Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Konstitucinio Nuosavybės Neliečiamumo Principo Samprata
Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas.
Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Nuosavybės Neliečiamumo Įgyvendinimo Apribojimai
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Perimant nuosavybę visuomenės poreikiams valstybė turi siekti pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui.
Nuosavybės Paėmimo Atvejai ir Tvarka
Šiuo metu žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejus reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas Nr.
2021 m. balandžio 22 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-273, (TAR, i. k. 2021-09306), kuris įsigalioja nuo 2021-11-01. Įstatymo leidėjas, formuluodamas ir įtvirtindamas Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punktą išplečia galimybę paimti žemę visuomenės poreikiams.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas: „Nuosavybė neliečiama.“ Tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę valdyti, naudoti bei disponuoti savo turtą. Kartu savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir valstybė nepažeistų nuosavybės teisių.
Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Valstybė turi priedermę leisti atitinkamus įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę. Tuo tikslu sukuriama atitinkamų teisės normų sistema, kurios uždavinys - užtikrinti savininkui galimybę savo nuožiūra naudoti, valdyti bei disponuoti turtą, ginti ir saugoti nuosavybės teisę nuo pažeidimų ir jos poėmio. Tačiau negalima teigti, kad savininkas, įgyvendindamas savo subjektines nuosavybės teises, yra visiškai laisvas, nes nei Konstitucija, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo ribas. Teisės aktuose nustatytais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė.
Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28 straipsnį, kuriame nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ savininkas, įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsižvelgti į viešuosius interesus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d.
Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d.
Konstitucinis Teismas yra konstataves, kad nuosavybės teisė yra viena pamatinių žmogaus teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė ar želdynų įrengimas ir tvarkymas yra išties visuomenei būtinas konstituciškai svarbus tikslas, kuriam pasiekti būtų galima taikyti tokias kraštutines priemones, kaip privačios žemės paėmimas. Be to pažymėtina, kad želdynų privalomas plotas iš anksto yra nustatomas teritorijų planavimo etape, teritorijų planavimo dokumentuose, todėl manytina, kad želdynų įrengimas ir tvarkymas gali būti užtikrinami ir kitomis, mažesnę individualią naštą sukeliančiomis priemonėmis nei apribojant asmens teisę į privačią nuosavybę. Egzistuoja teisiškai pagrįsta abejonė, ar tokiu Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto (redakcija nuo 2021‑11-01) reglamentavimu yra paisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, kuri iš nieko negali būti atimta, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Sąvoka „visuomenės interesas“ nėra atskirai apibrėžta, tačiau ji siejama su teisėtu tikslu - valstybės turi diskreciją pačios nustatyti, koks tikslas yra teisėtas ir atitinka visuomenės poreikius. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog želdynų įrengimo bei tvarkymo priskyrimas svarbiems visuomenės poreikiams kelia abejonių.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, laikydamas savaime suprantamu tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas socialinę bei ekonominę politiką, turi plačius įgaliojimus, gerbia įstatymų leidėjo sprendimą, kas tenkina visuomenės poreikio sąlygą, o kas ne, išskyrus tuos atvejus, kai toks sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. jis negali pakeisti nacionalinio įvertinimo savuoju, tačiau privalo įvertinti valstybės priemones Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste ir tai darydamas ištirti faktus, kuriais remiantis veikė nacionalinė valdžia ( Europos Žmogaus Teisių Teismo 1986 m. vasario 21 d. sprendimas byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę Nr. 8793/79). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Vistiņš and Perepjolkins prieš Latviją Nr. 71243/01; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimas byloje Allard prieš Švediją Nr.
Taigi net ir tuo atveju, jei nuosavybės paėmimas būtų vykdomas remiantis valstybės pripažintu teisėtu visuomenės intereso tikslu ir tai vykdantis subjektas veiktų pagal įstatymą, dar nereiškia, kad negalėtų kilti EŽTK Pirmojo protokolo minėtojo straipsnio pažeidimo - toks pažeidimas kiltų, jei nuosavybės paėmimas būtų neproporcingas siekiamam tikslui. Pažymėtina, jog net jei ir ginčytinu Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punktu (redakcija nuo 2021-11-01) siekiamas įtvirtinti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindas želdynams kurti ir tvarkyti, būtų pripažintas atitinkantis viešo intereso poreikį, šio punkto nuostatos būtų svarstytinos dėl taikomų priemonių atitikties proporcingumo principui.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad želdynų privalomas plotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais ( Pvz.: 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu „Dėl atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. D1-694, redakcija nuo 2017-05-30, paskelbtas Žin. 2007, Nr.
Atsižvelgiant į tai, prieinama prie išvados, kad tikslas įrengti ir tvarkyti želdynus nėra pakankamas apriboti žmogaus teisę į privačią nuosavybę. Šį tikslą gali būtų pasiekti mažesnę individualią naštą sukeliančiomis priemonėmis. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr.
„Nuosavybės teisės išlaikymo sandoriai“ dr. Saulius Aviža
tags: #ar #nuosavybes #nelieciamumo #principas #gali #buti