Literatūra - tai įvairiapusiškai naudingas aspektas kiekvienam žmogui. Literatūroje galima rasti visko, kas galėtų ugdyti žmogų. Tad literatūra geba ir skatinti žmogaus suvokimą apie istoriją.
Tautos istorija - tai neįkainojama patirtis, kuri trunka jau nuo pat pačios tautos susikūrimo dienos. Būtent tada, kai atsiranda tauta, prasideda ir jos istorija. Šią tautos istoriją galima vadinti liūdna, skaudžia, įkvepiančia. Tačiau bet kokiu atveju ji bus labai svarbi, nes bus tarsi tautos kelias, kuriuo eina tauta, siekdama augimo ir tobulėjimo, visiškos darnos.
Svarbu ir tai, kad literatūra, kaip įvairiausių įvykių fiksuotoja, dažnai fiksuoja ir tautos istoriją bei visus su tautos istorija susijusius įvykius, kurie atsispindi per įvairius pasakojimus, prisiminimus, analizes ir kt. Todėl literatūroje labai dažnai nors ir neakivaizdžiai, gali atsiskleisti tautos istorijos niuansai, galimi vadinti tautos istorijos liudijimu. Tad literatūrą galima įvardinti kaip tautos istorijos liudytoją.
Vis tik, pagrįsti faktą, teigiantį, kad literatūra geba liudyti tautos istoriją, reikalinga daugiau argumentų nei tik paminėtieji. Būtent todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis įvairiais literatūros kūriniais, juose pateiktais pasakojimais, pateikiami išsamūs argumentai, kodėl literatūra yra tautos istorijos liudytoja, sykiu aptariant, kokie principai leidžia tai pastebėti ir dėl ko tokie literatūros kūriniai, atspindintys tautos istorijos liudijimus yra ypatingi bei turintys svarbią išliekamąją vertę.
Literatūra - istorijos liudytoja.
Literatūra kaip Istorinis Šaltinis
Pirmiausiai tvirtinu, kad literatūra gali būti vertinama kaip istorinis šaltinis, padedantis suprasti praeities įvykius ir žmonių patirtis bei perspektyvas. Literatūra - tautos, epochos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija. Terminas literatūra gali būti taikomas tiek pavieniams rašytiniams kūriniams, tiek ir apimant visus rašytinius viso pasaulio, tam tikros kultūros ar tam tikros epochos kūrinius.
Literatūra per visus amžius ir epochas keitėsi ir tai tikrai galima pamatyti literatūros stiliuje ir pajausti to meto gyvenimo padėtį ir istoriją. Istorija tai dabarties žinios apie praeitį. Tradiciškai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota žmonijos patirtis. Literatūra gali padėti mums suprasti žmonių asmenines patirtis ir perspektyvas istorinių įvykių kontekste.
Vanda Juknaitė "Išsiduosi. Balsu"
Pavyzdžiui, Vandos Juknaitės esėje “Išsiduosi. Balsu”. Vanda Juknaitė - XX a., XXI a. Lietuvos prozininkė, eseistė. "Išsiduosi. Balsu" yra autentiškas pasakojimas apie moters gyvenimą 90 tųjų Lietuvoje. Knyga nusipelno dėmesio ne tik kaip literatūrinis kūrinys, bet ir kaip istorinis šaltinis.
Juknaitė perteikia savo patirtis, kaip žmogus, gyvenantis praeityje, ir pasakoja, kaip buvo Lietuvoje gyventi tais laikais. Ji aprašo realias problemas, su kuriomis susidurdavo žmonės, ir ši knyga mums suteikia daug informacijos apie tuometinę Lietuvos kultūrinę ir socialinę aplinką. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad Vanda Juknaitė buvo rašytoja, kuri kūrė savo autentišką pasakojimą. Ji galbūt nesuteikė pilno vaizdo apie Lietuvos kultūrą ir politiką, nes ją įtakojo jos asmeninė patirtis ir nuomonė.
Vanda Juknaitė
Verta paminėti, jog knygos tikslas yra ne tik atskleisti šiuos istorinius įvykius, bet ir parodyti, kaip jie paveikė žmonių gyvenimus ir santykius tarpusavyje. Kūrinys pateikia autorės prisiminimus ir patirtis, taigi skaitytojams suteikia galimybę patirti šias patirtis ir geriau suprasti šiuos istorinius įvykius. Taigi, nors knyga yra naudinga kaip istorinis šaltinis, ji negali būti laikoma visiškai patikimu ir tiksliu atspindžiu tuo metu vykusių įvykių.
B. Krivickas ir B. Sruoga: Totalitarizmo Liudijimai
Kaip žmogus bandė išgyventi totalitarizmo akivaizdoje, matoma Broniaus Krivicko ir Balio Sruogos kūryboje. Vienas skaudžiausių įvykių Lietuvos istorijoje - sovietinė okupacija ir pasipriešinimas jai. Pasipriešinimo kovų dalyviai yra vadinami partizanais, kurie 1944-1953 metais kovojo prieš Sovietų Sąjungos valdžią.
B.Krivickas iš tiesų buvo kitoks nei daugelis to meto pogrindžio kovotojų savo būdu, išvaizda. Jo poezijoje kovojantis žmogus atskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias silpnybes kūrėjas, per kančias išdidžiai eidamas į mirtį, jis randa Dievą ir meilę. Satyriniuose eilėraščiuose šaipomasi iš sovietinio režimo, žmonės turi „ėsti vienas kitą“, nes kitaip bus liaudies priešu. B. Krivickas bunkeryje kūrė tekstus, juos spausdino pogrindžio spaudoje, liudijo apie to meto įvykius ir taip kėlė kovotojų dvasią.
Lietuvių tauta išgyveno ne tik sovietinį Stalino smurtą, bet skaudžių smūgių patyrė ir iš kitos totalitarinės jėgos - fašizmo. Taip pat knygoje parodyti stovyklos vadovai, kurie žemino kalinius, vertė sunkiai dirbti, o darbas buvo be prasmės, svarbiausia judėti, vargti, kankintis. Kai jau nebelikdavo jokios vilties, bene didžiausia laimė lageryje buvo gauti duonos, kurią net naktimis sapnuodavo.
Štuthofo kalinys Balys Sruoga išliko ir XX amžiaus tragiškus įvykius ne graudžiai, o pašaipiai papasakojo ateities kartoms. „Ko vertos visos mano knygos, jei XX amžiaus viduryje civilizuotas žmogus staiga žmogėdra darosi?“ - apgailestavo B.Sruoga. Balys Sruoga išliko, kad galėtų paliudyti fašizmo skaudulius ateities kartoms. B.Sruoga istorinį absurdą papasakojo naudodamas ironiją, groteską, balansuodamas ties „sveiko proto“ riba.
Balys Sruoga
Nacionalinės Literatūros Istorijos
Nacionalinės literatūros istorijos, teigiančios priežastinį teleologinį istorijos vystymąsi, kai nuo žemesniųjų jos raidos pakopų pereinama prie aukštesniųjų, yra persmelktos tautinės savimonės ir kultūros progreso idėjos. Visus svarbiausius literatūrinius faktus sujungiantis į visumą „didysis pasakojimas“ kaip tik ir yra labiausiai susijęs su tapatybės koncepcija, jos kūrimu ir įtvirtinimu.
Tereikia prisiminti, kad nacionalinės istorijos buvo pradėtos ir plėtojamos, kad įtvirtintų tautinį, vieno ar kito literatūros periodo arba atskiro rašytojo kūrybos tapatumą. Literatūros istorijoje buvo nustatoma praeities tekstų prasmė ir reikšmė, o istorikai jautėsi tarsi hermiai, laiškanešiai, svarbių žinių platintojai, pačių tikriausių tiesų puoselėtojai, apimti perdėto pasitikėjimo savimi ir netgi intelektinės agresijos.
