Lietuvoje vis dar aktuali lauko tualetų problematika, ypač atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus dėl nuotekų tvarkymo. Europos statistikų biuro „Eurostat“ duomenimis, 2020 metais Lietuvoje 7,6 proc. gyventojų neturėjo nuleidžiamo tualeto namuose. Šis rodiklis yra vienas aukščiausių ES. Ši statistika atspindi bendrą Lietuvos gyventojų prijungimą prie nuotekų tinklų. Tai reiškia, kad dalis Lietuvos gyventojų nuotekas tvarko individualiai.
ES Reikalavimai ir Lietuvos Įsipareigojimai
Lietuvai keliamas reikalavimas, kylantis iš Miesto nuotekų valymo direktyvos, iki 2023 m. pasiekti rodiklį, kad gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau nei 2000 žmonių, centralizuotai būtų tvarkoma 98 proc. nuotekų. Aplinkos ministras įspėjo, kad tikslo nepasiekus gali grėsti šimtamilijoninės baudos.
Tačiau šis reikalavimas taikomas tik aglomeracijose, kurios didesnės nei 2000 gyventojų. Nekalbama apie likusius procentus neprijungtų - visų prijungti nei techniškai, nei ekonomiškai neracionalu ir neįmanoma.
Ne visuomet lauko tualetų atsisakymo procesas vyksta sklandžiai - apleisti „tradicijas“ daliai gyventojų sudėtinga. Savivaldybių atstovai atsidūsta, kad daugiausia problemų kyla su socialiai remtinais gyventojais, kurie, valstybei tinklą atvedus net iki namo sienos, kartais neišgali net klozeto nusipirkti. Dalis nė vandens neturi.
Atsakingesni kaimynai imasi skųsti tuos, kurie netinkamai tvarko nuotekas - aplinkosaugininkai atlieka reidus ir kone kas penktas atvejis tampa pažeidimu.
Savivaldybių Pastangos ir Gyventojų Sąmoningumas
Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja aplinkos ir energetikos klausimais Agnė Kazlauskienė patikina, kad dedama itin daug pastangų 98 procentų tikslui miestuose ir gyvenvietėse pasiekti. Tam skiriamos ir Vyriausybės dotacijos, subsidijos, ir savivaldybės skiria lėšas, tačiau daug priklauso ir nuo gyventojų sąmoningumo.
Mažas pajamas gaunantys gyventojai automatiškai tampa savivaldybės įmonei tam tikra našta, kadangi iškart jiems reikia teikti kompensacijas. Antras dalykas, kodėl jie vangiai naudojasi, sunkiai jungiasi - todėl, kad, tarkime, jie net neturi lėšų už ką įsirengti sanitarinį mazgą pas save būsto viduje. Suprantate, jam net atvedus į namus, jis neturi, grubiai tariant, už ką nupirkti klozetą.
Dažniausiai tokių problemų kyla neįgaliems asmenims, senjorams, mažų pajamų gavėjams, kurie gyvena periferijoje, nutolusiuose rajonuose. Kai kurie negali naudotis tualetu, nes nė vandens neturi.
Netgi tie gyventojai, kurie uždirba pakankamai, turi dideles pajamas, jie nenori investuoti ir jungtis prie centralizuotų nuotekų tinklų, jei jau jie yra investavę į vandens gręžinį. Jie individualiai tvarkosi nuotekas ir nebenori jungtis, nors gyvena intensyviai apgyvendintose, urbanizuotose teritorijose.
Ji tik vylėsi, kad pavyks per likusius vienerius metus įgyvendinti tikslą ir Lietuvai bei atskiroms savivaldybėms neteks mokėti baudų.
Vyksta Aplinkos apsaugos departamento (AAD) inspektorių reidai, yra vykdomi patikrinimai. Dabar, žinokite, kaimynai skundžia vieni kitus, nes žmonės žiūri labai atsakingai, kad būtų individualūs nuotekų įrenginiai prižiūrimi. Jei tai tėra, galų gale, elementari nuotekų surinkimo duobė, arba lauko tualetas, jis turi būti prižiūrimas ir tos nuotekos turi būti laiku išvežamos specialiais automobiliais, o ne išleidžiamos kažkur į aplinką.
