Dažnas mūsų visuomenėje vis dar linkęs reumatu įvardyti daugelį raumenų, sąnarių ar minkštųjų audinių ligų. Tačiau Medicinos diagnostikos ir gydymo centro reumatologė Jūratė Eidžiūnienė pabrėžė, jog reumatas - širdies ir vožtuvų patologija, dažniausiai pažeidžianti širdį, sąnarius ir kitus organus, tuo tarpu reumatiniais susirgimais vadinamos kaulų ir sąnarių ligos bei pažeidimai.
Kaulų ir sąnarių ligos bei pažeidimai, vadinami tiesiog reumatinėmis ligomis, pasak reumatologės J. Eidžiūnienės, yra dažniausia ilgalaikio skausmo ir fizinės negalios priežastis, kuri kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Jie daro milžinišką neigiamą įtaką individams, šeimoms, bendruomenei ir visuomenei.
Pagal dabar galiojančią Tarptautinę ligų klasifikaciją, jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligų grupę sudaro apie 100 pagrindinių susirgimų. XX amžiaus pradžioje ši susirgimų grupė dažniausiai buvo apibrėžiama vienu „reumatizmo“ ar „reumato“ terminu.
„Reumatologija - tai uždegiminės, degeneracinės, metabolinės kaulų, raumenų, raiščių bei jungiamojo audinio ligos, kurioms būdingi atramos-judamojo aparato sutrikimai (skausmai, mobilumo sutrikimas).
Taigi, reumato nereikia painioti su tokiais reumatologinėmis ligomis kaip sąnarių uždegiminės, jungiamojo audinio ligos, pasireiškiančios sąnarių skausmais, dažnai liaudyje vadinamais sąnarių reumatu.
Kodėl svarbu atpažinti šias būkles ir nepainioti tarpusavyje?
Kas yra reumatas?
Reumatas, kaip teigė reumatologė J. Eidžiūnienė, - tai streptokokinės infekcijos sukelta širdies ir vožtuvų patologija, dažniausiai pažeidžianti širdį, sąnarius, smegenis ir kitus organus. Yra keletas streptokokų grupių, tačiau tik A grupės streptokokai sukelia reumatą. Dažniausiai šia liga serga 4-9 metų vaikai.
„Ūminis reumatas yra sisteminė uždegiminė liga, kuri atsiranda praėjus 2-4 savaitėms po streptokoko sukelto tonzilito ar faringito. Liga pasireiškia karščiavimu (temperatūra pakyla iki 39-40 laipsnių), bendru silpnumu. Po kurio laiko gali pasireikšti bet kuris iš šių simptomų: migruojantis stambiųjų sąnarių artritas, širdies pažeidimas (karditas ir valvulitas), centrinės nervų sistemos pažeidimas“, - pasakojo Medicinos diagnostikos ir gydymo centro reumatologė J.
Kaip pastebima, ūminio reumato susirgimo atvejų ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse mažėja: šiuo metu pasitaiko vos 5 ūminio reumato atvejai 100 tūkst. gyventojų. Pasak gydytojos reumatologės, toks ūminio reumato sergamumo sumažėjimas siejamas su dideliu antibiotikų vartojimu, gydant tonzilitą ir faringitą, pagerėjusia gyvenimo kokybe ir tinkamomis higienos sąlygomis.
Pagrindiniai reumato simptomai
Reumatologė J. „Pacientai gali dažnai jausti nuovargį, karščiavimą. Jei tinkamas gydymas būna paskirtas laiku, esami sąnarių skausmo simptomai dažniausiai praeina negrįžtamai.
Reumato diagnostika ir gydymas
Pirmiausia šią ligą gydo vaikų gydytojai reumatologai, vėliau, jei atsiranda širdies vožtuvų ydos, prireikia ir gydytojų kardiologų konsultacijos. Pagrindinis gydymas, pasak reumatologės J. Eidžiūnienės, - tai antibakterinė terapija, kurios metu pacientui išrašomi penicilino grupės preparatai. Rekomenduojamomis dozėmis šios ligos gydomos apie 10-14 dienų.
„Jei ligoniui diagnozuojama gerklės streptokokinė infekcija, tiriami ir jo šeimos nariai. Taip pat gali būti paskirti kiti simptominiai vaistai, tokie kaip paracetamolis, ibuprofenas, o esant ritmo sutrikimams, dažnam pulsui, išrašomi vaistai, reguliuojantys širdies veiklą“, - teigė specialistė.