Literatūros Analizės Taisyklės
Lietuvių literatūros analizė ir rašinių rašymas yra svarbios ir reikalaujančios žinių, supratimo užduotys mokykloje ir universitete. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai parašyti lietuvių literatūros kūrinių analizę ar rašinį, o taip pat pasižvalgysime į kai kuriuos lietuvių literatūros žymius kūrinius ir rašytojus, kad būtų lengviau suprasti kaip rašyti analizę remiantis pavyzdžiu. Įvairių kūrinių analizių ir rašinių galite rasti šiame puslapyje.
Taip pat pateiksime bendras taisykles, kurias galite taikyti analizuodami ir rašydami apie bet kokį literatūrinį kūrinį. Prieš pradedant konkrečių kūrinių analizę, svarbu suprasti bendras taisykles ir būdus, kurie gali būti pritaikyti bet kuriam literatūriniam kūriniui analizuoti, atskleisti jo pagrindines mintis ir pamokas, kurias rašytojas norėjo perteikti.
Bendros Taisyklės Literatūros Analizei:
- Įvadas: Pradėkite rašinį trumpu įvadu, kuriame pristatysite autorių, kūrinio pavadinimą, jo prasmę, laikotarpį ir svarbiausias idėjas ar problematiką. Vėliau po truputį įveskite skaitytoją link sekančios dalies.
- Santrauka: Pateikite trumpą kūrinio santrauką, kurioje apibendrinsite pagrindines siužeto detales. Nurodykite pagrindinius veikėjus ir jų išgyvenimus kūrinyje. Neišsiplėskite.
- Pagrindinės temos ir idėjos: Aptarkite svarbiausias kūrinio temas, idėjas ir įvykius. Bandykite suprasti, ką autorius bandė pasakyti ar parodyti savo kūrinyje. Ko pamoko šios idėjos? Ar galime tai pritaikyti savo gyvenimui?
- Veikėjų analizė: Apibūdinkite svarbiausius veikėjus, jų charakterius ir vaidmenį kūrinyje. Gėrio ir blogio kova dažnai atspindima veikėjais, o taip pat veikėjai atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes.
- Stilius ir kalba: Nagrinėkite autoriaus stilių, kalbos ypatybes. Galite aptarti simbolius, metaforas ar kitus stiliaus elementus. Kalba turi didelę reikšmę perduodant kūrinio pasaulėjautą, to meto kultūrą.
- Kontekstas: Atkreipkite dėmesį į laikotarpį, kuriame rašytas kūrinys ir kokią prasmę jis neša mūsų laikams.
- Asmeninė nuomonė: Galiausiai, pasidalinkite savo asmenine nuomone apie kūrinį. Ar jums patiko? Ar supratote autoriaus mintis? Ko pasimokėte perskaitę šį kūrinį?
Pavyzdžiai Analizei:
- Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ analizė
- Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
- Jono Biliūno „Liūdna pasaka“
- Šekspyro „Hamletas“
Šių ir kitų kūrinių analizes, aprašymus ir santraukas galite rasti šiame tinklapyje.
Literatūra ir Istorinė Atmintis
Turbūt ne kartą yra tekę girdėti teiginį, kad literatūros kūriniai liudija istorinę praeitį. Ir iš tikrųjų kiekvienas rašytojas savo kūrinyje savaip interpretuoja istorinius įvykius, jų eigą ir pasekmes. Dažnai rašytojai remiasi savo asmenine patirtimi, tačiau kai kurie vaizduoja tautos istoriją, atsisakydami gilių asmeninių išgyvenimų ir sentimentų.
Dėl menininkų kūrybos, vėlesnės kartos gali pamatyti, kaip istoriją matė įvykių liudininkai, kokiomis vertybėmis jie vadovavosi, kad dvasiškai nepalūžtų kovoje. Neretai rašytojai, vaizduodami istoriją, siekia įkvėpti patriotiškumo ir vienybės, skatina kilti į kovą ir nepasiduoti priešui. Šiame dvyliktos klasės kalbėjime, remiantis įvairiais literatūros kūriniais, labai aiškiai ir konkrečiai atsakoma, kodėl literatūra yra istorijos liudytoja.