Atsakomybė už Aplinkos Teršimą
Ne pats lauko tualetas yra problema, bet tai, ar į aplinką patenka nevalytos nuotekos. Už tai atsakomybė tenka patiems gyventojams ir A. Kazlauskienė patikina, kad sąmoningumas auga.
Per visus 2020 m. aplinkosaugininkai nustatė 541 asmenį, aplinką teršusį nuotekomis. O nuo 2021 m. iki spalio nustatyti 425 tokie pažeidimai, skelbė AAD.
Baudos už aplinkos teršimą nuotekomis nustatytos Administracinių nusižengimų kodekso 246 straipsnyje. Gyventojams pirmą sykį skirta bauda gali siekti nuo 60 iki 300 eurų, o už pakartotinį pažeidimą - 300-1150 eurų.
AAD vykdant aplinkos apsaugos kontrolę, individualaus nuotekų tvarkymo kontrolę, paprastai maždaug 20 proc. atvejų nustatoma pažeidimų.
Ministerijos Optimistinės Prognozės
Aplinkos ministerijos patarėjas I. Valūnas patikina, kad savivaldybės naudojasi ministerijos siūlomais finansiniais instrumentais, kad įgyvendintų tikslus. Tai ir lengvatinės paskolos nuotekų tinklų vystymui, kur jų trūksta, o taip pat paskelbtas naujas kvietimas teikti paraiška įmonėms, kurios nori vykdyti darbus gyventojų, patiriančių finansinių sunkumų sklypuose. Tam šiuo metu skirta 2,3 mln. eurų.
Galimybes vertiname pozityviai, optimistiškai, kadangi tai susiję ir su papildomo finansavimo skyrimu, ir su aglomeracijų teritorijų ribų peržiūra, kuri dabar vyksta savivaldybėse.
Daliai gyventojų nepriklausomai nuo jų noro kyla prievolė jungtis prie centralizuotų nuotekų tinklų.
Pagal galiojančius teisės aktus, ta prievolė jungtis turi keturias sąlygas. Tokia pareiga gyventojui atsiranda, jeigu yra nuotekų tinklas ir sudaryta galimybė prie jo prisijungti prie gyventojo sklypo ribos - ne kažkur kitoje kelio pusėje, o būtent prie ribos. Taip pat, jeigu iš atsakingų institucija yra nustatoma, kad gyventojas savo nuotekas tvarko netinkamai, pažeisdamas aplinkosauginius reikalavimus. Nuosavybė tos gatvės tinklo, gatvės tinklas priklauso savivaldybei ar vandens tiekėjui.
Jei kuri ES narė neįvykdo įsipareigojimų, tai atskirais atvejais galima su EK derėtis dėl termino pratęsimo, jei dėl objektyvių aplinkybių to reikia. Tačiau yra pvz., kai šalys po visų pratęsimų nesugebėjo įsipareigojimų įvykdyti, tuomet EK turi teisę paduoti šalį į ES teisingumo teismą, ir teismo sprendimu gali būti paskirta arba vienkartinė bauda, arba periodinė bauda, pvz., tam tikra suma už kiekvieną pradelstą dieną, arba gali būti skirtos abi baudos.
Lauko tualetų miestuose vis tiek turėtų nelikti.
Kokia galėtų būti bauda Lietuvos atveju, niekas negali atspėti, nes teismas vertina labai plačiai, į daug kriterijų atsižvelgia. Bet aišku viena, jei galima apsieiti be baudos, tai ir reikia dėti visas pastangas tą padaryti, kitu atveju išlaidos būtų dvigubos ar trigubos.
Nors kraštovaizdžio ir nepuošia, tvarkomi lauko tualetai galės likti mažesnėse nei 2000 gyventojų turinčiose gyvenvietėse - direktyva taikoma tik didesniems miesteliams.