Ūminiai ligos simptomai praeina per keletą dienų ar savaičų. Susiformavus širdies ydoms, pacientui gali būti atliekama ir kardiochirurginė operacija.
Reumatologės J. Eidžiūnienės teigimu, reumatas gali sukelti širdies uždegimą - karditą, kuriam būdingas naujas ūžesys, atsirandantis dėl širdies vožtuvų uždegimo. Tai dažniausias kardito požymis, paprastai aptinkamas gydytojui auskultuojant.
„Elektrokardiograma padeda nustatyti širdies pažeidimų stiprumą. Krūtinės ląstos rentgenogramoje galima pamatyti, kiek širdis padidėjusi, - pasakojo reumatologė. - Doplerinė echokardiograma (širdies ultragarsinis tyrimas) padeda labai tiksliai nustatyti karditą. Visos šios procedūros yra neskausmingos. Vienintelis patiriamas nepatogumas yra tas, kad vaikas turi išbūti ramus viso tyrimo metu.“
Jei įtariate, kad sergate reumatoidiniu artritu, peržiūrėkite šį vaizdo įrašą, kad sužinotumėte daugiau apie šią ligą:
Reumatoidinis artritas, priežastys, požymiai ir simptomai, diagnozė ir gydymas.
Kada reikėtų kreiptis į gydytoją reumatologą?
Visgi reumatologė J. Eidžiūnienė patarė atkreipti dėmesį į keletą svarbių simptomų, kuriuos pastebėjus būtina nelaukti ir konsultuotis su reumatologu:
- asmenims iki 40 m. jei vargina simptomai, tokie kaip lėtiniai odos bėrimai, plaukų slinkimas, bendras nuovargis, migruojantys sąnarių skausmai, pirštų tirpimas ir pabalimas, odos sustorėjimas, karsčiavimas, rekomenduotina išsitirti dėl jungiamojo audinio ligų, vaskulitų.
Reumatoidinis artritas: mitai ir tikrovė
Gydytoja reumatologė J. Reumatoidinis artritas pažeidžia ne tik sąnarius, bet ir kitus vidaus organus, todėl jį galima pelnytai laikyti viena klastingiausių sąnarių ligų. Ši liga apsupta daugybės mitų, kas dar labiau apsunkina jos eigą. Teisinga informacija apie reumatoidinį artritą gali padėti anksčiau jį aptikti ir pradėti taikyti tinkamą gydymą. Todėl Kauno klinikų Reumatologijos klinikos vadovė prof.
Mitas nr. 1: Reumatoidiniu artritu serga tik vyresnio amžiaus žmonės
Klaidinga nuomonė, kad reumatoidiniu artritu serga tik brandaus amžiaus žmonės, greičiausiai susiformavo todėl, kad sąnarius dažniausiai skauda vyresniems žmonėms. „Reumatoidinis artritas yra viena dažniausių sąnarių uždegiminių ligų, kuria serga apie 1 proc. Lietuvos gyventojų. Ja gali sirgti bet kokio amžiaus žmonės, vaikai - ne išimtis, - kalba Reumatologijos klinikos vadovė. - Dažniausiai suserga vidutinio amžiaus, 30-50 metų, asmenys.
Mitas nr. 2: Kraujo tyrimas visada parodo reumatoidinį artritą
Tiesa ta, kad ligai nustatyti dažnai kraujo tyrimo nepakanka. „Daugelis mano, jog ligą parodo reumatoidinis faktorius, kuris gali būti nustatomas atlikus kraujo tyrimą. Ir jeigu šis faktorius aptinkamas, tai reiškia, jog žmogus serga, o jeigu ne - neserga. Iš tiesų yra kiek kitaip. Tik 70-80 proc. pacientų šis faktorius yra randamas pirmaisiais ligos metais, o likusiems 20-30 proc.
Antifosfolipidinis sindromas
Antifosfolipidinis sindromas priskiriamas autoimuninių sutrikimų grupei. Kaip pastebima, šis sindromas neretai gali tapti nesivystančių nėštumų ir pasikartojančių persileidimų priežastimi. Kaip antifosfolipidinis sindromas pasireiškia, kokios jo išsivystymo priežastys, kaip diagnozuojamas ir gydomas - apie tai kalbamės su medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytoju hematologu Kazimieru Maneikiu.
Kuo pavojingas antifosfolipidinis sindromas?
