Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) dažnai sulaukia klausimų apie tai, kokie užsienio subjektai gali Lietuvoje įsigyti žemės. NŽT primena, kad užsienio subjektų teisę įsigyti žemės Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas (Konstitucinis įstatymas).
Konstitucinio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos:
- Kurios yra bent vienos iš šių sąjungų, susitarimų ar organizacijų narės:
- Europos ekonominės erdvės susitarimo (Europos Sąjungos narės, Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija).
Konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka Konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybių piliečiai ir šių užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės.
Taigi Lietuvoje žemę, vidaus vandenis ir miškus gali įsigyti tie užsienio subjektai (užsienio juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, užsienio valstybių piliečiai ir šių užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės), kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, t. y.
Skaičiuojant paskutinius mėnesius, kai dar galioja draudimas užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje, visuomenėje aktyvėja ne vien diskusijos, bet ir imamasi realių veiksmų pratęsti šį terminą arba visiškai uždrausti užsieniečiams pirkti žemę. Ne viena užsieniečių įkurta bendrovė jau beveik dešimtmetį dirba Lietuvos žemės ūkyje ir visas baimes bei nuogąstavimus laiko nepagrįstomis. Užsienio piliečiai (fiziniai asmenys) negali pirkti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės, tačiau užsienio juridiniams asmenims (užsienio kapitalo įmonėms) šis ribojimas netaikomas.
Tokių bendrovių, pabirusių į smulkesnes, galima atrasti ne viename Lietuvos regione. Remiantis kreditų biuro „Creditinfo" duomenimis, nuo 2004 metų (kai Lietuva įstojo į ES) iš 615 šalyje įsteigtų žemės ūkio veiklą vykdančių įmonių 44 buvo šimtu procentų valdomos užsienio akcininkų.
Užsienio Kapitalo Investicijos į Lietuvos Žemės Ūkį
Analizuodamas, kodėl būtent šių šalių kapitalas investuoja į Lietuvos žemės ūkį, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro specialistas Marius Aleknavičius, daro prielaidą, kad kiekvieno svetimšalio investuotojo veiksmus galėjo nulemti skirtingi motyvai. Tačiau esama ir tam tikrų visiems bendrų dalykų. Pirmiausia, dauguma jų yra tos pačios kaip ir Lietuva klimato zonos šalių.
Danijoje ir Olandijoje spaudimas perkelti žemės ūkio gamybą į užsienio šalis yra stiprus dėl didelės žemės ūkio paskirties žemės paklausos, labai ribotos jos pasiūlos ir nepaprastai aukštų dirbamos žemės kainų. Olandijoje 2011 m. vienas hektaras dirbamos žemės kainavo 48,3 tūkst. EUR (apie 167 tūkst. Lt) - daugiau kaip 2 kartus brangiau negu daugelyje kitų Vakarų Europos šalių. Danijoje ši kaina sudarė 23,4 tūkst. EUR (beveik 81 tūkst. Lt) ir nedaug nusileido Airijai (24,9 tūkst. EUR - beveik 86 tūkst. Lt) ir Belgijai (29,4 tūkst. EUR - 101,5 tūkst.
M. Aleknavičius pastebi, kad Danijos, Norvegijos ir kai kurių kitų šalių investuotojų dėmesį Lietuva galėjo patraukti iš dalies ir dėl asmeninių ryšių, kuriuos tie ūkininkai užmezgė ir palaikė su atvykėliais iš Lietuvos. Ne paskutinis vaidmuo tenka ir kultūriniams panašumams, šiaurietiškam mentalitetui. Įtakos galėjo turėti ir palyginti nedidelis atstumas bei geros susisiekimo ir transportavimo sąlygos, nors Lietuva tikrai nėra vienintelis jų pasirinkimas.
„Daug danų ir vokiečių ūkininkų verslo plėtrai renkasi Pietų Švediją, kur žemės kainos yra nors ir aukštesnės negu Lietuvoje, bet, palyginti su Danija ar Vakarų Vokietija, žemos, artimos Rytų Vokietijos kainoms. Nemažai danų ūkininkų yra investavę ir Jungtinėje Karalystėje, kur kainos yra taip pat aukštos. Investuotojų iš JAV atveju, spėju, kad jie gali turėti lietuviškų šaknų" - svarsto M.
Norvegijos žemėlapis
Iki šiol visą dėmesį ir lėšas skyrę žemės ūkio technikos modernizavimui ūkininkai sako pajutę tikrąją žemės kainą. Ne tą, kurią lemia žemės našumo balai ar administraciniai suskirstymai, o tą, kurią nustato žemės sklypo savininkas. Šias kainas augina ir užsieniečių valdomų bendrovių siūlymai.
Vienas iš tokių ūkininkų yra Vygantas Baršauskas, ūkininkaujantis Jurbarko rajone. „Labai daug investavome į techniką, o ne į žemės pirkimą. Paskolos spaudžia, bet jeigu savininkas nusprendžia žemę parduoti, metame viską ir... į banką. Kitaip nebus. Nebent tartis, kad bent kiek palauktų, arba leistų mokėti dalimis", - pasakoja V.
Konkurencija Dėl Žemės Ūkio Paskirties Žemės
Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Raimundas Jovarauskas patvirtina, kad konkurencijoje dėl žemės ūkio paskirties žemės užsienio įmonės yra daug pranašesnės. „Lietuvos ūkininkams su užsieniečių įkurtomis žemės ūkio bendrovėmis, tarkime, tokiomis kaip „KTG Agrar", kuri valdo daug antrinių įmonių, konkuruoti sunku. Šeimininkauja dideliuose plotuose, valdomi laukai driekiasi nuo Mažeikių iki Jurbarko. Mes negalime su jomis konkuruoti. Jeigu ne ši konkurencija, žemės kaina galėtų būti kur kas mažesnė", - įsitikinęs R.
