiktų atveju, kai registracija neprivaloma, uzufruktas įsigalioja nuo paties daikto perdavimo momento.
Uzufruktoriaus teisės ir pareigos
Svarbiausia uzufruktoriaus teisė - naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą: vaisius, produkciją ar pajamas. Konkrečios teisės apibrėžiamos nustatant patį uzufruktą, tačiau jei to nepadaryta, laikoma, kad uzufruktorius turi naudotis daiktu taip, kaip tai darytų rūpestingas savininkas.
„Nors jis negali perleisti pačios uzufrukto teisės kitam asmeniui, tačiau gali leisti trečiajam asmeniui naudotis daiktu - pavyzdžiui, jį išnuomoti. Tokiu atveju visos gautos pajamos priklauso uzufruktoriui. Jam taip pat suteikiama teisė reikalauti įvykdyti su uzufrukto objektu susijusias prievoles ir priimti atitinkamas įmokas“, - pabrėžia Rokas Puodžiūnas.
Teisininkas atkreipia dėmesį, kad kartu su teisėmis atsiranda ir pareigos. Uzufruktorius privalo naudotis daiktu atsakingai, užtikrinti jo išsaugojimą ir, jei reikia, atlikti einamuosius remontus. Proporcingai gaunamai naudai jis turi mokėti su objektu susijusius mokesčius ir kitas įmokas, nebent įstatymas ar sutartis numato kitaip.
Taip pat jis privalo pranešti savininkui apie bet kokius daikto sugadinimus, būtinybę atlikti didesnius pagerinimo ar remonto darbus, saugoti turtą nuo pavojų ir informuoti, jei tretieji asmenys pareiškia teises į daiktą. Kartą per metus uzufruktorius turi atsiskaityti savininkui už naudojimąsi objektu, o tam tikrais atvejais - ir apdrausti daiktą.
„Avocad“ teisininkas pabrėžia, kad uzufruktorius moka tik tuos mokesčius, kurie yra tiesiogiai susiję su daiktu. Tai patvirtina ir teismų praktika. Vienoje byloje savininkas prašė panaikinti uzufruktą, nes uzufruktorius nemokėjo už buto administravimo bei bendrų patalpų priežiūros išlaidas.
„Tačiau teismas išaiškino, jog tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiu butu kaip uzufrukto objektu, todėl už jas atsako pats savininkas, o ne uzufruktorius“, - pažymi Rokas Puodžiūnas.
Pavyzdys iš teismų praktikos
Savininkas prašė panaikinti uzufruktą, nes uzufruktorius nemokėjo už buto administravimo bei bendrų patalpų priežiūros išlaidas. Teismas išaiškino, jog tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiu butu kaip uzufrukto objektu, todėl už jas atsako pats savininkas, o ne uzufruktorius.
Uzufrukto pabaiga
Kaip ir bet kuri teisė, uzufruktas nėra amžinas. Jis gali pasibaigti įvairiais pagrindais - tiek dėl paties uzufruktoriaus valios, tiek dėl objektyvių aplinkybių. Paprasčiausias atvejis - kai uzufruktorius raštu atsisako teisės, tačiau toks atsisakymas galioja tik savininko naudai.
Uzufruktas taip pat savaime baigiasi mirus uzufruktoriui, nes ši teisė nėra paveldima, arba likvidavus juridinį asmenį, jeigu teisė buvo nustatyta jam. Juridiniams asmenims galioja ir laiko riba - pasibaigus trisdešimčiai metų uzufruktas nebegalioja.
Kartais uzufrukto pabaiga susiejama su konkrečiu terminu ar sąlyga. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų gali būti nustatytas uzufruktas kito tėvo būste, kol vaikui sukaks aštuoniolika metų - sulaukus pilnametystės ši teisė automatiškai baigiasi.