Sergant antifosfolipidiniu sindromu (AFS), žmogaus imuninė sistema klaidingai nusitaiko į tam tikrus organizmo audinius. „Baltųjų kraujo kūnelių pagaminti antifosfolipidiniai antikūnai jungiasi prie kraujagyslių membranų komponentų.
Kokioms žmonių grupėms šis sindromas gali pasireikšti?
Antifosfolipidinis sindromas, pasak hematologo K. Maneikio, nėra dažna liga. Jo paplitimas siekia maždaug 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų. AFS gali pasireikšti bet kokio amžiaus ir lyties asmenims, tačiau tam tikri veiksniai gali padidinti sindromo išsivystymo riziką:
- Autoimuninės ligos. Asmenims, sergantiems autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, Sjögreno sindromas ar autoimuninis tiroiditas, antifosfolipidinio sindromo išsivystymo rizika yra didesnė.
- Amžius.
- Šeimos istorija.
- Rūkymas.
„Svarbu paminėti - nors šie veiksniai gali didinti AFS išsivystymo riziką, ne visiems, turintiems juos, pasireiškia sindromas. Ir atvirkščiai - šis sindromas gali pasireikšti asmenims, neturintiems minėtų rizikos veiksnių“, - paaiškino „Hila“ gydytojas hematologas K.
Antifosfolipidinio sindromo išsivystymo priežastys
Nėra tikslių duomenų, kodėl išsivysto antifosfolipidinis sindromas, tačiau žinoma, kad tai yra autoimuninis sutrikimas. Tokių sutrikimų atveju, kaip sakė gydytojas, imuninė sistema klaidingai atakuoja sveikas ląsteles ir audinius. Šio sindromo metu imuninė sistema veikia prieš ląstelių membranų komponentus, vadinamus fosfolipidais.
Gydytojas hematologas paminėjo keletą teorijų, kodėl AFS atveju susidaro antifosfolipidiniai antikūnai: „Genetiniai antifosfolipidinio sindromo tyrimai vis dar yra ankstyvoje stadijoje, tačiau panašu, kad genai, kuriuos paveldime iš tėvų, gali turėti įtakos šio sindromo išsivystymui. Taip pat žinoma, kad kai kurie aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, infekcijos, tam tikri vaistai, gali turėti įtakos imuninei sistemai. Tam tikrais atvejais galima įtarti, kas galėjo išprovokuoti imuninės sistemos reakciją prieš savus audinius, tačiau provokuojantys veiksniai skirtingiems asmenims skiriasi ir ne visi, patiriantys šiuos veiksnius, galiausiai suserga AFS.“
Hematologas K. Maneikis atkreipė dėmesį, jog antifosfolipidinis sindromas dažnai pasireiškia kartu su kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė. Taip pat, anot jo, svarbūs ir hormoniniai veiksniai, pavyzdžiui, estrogenų sudėtyje turintys vaistai arba hormoniniai pokyčiai nėštumo metu. Tai gali prisidėti prie AFS išsivystymo ar paūmėjimo ir iš dalies paaiškina, kodėl šis sindromas dažniau pasireiškia moterims, ypač vaisingo amžiaus.
Taigi, antifosfolipidinį sindromą sukelia genetinių, aplinkos ir imunologinių veiksnių derinys. Siekiant suprasti sudėtingus jo išsivystymo mechanizmus, pasak specialisto, tikslingi tolesni išsamūs moksliniai tyrimai.
Pagrindiniai simptomai ir komplikacijos
Sergant antifosfolipidiniu sindromu, didėja kraujo krešulių susidarymo rizika. „Priklausomai nuo trombozės lokalizacijos, skirsis ir patiriami simptomai. Gali išsivystyti giliųjų venų trombozė, plaučių embolija, insultas, miokardo infarktas ir kt. Moterims, sergančioms AFS, nėštumo metu yra daug didesnė komplikacijų rizika“, - pabrėžė K.
Gydytojas hematologas paaiškino, jog antifosfolipidinis sindromas kartais gali atsispindėti sergančiojo odoje: „Specifinis odos bėrimas ,vadinamas livedo reticularis, išsivysto dėl kraujotakos sutrikimo odoje. Tai yra rausvai purpurinės spalvos margas, tinkliškas odos bėrimas, galintis paryškėti šaltu oru.“
Antifosfolipidinio sindromo diagnostika ir gydymas
Antifosfolipidinis sindromas nustatomas įvertinus klinikinius simptomus ir gavus teigiamus aktualių laboratorinių tyrimų rezultatus. Medicinos diagnostikos ir gydymo centre „Hila“, kuriame dirba profesionali gydytojų hematologų komanda, galima greitai ir nelaukiant eilėse gauti specialistų konsultacijas bei atlikti reikalingus tyrimus.
Įtariant antifosfolipidinį sindromą, pacientui atliekamas bendras kraujo tyrimas, kraujo krešėjimo tyrimas ir specifiniai šio sindromo diagnostikai skirti tyrimai, siekiant nustatyti specifinius antikūnus (antikardiolipininius antikūnus ir antikūnus prieš beta-2 glikoproteiną I).
„Dabartinėse gairėse nurodoma, kad AFS diagnozei neabejotinai reikia vieno ar daugiau klinikinių kriterijų (trombozės ar nėštumo komplikacijos) ir pakartotinai teigiamų laboratorinių tyrimų rezultatų. Vieną kartą nustačius teigiamus laboratorinių tyrimų rezultatus, tyrimus reikia atlikti pakartotinai ne mažiau kaip po 12 savaičių“, - teigė gydytojas hematologas K. Maneikis.
Antifosfolipidinio sindromo gydymas priklauso nuo individualaus pasireiškimo ir rizikos vertinimo. Pasak specialisto, gali būti skiriami kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai ir (arba) antiagregantai).
Sjogreno sindromas
Sjogreno sindromas yra lėtinė autoimuninė liga, kuriai būdingas imuninės sistemos puolimas pprieš liaukas tokias kaip seilių ar ašarų liaukas, sukeliantis burnos ir akių sausumą. Liga gali paveikti ir kitas kūno dalis, tokias kaip sąnariai, oda, plaučiai ar inkstai, bei dažnai siejama su kitomis autoimuninėmis ligomis, pvz., reumatoidiniu artritu ar vilklige. Sjogreno sindromas dažniau pasitaiko moterims (apie 9 kartus dažniau nei vyrams) ir paprastai diagnozuojamas 40-60 metų amžiaus žmonėms, tačiau gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.
Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, tiksli statistika ribota, bet manoma, kad liga paveikia apie 0,5-1 % gyventojų. Ankstyva diagnozė ir simptominis gydymas padeda valdyti simptomus ir gerina gyvenimo kokybę. Tikslios Sjogreno sindromo priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau liga siejama su genetinių, imunologinių ir aplinkos veiksnių deriniu.
Sjogreno sindromo simptomai
Sjogreno sindromas turi įvairių simptomų ir jie gali svyruoti pagal sunkumą. Sjogreno sindromo diagnozė dažnai užtrunka, nes simptomai gali būti nespecifiniai ir sutampa su kitomis ligomis.
Sjogreno sindromo poveikis kasdieniam gyvenimui
Sjogreno sindromas gali smarkiai paveikti kasdienę veiklą, ypač dėl burnos ir akių sausumo, kurie trukdo valgyti, kalbėti ar dirbti. Nuovargis ir sąnarių skausmas riboja fizinį aktyvumą, o emocinis stresas dėl lėtinės ligos gali sukelti nerimą ar depresiją. Tinkamas simptominis gydymas, gyvenimo būdo pokyčiai ir reguliari priežiūra padeda daugumai pacientų valdyti simptomus, tačiau liga reikalauja nuolatinio dėmesio. Norint prisitaikyti prie ligos, svarbu bendradarbiauti su reumatologu, oftalmologu ar odontologu, naudoti drėkinamuosius produktus ir stebėti savo būklę.
Sjogreno sindromo gydymas
Sjogreno sindromas yra lėtinė autoimuninė liga, sukelianti burnos ir akių sausumą bei galinti paveikti kitus organus. Liga siejama su genetika, imuniniu atsaku ir aplinkos veiksniais, o jos simptomai svyruoja nuo lengvo diskomforto iki sisteminių komplikacijų. Ankstyva diagnozė, simptominis gydymas (dirbtinės ašaros, seilių stimuliatoriai, NVNU) ir gyvenimo būdo pokyčiai padeda kontroliuoti būklę. Prevencinės priemonės, tokios kaip hidratacija, sveika mityba ir streso valdymas, sumažina simptomų sunkumą.
Kada kreiptis į gydytoją?
Svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją pastebėjus sausumo ar kitus įtartinus simptomus. Jei įtariate Sjogreno sindromą ar pastebite simptomus, tokius kaip nuolatinis burnos ar akių sausumas, nuovargis ar sąnarių skausmas, būtina konsultuotis su gydytoju, reumatologu ar oftalmologu, kad būtų atlikti tyrimai ir nustatyta diagnozė. Venkite savarankiškai vartoti vaistus, maisto papildus ar taikyti liaudiškas priemones be specialisto rekomendacijos, nes tai gali sustiprinti simptomus ar sukelti komplikacijų. Jei svarstote prevencines priemones, tokius kaip gausus skysčių vartojimas, priešuždegiminė mityba ar streso mažinimas, aptarkite šias priemones su gydytoju ar mitybos specialistu, kad jos būtų saugios ir tinkamos jūsų būklei. Taip pat galite apsvarstyti reguliarius akių, burnos ar kraujo tyrimus, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.
Alerginis rinitas
Alerginis rinitas (sloga) - globali sveikatos problema ir dažna liga pasaulyje. Jei prieš 30 metų alerginis rinitas buvo reta liga Lietuvoje, šiandien, epidemiologinių tyrimų duomenimis, alerginis rinitas diagnozuojamas apie 6 proc. vaikų, nors ligos simptomai nustatomi net iki 40 proc. Ar visada sloga būna alerginė?
Alerginis rinitas pasireiškia keturiais pagrindiniais požymiais - nosies užgulimu, sekreto tekėjimu, čiaudulio priepuoliais ir nosies niežėjimu. Jeigu vargina alergija žiedadulkėms, devyniems iš dešimties pacientų kartu su alergine sloga pasireiškia ir akių simptomų, t.y.
Alerginio rinito ir peršalimo slogos skirtumai
Paprasta, t.y. ne alerginė, peršalimo sloga pasireiškia panašiais simptomais. Tačiau su peršalimo sloga kartu dažniau vargina ne akių simptomai, o perštinti gerklė, kosulys, temperatūra. Kita vertus, ir gerklės perštėjimas, ir kosulys, ir nedidelė temperatūra gali būti ir stiprios alergijos metu. Tačiau tokiu atveju skirsis ligos trukmė: alerginis rinitas gali tęstis mėnesius ir metus, o peršalimo sloga paprastai baigiasi per 5-7 dienas. Be to, peršalimo slogos metu keičiasi sekreto pobūdis. Pirmosiomis dienomis intensyviai čiaudime, nosis būna užgulta, po to bėganti, dar po kelių dienų sekretas tampa tirštas.
Iš tikrųjų neretai net ir specialistams būna sunku atskirti alerginį rinitą nuo infekcinio, juolab kad neretai pasireiškia šių ligų derinys, t.y.
Alerginio rinito ryšys su astma
Alerginis rinitas turi stiprų ryšį su astma, jis yra astmos rizikos veiksnys. Nustatyta, kad alerginis rinitas astmos riziką padidina tris kartus. Ypač jeigu šeimoje jau yra sergančiųjų astma ir ypač jei ligos sukėlėjas yra namų dulkių erkutės.
Alerginio rinito priežastys
Alerginio rinito, kaip ir visų alergijų, priežastys - imuninės sistemos sutrikimai. Šiandien aiškiai žinoma, kad įtakos tam turi paveldėjimas ir aplinkos veiksniai. Alergija vystosi, kai žmogaus imuninė sistema labai stipriai sureaguoja į tam tikras medžiagas (alergenus), kurios paprastai daugeliui žmonių nieko blogo nesukelia, nes jie jas toleruoja.
Nustatyta, kad imuninės sistemos sutrikimas susijęs su šia sistema reguliuojančių ląstelių - T-limfocitų arba T-ląstelių, kurios šiuo metu labai plačiai tyrinėjamos, - stoka. Pastebimos ir naujos tendencijos, kad viena imunine liga - alerginiu rinitu - sergantis žmogus kartu serga ir kitomis imuninės sistemos ligomis, pvz., autoimuninėmis. Auto- reiškia alergija pačiam sau, t.y. kai organizmas sukyla pats prieš save.
Anksčiau, prieš 15 metų, tokių derinių, kad žmogus sirgtų ir alerginiu rinitu, ir kokia nors autoimunine liga, praktiškai nebuvo. Net dar prieš penkerius metus tokių ligonių buvo mažai, o šiuo metu jų daugėja.
Kada kreiptis į gydytoją?
Ar šiuolaikinis žmogus susirūpinęs dėl savo sveikatos ir todėl, kai sloga nepraeina per 7 dienas, kreipiasi į medikus? Džiugu, kad dauguma žmonių apsišvietę alergijos tema. Kita vertus, būna atvejų, kai žmogus 10 ir daugiau metų vis negali patikėti, kad yra alergiškas. Juk anksčiau jis toks nebuvo?! Tai pats klaidingiausias požiūris - manyti, kad jeigu anksčiau, t.y. Mano praktikoje yra žmonių, kuriems pirmą kartą alerginis rinitas diagnozuotas sulaukus 50-ties. Aišku, dažniausiai ši liga juos kamuodavo ir anksčiau, tačiau, kaip pacientai sako: „jie tiesiog nekreipdavo dėmesį į tai, kad kartais sloguodavo“.
Mitai apie alergiją
Mitų iš tiesų yra. Pavyzdžiui, kad jeigu žmogaus gyvenamojoje aplinkoje nėra medžių, jis išvengia kontaktų su medžių žiedadulkėmis. Reikia nepamiršti, kad vėjo pernešamos žiedadulkės gali nukeliauti tūkstančius kilometrų. Todėl jeigu jūsų kieme nėra alergiją keliančių medžių, tai nereiškia, kad nėra jų žiedadulkių, t.y. Kitas mitas - kad neva yra alergijos nesukeliančių šunų. Tikrai tokių nėra. Mokslo aplinkoje apie tai net nešnekama, kadangi šuns alergenai yra būdingi visai jų rūšiai. Tas pats ir dėl kačių - esą katės be kailio nekelia alergijos. Noriu pabrėžti, kad katės alergenas yra ne kailyje, o seilėse, šlapime, sekrete. Vadinasi, visos katės gali tapti alergijos priežastimi.
Kodėl svarbu gydyti slogą?
Daugeliui žmonių sloga neatrodo rimta liga, todėl jie nekreipia į ją dėmesio, tiesiog nuolat po ranka turi nosinių ir šnypščia nosį? Visų pirma, dėl to nukenčia žmogaus gyvenimo kokybė. Nėra nė vieno tyrimo, kuris neįrodytų, kad negydant alerginio rinito gyvenimo kokybė blogėja. Visi tyrimai, vertinantys alerginio rinito įtaką kasdieninei veiklai namuose, darbe, mokymosi procesui, miegui, nustatė, kad darbingumas mažėja, nuovargis didėja. Net 77 proc. sergančiųjų blogai miega, o 46 proc. ir dieną jaučiasi pavargę. Vaikai ar jaunuoliai prasčiau mokosi, nes jiems sunkiau susikaupti, skauda galvą ir t.t. Epidemiologiniai tyrimai skelbia, kad alergija sergantys vaikai net vienu balu silpniau išlaiko egzaminus. Kitas dalykas - negydomas alerginis rinitas gali komplikuotis sinusitu, ausų uždegimu, ypač vaikams, astma.
Patarimai sergantiesiems alerginiu rinitu
Svarbiausia, vengti alergenų. Tėveliai klaidingai mano, kad alergiškas vaikas gali priprasti, prisitaikyti prie naminio gyvūno, neva jis jam padės išgyti nuo ligos. Taip tikrai nebus. Nebent jei naujagimis, kurio polinkis sirgti alergija padidėjęs, iš karto patenka į namus, kur yra augintinių. Tada jis gali ir netapti alergišku gyvūnams. Tačiau taip nebūtinai nutiks šimtu procentų. Tai aiškinama naujagimio imunine sistema, kuri tik formuojasi, bręsta, todėl ir gyvūnų alergenus gali priimti kaip normalias aplinkos dalis.
Kitas patarimas - būtinai išsiaiškinti alergijos sukėlėją. Dažnai žmonės yra pesimistiškai nusiteikę: kas iš to, kad žinosiu, kas sukelia alergiją? O skirtumas didžiulis. Žinoti alergijos sukėlėją būtina, nes dažnai galime padėti, pvz., skirti imunoterapiją, kuri sulėtina ligos progresavimą, sumažina arba net visiškai panaikina ligos simptomus. Be abejo, šis gydymas tinka ne visiems. Tačiau esant alergijai žiedadulkėms, namų dulkių erkėms, gyvūnams, jos poveikis labai didelis.
Apibendrinant, reumatoidinis artritas ir kitos reumatologinės ligos reikalauja ankstyvos diagnostikos ir tinkamo gydymo. Jei jaučiate simptomus, būtinai kreipkitės į gydytoją reumatologą.
tags: #ar #reumatoidinis #artritas #gali #buti #nustatomas