Iš aplinkosauginės pusės, tose teritorijose, kur yra didelis mastas individualiai tvarkomų nuotekų, atvejus jau identifikavo Aplinkos apsaugos agentūra, kur vandens telkinių yra tikėtina dėl to prasta ir tos nuotekos vienaip ar kitaip nepakankamai išvalytos patenka į aplinką, vandens telkinius - šią problemą teks atspindėti upių baseino valdymo planuose ir tam skirti dėmesį.
ES rėmimo galimybės iki 2027 m. vandentvarkos sričiai bus kuklesnės, tačiau viliamasi, kad bus rasta pagrįstų, argumentuotų prioritetų, į kuriuos bus nukreiptos aplinkosaugininkų pastangos.
Kiekviena savivaldybė ir vandens tiekėjai turi atskirus plėtros planus, kas vyksta už aglomeracijų ribų, ir plėtros procesas nesibaigs.
Vystosi priemiesčiai, yra NT plėtotojai, yra populiarios teritorijos, tam yra ir plėtros planai, kurią infrastruktūrą vystyti, tame tarpe ir vandentvarkos tinklus. Kad viskas baigsis ties aglomeracijos riba, ir kiti bus užmiršti - tikrai taip nėra. Įmonės taip pat suinteresuotos, kad būtų kuo daugiau abonentų, vartotojų. Po metų negali procesas sustoti.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas Bronius Miežutavičius kol kas neturi atsakymo, ar centralizuotas nuotekų tvarkymas pasieks planuojamus rodiklius.
Negaliu garantuoti, nei kad bus sklandžiai pabaigta, nei atvirkščiai, kad nebus pabaigta. Situacija keičiasi kiekvieną dieną, ir tikėkimės, kad į gerą pusę. O kad gerosios tendencijos yra, tai tikrai: patvirtintos aglomeracijų ribos, pagal kurias turėtų būti skaičiuojama, Aplinkos ministerija skyrė kažkiek lėšų plėtrai. Tikėkimės, kad viskas bus tvarkoje.
Pasiekti direktyvose užbrėžtų tikslų neleido pačios valstybės politika.
Kodėl ta problema kilo - valstybė 2006 m. priimdama geriamojo vandens įstatymą įpareigojo save, niekas mūsų nevertė, bet kaip dažnai Lietuvoje būna, įsipareigojome iki 2015 metų pajungti 95 procentus visų Lietuvos gyventojų, vietoje to, kad būtume koncentravęsi į aglomeracijas su 2000 gyventojų ir daugiau. Matyt jau tikrai būtume tikslą pasiekę iki 2020 metų, kadangi lėšų plėtrai buvo nemažai. Tačiau valstybė sau pasakė, kad plėskimės visur, ir pinigai dalinai nukeliavo į mažesnes gyvenvietes.
Asociacija nėra suinteresuota kuo didesne tinklų plėtra.
Ten kur reikia, kur yra ES direktyvos, kur įsipareigojome - be abejo, niekur nedingsi, reikia tai daryti. O apskritai, tai reikėjo ir reikia koncentruotis į technologinį gerinimą, įrenginių atnaujinimą, savikainos mažinimą, o ne į nepamatuotą plėtrą. Plėtros projektai, ypač nedideliuose miestuose, niekada neatsipirks, jie iš esmės yra nuostolingi. Tiek, kiek mes įdedame lėšų išplėsdami tinklus, tai mes pajamų niekada negausime tiek, kad tos investicijos atsipirktų, kadangi jungiame pagrinde nuosavus namus.
Apibendrinant, lauko tualetų klausimas Lietuvoje yra susijęs su ES direktyvomis, finansinėmis paskatomis ir gyventojų sąmoningumu. Nors siekiama, kad miestuose lauko tualetų neliktų, mažesnėse gyvenvietėse jie vis dar gali būti naudojami, jei užtikrinamas tinkamas nuotekų tvarkymas.