Ji išnyksta ir tuomet, jei pats uzufruktorius tampa daikto savininku, jei objektas žūva ar jo būklė taip pablogėja, kad jis nebegali būti naudojamas pagal paskirtį. Įstatymas taip pat nustato senaties terminus. Jei uzufruktorius trejus metus nesinaudoja kilnojamuoju daiktu, arba dešimt metų - nekilnojamuoju, uzufruktas baigiasi savaime.
Be to, uzufruktas gali būti panaikintas ir teismo sprendimu, jei yra tam įstatyme numatyti pagrindai. „Avocad“ teisininkas taip pat akcentuoja, kad teismo sprendimu uzufruktas gali būti panaikintas tik tuomet, kai tai numato įstatymas.
Pasibaigus šiai teisei, uzufruktorius privalo grąžinti daiktą savininkui tokios būklės, kokios jį gavo, atsižvelgiant į įprastą susidėvėjimą, nebent nustatant uzufruktą buvo sutarta kitaip. Jei uzufruktorius daiktą pagerino, jis gali pasilikti tas pagerinimo dalis, kurias galima atskirti nepadarant žalos.
Jeigu pagerinimai yra neatskiriami, uzufruktorius gali reikalauti atlyginti jų išlaidas, bet tik tiek, kiek padidėjo daikto vertė, ir tik tuo atveju, jei pagerinimai atlikti su savininko sutikimu. Jei uzufruktas buvo registruojamas, jo pabaiga siejama ir su išregistravimo momentu.
Apibendrinant galima pasakyti, kad uzufruktas yra ypatinga daiktinė teisė, leidžianti teisėtai ir nemokamai naudotis svetimu turtu. Ji yra susieta su pačiu daiktu, todėl savininkui pasikeitus ši teisė lieka galioti. Dažniausiai uzufruktas nustatomas savininko valia, siekiant užtikrinti artimo žmogaus poreikius ar jo gerovę.
„Ši primiršta Civilinio kodekso galimybė gali tapti išmintingu sprendimu planuojant šeimos turtą ar užtikrinant artimo žmogaus gyvenimo kokybę“, - sako Rokas Puodžiūnas. Todėl prieš priimant sprendimą dėl uzufrukto nustatymo visuomet verta pasikonsultuoti su teisininkais - taip ši unikali teisė taps ne problema, o patikimu instrumentu.
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės.
Praktinis pavyzdys
Skaitytojas nurodytoje situacijoje yra buto savininkas, o jo močiutės sutuoktinis naudojasi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu uzufrukto teise. Šiuo atveju savininkas turi teisę gyventi bute kartu su velionės vyru. Tačiau uzufruktorius negali pasikviesti į gyvenamąjį būstą gyventi kitų trečiųjų asmenų be savininko sutikimo.
4.143 straipsnis. Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Uzufruktorius turi teisę reikalauti įvykdyti dėl uzufrukto objekto atsiradusias prievoles ir priimti įmokas. Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui, bet gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą. Tokiu atveju abu subjektai atsako pagal prievoles solidariai. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Minėtame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo - įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Taigi uzufruktorius įgyja teisę daiktą valdyti ir jį naudoti pagal paskirtį. Teisė valdyti daiktą suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimas yra suprantamas kaip gavimas iš daikto ekonominės naudos, taigi ir uzufruktoriaus asmeninių poreikių patenkinimas.
Vienu iš galimu uzufrukto objektų yra butas arba gyvenamasis namas. Uzufruktas nėra atlygintinis. Pažymėtina, jog įstatymas asmeniui, kuris gyvena bute uzufrukto teise, nustato tam tikras pareigas. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normaliai būklei užtikrinti, privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas. Asmuo sandoriu nustatantis uzufruktą gali numatyti ir kitas pareigas uzufruktoriui.
| Teisė | Apibrėžimas |
|---|---|
| Nuosavybės teisė | Teisė valdyti, naudotis ir disponuoti daiktu nepažeidžiant kitų asmenų teisių. |
| Uzufruktas | Teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo naudą (vaisius, pajamas). |
| Servitutas | Teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikianti teisę naudotis daiktu. |
1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.
2. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias.
3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai.
4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui.