Ar gali vaikas pasipriešinti stipruoliui? Taip, gali! Pritaikę momentų dėsnį, galime suteikti žmogui pasakišką jėgą. Pats paprasčiausias pavyzdys - sverto veikimas.
Įrankiai daro žmogų stipresniu. Jais žmogus, įdėjęs mažai darbo, gaus didesnį darbą.
Sverto Veikimo Principas
Įsivaizduokite, kad norite lazda pakelti akmenį. Tai pavyks, nors jo masė ir didesnė, negu galite pakelti. Svertas pusiausviras yra tada, kai jį veikiančios jėgos atvirkščiai proporcingos jų pečiams.
Svertu galima laimėti daugiau arba mažiau jėgos. Juo ilgesnis jėgos petys, juo daugiau jėgos laimime. Atramos, o atramos taškas - sukimosi centras. Įtakos ir stumianstis - dėl rankos veikimo. Jėga F2. Nulaikyti akmenį galima, kai M1 = M2, t.y. F1·l 1 = F2· l2.
Sverto taisyklė galioja ir tada, kai jį veikia ne dvi, o kelios ar keliolika jėgų. Sverto principu pagrįstas. Svertų yra daugelyje mašinų ir įrengimų.
Skridiniai
Nekilnojamieji skridiniai tvirtinami aukščiau nei reikia pakelti krovinį. Nekilnojamąjį skridinį galima laikyti lygiapečiu svertu. Susikelia reikalingus sunkesnius daiktus. Krovinys, o kitą traukiame žemyn.
Keliant krovinį kilnojamuoju skridiniu, kartu keliasi ir skridinys. Kilnojamasis skridinys yra svertas, kurį jėgos veikia iš vienos atramos A pusės, kėlėjo jėgos F petys l2. Pusiausvyros sąlyga: P · l1 = F · l2. Tačiau l2 du kartus ilgesnis už l1, tai F turi būti perpus mažesnis už P, kad pasvaras pakilo perpus mažiau nei virvė.
Nuožulnioji Plokštuma
Plokštuma, sudaranti kampą su horizontu, vadinama nuožulniąja. Naudojame sunkvežimį, o ne kelti tiesiai nuo žemės į sunkvežimį.
Apskaičiuokime darbą, kurį atliekame keldami krovinį vertikaliai į aukštį h: A = P · h ir atleikamą darbą, traukiant krovinį nuožulniąja plokštuma A = F · l. Eksperimentiškai atlikus ir išmatavus veikusias jėgas ir nueitą kelią abiem atvejais gautume, kad atliktas darbas vienodas: P· h = F · l.
Darbo ir Energijos Santykis
Sakykime, jėgų veikiami taškai nueina kelius s1 ir s2. F1· s1 = F2· s2. Svertiniu įrankiu nugalėsime žymiai didesnę jėgą F2. Mechanizmams ir ne vienu iš jų nelaimime darbo. Kalbant apie atliktą darbą, neatsižvelgėme į trintį ir šių prietaisų svorį. Gautasis darbas negali būti didesnis už įdėtąjį. Visada mažesnis už visą Av. Idealiu atveju šie darbai bus lygūs.
Ekonomikos Teorijos Aspektai
Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Kas gi yra poreikiai, kaip juos kuo tiksliau apibūdinti? Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas.
Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių.
Teisingai pažymima, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti - noriu abiejų. Jeigu mes palyginsime šiuolaikinę išsivysčiusią visuomenę su tuo, kaip ji gyveno prieš šimtą metų, pamatysime, kad dabar ji turtinga, o tada buvo varginga. Bet šiandieninį turtingumą, aukštą gamybos lygį nustelbia labai išaugęs ir nuolat didėjantis poreikis vartoti. Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti.
Išteklių Naudojimo Problemos
Ištekliai - yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji - potencialūs gamtos ištekliai - dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis. Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti.
Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis - atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja. Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos - neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis. Didžiulė dauguma išteklių - riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais.
Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai - žemė, darbas ir kapitalas. Žemė ekonomikos teorijoje - visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai.
Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats. Darbas - tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga - tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija.
Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas - prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.
Kapitalas - žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas - visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Taip kapitalą bando apibūdinti Vilniaus universiteto mokomosios knygelės autoriai. P.Samuelsonas [16] pažymi, kad ,,šiuo metu pažangi pramoninė technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos.
Žinomas italų ekonomistas A.Pezenti pažymi, kad kapitalistas ateina į rinką kaip piniginio kapitalo savininkas, įsigyja prekių, gamybos priemonių ir darbo jėgą. Procesas prasideda piniginiu kapitalu ir baigiasi piniginiu kapitalu. Pagrindinis gamybos veiksnys buvo žemė, atsiradus mašinoms, juo tapo kapitalas. Plečiantis mašininei gamybai, darbo veiksnio reikšmė vis didėja ir didėja. Ją sąlygoja kapitalo raida.
Gamyba - tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos teorijos požiūriu visiškai nesvarbu, kokie tie poreikiai - maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui - svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos.
Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus - tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia, įformina” ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi trys istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai - natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis.
Tačiau nagrinėjant ūkio sistemą, labai svarbu suprasti prekinės gamybos ir prekės atsiradimo sąlygas, jos ypatumus atskiruose visuomenės raidos etapuose. Juk tik prekinės gamybos pagrindu susiformavo šiuolaikinė rinkos sistema ir pinigai kaip ypatinga prekė. Šios pradinės pastabos leidžia mums pasitikslinti anksčiau pateiktus ekonomikos teorijos objekto apibrėžimų variantus.
Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. 1) Ką gaminti? 2) Kaip gaminti? 3) Kam gaminti? Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateiktus klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Tai labai sudėtingas uždavinys.
Jeigu supaprastintume uždavinį prielaida, kad reikia pasirinkti tik dviejų prekių A ir B gamybos apimtis, o joms sunaudojami visi turimi resursai, tai čia reikėtų dar vienos prielaidos: - išteklių apimtis ir technologijos nekinta. Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada galima gaminti 14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama. Jeigu atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tuomet gamybos apimtis bus mažesnė, ir 1 pav. tai atspindės taškas C kreivės ribojamo ploto viduje. Tą mažesnį, nei visuomenė turi galimybes panaudoti, išteklių kiekį ji gali panaudoti vien A prekės gamybai, arba vien B prekės, arba jų abiejų tam tikromis proporcijomis gamybai. Tai parodyta grafike rodyklėmis.
Rinka ir Jos Funkcijos
Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas. Rinka - tai prekinių - piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo - pardavimo sandėriai. Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos.
Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti) sprendimą.
Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas. Pirmiausia, rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais.
Nors čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra.
Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikiams ir galimybėms, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengiant, žinoma, kokybės reikalavimams. pajamas.
Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė, politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t. Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas.
Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni.
Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji konkurencija - tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams - gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų pagrindu. Priešingas dalykas - grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės - monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį.
Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdingiausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio pardavėjų (pvz., JAV automobilių pramonės General Motors , Ford Motor ir Crysler firmos). Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiria savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kai prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis charakteristikomis ((automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.). Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės.
Paklausa ir Pasiūla
Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos raidos elementų. Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pakankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis.
Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso ne tiktai nuo kainų. Pavyzdžiui, kavos vartojimas Lietuvoje didėja didėjant jos kainoms. Tai nepaneigia paklausos dėsnio.
Paklausos dėsnis gali būti pavaizduotas grafiškai (žr. 4 pav.), į 2.1 lentelę įrašome keletą kainos ir paklausos kiekio reikšmių. Paklausos kreivės pasislinkimas. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Pastarosios dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų.
Svertas: Mechanizmo Apibrėžimas
Svertas - mechanizmas, naudojamas jėgai pakeisti. Dažniausiai svertais vadinami kietieji kūnai, galintys suktis apie įtvirtintą ašį. Jie naudojami technikoje ir buityje, kai reikia padidinti jėgą, t. y. Seniausias žinomas sverto mechanizmo panaudojimas - svarstyklės, senovės Artmimuosiuose Rytuose apie 5000 m. pr. m. Sverto pusiausvyros taisyklę suformulavo Archimedas. Vanduo iš šulinio keliamas kitokios rūšies svertu - suktuvu. Jį sudaro velenas ir ant jo užmautas ratas.
Svertu galima laimėti daugiau arba mažiau jėgos. -Tai priklauso nuo jos peties. -Juo ilgesnis jėgos petys, juo daugiau jėgos laimime. Svertas pusiausviras yra tada, kai jį veikiančios jėgos atvirkščiai proporcingos jų pečiams.
Sverto taisyklė galioja ir tada, kai svertą veikia kelio jėgos iš abiejų atramos pusių. Pusiausvyros sąlyga: Jėgos momentų, veikiančių svertą prieš laikrodžio rodyklės sukimosi kryptį, suma turi būti lygi jėgų momentų, veikiančių laikrodžio rodyklės sukimosi kryptimi, sumai, t. y.
Sverto taisyklė galioja ir tada, kai svertą veikia kelio jėgos iš vienos atramos pusės.
Pavyzdys. Pusiausviro sverto galus veikia 0,5 N ir 2,5 N jėgos. Supantis sūpuoklėmis, vienas vaikas gali atsverti du vaikus.
Uždaviniai
Siją pusiausvyros padėtyje palaiko trys lankstiniai strypai. Santvara, pritvirtinta prie atramų, yra pusiausvira. Sija taške B padėta ant glotnaus paviršiaus, o taške A remiasi į briauną. Trinties lietimosi taškuose nepaisykite. Sija taške A standžiai įtvirtinta į sieną. Ją veikia jėga F ir išskirstyta apkrova, kurios intensyvumas q. Rutulys taške B padėtas ant grindų, taške C remiasi į sieną, o taške A - į briauną. Trinties lietimosi taškuose nepaisykite.
tags: #ar #pusiausviras #svertas #turi #butu #horizontalus