Jam pritaria ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Mažeikių skyriaus vadovas ūkininkas Andriejus Virkutis, pabrėždamas, kad nelygias konkurencines galimybes varžybose dėl žemės ūkio paskirties žemės lemia finansinis užsienio kapitalo įmonių pranašumas. Pasak A. Virkučio, hektaro žemės kaina Mažeikių krašte jau siekia 10 tūkst. litų. Kur derlingesni ir didesni plotai, prašoma dar daugiau.
„Čia dar priklauso ir nuo to, kam žmonės nori parduoti, kokių istorijų prisiklauso. Šakių rajono Griškabūdžio seniūnijoje veikiančios norvegiško kapitalo UAB „Noragra" direktorė Dalia Litvinienė nesutinka su požiūriu, kad žemės kainas sukelia užsieniečių dalyvavimas žemės ūkyje. Tokios diskusijos, jos manymu, kyla dėl viešos informacijos trūkumo. „Diskutuodami viešoje erdvėje turėtume remtis skaičiais. Norvegijoje galima atsiversti laikraštį ir paskaityti, kas ir už kiek pardavė namą ar kitą turtą, kiek kas moka mokesčių. Lietuvoje ši informacija viešai neskelbiama, todėl atsiranda terpė gandams", - pastebi D.
TAI NORVEGIJA: APIE NORVEGUS SUTRUKDŽIUSIUS NACIAMS PASIGAMINTI ATOMINĘ BOMBĄ
Bendrovė „Noragra" priklauso kooperatyvui „Lietuviškas ūkis", kuris jungia 6 stambiausius Šakių rajono žemės ūkio produkcijos gamintojus. „Noragra", kaip ir lietuviškos bendrovės, verčiasi gyvulininkyste bei augalininkyste. Per dieną parduoda apie 17 t pieno, augina apie 1 500 galvijų (iš jų 780 melžiamų karvių). Šiuo metu bendrovė dirba 1 700 ha žemės.
Porą metų „Noragra" eksportavo pieną į prancūzų kompanijos „Lactalis" padalinį Lenkijoje. Šiuo metu parduoda „Marijampolės pieno konservams" bei „Pieno žvaigždėms". „Kooperatyve esame vienintelė užsienio kapitalo bendrovė, tačiau jokių esminių skirtumų tarp mūsų nėra: produkciją parduodame bei perkame tose pačiose Lietuvos arba užsienio kompanijose, esame įdarbinę panašų darbuotojų skaičių (apie 60, visi jie Lietuvos piliečiai), mokame tuos pačius mokesčius," - pasakoja D.
„Noragra" kartu su antrine įmone 2012 m. sumokėjo valstybei beveik 1,06 mln. Lt įvairių mokesčių (PVM , socialinio draudimo, žemės ir kt.), o už 2013 m. planuoja į biudžetą sumokėti dar daugiau - beveik 1,5 mln. litų. Per metus bendrovė parduoda produkcijos vidutiniškai už 10 mln. Lt bei papildomai jos savo reikmėms pasigamina už 3 mln.
D. Litvinienė tikina, kad žemės ūkio paskirties žemės kainų dirbtinai niekas nekelia, tiesiog realiai įvertinama, kiek žemė, kurią ketinama įsigyti, naudinga produkcijos gamybos prasme. Žemės nuomos bei pirkimo kainos labai skirtingos, priklausomai nuo našumo, privažiavimo, melioracijos sistemų veikimo, lauko dydžio ir t. t. Anot D. „Kada ir už kiek parduoti žemę turi spręsti žemės savininkas, o ne pirkėjas", - sako D. Litvinienė.
Šią nuomonę aktyviai palaiko ir žemės savininkai, aktyviai komentuojantys internetiniuose portaluose pasirodančius straipsnius, kuriuose gvildenamos žemės pabrangimo problemos. Kritikos vietiniams ūkininkams negaili ir vokiečių valdomos KTG „Agrar Mažeikiai" vadovas V. Dambrauskas.
„Kodėl žemės savininkas, turėdamas nuosavos žemės, turi parduoti ją pigiau ūkininkui, o ne didesnę kainą siūlančiai bendrovei. Ūkininkai siekia kuo pigiau supirkti žemės plotus iš žemės savininkų ir taip pasipelnyti. Vietiniai, o ne „žemgrobiai" iš užsienio daro įtaką politikams, kad dar metus kitus galėtų kuo pigiau prisipirkti žemės. Neteisinga skriausti tikruosius žemės savininkus, neleidžiant jiems parduoti žemės realiomis, europinėmis, kainomis", - apibūdina situaciją V. Dambrauskas.
Žemės savininko tikinimas, kad jis neparduos lietuviškos žemės užsieniečiams, dažnai galioja tol, kol kalba pakrypsta apie didelius pinigus. Mažeikių rajono ūkininkas A. Virkutis sako, kad jam tenka sutikti principingų lietuvių, kuriems ne tas pats, kas iš jų nupirks žemę. Jie pirmenybę teikia vietiniams ūkininkams, tačiau prašo tokios sumos, kurią siūlo užsieniečių valdoma bendrovė.
„Bet dažniausiai visi principai baigiasi, kai kalba pakrypsta apie rimtus pinigus. Žmonės kalba, kad viena suma rašoma sutartyje, o kitą jie gauna į rankas. Jurbarkietis ūkininkas V. Baršauskas stebisi, kad sukalbamesni tie žemės savininkai, kurie gyvena kur nors toliau, o ne kaimynystėje. „Iš vieno senuko, kauniečio, nupirkau žemės, mokėdamas šiek tiek mažiau, nei jam siūlė užsieniečiai.